Turinys
1. Įvadas………………………………………………………………….2
2. Pirmosios taikios misijos Pabaltyje………………………………….3
3. Riterių ordinų įsikūrimas Pabaltyje…………………………………4
4. Lietuvos ir riterių ordinų „santykiai“……………………………….5
5. Reikšmingiausiai susidūrimai………………………………………..5
6. Išvados…………………………………………………………………7
7. Literatūros sąrašas……………………………………………………8
ĮVADAS
Apie Lietuvos egzistavimą pirmą kartą sužinome tik iš Kvedlinburgo analų 1009m., iki to laiko apie tokią valstybę joks šaltinis nerašo. Įvairiausiuose šaltiniuose minimos gentys, vadinamos aisčiais, kurios apsigyveno Pabaltijo teritorijoje, bet šios žinios trumpos ir beveik nieko apie šias gentis nepasako. Pirmieji juos mini Romos istorikai Tacitas, veikale „Germanija“ (98m.) ir Kasiodoras (IV a.), kurio raštuose yra karaliaus Teodoro laiško padėka aisčiams už dovanotą gintarą. Vėliau apie juos rašo gotų istorikas Jordanas (VI a.) ir Karolio Didžiojo biografas Einhardas, šias gentis mini ir IC a. keliautojas Vulfstonas.
Pati Lietuvos valstybė formuotis pradėjo tik XIII – XIV a., kuomet prasidėjo greta gyvenančių tautų antpuoliai ir į Baltijos atsikraustė du vokiečių ordinai, prieš kuriuos buvo įmanoma atsilaikyti tik suvienijus žemės konfederacijas.
Savo referate remsiuosi garsių istorikų knygomis ir straipsniais:
Z. Ivinskio straipsnyje „Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva“ gan plačiai aptariamas vokiečių ordino noras apkrikštyti pagoniškuosius kraštus. Šis straipsnis bando paaiškinti puolimo į stabmeldžių kraštus priežastis.
E. Gudavičiaus knygoje „Kryžiaus karai Pabaltyje ir Lietuva XIII amžiuje“ nagrinėjamos kryžiaus karų Pabaltyje priežastys, eiga ir pasekmės. Knygoje bandoma parodyti, kad Lietuva, suvienydama valstybę, atrėmė ordinų puolimus.
E. Gudavičiaus knygos „Lietuva europėjimo keliais“ keliuose skyriuose aprašomos pirmosios taikios misijos į Pabaltį ir šio krašto paminėjimas įvairiose kronikose.
H. Boockmann knygos „Vokiečių ordinas“ pirmuose septyniuose skyriuose aptariami riterių ordino atsiradimo šventoje žemėje ir Prūsijoje. Septintajame skyriuje gan plačiai aprašomi vokiečių ordino puolimai prieš lietuvius.
J. Stakausko knyga „Lietuva ir Vakarų Europa XIII amžiuje“ aprašo pagoniškosios Lietuvos ir Vakarų Europos santykius, buvusius XIII amžiuje, kryžiaus žygius prieš pagonis.
Taigi remdamasi šia literatūra pamėginsiu atsakyti į šiuos klausimus:
1. Kokios buvo pirmosios taikios misijos Pabaltyje?
2. Kaip ir kodėl pagonių krašte susiformavo vokiečių ordinai?
3. Kokie buvo Lietuvos ir šių, pagonių krašte įsikūrusių, ordinų santykiai?
4. Kokie buvo svarbiausi mūšiai XIII – XIV amžiuje?
Pirmosios taikios misijos Pabaltyje
Žmonės, žinantys Lietuvos istoriją, apie misijas Pabaltyje gali pasakyti tik iš blogosios pusės, dažniausiai prisimenama tik kryžiaus žygiai į Pabaltį, kuomet kraštą niokojo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai. Tačiau pirmosios misijos į Pabaltį prasidėjo ne su vokiečių ordinais, taikiai, norint apkrikštyti pagonių kraštą, atvesti juos į „tikrąjį“ tikėjimą, nesiekiant jokių blogų tikslų.
Pirmieji šiuos kraštus atrado vikingai, nes tuo metu vikingų krašte buvo paplitęs laivininkystė. Į Baltijos kraštus vikingai pradėjo plisti VIII – IX a., čia įkurdami ne vieną koloniją, nors jos išliko gana trumpą laikotarpį. Kuomet vikingai apsikrikštijo, pamėgino pirmieji apkrikštyti Pabalčio tautas.
Vėliau šios iniciatyvos ėmėsi lenkų vienuoliai, iš kurių patys aktyviausi vokiečių kilmės cistersų vienuoliai. XII a. jie pradėjo taikias misijas į Prūsiją. Vienas aktyviausių vienuolių buvo Kristijonas, kuriam pavyko į „tikrąjį“ tikėjimą – krikščionybę atvesti kelis Prūsijos valdovus. Šis vienuolis, paskirtas Romoje popiežiaus Honorijaus III, pirmasis tapo vyskupu Prūsijoje, Dodrynėje įkūrė Dodrynės brolių ordiną, dar kitaip vadinamą Prūsijos Kristaus broliais. Vienuolis Kristijonas taip pat pirmasis pradėjo rengti kryžiaus žygius į Pabaltį, taip tik paskatinęs prūsų ir jotvingių tautų išnaikinimą.
Viskas pradėjo keistis, kai į tokias misijas įsitraukė vokiečių vienuolyno atstovai, kurie taip pat norėjo apkrikštyti pagonis, patys aktyviausi buvo Šiaurės Vokietijos Bremeno arkivyskupystės vienuoliai, kurie iš pradžių taikiomis misijomis, vėliau ginklu pradėjo apkrikštijimo akcijas.
Augustinų vienuolyno vienuolis Menchardas atvykęs į dabartinę Lenkijos teritoriją, čia įkūrė pirmąjį Ikškilės vyskupiją, kuri iš pradžių veikė taikiai, krikšto misijų ėmėsi be ginklų ir smurto. Menchardui mirus vyskupu tapo Bertoldas, kuris pakeitė vienuolyno veiklos ir pradėjo orientuotis į karių žygius prieš pagonis, ypatingai lyvius. Misijos pradėjo įgauti kitokį veidą: iš taikių, jos persiorientavo į ginkluotus kryžiaus žygius, kurie Lietuvoje tęsėsi apie 200 metų.