KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
Referatas
Rūkymas ir sveikata
Klaipėda
2006 m.
Turinys
1. Įvadas 3
2. Aprašomoji dalis 4
2.1. Tabakas ir jo paplitimo istorija 4
2.2. Rūkymo psichologija 5
2.3. Rūkymo poveikis organizmui 6
2.4. Kaip kovojama prieš rūkymą? 10
3. Išvados 12
4. Naudota literatūra 13
Įvadas
Rūkymas – tabako (ir popieriaus) sausasis terminis distiliavimas veikiant aukštai temperatūrai, kuri degančiame papiroso gale ar pypkėje siekia 300oC.
Rūkymas labiausiai paplitusi narkomanijos rūšis. Kad rūkyti nesveika, žino kiekvienas, tačiau kuo tai iš tiesų gresia, daugelis nė neįtaria. Kaip ir kitų narkotikų vartojimas, rūkymas yra nenatūralus, žmogaus prigimčiai priešingas veiksmas, kurį sąlygoja socialiniai ir psichologiniai veiksniai. Rūkymą sudaro tabako deginimas ir kvėpavimas dūmais per burną. Rūkymo įprotis susiformavo ir buvo laikomas demokratišku dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Prieš tai tabakas buvo uostomas arba kramtomas. Šiandien tabako rūkymas suprantamas kaip cigaretės, cigarai arba pypkės.
Cigarečių rūkymas sukelia priklausomybę nuo tabako, dėl ko galima susirgti įvairiomis ligomis, pavyzdžiui, vėžiniais, širdies ir kraujagyslių sistemos susirgimais, chronišku bronchitu.
Darbo tikslas: išsiaiškinti rūkymo poveikį ir žalą žmogaus sveikatai.
Aprašomoji (analitinė) dalis
Šiuo metu rūkymas yra labai aktuali mūsų visuomenės problema. Rūko visi, kas tik užsinori – tėvai, seneliai, paaugliai.
Rūkymas vidutiniame amžiuje iki 10 kartų padidina riziką sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, kurios kliniškai pasireiškia nestabilia krūtinės angina, ūmiu miokardo infarktu, smegenų bei periferinių kraujagyslių ligomis, aortos aneurizma. Cigarečių rūkymas taip pat didina staigios mirties riziką esant hipertenzijai, hipercholesterolemijai, gliukozės tolerancijos sutrikimui bei cukriniam diabetui. Rūkymas siejamas ir su kai kurių psichikos ligų būklės pablogėjimu. Nikotinas, būdamas psichotropine medžiaga ir įtakodamas neuromediatorių veiklą, pablogina depresijos eigą, ir atvirkščiai – depresija sergantys ligoniai yra mažiau motyvuoti ir sunkiau meta rūkyti. Sergantiems depresija ir rūkantiems pacientams 40 proc. padidėja tikimybė susirgti išemine širdies liga ir iki 60 proc. išauga mirties rizika. Ta pati tendencija stebima ir vyrams, ir moterims.
Tabakas ir jo paplitimo istorija
Tabakas (lotyniškas pavadinimas Nicotiana tabakum) – bulvinių šeimos daugiametis žolinis augalas, paprastai auginamas kaip vienmetis. Tabako tėvynė – tropinė Amerika. Tabako vaisius – dėžutė, pilna labai smulkių pilkšvai rudų sėklų. Auginamas daigais, derlius – lapai, nuskabomi per kelis kartus. Paskui tie lapai ruošiami, vytinami, fermentuojami, džiovinami ir siunčiami į tabako fabrikus, kur juos atitinkamai susmulkina ir gamina cigaretes, papirosus ir t.t.
Europos tabakas pasidarė žinomas po to, kai 1496 metais grįžę antrosios Kolumbo ekspedicijos dalyviai parvežė jų sėklų. Tabako plitimas labai paspartėjo tada, kai jį pakartotinai atvežė į Europą – iš Brazilijos į Prancūziją. Tada ir pradėjo vis plačiau naudoti.
Tabako rūkymas europiečiams buvo naujas paprotys, ir Kolumbo ekspedicijos dalyviai su nuostaba žiūrėjo, kaip indėnai kažkokio augalo lapus susuka, uždega ir įkvepia dūmus.
Rūkymo žalą kai kurie europiečiai suvokė iš karto. Tačiau nežiūrint to, Europoje tabakas labai greitai pradėtas vartoti kaip vaistas. Taip atsitiko todėl, kad tuometinė medicina labai mažai turėjo gydymo priemonių, žmonės vylėsi aptikti kokį nors vaistą, kadangi tuo metu siautė maras, sifilis ir panašiai. XIX a. pabaigoje manyta, kad rūkymas kenkia tik labai nervingiems, išsekusiems, nusilpusiems žmonėms. Medicinos vadovėlyje, išleistame Bazelyje 1625 metais, apie tabaką rašyta šitaip: „ Šita gyduolė apvalo gomurį ir praskaidrina galvą, malšina skausmą ir nugina nuovargį; slopina dantų sopėjimą; saugo žmones nuo maro; išvalo utėles; gydo rožę, pūlinius, įsisenėjusias žaizdas…”
Po kiek laiko tabakas pasidarė madingas – iš pradžių kaip uostomieji milteliai, paskui kaip rūkalai.
Konservatyvesnėje Anglijoje valdžios atstovai tabaką už karto pasmerkė – gal todėl, kad pirmieji atsivežė tuometiniai mirtini Anglijos priešai – ispanai ir platino ilgamečiai varžovai Europoje – prancūzai. Tabako rūkymą pradėjo smerkti ir katalikų bažnyčia, tačiau tabako draudimas gyvavo neilgai.
Tabaku prekiauti pasidarė gana pelninga, ir jo pasėliai vis plėtėsi, užimdami vis naujus plotus. Kartu augo ir tabako vartojimo „ kultūra “: pasidarė madingos elegantiškos uostomojo tabako dėžutės, išrastos pypkės, tabokinės ir panašiai.
Galų gale tabakas pasidarė tradicine žemės ūkio kultūra, kur jo pasėliams skiriamos vienos geriausių dirvų, o tabako gaminiai tvirtai įėjo į daugelio žmonių buitį.
Rūkymo psichologija
Apsinuodijęs nikotinu, žmogus būna: apkvaitęs, prislopintas, labai išblyškęs, jam dreba rankos ir kojos, pila šaltas prakaitas, spengia ausyse, krenta kraujospūdis. Tokioje būklėje, dėl kvėpavimo paralyžiaus, žmogus gali ir
numirti. Jei viskas baigiasi gerai, paprastai apima miegas, keletą dienų po apsinuodijimo, žmogus jaučia bendrą išglebimą, galvos skausmus ir pasišlykštėjimą tabaku. Tiesa, pavojingas apsinuodijimas pasitaiko dažniausiai tik tada, kai rūkantieji ima lenktyniauti, kas surūkys daugiau cigarečių ar papirosų. Dauguma jaunų žmonių, paragavę pirmosios cigaretės dūmo, tampa rūkaliais. Pats pavojingiausias amžius – tarp 14 ir 17 metų. Paaugliai labai dažnai pasiduoda draugų įtakai. Pirmoji cigaretė niekada nebūna maloni, tačiau surūkius keletą pakelių atsiranda įprotis, ilgainiui žmogus tampa ir psichologiškai, ir fiziškai priklausomas nuo nikotino. Dažniausiai, ypač po pirmos pažinties su tabaku, viskas baigiasi apsinuodijimo simptomais, irgi gana nemaloniais, arba mažesniais negalavimais – pykinimu, galvos svaigimu ir skausmu, pagreitėjusiu širdies plakimu.
Pakartotinai imantis cigaretės, nikotino toksinis veiksmas pamažu mažėja ir į pirmą vietą iškyla malonus, jaudinantis tabako poveikis. Rūkymas žmogui pasidaro malonus. Kaip tik šitoje, antroje rūkymo pomėgio vystymosi fazėje, tabako dūmai pasidaro malonūs. Nuo tol jau rūkantieji trokšta anojo tvaiko, dvokiančios bjaurasties, paskanauti ir su netikėliais. Įvyksta visoms narkomanijoms būdingas reiškinys: įvairūs nemalonūs su narkotiko vartojimu susiję dalykai, kaip būsimos euforijos signalai, pasidaro geidžiami. Šioje fazėje tabako vartojimas, pats pasidaro įprastas, trokštamas ir būtinas. Žmogaus gyvenimo būdą, elgesį, mąstymą užvaldo įsakmus poreikis, dar ir dar kartą gauti narkotiką.
Trečioje tabako vartojimo fazėje, žmogus pamažu ima suvokti, kad dėl šio užsiėmimo jis patiria ne tik malonumą, bet ir žalą bei didelių nepatogumų. Žmogui reikia atlikti darbą, o nerūkydamas žmogus negali susikaupti. Pats rūkymas nuo darbo atitraukia, nekalbant apie tai, kad dėl rūkymo sumažėja sugebėjimas lengvai ką nors išmokti, viską atsiminti, tiksliai apskaičiuoti, todėl negalėdamas ilgai išbūti susikaupęs, žmogus dar ir dar kartą užsirūko. Stimuliuojantį poveikį jam daro ir pats užsirūkymo momentas. Galų gale ant stalo priešais tokį žmogų išauga nuorūkų krūva, o kambarys paskęsta dūmų debesyse.