Saltasis karas1
5 (100%) 1 vote

Saltasis karas1

“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA

Iš V. Čerčilio kalbos, pasakytos Fultone

1946m. kovo 5d.

Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą, kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo karo“ pradžia.

Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasis karas. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvus konfliktas, nepaisant to, kad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvo panašių jėgų kova tarp vienas kitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytų idealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliai klaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota nauja supervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tai nebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mongolų, dvikova. Tai nebuvo ir nepastovus keleto valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybių sistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždaug lygios. Tačiau iš tiesų jos niekada nebuvo lygios. JAV lenkė SSSR materialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir išradimais, valdymo įgūdžiais ir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karas sugriovė sovietų komunistinę ekonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostolių kapitalizmui.

Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvo manoma, kad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjaurus karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse įvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą sakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o po Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karą visiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviai mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.

Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitus šių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautiniams santykiams apibūdinti. Svarbiausi tokių tarptautinių santykių elementai buvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. Šio požiūrio ištakos glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose, be to, jį palaikė ir mitai, kurie priešiškumą neretai paversdavo neapykantą. Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautinių santykių klausimas.

Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi, kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskirą sovietų įtakos zoną Rytų Europoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekyba ir visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo meto lendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link; pokarinis Maršallo planas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinė viltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtone buvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinės konfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kad SSSR siekė pati sau, bei komunizmui užkariauti Europą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi ar bent jau gali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuo požiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokius galimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmis priemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamas ar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys.

Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypač griežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šie nesutarimai vos nevirto karinio konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymas stabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasaulio vieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Ši konfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu. Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą bei perginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktų Azijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu. Nei vienu atveju priešininkai nebuvo tiesiogiai įtraukti į konfliktą, tačiau abi pusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, turėti teritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: Artimuosiuose Rytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursų neturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regima šaltojo karo išraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o priemonių, kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaip tariant ginklavimosi išvados ir laipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasis
karas, sklaidymasis.

Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą, milijonams darbininkų, kurių darbo vietos priklauso nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „ technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką saugumą, rangovams, nenorintiems atsisakyti lengvo pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja grasinimus ir šlovina karus.

Richard Barnet (1981)

1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yra pasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurį pradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmą kartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučio mėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonija nedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusams teko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus.

Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. Karo metu bendradarbiavimo organai ir principai turėjo ne panaikinti, o pritaikyti taikos problemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygo nebent Aleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį ir politinį SSSR vyravimą planuojant nugalėtojams bendrai valdyti ir palaikyti tvarką Europoje.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvo diskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartu ir kiek kiekviena atskirai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir britai, nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškai prieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėl neatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvos susitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentas nedalyvavo, šie ketinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečių susitarimų.

JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.

„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul eina jie tada

po velnių.“

Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mėn.

Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuoju karu.

Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. JAV veikė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planine ekonomika.

Jėgu santykiai tarp JAV ir SSSR buvo išbandomi per tarpininkus. Tai buvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kita rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo ir Afganistano karai.

Prielaidos ir varomosios jėgos

Viena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima žiūrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.

Koks buvo jėgų santykis tarp JAV ir SSSR 1945 m. ?

JAV teritorijoje beveik nevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti nedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulio produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos monopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialinio pragyvenimo lygiu.

SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyje žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln. SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau SSSR turėjo svarbų kozirį: Raudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o joje buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų valstybėse. SSSR buvo išsikovojusi didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės indeliu kovoje su nacizmu.

Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?

Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijos revoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjo pagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją ir skelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933 m.

Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai ir ekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrins teritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijos valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių Stalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą įtaką Vokietijos vystymuisi.Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir ekonominiais bei politiniais motyvais. Naujų teritorijų kontroliavimas leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.

● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų

Sąjungos ir JAV niekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinis ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio dalyse.

Skirtingi požiūriai į šaltąjį karą

Tarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastis ir jo varomąsias jėgas.

Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyvius priešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginis vertybių konfliktas tarp dviejų skirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynė Vakarus nuo bandymų sukurti pasaulynę komunizmo viešpatiją.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1688 žodžiai iš 5516 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.