Savivžudybių Lietuvoje socialinės ir psichologinės priežastys
5 (100%) 1 vote

Savivžudybių Lietuvoje socialinės ir psichologinės priežastys

112131415161

TURINYS

1. Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………………… 3

2. Savižudybė …………………………………………………………………………………………………………………. 4

3. Savižudybės procesas ir jo etapai……………………………………………………………………………………. 4

4. Vaikų ir paauglių savižudybės ir jų priežastys………………………………………………………………….. 5

5. Išvados ………………………………………………………………………………………………………………………. 8

6. Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………………….. 9

ĮVADAS

Per pastaruosius metus savižudybės Lietuvoje tapo rimta socialine problema. Nuo 1991 m. savižudybių vis daugėja. Beveik vienodai sparčiai daugėja ir mieste, ir kaime. 1996 m. buvo pasiektas toks savižudybių paplitimo lygis, kokio Lietuvoje dar niekada nėra buvę, – 46,4 savižudybės 100 000 gyventojų (1723 savižudybės per metus). Šiuo metu Lietuva pirmauja pagal savižudybių rodiklius (4).

Savižudybė beveik visada yra pasekmė sudėtingo proceso, kurio metu kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios žmogų į mirtį. Savižudybės nėra toks paprastas dalykas, kad galima būtų nurodyti vieną priežastį, vieną motyvą, pvz.: ”nelaiminga meilė”

. Apibendrinus labai įvairius duomenis apie socialinius, kultūrinius, psichologinius savižudiško elgesio aspektus Lietuvoje, teigiama, kad siekiant paaiškinti savižudybės procesą, būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją – socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekviena savižudybė – tai neatsiejama abiejų šios grupės veiksnių vienovė.

Socialiniame lygmenyje savižudybės skatinančių prielaidų atsiradimas susijęs su visuomenės socialine integracija dezintegracija. Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai – socialinė integracija ir socialinė reguliacija. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra, padaugėja savižudybių. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus lieka vienas, jį apima prislėgta apatiška būsena, nulemta perdėtos individualizacijos.

Individo lygmenyje savižudybė yra žmogaus reakcija į nepatenkintus psichologinius poreikius. Nepatenkinti poreikiai sukelia nepakeliamą emocinę įtampą. Pagrindinis savižudybės aspektas – psichologinis skausmas. Savižudybės tikslas – rasti sprendimą ar išeitį iš suvokiamos krizės – neįveikiamo, nepakeliamo skausmo, kuris verčia žmogų smarkiai kentėti (8).

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti psichologines ir socialines savižudybių Lietuvoje priežastis.

Vaikų ir jaunuolių savižudybės – ypač skaudi problema Lietuvoje todėl šiame darbe apžvelgsiu pagrindines vaikų ir jaunuolių savižudybių priežastis .

SAVIŽUDYBIŲ LIETUVOJE SOCIALINĖS IR PSICHOLOGINĖS PRIEŽASTYS

1. Savižudybė

Savižudybė – labai sudėtingas socialinis ir psichologinis reiškinys. Nepaisant socialinių ir kultūrinių veiksnių, skatinančių savižudybių augimą, kartu savižudybė yra itin individualus poelgis. Ji vis dar lieka paslaptimi net labiausiai į šias problemas įsigilinusiems tyrėjams. Į svarbiausią klausimą “ kodėl žmogus nusižudo?“ vis dar negalima aiškiai ir vienprasmiškai atsakyti. Kartu tai ir sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti.

Savižudybių priežastys ir motyvacija būna labai įvairi. Pagal dominuojančius motyvus net mėginama išskirti kelis savižudybių tipus – atviros ir slaptos savižudybės, ūmios ir chroniškos, tikrosios ir manipuliacinės. Kai kurie specialistai savižudiškus poelgius skirsto pagal pavojaus gyvybei didumą, pagal socialinės integracijos ir socialinės reguliacijos procesų santykį, siūloma net išskirti grynai socialines savižudybes – masines, protesto, žmogžudžių savižudybes, savižudybių grandines ir pan. Bet dažnai pripažįstama, kad mėginimai klasifikuoti savižudybes sąlygiški.

Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais. Vieni savižudiški esti tik kartą gyvenime. Kitiems savižudybės krizės kartojasi lyg bangomis, tada pavojus gyvybei gali būti labai didelis, bet vėliau praeina. Visų savižudybių ypatumas – sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp prieštaringų tendencijų – noro gyventi, sulaukti pagalbos bei palengvėjimo ir sykiu noro negyventi, nebūti.

Savižudybė – tai asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo pasekmė (3).

2. Savižudybės procesas ir jo etapai

Savižudybė beveik visada yra procesas, kartais net labai ilgas, trunkantis visą gyvenimą. Laikui bėgant kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios žmogų į savižudybę. Paskutiniu postūmiu gali būti išgyvenamas didelis stresas arba sunki krizinė situacija.
Savižudybės procesas vyksta keliais etapais:

Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tiksliau, sunkiais gyvenimo momentais norima numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.

Ketinimas. Žmogus ne tik nori mirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

Šios dvi savižudybės fazės gali trukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų.

Veiksmas – tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis jam yra geriausia išeitis. Gali pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Galima pastebėti atsisveikinimo gestus – skolų, dovanų grąžinimas, ypatingos frazės. Konkretus savižudybės veiksmas įvyksta jau greitai. Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje gali viskas vykti itin greitai.

Savižudybės procesas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, kuris pagalvoja apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas, kuris ketina, bando nusižudyti ir ne kiekvienas, kuris bando žudytis, tikrai miršta. Galima sustabdyti savižudybę, – laiku ir teisingai įvertinus gresiančio pavojaus signalus (2). 3. Vaikų ir paauglių savižudybės ir jų priežastys

Visame pasaulyje savižudybė yra psichikos, sveikatos ir visuomenės problema. Per pastaruosius metus savižudybės Lietuvoje tapo rimta socialine problema. Žudosi paaugliai ir net vaikai. Dar daugiau yra jaunuolių, mėginančių žudytis arba rimtai mąstančių apie savižudybę kaip apie išeitį bandant įveikti gyvenimo sunkumus (9).

Atrodo neįtikėtina, kad vaikai gali būti apimti tokios nevilties ir taip kentėti, jog galėtų pasirinkti mirtį užuot gyvenę. Visuomenė apakinta klaidingų vaikystės įsivaizdavimų. Įsivaizduojame, kad vaikystė yra nerūpestingas ir laimingas gyvenimo tarpsnis, jog vaikų asmenybės struktūra neturi autodestrukcijos elemento. Deja, realybė yra kitokia (6).

Savižudybių paplitimo Lietuvoje priežastys susijusios su bendrais visuomenės gyvenimo ypatumais – radikalių reformų sukeltu šoku, vertybių krize, vyraujančiu abejingumu požiūriu į žmogų ir jo gyvybės vertę, alkoholizmo ir girtavimo paplitimu, nepakankamu socialinės ir sveikatos apsaugos sistemų dėmesiu psichikos sveikatai, savižudžių prevencijos strategijos bei rimtų suicidologinių tyrinėjimų stoka (9).

Per pastaruosius 20 metų vis jaunesni žmonės pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį. Savižudybės ar psichinės ligos šeimoje, įžeidinėjimai, nesirūpinimas, konfliktai ar kiti rimti blogo šeimos funkcionavimo reiškiniai – irgi faktoriai, galintys paskatinti jauno žmogaus psichinį negalavimą.

Savižudybių paplitimą visų pirma nulemia socialinės priežastys. Prielaidos savižudybei atsirandančios tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų (5).

Gyvenimas šiandieniniam jaunimui kelia didelius reikalavimus. Yra daug galimybių, bet daug ir konkurencijos, įtampos. Vidurinių ir aukštųjų mokyklų tvarka keičiasi kasmet, besi- kartojantys pedagoginiai eksperimentai kankina jaunuolius. Labiausiai pažeidžiami įtampos neištveria.

Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas, mokinių nepaisymas, niekinimas ir nesėkmės moksle, konfliktai, susiję su socialiniu pripažinimu ir seksualiniu aktyvumu. Ieškoti psichologo pagalbos yra būtina ir mokiniams, ir pedagogams. Šalia psichologo, kiekvienoje mokykloje turėtų dirbti specialiai tam pasirengęs socialinis darbuotojas, galintis padėti ne tik vaikams, bet ir problemų turinčioms šeimoms.

Kuo geriau individas integruotas į socialinę grupę, tuo jis atsparesnis suicidinėms tendencijoms. Todėl į jaunesniuosius paauglius reikėtų atkreipti didesnį dėmesį (2).

Šiuolaikinis jaunimas išgyvena daugybę socialinių pokyčių. Dėl rinkos reikalavimų ir vykdomos kainų efektyvumo politikos jauni žmonės daug ankščiau turi pradėti planuoti savo karjerą, kad laiku įgyvendintų reikiamus profesinius įgūdžius. Jiems ne visada lengva paklusti sistemai. Paaugliai bando rasti savo vietą visuomenėje. Kad rastų sau nišą, jie turi parodyti daug kūrybingumo ir atkaklumo, ir visą laiką gyventi nesaugiame atsitiktinių darbų ir trumpalaikių sutarčių pasaulyje. Galiausiai kiekvieną dieną jį užlieja tvanas televizijos reginių, jis mato smurtą, mirtį, vaizdus, gesinančius bet kokią viltį, kad galime sukurti geresnį pasaulį (4).

Todėl nesunku įsivaizduoti, kiek daug klausimų šiandienos jaunimas turi išspręsti ir su kokia daugybe iššūkių susidoroti. Turime suprasti jo rūpesčius, pesimizmą ir tam tikrais atvejais bėgimą nuo tikrovės tokiu metu, kai jie turi atsiskirti nuo šeimos, kurti save kaip asmenybę ir išmokti padėti sau šiame netikrumo pilname pasaulyje (5).

Destruktyvų sunkumų įveikimo būdą – bandymą žudytis – skatina socialinė aplinka. Jeigu aplinkui nusižudo daug žmonių, vaikui ar paaugliui pradeda atrodyti, kad savižudybė – visai priimtinas problemų sprendimo būdas. Jauni žmonės linkę mėgdžioti gyvenime matomus ir
pateikiamus savižudiško elgesio pavyzdžius (2).

Šeimoje vykstantys procesai turi milžinišką įtaką vaikų suicidinėms tendencijoms atsirasti 6. Viena iš dažniausiai minimų priežasčių – nestabilumas ir nesantaika šeimoje. Vaikų ir jaunimo savižudybės riziką didina tokie dalykai kaip vieno ar abiejų tėvų neturėjimas, tėvų skyrybos, paauglio negalėjimas gauti iš savo šeimos emocinės paramos, jo socialinė izoliacija (8).

Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. Mažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais – tėvais. Vėliau augdamas jis tampa vis mažiau priklausomas nuo šeimos ir vis labiau tampa visuomenės nariu.

Maištaujančiam paaugliui didžiausiu autoritetu tampa vyresnis kiemo draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Specialistai teigia, neva iki dešimties metų pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį dirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų ir impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena.

Pagrindinė priežastis, dėl ko žudosi vaikai, noras atkeršyti tėvams, nubausti juos. Tokio amžiaus vaikas (iki keturiolikos metų) dar nesubrendęs, dar gyvena iliuzijų, fantazijų pasaulyje. Jeigu staiga jos sužlunga, vadinasi, kalti tėvai. O konfliktai su draugais ar pedagogais – tik dar labiau išprovokuoja tokį elgesį. Todėl tėvų paramos nebuvimas plačiąja prasme yra savižudybę skatinantis faktorius. Ši parama yra lemiama, ji gaivina norą gyventi, kai jos nėra, vaikui sunku nugalėti ištikusią krizę. Šeimose su daugybinėmis problemomis, nuolatiniai sunkumai ir krizės nutraukia normalų vaiko augimą ir nepatenkina jo pagrindinių socialinės integracijos poreikių. Nelaimei, daugelis į savižudybę linkusių jaunų žmonių gyvena izoliuotai ar priklauso ribotai socialinei grupei ir negali gauti emocinės paramos (7).

Šeimos struktūra ir jos įtaka yra labai svarbus veiksnys jaunuolių savižudybėms ir savižudiškam elgesiui. Įvykis, dažnai laikomas keliančiu didelę vaiko savižudybės grėsmę, yra kurio nors iš tėvų mirtis (8). Artimųjų giminaičių ar šeimos narių savižudybė sutrikdo dvasinę pusiausvyrą, sukelia vidinę sumaištį – staigus šokas, nerimas, siaubas, baimė, liūdesys. Tokių įvykių metu patiriamas skausmas yra nenusakomas, bet jį dažnai gali sušvelninti kiti vaikams svarbūs žmonės (5). Svarbiausia, ką galima padaryti, – tai parodyti, kad vaiku tikrai rūpinamasi ir juo domimasi. Taigi didesnė savižudybės rizika gali būti jaunuoliams, kurie turi kokių nors ypatingų sunkumų.

Kiekvienas jaunuolis siekia jaustis vertingas ir reikalingas. Didžiausiais savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas jų – jaunuolis nesijaučia nei vertingas, nei reikalingas. Socialinė dezintegracija ir anomija, šeimos, religinių bendruomenių ir politinio stabilumo stoka, konfliktiški santykiai su draugais ir giminėmis labiausiai įtakoja savižudybių skaičių visuomenėje (3). Taigi socialinės integracijos stoka ar suirimas nulemia didėjantį jaunų savižudžių skaičių (8).

IŠVADOS

Visuomenė dar per mažai žino apie savižudybių prevenciją, apie tai, kad, laiku įvertinus gresiantį pavojų, galima išvengti atskiro žmogaus savižudybės. Daugiau žinodami apie noro nusižudyti raidą, jį perspėjančius ženklus, visi žmonės, taip pat ir tėvai, gali suvaidinti lemiamą vaidmenį atpažindami galimas savižudybės aukas, suteikti pagalbą ir išgelbėti jų gyvybes.

Visi asmenys, bendraujantys su vaikais ir jaunimu, turi mokėti atpažinti depresijos ar išsekimo požymius ir nenumoti į juos ranka. Dažnai vaikai tinkamai neišklausomi, ir padariniai būna katastrofiški. Tėvai vis labiau užsiėmę, vis mažiau laiko praleidžia su vaikais. Nestabiliose šeimose vaikus traumuoja ir tėvų nesutarimai, bei finansinės problemos, jie netenka saugumo, kurio taip reikia, kad užaugtų savimi pasitikintys ir nebijantys gyvenimo metamų iššūkių.

Didelę įtaką vaikų ir paauglių savižudybėms turi neigiamas suaugusiųjų poveikis, aplinka, kurioje vaikas ar paauglys auga, bendravimas su bendraamžiais ar suaugusiais.

Sėkmingas vaiko prisitaikymas prie gyvenimo, jo santykiai su aplinkiniais žmonėmis priklauso nuo jo sugebėjimų įveikti gyvenimo sunkumus ir kliūtis, iškylančias siekti užsibrėžto tikslo, įgyvendinant savo norus. Tėvai ar globėjai turėtų sąmoningai ugdyti reikiamus vaiko įgūdžius, padedančius spręsti problemas.

Norint keisti vaiko elgesį, labai svarbu išsiaiškinti tokio elgesio priežastis ir pasirinkti individualią jo koreagavimo strategiją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1.
Babkauskienė J. Kasmet didėja jaunimo nuo 15 iki 19 metų savižudybių skaičius // Respublika.- 1999, gegužis 1, p.28

2. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. – Vilnius, 1996, p. 99 – 113

3. Gailienė D. Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje. – Vilnius, 1998

4. Gailienė D. Savižudybės // Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius,

1998, p. 78 – 80

5. Lamontagne J. Būti tėvais pamišusiame pasaulyje. – Vilnius, 1999, p. 79 – 87

6. Markovienė M. Vaikai, kurie nenori gyventi…// Psichologija tau, 1997, Nr. 2, p. 30 – 31

7. Minkauskaitė G. Savižudybės tampa kasdienybe//PROVITA, „XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą, – 2004, Nr. 1 (38)

8. Savižudybių prevencijos idėjos. Sudarytoja Gailienė D. – Vilnius, 2001. – 210 p.

9. Vaikų psichologinis konsultavimas. – Vilnius, 1999, p. 44 – 45

TURINYS

1. Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………………… 3

2. Savižudybė …………………………………………………………………………………………………………………. 4

3. Savižudybės procesas ir jo etapai……………………………………………………………………………………. 4

4. Vaikų ir paauglių savižudybės ir jų priežastys………………………………………………………………….. 5

5. Išvados ………………………………………………………………………………………………………………………. 8

6. Literatūros sąrašas ……………………………………………………………………………………………………….. 9

ĮVADAS

Per pastaruosius metus savižudybės Lietuvoje tapo rimta socialine problema. Nuo 1991 m. savižudybių vis daugėja. Beveik vienodai sparčiai daugėja ir mieste, ir kaime. 1996 m. buvo pasiektas toks savižudybių paplitimo lygis, kokio Lietuvoje dar niekada nėra buvę, – 46,4 savižudybės 100 000 gyventojų (1723 savižudybės per metus). Šiuo metu Lietuva pirmauja pagal savižudybių rodiklius (4).

Savižudybė beveik visada yra pasekmė sudėtingo proceso, kurio metu kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios žmogų į mirtį. Savižudybės nėra toks paprastas dalykas, kad galima būtų nurodyti vieną priežastį, vieną motyvą, pvz.: ”nelaiminga meilė”

. Apibendrinus labai įvairius duomenis apie socialinius, kultūrinius, psichologinius savižudiško elgesio aspektus Lietuvoje, teigiama, kad siekiant paaiškinti savižudybės procesą, būtina atsižvelgti į dviejų lygių priežasčių konsteliaciją – socialinio lygmens ir individo lygmens. Kiekviena savižudybė – tai neatsiejama abiejų šios grupės veiksnių vienovė.

Socialiniame lygmenyje savižudybės skatinančių prielaidų atsiradimas susijęs su visuomenės socialine integracija dezintegracija. Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai – socialinė integracija ir socialinė reguliacija. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra, padaugėja savižudybių. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus lieka vienas, jį apima prislėgta apatiška būsena, nulemta perdėtos individualizacijos.

Individo lygmenyje savižudybė yra žmogaus reakcija į nepatenkintus psichologinius poreikius. Nepatenkinti poreikiai sukelia nepakeliamą emocinę įtampą. Pagrindinis savižudybės aspektas – psichologinis skausmas. Savižudybės tikslas – rasti sprendimą ar išeitį iš suvokiamos krizės – neįveikiamo, nepakeliamo skausmo, kuris verčia žmogų smarkiai kentėti (8).

Šio darbo tikslas – išsiaiškinti psichologines ir socialines savižudybių Lietuvoje priežastis.

Vaikų ir jaunuolių savižudybės – ypač skaudi problema Lietuvoje todėl šiame darbe apžvelgsiu pagrindines vaikų ir jaunuolių savižudybių priežastis .

SAVIŽUDYBIŲ LIETUVOJE SOCIALINĖS IR PSICHOLOGINĖS PRIEŽASTYS

1. Savižudybė

Savižudybė – labai sudėtingas socialinis ir psichologinis reiškinys. Nepaisant socialinių ir kultūrinių veiksnių, skatinančių savižudybių augimą, kartu savižudybė yra itin individualus poelgis. Ji vis dar lieka paslaptimi net labiausiai į šias problemas įsigilinusiems tyrėjams. Į svarbiausią klausimą “ kodėl žmogus nusižudo?“ vis dar negalima aiškiai ir vienprasmiškai atsakyti. Kartu tai ir sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti.

Savižudybių priežastys ir motyvacija būna labai įvairi. Pagal dominuojančius motyvus net mėginama išskirti kelis savižudybių tipus – atviros ir slaptos savižudybės, ūmios ir chroniškos, tikrosios ir manipuliacinės. Kai kurie specialistai savižudiškus poelgius skirsto pagal pavojaus gyvybei didumą, pagal socialinės integracijos ir socialinės reguliacijos procesų santykį, siūloma net išskirti grynai socialines savižudybes – masines, protesto, žmogžudžių savižudybes,
grandines ir pan. Bet dažnai pripažįstama, kad mėginimai klasifikuoti savižudybes sąlygiški.

Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais. Vieni savižudiški esti tik kartą gyvenime. Kitiems savižudybės krizės kartojasi lyg bangomis, tada pavojus gyvybei gali būti labai didelis, bet vėliau praeina. Visų savižudybių ypatumas – sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp prieštaringų tendencijų – noro gyventi, sulaukti pagalbos bei palengvėjimo ir sykiu noro negyventi, nebūti.

Savižudybė – tai asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo pasekmė (3).

2. Savižudybės procesas ir jo etapai

Savižudybė beveik visada yra procesas, kartais net labai ilgas, trunkantis visą gyvenimą. Laikui bėgant kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios žmogų į savižudybę. Paskutiniu postūmiu gali būti išgyvenamas didelis stresas arba sunki krizinė situacija.

Savižudybės procesas vyksta keliais etapais:

Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę. Reikia pridurti, kad daugeliui žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tiksliau, sunkiais gyvenimo momentais norima numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.

Ketinimas. Žmogus ne tik nori mirti, bet ir pradeda ieškoti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali. Savižudybė atrodo vienintelis realus sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo metodus, apgalvojamos konkrečios detalės.

Šios dvi savižudybės fazės gali trukti nuo kelių savaičių iki kelerių metų.

Veiksmas – tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu. Žmogus nutaria, kad mirtis jam yra geriausia išeitis. Gali pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Galima pastebėti atsisveikinimo gestus – skolų, dovanų grąžinimas, ypatingos frazės. Konkretus savižudybės veiksmas įvyksta jau greitai. Paaugliai ypač linkę į impulsyvius veiksmus, todėl šiame amžiuje gali viskas vykti itin greitai.

Savižudybės procesas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, kuris pagalvoja apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas, kuris ketina, bando nusižudyti ir ne kiekvienas, kuris bando žudytis, tikrai miršta. Galima sustabdyti savižudybę, – laiku ir teisingai įvertinus gresiančio pavojaus signalus (2). 3. Vaikų ir paauglių savižudybės ir jų priežastys

Visame pasaulyje savižudybė yra psichikos, sveikatos ir visuomenės problema. Per pastaruosius metus savižudybės Lietuvoje tapo rimta socialine problema. Žudosi paaugliai ir net vaikai. Dar daugiau yra jaunuolių, mėginančių žudytis arba rimtai mąstančių apie savižudybę kaip apie išeitį bandant įveikti gyvenimo sunkumus (9).

Atrodo neįtikėtina, kad vaikai gali būti apimti tokios nevilties ir taip kentėti, jog galėtų pasirinkti mirtį užuot gyvenę. Visuomenė apakinta klaidingų vaikystės įsivaizdavimų. Įsivaizduojame, kad vaikystė yra nerūpestingas ir laimingas gyvenimo tarpsnis, jog vaikų asmenybės struktūra neturi autodestrukcijos elemento. Deja, realybė yra kitokia (6).

Savižudybių paplitimo Lietuvoje priežastys susijusios su bendrais visuomenės gyvenimo ypatumais – radikalių reformų sukeltu šoku, vertybių krize, vyraujančiu abejingumu požiūriu į žmogų ir jo gyvybės vertę, alkoholizmo ir girtavimo paplitimu, nepakankamu socialinės ir sveikatos apsaugos sistemų dėmesiu psichikos sveikatai, savižudžių prevencijos strategijos bei rimtų suicidologinių tyrinėjimų stoka (9).

Per pastaruosius 20 metų vis jaunesni žmonės pradeda vartoti narkotikus ar alkoholį. Savižudybės ar psichinės ligos šeimoje, įžeidinėjimai, nesirūpinimas, konfliktai ar kiti rimti blogo šeimos funkcionavimo reiškiniai – irgi faktoriai, galintys paskatinti jauno žmogaus psichinį negalavimą.

Savižudybių paplitimą visų pirma nulemia socialinės priežastys. Prielaidos savižudybei atsirandančios tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų (5).

Gyvenimas šiandieniniam jaunimui kelia didelius reikalavimus. Yra daug galimybių, bet daug ir konkurencijos, įtampos. Vidurinių ir aukštųjų mokyklų tvarka keičiasi kasmet, besi- kartojantys pedagoginiai eksperimentai kankina jaunuolius. Labiausiai pažeidžiami įtampos neištveria.

Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas, mokinių nepaisymas, niekinimas ir nesėkmės moksle, konfliktai, susiję su socialiniu pripažinimu ir seksualiniu aktyvumu. Ieškoti psichologo pagalbos yra būtina ir mokiniams, ir pedagogams. Šalia psichologo, kiekvienoje mokykloje turėtų dirbti specialiai tam pasirengęs socialinis darbuotojas, galintis padėti ne tik vaikams, bet ir problemų turinčioms šeimoms.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3604 žodžiai iš 7126 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.