TURINYS
ĮVADAS 3
I. TOMO AKVINIEČIO SĄŽINĖS PROBLEMATIKA 4
I. 1. „Conscientia“ ir „synderesis“ 4
I. 1. 1. Žinojimas sąžinėje 4
I. 1. 2. Sąžinė prieš ir po veiksmo 6
I. 2. Lex naturalis 7
I. 2. 1. Tomas Akvinietis ir Kantas 7
I. 3. Sąžinės autonomija 8
I. 4. Teisinga ir klystanti sąžinė 9
I. 4. 1. Vėlesnės sąžinės neapibrėžtis 10
II. Mokslinis sąžinės supratimas 11
II. 1. Sąžinė ir viešoji nuomonė 12
IŠVADOS 14
LITERATŪRA 14
Įvadas
Sąžinė yra labai veiksmingas mūsų poelgių vertintojas ir teisėjas. Nuo
jos žmogus negali nei pabėgti, nei pasislėpti. Apie tai vaizdingai rašė
rusų poetas A. Puškinas poemoje „Borisas Godunovas“:
„Kaip plaktuku tau priekaištas daužys
Ausis, ir vemti vers, ir svaigs galva…
Norėtųs bėgti, bet kurgi?.. Kaip baisu!
Taip, vargšas tas, kam sąžinė juoda.”
Sąžinė yra vienas nuostabiausių žmogaus dvasinio pasaulio fenomenų.
Sutepę sąžinę, nerandame vietos, kankinamės, negalime nusiraminti. Tiesa,
žmonės pasižymi labai nevienodu sąžinės jautrumu. Ramią sąžinę turi ne tik
dorovingi žmonės, neretai sąžinės priekaištų nepatiria ir piktos valios
žmonės, griaunantys kitų laimę, nusižengiantys ne tik dorovei, bet ir
teisėtumui. Sąžinės nejautrumas bei dorovinis aklumas neretai būdingas
žmonėms linkusiems į savanaudiškumą ir karjerizmą, pernelyg dideliems
savimyloms.
Jau nuo seno žmones jaudino klausimas: kas yra tas vidinis mūsų
kaltintojas, tas nenumaldomas, nuolat budintis jausmas? Senovės graikų
mitologijoje sąžinei buvo suteiktas rūstaujančių keršto deivių – erinijų –
pavidalas. Jos persekiojo ir baudė nusikaltėlius, bet buvo atlaidžios
tiems, kurie gailėjosi, bloga padarę.
Taigi, šioje apžvalgoje ir aptarsime ką apie šį jausmą manė senovės
filosofai ir ar šis jausmas tikrai yra tarsi vidinis mūsų teisėjas.
I. Tomo Akviniečio sąžinės problematika
Aiškinantis sąžinės sąvoką remsimės istoriškai reikšminga Vakarų
etikos pozicija – Tomu Akviniečiu (1225 – 1274), žymiausiu brandžios
scholastikos mąstytoju. Tomo Akviniečio moksle nėra žodžio, tiksliai
nusakančio tai, ką lietuvių kalboje reiškia „sąžinė“. Sąžinės problematiką
jis gvildena dviem aspektais. Mes juos abu aptarsime. Vienas aspektas
terminologiškai apibūdinamas sąvokomis conscientia bei synderesis, kitas –
lex naturalis sąvoka.
I. 1. „Conscientia“ ir „synderesis“
I. 1. 1. Žinojimas sąžinėje.Tomas Akvinietis sąžinę apibrėžia kaip kokio nors žinojimo taikymą
konkrečiam veiksmui („applicatio scientiae ad aliquem actum particularem,“)
1).Egzistuoja dvi taikymo galimybės:
• Vienu atveju taikymas atliekamas kaip konstatavimas, kad veiksmas
vyksta arba įvyko. Taigi šiuo atveju kalbama apie refleksiją, kai mes
suvokiame šiuo metu atliekamą arba ką tik atliktą veiksmą. Šis
taikymas savaime dar nėra moraliniu požiūriu svarbus.
• Kitu atveju taikymas atliekamas kaip svarstymas arba konstatavimas, ar
veiksmas moraliniu požiūriu yra teisingas, ar neteisingas. Šiuo atveju
kalbama apie refleksiją, kai veiksmas vertinamas moraliniu požiūriu.
Tas taikymas atitinka tai, ką mes vadiname „sąžine“. Moralinė
refleksija, viena vertus, gali sietis su dar neatliktu, tačiau
įsivaizduojamu, svarstomu, planuojamu veiksmu; tokiu atveju kalbama
apie ankstesnę sąžinę. Kita vertus, moralinė refleksija gali sietis su
jau atliktu veiksmu; tada kalbėsime apie vėlesnę sąžinę.
Kokį žinojimą, moraliniu požiūriu taikydama, sąžinė taiko veiksmui? T.
Akviniečio teigimu, tas žinojimas aprėpia tris plotmes, kurias jis vadina
taip: synderesis, sapientia ir scientia.
pirmieji moraliniai prigimtinis habitas
principai bendras visiems
žmonėmspagrindinė pasaulėžiūros įgytas habitas
orientacija kintamas
situacijos sąlygotas įgytas habitas
faktų žinojimas kintamasTaigi sąžinė taiko apriorinę dorovinę sąmonę, t.y. prigimtinį
synderesis habitą, ji diferencijuojama vadovaujantis esamais pasaulėžiūros
įsitikinimais (sapientia) ir konkretizuojama vadovaujantis esamomis
empirinėmis žiniomis (scientia), pritaikoma konkrečiam veiksmui konkrečioje
situacijoje.
Pavyzdžiui, teismo teisėjas svarsto, ar verta priimti kyšį iš
kaltinamojo asmens už jam palankų sprendimą. Apriorinė dorovinė sąmonė
(synderesis) atskleidžia tik bendrą moralinę perspektyvą: reikėtų elgtis
gerai ir nesielgti blogai, nereikėtų gal būt pakenkti kitiems. – Kokia
tesėjui atrodys moralinė apsisprendimo situacija, priklausys nuo jo
pasaulėžiūrinio įsitikinimo (sapientia): kokią vertę jo pasaulėžiūros
orientacijoje turi kyšio paėmimas? Kaip savo darbo
interesus jis suderina
su kyšio paėmimo perspektyva? – Apsisprendimo situaciją galiausiai
konkretizuoja ypatingų duotybių ir aplinkybių žinojimas (scientia): ar
labai didelis nusižengimas paimti kyšį? Kiek nukentės žmonių? Kokie yra
įstatymai? Svarstymas, ar konkretus veiksmas moraliniu požiūriu yra
teisingas, ar neteisingas, visada atliekamas kaip minėto trijų pakopų
žinojimo taikymas.
Tą tripakopį žinojimo sąžinėje darinį galime pavadinti žmogaus
motyvacijos horizontu, taigi rėmais, kuriems esant žmogus save motyvuoja ir
jam išnyra moralumo problemos. Sykiu reikia atminti štai ką: kadangi
kalbant apie pasaulėžiūros nuostatą (sapientia) ir empirinį faktų žinojimą
(scientia) iš esmės susiduriame su įgytomis žiniomis, tai individualūs
žmonių motyvacijos horizontai dažnai gali įvairiopai skirtis. Dėl
pasaulėžiūrinio pobūdžio bei žinojimo lygio jie priklauso nuo tam tikros
socialinės bei istorinės aplinkos, todėl kultūriniu ir biografiniu požiūriu
skiriasi. Taigi, individualios sąžinės sutampa synderesis aspektu;
kiekvienas žmogus yra sąžinę turintis moralinis subjektas. Tačiau sapientia
bei scientia aspektu, pasaulėžiūrine nuostata bei empiriniu žinių lygiu,
žmonės gali išsiskirti.
Aptarinėjant Tomo Akviniečio sąžinės supratimą, reiktų paminėti
filosofą I. Kantą. Nes I. Kantas taip pat teigė, kad sąžinė – tai praktinis
protas, primenąs pareigas, tai vidinis mūsų teisėjas. Tačiau skirtingai nei
T.Akvinietis teigė, kad šis teisėjas nepriklauso nuo žmogaus, nes negali
būti vienas ir tas pats kaltintojas ir kaltinamasis. Sąžinei, jo nuomone,
nedaro įtakos sąlygos, kuriomis žmogus gyvena, ji nėra kažkas įgyjama.
Kiekvienas žmogus, kaip dorovinė būtinybė, turįs savyje sąžinę jau nuo
gimimo. I. Kanto kritikų buvo, tačiau juos paminėsime vėliau.
I. 1. 2. Sąžinė prieš ir po veiksmo
Matėme, kad to tripakopio žinojimo moralinis taikymas gali būti
susijęs, su įvyksiančiu, būsimu veiksmu ir kartu su jau įvykusiu veiksmu.
Taigi šiuo požiūriu skyrėme ankstesnę ir vėlesnę sąžinę, arba sąžinę prieš
ir po veiksmo. Galima paklausti, kuri sąžinė turi lemiamos reikšmės
moralinei veiksmo vertei. Ir T.Akvinietis, ir Kantas yra įsitikinę, kad
veiksmo moralinė kokybė galiausiai priklauso nuo vidinio valios akto, kuris
lemia veiksmą. Tačiau vidinio valios akto moralinė kokybė priklauso ir nuo
objekto, taigi nuo valios motyvo. O moralinė objekto kokybė save apibrėžia
sąžinėje, kuri minėto tripakopio žinojimo moraliniu taikymu nurodo, kuris
veiksmo motyvas, kuris objektas arba kuris veiksmas yra geras ir teiktinas,
o kuris blogas ir draudžiamas. Tada laisvu apsisprendimu valia pasirenka
objektą, kurį veikdama nori įgyvendinti. Būtent taip ji save nuskiria gerai
arba blogai valiai nuo tos valios moralinės kokybės priklauso veiksmo
moralinė kokybė.
Taigi T.Akviniečio teigimu vėlesnė sąžinė visada atlieka dvejopą
funkciją:
• Jei veiksmas yra geras, tai sąžinė pateisina veikėją jį gindama
arba jam atleisdama.
• Jei veiksmas yra blogas, sąžinė prikaišioja veikėjui kaltinimais
bei „sąžinės graužimu“.
Apibendrinant, sąžinė po veiksmo veda veikėją į akistatą su prieš jo
atlikto veiksmo moraline kokybe, moraliniu požiūriu tą veiksmą susiedama su