Seimos įtaka vaiko socialinių įgudžių ugdymui
5 (100%) 1 vote

Seimos įtaka vaiko socialinių įgudžių ugdymui



TURINYS

ĮVADAS 3

1. ŠEIMOS ĮTAKA VAIKO SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMUI 5

2. SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMAS IR DEMOKRATIJA IKIMOKYKLINĖJE ĮSTAIGOJE 7

3. Į VAIKĄ ORIENTUOTOS GRUPĖS 11

4. SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ FORMAVIMAS , LAVINIMAS 14

a) Vaiko veiklos kultūrą 14

b ) Bendravimo kultūra 14

c) Higienos kultūros 15

d) Įtvirtintas dorovinis 16

e) Elgesio kultūros 16

5. PASIRUOŠIMAS MOKYKLAI 18

IŠVADOS 22

LITERATŪROS SĄRAŠAS 24

ĮVADAS

Kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Pedagogas turi stengtis išsaugoti ir puoselėti visus vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu. Reikėtų paisyti vaiko vidinių paskatų, motyvų. Stengtis apsaugoti mažą žmogų nuo didėjančio gyvenimo tempo bei su juo susijusio visuotinio nervingumo ir streso. Vaikui turėtų būti leidžiama vystytis savo tempu ir ritmu, neskubinant jo kuo greičiau užaugti, jam sudaryti sąlygas džiaugtis vaikyste. Ypatingai vertinant vaiko fantazija, vaizduotę, individualų, kūrybišką mąstymą. Šias savybes reikėtų stengtis ne tik puoselėti ir skatinti, bet kiek įmanoma, ir apsaugoti nuo stereotipų.

Reikėtų daug dėmesio skirti meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais. Vengti spalvinimo knygų, šablonų apipiešinėjimo, o ikimokykliniame amžiuje net nerodyti, kaip piešti, nes visa tai verčia vaikus galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos. Tokia veikla sumažina vaiko pasitikėjimą, neleidžia jam kurti individualiai prasmingo meno. Vietoje to jis tik kartoja ar užbaiginėja kažkieno kito kūrybą.

Siekti kad mokykloje būtų paisoma, kad vaikas mokytųsi ne dėl išorinių paskatų – pažymio, noro įtikti mokytojams, tėvams, bet dėl vidinių – įkvepiančių, jaudinančių, stebinančių žinių. Mokymo turinys ir ugdymo būdai būtų vaikams įdomūs ir aktualūs, atitiktų amžių.

Nuo ankstyvos vaikystės ugdomas vaikų nuostabos, dėkingumo ir pagarbos jausmas. Jie save regi, kaip didesnės visatos dalį. Pedagogikos pradininkas austrų mąstytojas Rudolfas Staineris drauge kalbėjo apie nuostabos jausmą vaikystėje ir jo, kaip mąstymo pagrindo ugdymo svarbą: „Yra esminga, kad, prieš pradėdami mąstyti mes išgyventume nuostabos būseną“. (R.Steineris)

Geriausias socialinis ugdymas – tai praktinė veikla. Sėkminga ji tada, kai vyksta nepastebimai, nuoširdžiai ir natūraliai. H. SchillerDarbo tikslas

Išanalizuoti socialinių įgūdžių ugdymą ikimokyklinėse įstaigose.

Darbo objektas: socialinių įgūdžių ugdymas

Uždaviniai :

1. Šeimos įtaka vaiko socialinių įgūdžių ugdymui.

2. Išanalizuoti socialinių įgūdžių ugdymo ir demokratijos sampratą.

3. Išnagrinėti grupių paruošimo aspektus socialinių įgūdžių lavinimui.

4. Atskleisti socialinių įgūdžių lavinimo svarbą.

5. Atskleisti socialinių įgūdžių naudą integruojantis į mokyklos visuomenę.

Darbo metodas:

Mokslinės literatūros analizė.

Sąvokos:

Vaikas – asmuo iki 18 metų (Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės)

Socializacija – individo tarpimas visuomeniniu žmogumi, asmenybe. (Tarptautinių žodžių žodynas Vilnius, 2001 psl. 690)

Socialiniai įgūdžiai – tai socialus elgesys, kuris gali būti apibūdinamas kaip atitinkantis galiojančias socialines normas, užtikrinantis savęs įtvirtinimo galimybių panaudojimą (elgesio: bendravimo; jausmų suvokimo; savikontrolės; streso įveikimo)

Demokratija (Democracy) – tai žmonių valdžia, reiškiama tiesiogiai arba per renkamus atstovus; valstybės valdžia priklauso nuo visų piliečių valios.

Papildomos priemonės (Prop) – papildomos priemonės ir detalės vaikų žaidimams (skrybėlės ir kostiumai – vaidmeniniams žaidimams, kastuvėliai – žaidimams su smėliu ir vandeniu).

1. ŠEIMOS ĮTAKA VAIKO SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMUI

Šeima — pagrindinė instancija vaiko gyvenime. Ji teikia jam saugumą, tikrumą, globą ir auklėjimą. Čia vaikui išsivysto ilgalaikiai ryšiai su tėvais, broliais ir seserimis, kitais šeimos nariais bei draugais. Čia vaikas išmoksta, kas yra jo šeimos normos bei vertybės, kurios savo ruožtu atspindi gimtos vietos, šalies ar gyventojų grupės kultūrą.

Šiandieninė Vakarų Europos šeima, susidedanti tik iš tėvų, o neretai ir iš vieno jų, egzistuoja ne vien tik vaikui. Tiesa, jis auga kaip norimas bendrijos narys, bet jam tenka tik dalis tėvų laiko ir interesų.

Jei kūdikiai nepatiria pakankamai šilumos, jie, nors ir bus gerai maitinami ir prižiūrimi, emocionalia prasme bus nuskriausti, blogai vystysis, o vėliau gali atsirasti ir elgesio sutrikimai. Vaikas šalia mylinčios motinos ar kito asmens šilumos bei saugumo jausmo nuo pat pradžių įspraudžiamas į tam tikrus rėmus, kuriuos jis labai greitai priima kaip savaime suprantamą dalyką.

Ką vaikas įsisavina šeimoje, kaip tai veikia jo jausmus, kokius jis mato santykius tarp suaugusiųjų, kaip jie pasiekia savo arba nusileidžia, pirmiausia atsižvelgdami į savo interesus arba atsisakydami jų kitų labui, ar jie tik kalba, ar taip pat ir elgiasi (taip pat ir auklėdami vaikus). Visa tai augdamas vaikas suvokia (pradžioje
nesąmoningai) ir pagal tai vysto savo paties socialinio elgesio paveikslą. Jis kaupia patyrimą, kokie poelgiai pageidautini ir girtini, kokie nepageidautini ir, dažniausiai, po jų seka nemalonumai, todėl geriau jų atsisakyti. Galima teigti, kad jis mokosi, sekdamas tėvų pavyzdžiu, kaip elgtis visuomenėje ir išsiugdyti pusiausvyrą tarp egoizmo ir altruizmo.

Kaip elgiamasi su vaiku, didele dalimi nulemia tėvų asmenybė, jų pačių vaikystės patyrimas, jų pasitenkinimas partneriu ar profesija.

Vaiko ugdymas prasideda šeimoje, tęsiamas ir papildomas ikimokyklinėje įstaigoje, vėliau mokykloje. Šeima ir ikimokyklinės įstaigos yra įvardijamos kaip vaikų švietimo ir socializacijos pagrindas. Pedagogai ir tėvai turi tapti ugdymo proceso partneriais, sujungtais ugdomuoju objektu – vaiku.

Žvelgdami į ikimokyklinio ugdymo pertvarkos ištakas, negalime nepastebėti, kad visi reikšmingi poslinkiai prasidėjo nuo požiūrio į darželio paskirtį, jų funkcionavimą kitimo. Iki pertvarkos jų tikroji paskirtis buvo -globoti vaikus, nes prastos socialinės-ekonominės šeimos gyvenimo sąlygos vertė abu tėvus dirbti. Tokia padėtis buvo dangstoma antihumaniška pedagogine pozicija, pabrėžiančia ikimokyklinuko mokymo svarbą ir sudėtingumą, pernelyg akcentuojančia jo rengimo mokyklai specifiškumą, praktiškai atmetančia tinkamo pilnaverčio ugdymo šeimoje galimybę. Buvo deklaruojama beveik išimtinė darželių teisė ugdyti vaiką.

Šiandien darželių paskirtis suvokiama kitaip – ne perimti iš šeimos, bet padėti šeimai globoti ir kvalifikuotai ugdyti vaiką. Pakito valstybės pozicija – vaikų auginimo ir ugdymo problemos sprendžiamos ne plečiant ir tobulinant darželių tinklą, bet teikiant pagalbą šeimai. Todėl reikia aktyviau dirbti šviečiamąjį darbą -skatinti tėvus vis labiau domėtis savo vaikais ir jų ugdymu, propaguoti pažangiausius ugdymo metodus ir būdus, suteikti tėvams kai kurių praktinių žinių ir pan. Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir visos švietimo sistemos tobulinimo perspektyvos yra glaudžiai susijusios su Lietuvos ekonominio bei socialinio vystymosi perspektyvomis.

Vaikų darželio pedagogai nuolatos turi domėtis šeimos gyvenimu. Kuo intensyvesnis bus bendradarbiavimas ir stipresni ryšiai su šeima, – teigė A.Gučas, -lengviau ir sėkmingiau vaikų darželis galės įkūnyti savo uždavinius (Gučas A., 1994, p. 176).

Dabartiniai šeimos įtraukimo į vaikų ugdymą modeliai formuojami remiantis visapusiškesnių požiūriu, kada šeima ir darželis yra institucijos, prisiimančios atsakomybę už vaikus. Darželis ir šeima – tai svarbus deramos elgsenos pavyzdys. Jos gali bendradarbiauti, ugdydamos vaikų meilę gamtai, kadangi šeima yra pagrindinė vertybių perteikėja vaikams. Kuo stipresni darželio ir šeimos ryšiai, tuo daugiau perduodama informacijos, įgūdžių ir vertybių

Penki įsipareigojimų būdai , galintys padėti suartinti šeimas ir ikimokyklines įstaigas:

 vaikų auklėjimas ir vaikų saugumas bei sveikata;

 šeimos ir darželio bendravimas;

 tėvų dalyvavimas;

 parama ir vaikų ugdymo supratimas;

 vadovavimas ir pastangos pagerinti vaikų vystymąsi ir auklėjimą.

Paskutiniu metu buvo atlikta daug tyrinėjimų, kurių pagrindinis tikslas išaiškinti, koks tėvų požiūris į vaikus bei šeimos ir darželio bendradarbiavimą, koks tėvų požiūris į mokymo metodus, kurie yra taikomi dirbant su vaikais. Išvada, kad tik tarpusavio pasitikėjimu ir pagalba pagrįstas šeimos ir darželio bendradarbiavimas gali laiduoti sėkmę ugdant vaiko asmenybę. Vaikas socialinę patirtį įgyja namuose ir darželyje, o norint, kad toji patirtis būtų teigiama ir padėtų mažyliui užaugti doru, darbščiu, sveiku žmogumi, būtinas šeimos ir pedagogo glaudus bendradarbiavimas. (Sergejus Neifach. Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, 2003)

2. SOCIALINIŲ ĮGUDŽIŲ UGDYMAS IR DEMOKRATIJA IKIMOKYKLINĖJE ĮSTAIGOJE

Socialiniai įgūdžiai – tai socialus elgesys, kuris gali būti apibūdinamas kaip atitinkantis galiojančias socialines normas, užtikrinantis savęs įtvirtinimo galimybių panaudojimą.

Bendrojo lavinimo standartuose socialiniai įgūdžiai minimi greta asmeninių, komunikacinių, kritinio mąstymo bei problemų sprendimo, darbinių ir veiklos įgūdžių. Jie apibūdinami kaip gebėjimas:

 Sugyventi su kitais asmenimis bei jų grupėmis, užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, rasti kompromisus, konstruktyviai spręsti konfliktus;

 Mokytis, dirbti ir kurti kartu su kartais asmenimis, padėti jiems, įtikinant ir patraukti siekiant įgyvendinti bendrą tikslą;

 Dalyvauti tautos ir bendruomenės kultūriniame, pilietiniame bei politiniame gyvenime, gerbti demokratinės visuomenės gyvenimo principus ir vertybes, rūpintis aplinka;

Pirmieji du socialiniai įgūdžiai turėtų būti pradėti ugdyti jau ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje.

Socialinių įgūdžių formavime dalyvauja:

 Tėvai;

 Pedagogai;

 Patys vaikai;

 Vaikų bendraamžiai;

 Mokyklos bendruomenė.

Tikslas – mokyti vaikus efektyviai spręsti jiems iškylančias problemas, skatinti savarankiškumą ir kūrybiškumą bendraujant.

Ugdant asmenybę, ypač puoselėtinos šios vaiko vertybinės nuostatos:

1. Rūpinimasis kitais, neabejingumas viskam, kas vyksta šalia.

2.
bei pagarba kitiems.

3. Atsakomybė už save, savo veiksmus.

4. Teisingumas.

5. Sąžiningumas.

6. Aplinkos saugojimas bei racionalus išteklių panaudojimas.

7. Iniciatyvumas, veiklumas ir konstruktyvumas.

8. Poreikis tobulėti.

Taip pat akcentuoti vaikų tarpusavio pagalbą ir pasidalijimą patirtimi, idėjomis, mintimis, interesais, rūpesčiais, atsisakant tarpusavio lenktyniavimo, skatinti vaikus dirbti drauge, neišsiskiriant ir nepeikiant tų, kuriems labai sekasi, nei tų, kurie atsilieka. Vaikai turi būti skatinami patys priimti sprendimus ir nustatyti taisykles. Rodomi socialinius santykius, vertybes išryškinantys patrauklių siužetų filmai.

Vaikų darželių vaidmuo vaiko gyvenime yra labai svarbus. Šiais laikais daugelis tėvų samdosi aukles vaikų saugojimui, tačiau niekas neatstos vaikų darželio ir auklėtojos, kuri stengiasi dirbti, ugdyti kiekvieną vaiką individualiai bei visus drauge. Vaikų darželiuose mažyliams suteikiama galimybė būti aktyviems, gerbti kitus, atsakyti už savo ir kitų veiksmus, bendrai veikti, mąstyti, kalbėti laisvai ir atvirai. Vaikų darželiuose ugdoma lygybė, įgūdžiai, gabumai ir kūrybiškumas, tinkamo elgesio skatinimas, sveikos gyvensenos įpročių ugdymas, bendravimas su vaikais, jų tėvais ir kitais žmonėmis.

Šiuolaikiniai vaikai vis daugiau laiko praleidžia darželiuose, jų gyvenimas kaip niekada anksčiau visiškai atsiduria pedagogų rankose. Esama pavojaus, kad visuomenės planuojamas vaikų gyvenimas virs vien rimtu, tikslingu darbu su racionaliais tikslais, priemonėmis ir metodais, išstumiančiais viską, kas linksma, šventiška ir netikėta, kas taip būdinga pačių vaikų kultūrai. Nieko nėra baisiau už pagal tvarkaraštį gyvenantį vaiką – pedagogo darbo objektą, kurį reikia skatinti ir ugdyti. Toks požiūris ypač būdingas struktūriško mokomojo darbo besilaikantiems pedagogams.(Pedagogika ir demokratija p.33)

Šiandien darželių paskirtis suvokiama kitaip – ne perimti iš šeimos, bet padėti šeimai globoti ir kvalifikuotai ugdyti vaiką. Pakito valstybės pozicija – vaikų auginimo ir ugdymo problemos sprendžiamos ne plečiant ir tobulinant darželių tinklą, bet teikiant pagalbą šeimai. Todėl reikia aktyviau dirbti šviečiamąjį darbą -skatinti tėvus vis labiau domėtis savo vaikais ir jų ugdymu, propaguoti pažangiausius ugdymo metodus ir būdus, suteikti tėvams kai kurių praktinių žinių ir pan. Ikimokyklinio ugdymo, kaip ir visos švietimo sistemos tobulinimo perspektyvos yra glaudžiai susijusios su Lietuvos ekonominio bei socialinio vystymosi perspektyvomis.

Šiandien vis daugiau pedagogų laikosi atviresnių ir demokratiškesnių nuostatų ir atsižvelgia į paties vaiko iniciatyvą. Netradiciškai dirbant leidžiama labiau pasireikšti vaiko energijai, mažiau taisoma ir kritikuojama kalba. Žodis „galima“ pakeičia žodį „draudžiama“. Vaikai nelaikomi klystančiomis būtybėmis, kurias reikia taisyti, ar neišmanėliais, kuriuos reikia pamokyti(Pedagogika ir demokratija pus 33).

Suvokiama, kad vaikystė – tai per vaikų veiklą atsiskleidžiantis, ypatingų sugebėjimų ir gerų savybių kupinas pasaulis, prie kurio smalsūs suaugusieji gali priartėti. Deja, Europoje daugelio vis dar tebesilaikoma priekaištaujančio ir taisančio auklėjimo. Kas nėra girdėjęs Šių visiems nusibodusių pastabų: „baik“, „nustok“, „o, tu varge, ir vėl…“, „man rodos, aš aiškiai pasakiau, kad…“, „klausyk, kai kalbu“, „ar tu vienąkart įsidėsi sau į galvą, ką tau žmonės sako, ar ne?“, „šito tai jau gana“, „ką čia išsidirbinėji“ ir pan.(Pedagogika ir demokratija p.33)

Anksčiau, kai vaikai augdavo šeimose, jie turėdavo daugiau laisvės ir rasdavo, kur pasislėpti nuo suaugusiųjų. Šiandien to nebėra.

Socialinis ugdymas darželyje – svarbi darželinukų bendrojo ugdymo dalis, apimanti ne vien ugdymo turinį, bet ir visą darželio grupės gyvenimą: jos mikroklimatą, ugdymo proceso organizavimą, grupės bendruomenės narių santykius.

Socialinis ugdymas yra sudedamoji pasaulio pažinimo dalyko dalis ir grindžiamas istorinės bei geografinės aplinkos pažinimo, tautinio, ekologinio, ekonominio bei pilietinio ugdymo tematika.

Gebėjimą veikti aplinką, gauti pritarimą savo siekiams ir suvokti, kaip galima panaudoti vidinius ir išorinius išteklius, vadiname veiklumu. Vienas svarbiausių ugdymo tikslų — diegti žmonėms šią savybę. Ją suformuoja tik tokia aplinka, kurioje vaikai veikia drauge, aiškindamiesi ir pratindamiesi bendrai ko nors siekti. Tokioje aplinkoje auklėtojos turėtų stengtis ne vadovauti, o padėti vaikams suvokti tai, kas juos domina, ir skatinti savarankišką pažinimą.Reikėtų pridurti, kad auklėtojos, veikdamos kartu su vaikais, sukuria aplinką ir galimybę būti veikliems. Tai vyksta efektyviausiai, kai vaikams suteikiamos galimybės mokytis vadovauti, spręsti už save ir kitus, teisingai pasirinkti vieną ar kitą veiklos būdą ir pagal savo amžių bei gebėjimus prisiimti atsakomybę.

Tinkamą vaikų elgesį labiausiai skatina vertybių įsisąmoninimas – kai jie veikia iš vidinių paskatų, o ne bijodami priekaištų ar tikėdamiesi atlygio. Tvarka turi būti tvirta ir pastovi, bet neturi remtis jėga, prievarta ar grasinimu. Daugelis mažylių tiki, kad taisykles nustato suaugusieji ir kad bus laikomi gerais, jei toms taisyklėms paklus, todėl jie būtinai turi
dalyvauti tas taisykles kuriant ir jų laikantis: taip prasideda ilgai trunkantis mokymasis skirti veikimą nuo ketinimo veikti. (Sergejus Neifach. Optimalaus priešmokyklinio ugdymo konceptualizavimosi kontekstai, 2003)

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2390 žodžiai iš 7788 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.