Senatvės baimė ir baimės senatvėje
5 (100%) 1 vote

Senatvės baimė ir baimės senatvėje

112131



Referatas

Senatvės baimė ir baimės senatvėje

Vilnius, 2005

Baimė neišvengiama gyvenimo dalis. Įgaudama vis naujas formas ji lydi mus nuo gimimo iki mirties. Nors baimė yra neišvengiama, nereiškia, kad mes ją nuolat jaučiame. Tačiau ji tarsi visada čia ir kiekvieną akimirksnį, atitinkamai susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, gali iškilti mūsų sąmonėje. Tada dažniausiai esame linkę jos išsilenkti ir išvengti, esame prikūrę visokių metodų bei technikų, kaip ją išstumti, nuslopinti arba bandyti nuslėpti ir paneigti. Tačiau juk nesiliauja egzistavusi mirtis, kai mes apie ją negalvojame; tas pats yra ir su baime.

Baimė egzistuoja nepaisant to, kiek yra išsivystę kultūra ir tauta arba atskiras žmogus – kinta tik baimės objektai, tai, kas kaskart sukelia baimę, kita vertus, kinta būdai bei priemonės, kuriuos mes naudojame, kad įveiktume baimę. Tad šiandien nebebijome griaustinio ar žaibo; saulės, mėnulio užtemimai mums yra tapę įdomiais gamtos reginiais, o ne tuo, kas sukelia baimę. Mat mes žinome, kad užtemimai nėra šių dangaus šviesulių išnykimas ar net galima pasaulio pabaiga. Užtat mes šiandien patiriame ankstesnėms kultūroms nežinomų baimių –pavyzdžiui, bakterijų baimę, naujų ligų baimę, eismo nelaimių baimę, senatvės ir vienatvės baimę (Riemann, 2004)

Baimės išgyvenimas yra mūsų egzistencijos dalis. Nors tai ir yra bendra, vis dėlto, kiekvienas žmogus patiria savo asmenines baimės variacijas, “šią” baimę, nes baimės kaip tokios nėra, kaip ir mirties, meilės be kitų abstrakcijų. Kiekvieno asmens baimė yra asmeniška, individuali, būdinga jam ir jo esmei, kaip ir myli jis savo meile ir turi mirti savo mirtimi. Taigi, yra tik konkretaus žmogaus patirtos ir atspindėtos baimės, ir nepaisant to, kad baimės kaip tokios išgyvenimas yra bendras visiems, ji visada yra asmeniška. Ši mūsų asmeninė baimė yra susijusi su mūsų individualiomis gyvenimo aplinkybėmis, su mūsų polinkiais ir mūsų aplinka; ji turi raidos istoriją, kuri iš esmės prasideda mums gimus.

Bandymas pažvelgti į baimę “be baimės” atskleidžia du jos aspektus: viena, parodo, kad baimė gali mus padaryti aktyvius, antra, kad ji gali mus suparalyžiuoti. Baimė visada yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, kartu ji yra iššūkis, kitaip sakant, impulsas ją įveikti. Baimės priėmimas ir jos įveikimas yra vystymosi žingsnis, leidžiantis mums po truputį bręsti. Tuo tarpu jos ir susidūrimų su ja vengimas skatina mūsų stagnaciją; jis trukdo mūsų tolesniam vystymuisi ir verčia mus pasilikti vaikiškiems ten, kur mes nenugalime baimės užkardų.

Baimė visuomet pasirodo tada, kai atsiduriame situacijoje, kuriai esame nepribrendę ar dar nepribrendę. Kiekviena raida, kiekvienas žingsnis brandumo link susijęs su baime, nes tai veda mus į kažką naujo, į tai, ko iki šiol mes nežinojome ir negalėjome, į vidines ir išorines situacijas, kurių mes dar nebuvome patyrę ir kurių dar nebuvome išgyvenę. Visame tame, kas nauja, nežinoma, tame, ką mes turime daryti ar patirti pirmąkart, be naujumo vilionių, nuotykių troškimo ir rizikos džiaugsmo, glūdi ir baimė. Kadangi mus gyvenimas kaskart veda į tai, kas nauja, nepažįstama ir dar nepatirta, mus nuolat lydi baimė. Ji greičiausiai ateina į mūsų sąmonę ypač svarbiose mūsų raidos situacijose, kur reikia palikti senuosius, pažįstamus kelius, kur reikia įveikti naujas užduotis ar turi įvykti pokyčiai. Todėl atrodo, kad žmogaus raida, tapimas suaugusiu ir brendimas turi daug bendra su baimės įveikimu, ir kiekvienam amžiui būdingi savi brandos žingsniai su savomis baimėmis, kurias reikia įveikti, kad tas žingsnis būtų sėkmingas (Riemann, 2004).

Taigi, yra visiškai normalių, amžių ir žmogaus raidą atitinkančių baimių, kurias sveikas žmogus pakelia ir išauga, kurių įveikimas svarbus jo tolesnei brandai. Pavyzdžiui, pagalvokime apie pirmuosius savarankiškus vaiko žingsnius, kai jam pirmąkart tenka įveikti baimę ir palikti laikančią mamos ranką, pagalvokime apie jo baimę eiti vienam, baimę būti palikta atviroje vietoje. Arba prisiminkime didžiuosius mūsų gyvenimo tarpsnius. Tai ir mokymosi pradžia, kai vaikas iš šeimos židinio turi įaugti į naują ir iš pradžių svetimą mokyklos bendriją bei joje įsitvirtinti. Tai ir paauglystė bei pirmieji susitikimai su kita lytimi apimtam erotinės aistros ir seksualinių geidulių; arba darbinės veiklos pradžia, savo šeimos sukūrimas, motinystė, bei galų gale senėjimas bei susitikimas su mirtimi –visada pradžioje arba prieš ką nors pirmąkart patiriant esama ir baimės.

Baimės matavimo problema

Iš ko ir kaip kyla baimė? Į šiuos klausimus bando atsakyti psichoanalizė (Freudo išplėtota baimės neurozės teorija ir signalinė baimės teorija), neofroidistai – Salivenas (H.S. Sullivan), Horni (K.Horney), Fromas (E.Fromm) ir kiti, A.Adlerio individualioji psichologija, K.G.Jungo analitinė psichologija ir mokymosi teorija, kurią sukūrė Maureris (O.H.Mowrer) ir kiti. Kebli yra baimės matavimo problema, nes čia susiduriame su konstruktu, kurio tiesiogiai išmatuoti negalime. Tenka ieškoti tam tikrų rodiklių, iš kurių būtų galima spręsti apie baimę. Keleto tokių rodiklių kompleksu galima įvertinti baimės lygį.
H.B.Fletmanas (Fliottmann) aiškina, jog baimė reiškiasi simptomais, kurie sukelia a)suvokimo funkcijos pakitimus, b)organizmo funkcijos pakitimus, c)elgesio pakitimus (agresiją, vengimą, prieraišumą); terminas „pakitimai“ čia vartojamas patologinių sutrikimų reikšme. Pasak P.Bekerio (Becker), baimės rodiklius galima, remiantis keturiais bendrais baimės komponentais, skirstyti į pažintinius, afektinius, fiziologinius ir motorinius; jiems matuoti yra trys metodai : fiziologiniais matavimai, subjektyvaus žodinio lygmens matavimai ir elgesio stebėjimas.

Senas žmogus ir jo baimė

Senesnių žmonių gyvenimas dėl įvairių priežasčių dažnai yra sunkus, jiems kyla problemų, kurių visuma – palanki dirva baimėms kilti ir vešėti. Socialinės psichologijos požiūriu prietarai, kankinanti gėda, apribojimai, nelankstūs įpročiai, įstrigimas viename vaidmenyje ir statuso praradimas riboja žmogaus saviraišką. O jei miršta sutuoktinis, nebelieka artimų draugų, senas žmogus pasijunta izoliuotas ir vienišas. Senstant ir didėja tikimybė susirgti, dažnai net keliomis ligomis iš karto (Blonski, 1995)..

Be minėtų sunkumų ir problemų, „yra dar viena priežastis nelaukti iš senatvės nieko gero: jos perspektyvą gerokai „temdo“ artėjanti gyvenimo pabaiga“ (H.J.Kaiser). to suvokimas yra vienas iš esminių veiksnių, bauginančių seną žmogų: jis bijo visų gyvenimo apraiškų negrįžtamumo, būties baigtinumo, mirties ir nežinomybės, kas jo laukia po to; bet ir ši baimė neatskiriama nuo mūsų būties.naujausi baimės būsenų paplitimo tyrimai rodo, kad 10_15 procentų Vokietijos piliečių kenčia nuo įvairių baimių. Kurcas (A.Kurz) teigia, kad „liguistos baimės būsenos antrojoje gyvenimo pusėje yra dažnesnės, nei lig šiol buvo manoma“.

Specialioje literatūroje, skirtoje senų žmonių baimės problemoms, dažnai minimas ir atskirai aptariamas specialus baimės ir depresijos aspektas. Antai M.Bergeneris tuo klausimu rašo: „Praradimų baimė, išgyvenama kaip baimė atsiskirti, nutolti tiesiogine arba perkeltine prasme, yra tiek endogeninių, tiek neurozinių depresijų dažnai sukeliama reakcija (…) Tačiau baimė ir baimingas nerimas nėra vien neurozinių arba endogeninių depresijų simptomai. Priešingai, depresinių sudirginimų esti ir pirminės liguistos baimės atvejais“.

Praradimų ir permainų tragizmą daugelis senų žmonių išgyvena kaip ypač sunkią krizę, kai juos prislegia būtinybė persikelti į senelių arba slaugos namus. Kaip tokiu atveju senas žmogus reaguoja į praradimus ir permainas, labai priklauso nuo to, kiek jam yra išlikę funkcinių gebėjimų ir per visą gyvenimą įgytų įgūdžių įveikti sunkumus. Jeigu jų nėra arba nepakanka, gali pasireikšti „neįprasta psichinė atsakomojo reakcija“ (Blonski, 1995).

Kuo ypatingos baimės senatvėje:

 Ar senas žmogus bijo todėl, kad jam sunku apdoroti informaciją?

Atsakymas priklauso nuo mūsų požiūrio, ar tikrai dvasinių galių mažėjimas verčia žmones seniais. Yra įvairių protinės veiklos sričių, kur pagyvenę žmonės pasirodo pranašesni.

 Ar senas žmogus bijo todėl, kad visą gyvenimą netausojo jėgų?

Selje teigia, kad žmogų sendina susikaupę stresoriai. Pagal šią teoriją, senėjimas yra progresuojantis procesas, kuris išsekus prisitaikymo energijai, baigiasi individo mirtimi. Bent jau bandymai su gyvūnais šią prielaidą paneigia.

 Ar žmogus bijo todėl, kad jaučiasi bejėgis?

Pagal aktyvumo teoriją, neatspariausi baimei būtų senyvi žmonės, praradę aktyvumą, prikaustyti prie patalo. Bet, kita vertus, kaustančia baimę kartais patiria ir labai išsitreniravę sportininkai.

Seno žmogaus baimė – ne išorinis, o vidinis procesas. Kognityvistas H.Thomae pateikia šias savo senėjimo teorijos prielaidas:

1) Seno žmogaus elgsena yra susijusi ne tiek su išorėje, kiek su viduje išgyvenamais pokyčiais. (pvz., – vaikai jau suaugę, tad manęs nebereikia; o ne – mano vaikai jau suaugę ir tvirtai stovi ant kojų).

2) Kaip išgyvenami dabar vykstantys pokyčiai, priklauso ir nuo paties senstančio žmogaus poreikių bei lūkesčių, kurių jis kitąsyk gal ir nesuvokia, ir nuo visuomenės arba jo šeimos narių, su kuriais jis gyvena.

3) Svarbiausia sąlyga, kad senatvė neslėgtų, yra sąmoningas senstančio žmogaus požiūris į savo poreikius (motyvus) ir tų poreikių dermė su tikrovės išgyvenimu. Pvz., vaikų išėjimą gyvent atskirai galima suvokt ir kaip teigiamą dalyką, jei vaikų savarankiškumas buvo jų ugdymo tikslas.

Taigi, Thomae nustatė, kad ne tiek gyvenimo situacijos, kiek vidinių struktūrų pakitimas lemia vienokių ar kitokių senatvės pokyčių išgyvenimą. Tai viso biografijos išraiška, kurios rezultatas ir yra dabartinis nusiteikimas. Lengviausia tuo įsitikint stebint ligotą pagyvenusį žmogų (Blonski, 1995).

Ko bijo senyvi žmonės?

Baimės ir nuogąstavimai – tai kasdieniški jausmai arba mintys: žmogus rūpinasi arba nerimauja dėl kokio nors įvykio, asmens arba gyvenimo situacijos. Tokie jausmai dažniausiai būna pamatuoti, nes įspėja apie pavojų arba galimą žalą.

Ilgai buvo manoma, kad senus žmones labiausiai trikdo mirties baimė. Todėl iš visų senatvės baimių ji buvo tiriama dažniausiai. Eriko Eriksono 1988 metais paskelbtoje amžiaus tarpsnių teorijoje mirties baimė laikoma svarbia pagyvenusių
vidinių konfliktų varomąja jėga. Anot Eriksono, žmogus, neįstengiantis nuslopinti mirties baimės išmintingu ir ramiu savo gyvenimo įvertinimu, senatvėje pulsiąs į juodžiausią depresiją ir neviltį. Eriksonas netvirtino, jog seni žmonės labiau bijo mirties negu jaunesni, tik pabrėžė, kad jų mirties baimė, vis tiek, didelė ar maža, paskutiniame gyvenimo tarpsnyje tampanti lemiama psichinių procesų varomąja jėga.

Vis dėlto daugelis autorių laikėsi nuomonės, kad mirties baimė labiausiai išryškėja būtent senatvėje. Tikriausiai taip mano ir dauguma žmonių, ypač tie, kurie patys nėra seni. Tačiau empiriniai mirties baimės tyrimai neabejotinai liudija, kad ne visi seni žmonės bijo mirties; antra vertus, mirties baimė nesvetima ir jauniems. G.Gesser su bendradarbiais šiuo požiūriu tyrė jaunų, vidutinio amžiaus ir pagyvenusių žmonių grupes, kurių amžiaus vidurkis 21, 41 ir 74 metai, ir įsitikino, kad mirti labiausiai bijo vidutinio amžiaus žmonės, o jaunesni ir senesni, tyrimo duomenimis, šiuo atžvilgiu nedaug skiriasi vieni nuo kitų (Blonski, 1995).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1852 žodžiai iš 3666 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.