1.
Įžanga
Smulkus ir vidutinis verslas – tai svarbi šalies ekonominio augimo sąlyga, nes būtent mažos bei vidutinės įmonės pagamina didžiąją dalį nacionalinio produkto ir sukuria daugiausia naujų darbo vietų. Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo smulkus ir vidutinis verslas tapo svarbus šalies integracijai į pasaulio ekonominę rinką, todėl tokio verslo plėtros skatinimas buvo ir toliau išlieka vienu prioritetinių Vyriausybės tikslų. Skatindama naujų įmonių steigimą ir sudarydama palankias sąlygas joms pradėti veiklą, Ūkio ministerija pagrindinį dėmesį skiria smulkaus ir vidutinio verslo paramos institucijų tinklo plėtrai ir jų teikiamų paslaugų tobulinimui.
Diskusijų apie verslo situaciją bei perspektyvą fone kalbos, liečiančios smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą Lietuvoje, užima ypatingą „nišą“. Situacija šioje srityje ir šiaip yra trapi, kadangi smulkus verslas jautriau reaguoja į bendrus ekonominius pokyčius, rinkos nepastovumą, yra labai priklausomas nuo valdžios ekonominės politikos. Antra vertus, visi – politikai, valdininkai, ekonomistai – lyg ir supranta, kad sėkminga smulkaus verslo plėtra gali daug prisidėti prie ekonominių, socialinių problemų sprendimo Lietuvoje. Taigi kalbama apie jo skatinamą, vystymą ir t.t., mėginama kurti organizacines struktūras, vis dėl to susidaro įspūdis, kad „skatintojų“ pastangos ir gyvenimo tikrovė susitinka nedažnai.
Žvelgdami į Europos šalių ir viso pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Šis ūkio sektorius sugeba greičiausiai pajusti paklausos–pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.
Pasaulinė patirtis taip pat rodo, jog be smulkių ir vidutinių įmonių (SVĮ) rinkos ekonomikos sistema negali nei normaliai funkcionuoti, nei tobulėti. Anksčiau SVĮ steigimasis buvo tik atskirų žmonių pastangų išsigelbėti nuo bedarbystės,
2.
įgyvendinti savo „hobby“, būti nepriklausomu, pateikti klientams netikėčiausią ir labiausiai paklausų produktą (paslaugą) rezultatas. Dabar SVĮ steigimosi svarbą suprato tiek valstybės institucijos, tiek ir didelės privačios įmonės.
Šiuo metu verslininkai įvardina šias tris pagrindines problemas: „Sodros“ mokestis, kontroliuojančios institucijos, kurių Lietuvoje beveik 100, ir kurios dubliuoja viena kitą, taip pat dažna įstatymų kaita bei jų netobulumas. Taip pat finansinių išteklių stoka.
3.
SVV ir ES
Smulkias ir vidutines įmones ES struktūriniai fondai žada paremti labiau nei didžiąsias, pagalbą paimant šias lėšas mažiesiems teiks ir Lietuvos institucijos. Tačiau sėkmę lems pačių bendrovių idėjos ir įdėtas darbas. Prognozuojama, kad, be tiesioginės pagalbos iš ES struktūrinių fondų, žymiai išaugs ir netiesioginės galimybės: geresnės finansavimo sąlygos, platesnė ir išsamesnė informacinė pagalba bei bendras SVV atstovavimas Briuselyje.
Vienas iš didžiausių apribojimų SVV finansavime yra tas, kad planuojama, jog nebus subsidijuojamas tiesioginių paslaugų teikimas gyventojams, išskyrus turizmo sektorių. Iš esmės finansuojami gamybiniai projektai, galintys sukurti įmonėje pastebimą gamybinį šuolį. Finansavimo prioritetas yra investicijos į įmonių modernizavimą, inovacijų diegimą ir technologijos kūrimą, investicijos į sąnaudas mažinančias priemones, energijos naudojimo efektyvumą didinančias ir aplinkosaugos priemones, investicijos į geresnį vietinių išteklių ir antrinių žaliavų naudojimą, prekių kokybės ir konkurencingumo gerinimą.
Ūkio miniterija apsisprendė remti mikro- ir mažų įmonių dokumentų ES fondų pagalbai gauti rengimą. Tai mažiau nei 50 daruotojų, ne didesnę kaip 24 mln. Lt metinę apyvartą turinčios arba balansinio turto sukaupusios ne daugiau kaip už 17 mln. Lt bendrovės. Tačiau kai kurios įmnės negalės gauti pagalbos dėl to, kad užsiima ES nefinansuojama veikla, pvz., daugiau nei 40% Lietuvos smulkių įmonių užsiima prekyba, o ji nėra remiama.
Mažos ir vidutinės įmonės turi konkrečių pranašumų ES: pirma, panašioms ES įmonėms reikia lygiaverčių partnerių Rytų Europoje, kurie galėtų papildyti jų gamybinius pajėgumus ir būtų arti logistiniu požiūriu. Antra, mažos įmonės gali lanksčiai atlikti mažus užsakymus, tą sunkiau padaryti didelėms įmonėms.
Lietuvos įmonės priklausomai nuo sektoriaus turi kokius 5-7m., kol gamyba pradės keltis dar ryčiau. Dabar joms trūksta mokėjimo prisistatyti
4.
partneriams iš ES, kad jos veikia, kad gali atlikti užsakymus. Vėliau joms teks pačioms išnaudoti savo geografinius ir nišinius privalumus.
Ilgalaikėje Lietuvos ūkio plėtros iki 2015m. Strategijoje prognozuojama, kad optimistiniu atveju SVV įmonių 1000 gyventojų padaugės 4 kartus, pesimistiniu- dvigubai. Prognozuojama, kad itin padaugės statyba ir prekyba bei paslaugomis besiverčiančių bendrovių.
Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių struktūra pagal ekonominės veiklos rūšis 2000-2002 m., proc.