Socialinė problema vaikų
5 (100%) 1 vote

Socialinė problema vaikų

112131

ĮVADAS

Vos atgavusi nepriklausomybę, Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų Organizacijos Vaikų teisių deklaracijos ir prie Vaiko teisių Konvencijos. Be to, 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Vaiko teisių apsaugos įstatymą. Todėl galbūt niekam nekelia nuostabos, kodėl vis daugiau kalbama apie vaikus ir jų globą.

Manau, kad vaikų globos (rūpybos) problema yra viena didžiausių kitų problemų kontekste ir kaip rodo statistika, vaikų, kuriems reikalinga globa vis daugėja. Aišku negalima atsiriboti ir nuo kitų socialinių problemų, turinčių įtakos nagrinėjamai problemai. Tai – nedarbas, mažos pajamos, negalėjimas kokybiškai patenkinti svarbių poreikių (išlaikyti būstą, lavintis, maitintis) ir t. t. Kodėl kyla šios problemos – esminio atsakymo toli ieškoti nereikia. Tai – pajamų stygius. Išsprendus šią problemą turbūt žymiai sumažėtų ir kitų socialinių problemų.

„Žemas pilietinės visuomenės lygis leidžia „užmiršti“ moterų, pensininkų, bedarbių ir kitų socialiai remtinų žmonių problemas. Šiuo metu šios grupės praranda socialines garantijas ir labiausiai kenčia nuo nedarbo visose trijose Baltijos šalyse.“

Taigi, vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų dažnai nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl ir šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos, teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos.

I. VAIKO GLOBOS (RŪPYBOS) TIKSLAI, FORMOS IR RŪŠYS.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.248 straipsnis apibrėžia, jog pagrindinis vaiko globos (rūpybos) tikslas yra užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai, tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. O pagrindiniai uždaviniai:

1) paskirti vaikui globėją, kuris juo rūpintųsi, gintų jo teises ir t. t.;

2) sudaryti normalias gyvenimo sąlygas;

3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.

Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas ir nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos.

Siekiant pagerinti beglobių vaikų priežiūrą bei vykdant Civilinio kodekso normas, Vyriausybė patvirtino Vaiko globos organizavimo nuostatus, kur apibrėžiama vaiko globos samprata – vaiko globa (rūpyba) laikoma likusio be tėvų globos vaiko, įsatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas bei kitų jam tinkamai dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas bei jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas. Pagal šiuos nuostatus likusiu be tėvų globos laikomas toks vaikas, kurio abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų arba abu tėvai teismo paskelbti mirusiais arba pripažinti neveiksniais, kurio tėvams (vienam jų) įstatymų nustatyta tvarka laikinai ar neterminuotai apribota tėvų (tėvo ar motinos) valdžia.

Socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistema yra nuolat gerinama. Taip siekiama įgyvendinti svarbiausias kryptis: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; skatinti profesinį aktyvumą; didinti šeimų atsakomybę už šeimos gerovę; tobulinti paramos šeimoms ir vaikams sistemą; kurti palankias sąlygas sprendžiant būsto problemas; derinti pašalpas šeimoms su kitomis paramos formomis bei kitomis priemonėmis, skatinančiomis žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyti išsilavinimą.

Taigi šiandien vaiko globa organizuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksu, Vaiko globos organizavimo nuostatais (2002 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 45) ir Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatais (2002 m. balandžio mėn. 18 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Nr. 56).

Vaiko globos formos ir rūšys numatytos Civilinio kodekso 3.252 straipsniu:

1. Vaiko globos (rūpybos) rūšys:

1) laikinoji globa (rūpyba);

2) nuolatinė globa (rūpyba).

2. Vaiko globos (rūpybos) formos:

1) globa (rūpyba) šeimoje;

2) globa (rūpyba) šeimynoje;

3) globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.

Vaiko globą (rūpybą) savo teritorijoje organizuoja rajono (miesto) savivaldybės vaiko teisių apsaugos institucija. Šios institucijos funkcijos: vykdyti vaikų teisių apsaugą, organizuoti ir prižiūrėti vaikų, likusių be tėvų globos ir priežiūros globą; rūpintis įvaikinimo klausimais; konsultuoti tėvus, mokytojus bei pačius vaikus jų teisių apsaugos, globos (rūpybos), įvaikinimo ir teisės pažeidimų prevencijos klausimais; organizuoti vaikų siuntimą į globos įstaigas, spec. internatines mokyklas ir t. t.

Kai žmonės pareiškia norą globoti svetimus, tėvų globos netekusius vaikus, vaiko teisių apsaugos tarnyba smulkmeniškai tiria tokių šeimų gyvenimo sąlygas, aiškinasi apsisprendimo motyvus. Atsakymas į šį klausimą, kur geriau vaikui augti – valstybinėje įstaigoje ar šeimoje – atrodo savaime aiškus. Bet visada kirba mintis, ar vaikų globa netampa užkrečiama mada ir pajamų šaltiniu.

„Vaiko pašalpa paprastai mokama ne patiems

vaikams, o asmeniui faktiškai besirūpinančiam vaiku ir/arba turinčiam atitinkamų išlaidų. Dažnai yra reikalaujama, kad asmuo, kuriam mokama pašalpa, ir vaikas, už kurį yra mokama pašalpa, būtų susiję šeimyniniais ryšiais. Tačiau šeimyniniai ryšiai dažniausiai interpretuojami gana laisvai. Problemų kartais gali iškilti dėl įvaikių.“

Norintys tapti globėjais paprasati teigia, jog nori užpildyti tuščią namų erdvę, kuri lieka išsiskirsčius saviems vaikams. Jie aiškina, kad apsirūpinę materialiai, esą darbštūs. Tarnybos darbuotojams visada norisi užčiuopti, kiek būsimų globėjų širdyse yra meilės ir pasišventimo vaikui, kokias moralines vertybes gali jiems suformuoti. Kartais rožinėmis spalvomis pieštas lūkestis pagyvenus po vienu stogu išsisklaido. Apskritai tarp globėjų ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos palaikomas nuolatinis ryšys, tariamasi, sudėtingesnės problemos pateikiamos svarstyti Vaiko ir šeimos reikalų komisijai.

II. SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMA.

SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOS.

Tiek užsienio, tiek Lietuvos mokslininkai veinodai supranta bei traktuoja situaciją: vaikui netekus tėvų globos, tikruosius tėvus jam atstoja globėjai ir perima visą atsakomybę už vaiką. Rašytiniuose šaltiniuose globėjas suprantamas kaip socialinis edukatorius, besirūpinantis materialine vaiko gerove, tenkinantis jo fizinius poreikius, auklėjantis ir ugdantis jį kaip asmenybę.

„Būna ypatingų atvejų, kai socialinės apsaugos pašalpa mokama ne turinčiam teisę į pašalpą, o kitam asmeniui vietoj jo. Tipiškas pavyzdys čia gali būti vaiko pašalpa profesinio socialinio draudimo schemoje. Pašalpa gali būti mokama ne socialiai apdraustam tėvui ar motinai, o asmeniui, kuris iš tikrųjų išlaiko ir auklėja vaiką, netgi jei minėtas asmuo nepriklauso tos rūšies socialinio draudimo kontingentui.“

Socialinės lengvatos socialinės apsaugos sistemoje skiriamos pagal atitinkamus socialinės rizikos veiksnius. Socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams.

Viena skaudžiausių problemų visame pasaulyje yra asocialios ir rizikos grupės šeimos. Ekonominių permainų laikais tokios šeimos dažniausiai tampa įvairių neigiamų reiškinių priežastimi. Ypač skaudus likimas ištinka tų šeimų vaikus: socialiai pažeidžiamose, nedarniose šeimose vaikai neprižiūrimi, su jais elgiamasi agresyviai – į ligonines atvežami išsekę nuo bado, artimų sumušti kūdikiai ir maži vaikai. Valstybės globoje atsiduria tūkstančiai vaikų. Tik 10 proc. Jų yra našlaičiai, apie 30 proc. vaikų paimti iš nedarnaus elgesio šeimų, 10 proc. vaikų tėvams apribotos teisės, apie 5 proc. yra vaikai, kurių tėvai atsisakė, apie 4 proc. vaikų turi sveikatos sutrikimų, dėl kurių tėvai sakosi neturintys galimybių juos auginti namie. (A. Kačerauskienė, 2003).

Taigi, didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš asocialių šeimų, tačiau pastebima, kad tokių vaikų mažėja. Šią tendenciją galima paaiškinti įvairiai: mažėja asocialių šeimų, kurių vaikų globą perima valstybė – nesant efektyvios beglobių vaikų apskaitos, šių šeimų vaikai nepatenka į vaikų teisių apasaugos tarnybų dėmesio akiratį; didėja visuomenės tolerancija asocialių šeimų atžvilgiu.

Augantis beglobių vaikų skaičius patvirtina nuomonę, kad jau dabar reikėtų didesnį dėmesį skirti ne tik asocialių šeimų vaikams, bet ir vaikams, gyvenantiems rizikos grupės šeimose. Nors tokių vaikų dalis bendroje beglobių vaikų grupėje nėra labai didelė, ryškėja tendencija, kai vis dažniau rizikos grupės šeimose tėvai patys atsisako vaikų. Globos vaikai netenka dėl vis įvairesnių priežasčių: tėvai įkalinimo įstaigose, globėjai atsisako globoti vaiką, nenustatyta tėvų buvimo vieta, didelis tėvų mirtingumas, liga ir t. t. Be abejo, atsiranda vis daugiau vaikų, netekusių globos ir dėl kitų priežasčių. Tų priežasčių analizei reikia papildomų tyrimų, kurie padėtų atskleisti jų charakteristiką ir įvairovę. Kol kas galime tik konstatuoti, kad beglobių vaikų grupė darosi vis įvairesnė ir jų daugėjimo negalima paaiškinti vien tik aocialiomis šeimomis.

III. GLOBOS NAMAI. ĮVAIKINIMAS.

Pažangiausiose užsienio šalyse, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko poreikius, suskurta socialinių paslaugų sistema beglobiams, egzistuoja įvairių šeimyninės vaikų globos formų. Šeimyninės vaikų globos formos klasifikuojamos pagal globos trukmę ir galimybę vaiką grąžinti į tikrąją jo šeimą.

Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama vaikams, netekusiems tėvų globos. Pastebima ir kokybinių pakitimų pačioje valstybinėje beglobių vaikų globoje. Vaiko globa organizuojama šeimoje, šeimynoje, valstybinėse bei nevyriausybinėse globos institucijose. Galutinė vaiko globos „rūšis“ – įvaikinimas.

Džiugina tai, kad vis daugiau asmenų ir šeimų imasi globoti netekusius globos vaikus. Šeimyniniuose namuose

tėvai, turintys ir savo vaikų, paima auginti vaikus, likusius be tėvų globos, našlaičius. Tokie vaikai auga normalioje šeimyninėje aplinkoje, be kurios neįmanomas vaiko psichologinis saugumas. Pedagogų bei psichologų patirtis rodo, kad dažnai šie vaikai turi specifinių savybių: sulėtinta pažintinių procesų raida, sunkiai bendraujama su bendraamžiais, įvairios elgesio problemos, sunkiai mezgamas emocinis kontaktas su globojančiais asmenimis ir t. t. Taigi turbūt todėl dažniausiai sutinkama priglobti tik mažus vaikus, stengiantis išvengti minėtų beglobiams vaikams galimų atsirasti asmenybės deformacijų.

Vis dėlto, didėjant globojančių asmenų ir šeimų skaičiui, taip pat ryškėja kita tendencija: daugėja globėjų, atsisakančių globoti vaiką. Tai gali lemti įvairios priežastys: ypatingas valkataujančių vaikų patyrimas ir elgesys, per maža valstybės finansinė parama ir t. t. Vaikas, netekęs tėvų globos ir antrąkart patyręs kito suaugusio žmogaus atstūmimą, patiria dvigubą traumą ir jo globojimas ateityje gali būti vis sunkesnis. Todėl šioje situacijoje yra būtina išsiaiškinti kokios dažniausios atsisakymo globoti vaiką priežastys: trūksta pedagoginių ir psichologinių žinių apie beglobių vaikų ypatumus; nėra efektyvios asmenų, norinčių ir sutinkančių paimti globoti vaiką atrankos sistemos.

Turbūt didžiausią nerimą turėtų kelti ryškėjančios tendencijos kūdikių ir vaikų namuose. Statistikos duomenimis vaikų šiuose namuose mažėjo, o dabar jų vėl pradėjo daugėti. Vis daugiau vaikų patenka į kūdikių namus ir vis mažiau jų sugrįžta į savo šeimas. Taigi labiausiai pažeista Lietuvos visuomenės grupė tebelieka negalintys savęs apginti vaikai.

„2002 m. vaikų padaugėjo beveik visose globos įstaigose. Vaikų globos įstaigose 79% vaikų yra našlaičiai ir beglobiai. Likusi dalis vaikų gyvena globos namuose, dėl įvairių socialinių problemų šeimose. Našlaičiai ir beglobiai sudaro 82% vaikų globos namuose, 63% – globos namuose vaikams su negalia ir 84% – laikinos vaikų globos namuose.“

Šiuo metu Lietuvoje egzistuojančioje vaikų globos namų įvairovėje galima rasti namus, kuriuose patenkinami tik gyvybiškai svarbūs vaikų poreikiai (pamaitinti, aprengti, užtikrinti fizinį vaikų saugumą) ir namus, kuriuose stengiamasi patenkinti emocinius, socialinius, psichologinius vaikų poreikius, lemiančius normalią vaiko asmenybės raidą.

Mano manymu, kai vaikas netenka tėvų globos, alternatyviausia priežiūra jam – įvaikinimas. Lietuvoje įvaikinimo tendencija ryškėja ir darosi pažangesnė – vis daugiau vaikų įvaikinama tiek lietuvių šeimų, tiek užsieniečių. Gera šeima vaikui yra labai svarbi ir begalo reikalinga. Aišku įvaikinimas yra pakankamai sudėtingas ir kartais prieštaringas socialinis reiškinys, bet vaikui, kurio nemanoma grąžinti į jo biologinę šeimą arba kuris yra negrįžtamai netekęs savo tėvų, tai yra geriausia socialinė – teisinė priemonė jo interesams apsaugoti.

Šiuo metu Jūs matote 63% šio straipsnio.
Matomi 2046 žodžiai iš 3238 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.