Informacijos šaltiniai
1. Guogis A., Bertonas D.,Useli D., Lietuvos politinių partijų samprata
apie socialinę apsaugą. Vilnius: Eugrimas 2000. Apimtis 160 pusl.
2. Valstybės žinios 1994 05 13, Nr.36, 653 LR vyriausybės nutarimas 1996
10 09
Nr.I-1579 “Socialinių paslaugų įstatymas”.
3. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus.
Vilnius: Eugrimas 1998. apimtis 146 pusl.
4. Žalimienė L., Šileika A., Aktualūs socialinės politikos klausimai
1999/1. Vilnius Agora 1999. apimtis 159 pusl.
5. LR Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemų pagrindų įstatymas 1990
10 23 Nr. I-696,.
6. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997-2001 m.
//http://www.un.lt/hdr/1997/lt/skyrius 5/sk5.phtlm.
7. Volosčiuk I. Red.Socialinė aosauga ir darbas/ Pranešimas apie žmogaus
socialinę raidą Lietuvoje 1998. Vilnius. apimtis 135 pusl.
8. Pastabos ir pasiūlymai dėl valstybinių pensijų sistemos pertvarkymo
koncepcijos 2002 m. vasaris
//http//www.lrinka.lt/tyrimai/socialn/vastpens.phtlm/
9. Leontjeva Elena, LLRI prezidentė pranešimas”Pensijų fondų įstatymas:
sprendimų alternatyvos” 1998 m. lapkričio 19 d. Vilnius
//http//www.lrinka.lt/rendiniai/penfond 98.phtlm/
10. Rimkutė J. vyr.red. Žmogaus socialinė raida. Vilnius: Homo
Liber,2001m. apimtis 224 pusl.
11. Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, profesiniai susirgimai
//http//www.socmin.lt/default/dsaug/phtlm/
12. Vainienė Rūta LLRI viceprezidentė. Atviromis akimis į valstybinį
socialinį draudimą. “Laisvoji rinka” 2000 Nr. 2.
Įvadas
Žmogaus socialinė raida – tai procesas, kuris plečia žmonių
pasirinkimo galimybes. Apskritai rinktis galima iš begalinio skaičiaus
alternatyvų, kurios, laikui bėgant, kinta. Tačiau bet kuriame išsivystymo
lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus:
ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie
reikalingi normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių
dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos.
Tačiau žmogaus socialinė raida tais dalykais neapsiriboja. Papildomos
pasirinkimo galimybės, labai vertinamos daugelio žmonių, apima politines,
ekonomines ir socialines laisves bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi
gerbiant save bei turint žmogaus teisių garantijas.
Senatvės socialinę riziką remiasi prielaidą, kad žmogus dėl senyvo
amžiaus nebegali užsidirbti pakankamai lėšų, todėl socialinė apsauga teikia
pajamų kompensavimą tiems, kurie pasiekia tam tikrą amžiaus ribą (senatvės
pensija).
Principai , kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, jau išlaikė
ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės
gyventojų socialines pajamas.
Privačių pensijų fondų įstatymo projektas – tai būtinybė suteikti
žmonėms galimybę privačiai kaupti pinigus senatvei. Demografinė padėtis ir
kitos gyvenimo tendencijos rodo, jog negalėsime gyventi, laukdami iš
valdžios malonių, kurių dydis neabejotinai mažės. Vadinasi, kuo anksčiau
pradėsime ruoštis alternatyvoms, tuo lengviau bus pakeisti paternalistinės
valstybės „gyvenimo būdą“, išvengiant esminių krizių. Siūlydami privatų
pensijų kaupimą žmonėms, visą laiką pabrėžiama, kad tai yra ne valdžios, o
rinkos sprendimas. Kiekvienas žmogus, pasirinkdamas privatų draudimą
rinkoje, pasirenka RINKĄ su visais jos bruožais. Rinka, kaip žinia, gali
kilti, gali ir kristi. Svarbu, kad tai sąlygotų jos pačios raida. Deja,
Lietuvoje valdžios sprendimai ir kišimasis išbalansuoja rinką. Tokiom
aplinkybėm rinkos kritimas yra ne jos yda, o kišimosi pasekmė.
Vienos iš didžiausių socialinių nacionalinių biudžeto išlaidų yra
skiriamos šeimos pašalpai.
Yra vykdomas bendruomeninių socialinių paslaugų plėtojimo projektas,
kuriuo tikslas – socialinių paslaugų centrų steigimas vietos bendruomenėse.
Labai aktyviai globos paslaugas seniems žmonėms ir vaikams teikia bažnyčia.
Tačiau ir ji be savivaldybių, valstybės ar kitų remėjų negali įsteigtų
globos įstaigų išlaikyti.
1. Socialinės apsaugos sistemos struktūra Lietuvoje
Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys:
socialinis draudimas ir socialinė parama. Be to, be socialinės apsaugos,
veikia su ja susijusi specialių socialinių išmokų struktūra.
Didžiausią socialinės apsaugos dalį sudaro socialinis draudimas. Pagal
galiojančius įstatymus juo privalomai draudžiami beveik visi ekonomiškai
aktyvus gyventojai, taip pat ir tie, kuriems numatytos specialios
socialinės išmokos. Taip siekiama įgyvendinti socialinio draudimo
universalumo principą, kad jokia gyventojų grupė neliktų nuošalyje nuo
socialinio draudimo suteikiamų teisių.
Socialinės paramos teisės taip pat pripažįstamos visiems šalies
gyventojams, tačiau jos suteikiamos nepriklausomai nuo tikslinių įmokų
mokėjimų toms gyventojų grupėms, kurios
laikomos reikalingos tokios
paramos. Socialinę paramą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės
paslaugos.
Specialiosios socialinės išmokos daugiausia mokamos kaip papildomos
pensijos nusipelniusiems asmenims. Taip pat nukentėjusiems nuo okupacijos
rėžimo asmenims, karo dalyviams.
1. – 1. lentelė Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūra
| Socialinė apsauga | |
|Socialinis | | |Specialiosios |
| | | |socialinės išmokos |
| |Socialinė parama | | |
|draudimas |Piniginė |Soc. | |
| | |Paslaugos | |
|Pensijų |Šalpos(socialinė) |Socialinės |Prezidento pensija |
|draudimas | |globos | |
|Ligos ir |pensija |įstaigos |I ir II laipsnio |
|motinystės | | |pensijos |
|draudimas |Šeimos pašalpos |Senelių, |LR pensijos |
| | |invalidų, | |
|Sveikatos |Socialinė pašalpa |našlaičių |Karių ir pareigūnų |
|draudimas | |globos namai |pensijos |
|Nedarbo |Šildymo išlaidos |Dienos |Nukentėjusių asmenų |
|draudimas | |centrai |pensijos |
|Draudimas nuo|ir kitos kompensacijos|Nakvynės |Mokslininkų pensijos |
| | |namai | |
|nelaimingų | |Pagalba |Artistų renta |
|atsitikimų | |namuose | |
| | |Slauga | |
| | |namuose | |
Socialinės apsaugos sistema, apimanti visą Lietuvą, savo valdymo
pobūdžiu yra ir centralizuota (Sodra, Darbo birža, Darbo rinkos mokymo
tarnyba), ir decentralizuota (savivaldybių socialinės paramos skyriai).
Toks sistemos valdymas turi savo vidinę logiką. Socialinis draudimas šalyje
negali būti organizuojamas atskiro rajono, atskiros savivaldybės mastu vien
todėl, kad dėl skirtingo ekonominio potencialo neatsirastų labai didelių
materialinių skirtumų sprendžiant socialinius klausimus.
Socialinės apsaugos sistemos decentralizavimą inicijavo ir valstybė
ir savivaldybės. Pakeitus Lietuvos administracinį pasiskirstymą ir įvedus
apskritis, kai kurios socialinės apsaugos funkcijos bus perduodamos
apskritims, o tiesioginis administravimas ir finansavimas – tiesiogiai
savivaldybėms. Visų pirmą tai liečia globos įstaigas, kurios pagal
Apskrities valdymo įstatymą turėtų būti apskrities zonoje. Iš visų
valstybinių centralizuotai valdomų globos įstaigų pirmiausia yra numatoma
perduoti senelių namus. Savivaldybės gali pačios steigti vietinio pavaldumo
socialinės globos įstaigas.
Valstybės vaidmens socialinės apsaugos sistemoje principai labai
glaudžiai susiję su socialinės apsaugos modeliais. Partijos linkusios
pritarti trims socialinės apsaugos madeliams:
1. Marginalinis (liberalusis) – remiamasi principu teikti paramą tiems,
kurių pajamos mažesnės už nustatytą ribą.
2. Universalusis (socialdemokratinis) – parama teikiama visiems
paveiktiems socialinės rizikos.
3. Korporatyvinis (konservatoriškas) – parama teikiama tik tiems, kurie
mokės socialinio draudimo įmokas.
Politikos moksluose kalbant apie “kairumą” ir “dešinumą” socialinės
apsaugos srityje akcentuojamas labai svarbus kriterijus parodantis skirtumą
tarp šių dviejų politinių partijų. Kairiosios politinės partijos akcentuoja
didesnį arba absoliutų valstybės kišimąsi į socialinės apsaugos sistemą, o
dešiniosios – žmogaus asmeninę iniciatyvą drausti nuo įvairių socialinės
rizikos atvejų, taip pat privačių institucijų pagalbą socialinės rizikos
ištiktiems žmonėms.
Kurti socialinės apsaugos įstatymus – ne tas pat, kaip juos
įgyvendinti ar taikyti. Norint surinkti socialinei apsaugai būtinų lėšų ir
skirti išmokas jas gauti, reikia užtikrinti socialinės apsaugos valdymą.
Valdymas patikimas administracinei institucijai, arba įvairioms
administracinėms institucijoms ar net visam jų kompleksui. Kiekviena šių
institucijų paskiriama vykdyti tam tikrą užduotį socialinės apsaugos
sistemos valdyme. Paprastai institucijų yra tiek kiek yra skirtingų
socialinės pasaugos sistemų.
Socialinio draudimo sistemos valdymas
|Metai |Pensinis amžius |Gimimo metai |
|1995 |60 m. 2 mėn. |1935 m. sausio 1 d. – 1935 m. spalio 31d. |
|1996 |60 m. 4 mėn. |1935 m. lapkričio 1 d. – 1936 m. rugpjūčio 31 |
| | |d. |
|1997 |60 m. 6 mėn. |1936 m.
rugsėjo 1 d. – 1937 m. birželio 30 d. |
|1998 |60 m. 8 mėn. |1937 m. liepos 1 d. – 1938 m. balandžio 30 d. |
|1999 |60 m. 10 mėn. |1938 m. gegužės 1 d. – 1939 m. vasario 28 d. |
|2000 |61 m. |1939 m. kovo 1 d. – 1939 m. gruodžio 31 d. |
|2001 |61 m. 6 mėn. |1940 m. sausio 1 d. – 1940 m. birželio 30 d. |
|2002 |62 m. |1940 m. liepos 1 d. – 1940 m. gruodžio 31 d. |
|2003 |62 m. 6 mėn. |1941 m. sausio 1 d. ir t.t. |
|Moterys |
|Metai |Pensinis amžius |Gimimo metai |
|1995 |55 m. 4 mėn. |1940 m. sausio 1 d. – 1940 m. rugpjūčio 31 d. |
|1996 |55 m. 8 mėn. |1940 m. rugsėjo 1 d. – 1941 m. balandžio 30 d.|
|1997 |56 m. |1941 m. gegužės 1 d. – 1941 m. gruodžio 31 d. |
|1998 |56 m. 4 mėn. |1942 m. sausio 1 d. – 1942 m. rugpjūčio 31 d. |
|1999 |56 m. 8 mėn. |1942 m. rugsėjo 1 d. – 1943 m. balandžio 30 d.|
|2000 |57 m. |1943 m. gegužės 1 d. – 1943 m. gruodžio 31 d. |
|2001 |57 m. 6 mėn. |1944 m. sausio 1 d. – 1944 m. birželio 30 d. |
|2002 |58 m. |1944 m. liepos 1 d. – 1944 m. gruodžio 31 d. |
|2003 |58 m. 6 mėn. |1945 m. sausio 1 d. – 1945 m. birželio 30 d. |
Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys
| |Lietuv|Europos |Lietuvoje |
| |oje |Sąjungoje | |
|1994 m |17,4 |11,1 |3,8 |
|1995 m |17,1 |10,7 |6,1 |
|1996 m |16,4 |10,8 |7,1 |
|1997 m.|14,1 |10,6 |5,9 |
|1998 m.|13,3 |10 |6,4 |
|1999 m.|14,1 |9,5 |8,4 |
|2000 m.|15,4 |8,4 |11,5 |
Šaltinis: remiantis EUROSTAT‘o duomenimis,
ES šalyse 2000 m. pabaigoje buvo 14 mln.bedarbių. Žemiausias nedarbo lygis
buvo Liuksemburge (2%), Nyderlanduose (2.7%), Austrijoje (3.3%), o
aukščiausias –Ispanijoje (13.7%), Suomijoje (9.3%), Pranc8zijoje (8.8%),
Belgijoje ir Vokietijoje (po 8.2%).
Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa (Žin.,
2001, Nr. 40-1404) apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos
strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus
neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti
gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką. Programoje
numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo
kryptys:
· darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra,
vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);
· užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo
gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės
sanglaudos stiprinimas);
· gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo
organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos
tobulinimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);
· lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos
formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas,
asmenų su negalia rėmimas);
· užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos
valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos
stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių
įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).
Pasyvi darbo rinkos priemonė yra laikina materialinė parama asmenims,
netekusiems darbo.
Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per
12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas
laikas, kai bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus
darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas.
Bedarbio pašalpos dydis siejamas su valstybiniu privalomuoju
socialinio draudimo stažu bei darbo netekimo priežastimis. Minimali
bedarbio pašalpa – 135 Lt, t.y. valstybės remiamų pajamų dydžio. Maksimali
pašalpa – 250 Lt, t.y. dviejų minimalių pragyvenimo lygių dydžio.
Bedarbiams iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5
metams, pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius.
Nuo 2002 m. sausio 9 d. įsigaliojusios Bedarbių rėmimo įstatymo
pataisos (Žin., 2002, Nr.2-51) pagerino priešpensinio amžiaus bedarbių
socialinę apsaugą. Sunkiausiai darbo rinkoje integruojamiems priešpensinio
amžiaus asmenims likus ne ilgiau kaip 2 metams iki senatvės pensijos
amžiaus ir turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio
draudimo stažą sudaryta galimybė gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Jos
mokėjimo laikotarpiu šiems asmenims netaikomos aktyvios darbo rinkos
politikos priemonės, įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas.
2002 metų liepos 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 29
tūkst., arba 13,7 proc., bedarbių mažiau lyginant su praėjusių metų tuo
pačiu laikotarpiu. Ilgalaikių bedarbių taip pat
apie 8 tūkst.
mažiau. 2003 m. Balandžio 1 d. nedarbo lygis buvo 11,80 proc.
Asmenys, privalomai draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ir
profesinių ligų socialiniu draudimu (1 proc. tarifas)
Šią asmenų grupę draudžia darbdavys, mokėdamas 1 proc. dydžio įmokas
nuo gauto atlyginimo už darbą. Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu