Socialinės apsaugos sistema ir jos organizavimas Lietuvoje

Informacijos šaltiniai

1. Guogis A., Bertonas D.,Useli D., Lietuvos politinių partijų samprata

apie socialinę apsaugą. Vilnius: Eugrimas 2000. Apimtis 160 pusl.

2. Valstybės žinios 1994 05 13, Nr.36, 653 LR vyriausybės nutarimas 1996

10 09

Nr.I-1579 “Socialinių paslaugų įstatymas”.

3. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus.

Vilnius: Eugrimas 1998. apimtis 146 pusl.

4. Žalimienė L., Šileika A., Aktualūs socialinės politikos klausimai

1999/1. Vilnius Agora 1999. apimtis 159 pusl.

5. LR Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemų pagrindų įstatymas 1990

10 23 Nr. I-696,.

6. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 1997-2001 m.

//http://www.un.lt/hdr/1997/lt/skyrius 5/sk5.phtlm.

7. Volosčiuk I. Red.Socialinė aosauga ir darbas/ Pranešimas apie žmogaus

socialinę raidą Lietuvoje 1998. Vilnius. apimtis 135 pusl.

8. Pastabos ir pasiūlymai dėl valstybinių pensijų sistemos pertvarkymo

koncepcijos 2002 m. vasaris

//http//www.lrinka.lt/tyrimai/socialn/vastpens.phtlm/

9. Leontjeva Elena, LLRI prezidentė pranešimas”Pensijų fondų įstatymas:

sprendimų alternatyvos” 1998 m. lapkričio 19 d. Vilnius

//http//www.lrinka.lt/rendiniai/penfond 98.phtlm/

10. Rimkutė J. vyr.red. Žmogaus socialinė raida. Vilnius: Homo

Liber,2001m. apimtis 224 pusl.

11. Valstybinė darbo saugos ir sveikatos programa, profesiniai susirgimai

//http//www.socmin.lt/default/dsaug/phtlm/

12. Vainienė Rūta LLRI viceprezidentė. Atviromis akimis į valstybinį

socialinį draudimą. “Laisvoji rinka” 2000 Nr. 2.

Įvadas

Žmogaus socialinė raida – tai procesas, kuris plečia žmonių

pasirinkimo galimybes. Apskritai rinktis galima iš begalinio skaičiaus

alternatyvų, kurios, laikui bėgant, kinta. Tačiau bet kuriame išsivystymo

lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus:

ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie

reikalingi normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių

dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos.

Tačiau žmogaus socialinė raida tais dalykais neapsiriboja. Papildomos

pasirinkimo galimybės, labai vertinamos daugelio žmonių, apima politines,

ekonomines ir socialines laisves bei galimybes kurti ir gaminti, gyventi

gerbiant save bei turint žmogaus teisių garantijas.

Senatvės socialinę riziką remiasi prielaidą, kad žmogus dėl senyvo

amžiaus nebegali užsidirbti pakankamai lėšų, todėl socialinė apsauga teikia

pajamų kompensavimą tiems, kurie pasiekia tam tikrą amžiaus ribą (senatvės

pensija).

Principai , kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, jau išlaikė

ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės

gyventojų socialines pajamas.

Privačių pensijų fondų įstatymo projektas – tai būtinybė suteikti

žmonėms galimybę privačiai kaupti pinigus senatvei. Demografinė padėtis ir

kitos gyvenimo tendencijos rodo, jog negalėsime gyventi, laukdami iš

valdžios malonių, kurių dydis neabejotinai mažės. Vadinasi, kuo anksčiau

pradėsime ruoštis alternatyvoms, tuo lengviau bus pakeisti paternalistinės

valstybės „gyvenimo būdą“, išvengiant esminių krizių. Siūlydami privatų

pensijų kaupimą žmonėms, visą laiką pabrėžiama, kad tai yra ne valdžios, o

rinkos sprendimas. Kiekvienas žmogus, pasirinkdamas privatų draudimą

rinkoje, pasirenka RINKĄ su visais jos bruožais. Rinka, kaip žinia, gali

kilti, gali ir kristi. Svarbu, kad tai sąlygotų jos pačios raida. Deja,

Lietuvoje valdžios sprendimai ir kišimasis išbalansuoja rinką. Tokiom

aplinkybėm rinkos kritimas yra ne jos yda, o kišimosi pasekmė.

Vienos iš didžiausių socialinių nacionalinių biudžeto išlaidų yra

skiriamos šeimos pašalpai.

Yra vykdomas bendruomeninių socialinių paslaugų plėtojimo projektas,

kuriuo tikslas – socialinių paslaugų centrų steigimas vietos bendruomenėse.

Labai aktyviai globos paslaugas seniems žmonėms ir vaikams teikia bažnyčia.

Tačiau ir ji be savivaldybių, valstybės ar kitų remėjų negali įsteigtų

globos įstaigų išlaikyti.

1. Socialinės apsaugos sistemos struktūra Lietuvoje

Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys:

socialinis draudimas ir socialinė parama. Be to, be socialinės apsaugos,

veikia su ja susijusi specialių socialinių išmokų struktūra.

Didžiausią socialinės apsaugos dalį sudaro socialinis draudimas. Pagal

galiojančius įstatymus juo privalomai draudžiami beveik visi ekonomiškai

aktyvus gyventojai, taip pat ir tie, kuriems numatytos specialios

socialinės išmokos. Taip siekiama įgyvendinti socialinio draudimo

universalumo principą, kad jokia gyventojų grupė neliktų nuošalyje nuo

socialinio draudimo suteikiamų teisių.

Socialinės paramos teisės taip pat pripažįstamos visiems šalies

gyventojams, tačiau jos suteikiamos nepriklausomai nuo tikslinių įmokų

mokėjimų toms gyventojų grupėms, kurios
laikomos reikalingos tokios

paramos. Socialinę paramą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės

paslaugos.

Specialiosios socialinės išmokos daugiausia mokamos kaip papildomos

pensijos nusipelniusiems asmenims. Taip pat nukentėjusiems nuo okupacijos

rėžimo asmenims, karo dalyviams.

1. – 1. lentelė Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūra

| Socialinė apsauga | |

pobūdžiu yra ir centralizuota (Sodra, Darbo birža, Darbo rinkos mokymo

tarnyba), ir decentralizuota (savivaldybių socialinės paramos skyriai).

Toks sistemos valdymas turi savo vidinę logiką. Socialinis draudimas šalyje

negali būti organizuojamas atskiro rajono, atskiros savivaldybės mastu vien

todėl, kad dėl skirtingo ekonominio potencialo neatsirastų labai didelių

materialinių skirtumų sprendžiant socialinius klausimus.

Socialinės apsaugos sistemos decentralizavimą inicijavo ir valstybė

ir savivaldybės. Pakeitus Lietuvos administracinį pasiskirstymą ir įvedus

apskritis, kai kurios socialinės apsaugos funkcijos bus perduodamos

apskritims, o tiesioginis administravimas ir finansavimas – tiesiogiai

savivaldybėms. Visų pirmą tai liečia globos įstaigas, kurios pagal

Apskrities valdymo įstatymą turėtų būti apskrities zonoje. Iš visų

valstybinių centralizuotai valdomų globos įstaigų pirmiausia yra numatoma

perduoti senelių namus. Savivaldybės gali pačios steigti vietinio pavaldumo

socialinės globos įstaigas.

Valstybės vaidmens socialinės apsaugos sistemoje principai labai

glaudžiai susiję su socialinės apsaugos modeliais. Partijos linkusios

pritarti trims socialinės apsaugos madeliams:

1. Marginalinis (liberalusis) – remiamasi principu teikti paramą tiems,

kurių pajamos mažesnės už nustatytą ribą.

2. Universalusis (socialdemokratinis) – parama teikiama visiems

paveiktiems socialinės rizikos.

3. Korporatyvinis (konservatoriškas) – parama teikiama tik tiems, kurie

mokės socialinio draudimo įmokas.

Politikos moksluose kalbant apie “kairumą” ir “dešinumą” socialinės

apsaugos srityje akcentuojamas labai svarbus kriterijus parodantis skirtumą

tarp šių dviejų politinių partijų. Kairiosios politinės partijos akcentuoja

didesnį arba absoliutų valstybės kišimąsi į socialinės apsaugos sistemą, o

dešiniosios – žmogaus asmeninę iniciatyvą drausti nuo įvairių socialinės

rizikos atvejų, taip pat privačių institucijų pagalbą socialinės rizikos

ištiktiems žmonėms.

Kurti socialinės apsaugos įstatymus – ne tas pat, kaip juos

įgyvendinti ar taikyti. Norint surinkti socialinei apsaugai būtinų lėšų ir

skirti išmokas jas gauti, reikia užtikrinti socialinės apsaugos valdymą.

Valdymas patikimas administracinei institucijai, arba įvairioms

administracinėms institucijoms ar net visam jų kompleksui. Kiekviena šių

institucijų paskiriama vykdyti tam tikrą užduotį socialinės apsaugos

sistemos valdyme. Paprastai institucijų yra tiek kiek yra skirtingų

socialinės pasaugos sistemų.

Socialinio draudimo sistemos valdymas

|Metai |Pensinis amžius |Gimimo metai |

|1995 |60 m. 2 mėn. |1935 m. sausio 1 d. – 1935 m. spalio 31d. |

|1996 |60 m. 4 mėn. |1935 m. lapkričio 1 d. – 1936 m. rugpjūčio 31 |

| | |d. |

|1997 |60 m. 6 mėn. |1936 m.
rugsėjo 1 d. – 1937 m. birželio 30 d. |

|1998 |60 m. 8 mėn. |1937 m. liepos 1 d. – 1938 m. balandžio 30 d. |

|1999 |60 m. 10 mėn. |1938 m. gegužės 1 d. – 1939 m. vasario 28 d. |

|2000 |61 m. |1939 m. kovo 1 d. – 1939 m. gruodžio 31 d. |

|2001 |61 m. 6 mėn. |1940 m. sausio 1 d. – 1940 m. birželio 30 d. |

|2002 |62 m. |1940 m. liepos 1 d. – 1940 m. gruodžio 31 d. |

|2003 |62 m. 6 mėn. |1941 m. sausio 1 d. ir t.t. |

|Moterys |

|Metai |Pensinis amžius |Gimimo metai |

|1995 |55 m. 4 mėn. |1940 m. sausio 1 d. – 1940 m. rugpjūčio 31 d. |

|1996 |55 m. 8 mėn. |1940 m. rugsėjo 1 d. – 1941 m. balandžio 30 d.|

|1997 |56 m. |1941 m. gegužės 1 d. – 1941 m. gruodžio 31 d. |

|1998 |56 m. 4 mėn. |1942 m. sausio 1 d. – 1942 m. rugpjūčio 31 d. |

|1999 |56 m. 8 mėn. |1942 m. rugsėjo 1 d. – 1943 m. balandžio 30 d.|

|2000 |57 m. |1943 m. gegužės 1 d. – 1943 m. gruodžio 31 d. |

|2001 |57 m. 6 mėn. |1944 m. sausio 1 d. – 1944 m. birželio 30 d. |

|2002 |58 m. |1944 m. liepos 1 d. – 1944 m. gruodžio 31 d. |

|2003 |58 m. 6 mėn. |1945 m. sausio 1 d. – 1945 m. birželio 30 d. |

Šaltinis: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys

| |oje |Sąjungoje | |

|1994 m |17,4 |11,1 |3,8 |

|1995 m |17,1 |10,7 |6,1 |

|1996 m |16,4 |10,8 |7,1 |

|1997 m.|14,1 |10,6 |5,9 |

|1998 m.|13,3 |10 |6,4 |

|1999 m.|14,1 |9,5 |8,4 |

|2000 m.|15,4 |8,4 |11,5 |

Šaltinis: remiantis EUROSTAT‘o duomenimis,

ES šalyse 2000 m. pabaigoje buvo 14 mln.bedarbių. Žemiausias nedarbo lygis

buvo Liuksemburge (2%), Nyderlanduose (2.7%), Austrijoje (3.3%), o

aukščiausias –Ispanijoje (13.7%), Suomijoje (9.3%), Pranc8zijoje (8.8%),

Belgijoje ir Vokietijoje (po 8.2%).

Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programa (Žin.,

2001, Nr. 40-1404) apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos

strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus

neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti

gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką. Programoje

numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo

kryptys:

· darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra,

vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);

· užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo

gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės

sanglaudos stiprinimas);

· gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo

organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos

tobulinimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);

· lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos

formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas,

asmenų su negalia rėmimas);

· užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos

valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos

stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių

įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).

Pasyvi darbo rinkos priemonė yra laikina materialinė parama asmenims,

netekusiems darbo.

Bedarbio pašalpa mokama kas mėnesį, bet ne ilgiau kaip 6 mėnesius per

12 mėnesių laikotarpį. Į bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpį neįskaitomas

laikas, kai bedarbis dirbo viešuosius darbus, Užimtumo fondo remiamus

darbus arba mokėsi pagal profesinio mokymo programas.

Bedarbio pašalpos dydis siejamas su valstybiniu privalomuoju

socialinio draudimo stažu bei darbo netekimo priežastimis. Minimali

bedarbio pašalpa – 135 Lt, t.y. valstybės remiamų pajamų dydžio. Maksimali

pašalpa – 250 Lt, t.y. dviejų minimalių pragyvenimo lygių dydžio.

Bedarbiams iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 5

metams, pašalpos mokėjimas pratęsiamas dar du mėnesius.

Nuo 2002 m. sausio 9 d. įsigaliojusios Bedarbių rėmimo įstatymo

pataisos (Žin., 2002, Nr.2-51) pagerino priešpensinio amžiaus bedarbių

socialinę apsaugą. Sunkiausiai darbo rinkoje integruojamiems priešpensinio

amžiaus asmenims likus ne ilgiau kaip 2 metams iki senatvės pensijos

amžiaus ir turintiems ne mažesnį kaip 15 metų valstybinio socialinio

draudimo stažą sudaryta galimybė gauti priešpensinę bedarbio pašalpą. Jos

mokėjimo laikotarpiu šiems asmenims netaikomos aktyvios darbo rinkos

politikos priemonės, įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas.

2002 metų liepos 1 d. teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota 29

tūkst., arba 13,7 proc., bedarbių mažiau lyginant su praėjusių metų tuo

pačiu laikotarpiu. Ilgalaikių bedarbių taip pat
apie 8 tūkst.

mažiau. 2003 m. Balandžio 1 d. nedarbo lygis buvo 11,80 proc.

Asmenys, privalomai draudžiami nelaimingų atsitikimų darbe ir

profesinių ligų socialiniu draudimu (1 proc. tarifas)

Šią asmenų grupę draudžia darbdavys, mokėdamas 1 proc. dydžio įmokas

nuo gauto atlyginimo už darbą. Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.

Matomi 1881 žodžiai iš 6260 žodžių.

Panašūs įrašai