Socialines apsaugos sistemų istorija Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialines apsaugos sistemų istorija Lietuvoje

11213141

ĮVADAS

Kalbant apie socialinę apsaugą yra pravartu teisingai suprasti, kas tai yra socialinė politika, socialinė apsauga ir ką apibrėžia pati socialinės apsaugos sistema.

Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės, apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse.

Socialinė apsauga – visapusiška socialinės apsaugos sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomų pajamų nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti.

Socialinės apsaugos sistema – priemonių sistema, leidžianti socialinės rizikos atvejais išsaugoti garantijas, ekonominį savarankiškumą bei perskirstyti lėšas.

Šiame referate bandoma apžvelgti socialinės apsaugos sistemų istoriją pristatant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sukauptą medžiagą.

Socialinės apsaugos sistemų istorijos problema: gebėjimas analizuoti.

Šiandien, bandant analizuoti natūralią socialinės apsaugos sistemų padėtį Lietuvoje, svarbu žinoti socialinės apsaugos ištakas ir pažinti sukauptą patirtį, teorines bei praktines žinias.

XX a. ne vienoje valstybėje didžioji dalis visuomenės veiklos pradėta monopolizuoti. Kai kurios valstybės monopolizuoja politinę veiklą, kai kurios religinę, profesinę, mokyklinę, kultūrinę ar keletą veiklos sričių iš karto. Organizuotas valstybinio mąsto socialinės apsaugos darbas Lietuvoje pradėtas nuo pirmųjų nepriklausomos valstybės atkūrimo dienų.

Tačiau Lietuvai esant Carinės Rusijos sudėtyje, jau kūrėsi pirmosios nelegalios organizacijos, sprendžiančios aktualiausius lietuvių tautos ugdymo, visuomeninius, politinius, socialinius reikalus. Savo veiklą plėtojo tokios organizacijos: „Sietynas“, „Pelemonas“, „Artojas“ ir kt.

Lietuvoje iki 1906 m. veikė senoji rusų koncesinė sistema, griežtai ribojusi draugijų skaičių. 1906 metų kovo 6 dienos įstatymu (laikinosiomis taisyklėmis) buvo įvesta lengvesnė organizacijų registravimo gubernijose sistema.

TARPUKARIO LIETUVA

Darbo apsauga

Darbo apsaugos srities, kaip ir visų kitų sričių įstatymus, Lietuva paveldėjo iš buvusios Rusijos imperijos, tačiau visi tie teisės aktai buvo gerokai atsilikę ir netiko pakitusioms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Taikant senuosius rusų įstatymus, reikėjo palaipsniui juos keisti, todėl vėliau bene visi šios srities įstatymai buvo pakeisti Lietuvos valstybės išleistais.

Žymiausia darbo apsaugos įstatymų leidimo veikla Lietuvoje pasireiškė žemės ūkio ir pramonės darbininkų samdos sąlygų nustatymu ir tvarkymu.

Pirmasis darbo apsaugos įstatymas žemės ūkio srityje buvo 1919 m. liepos 5 d. (V. Ž. Nr. 9) laikinosios Lietuvos vyriausybės išleistas Įstatymas apie darbininkų ordinarininkų iš dvarų dėl darbų sumažėjimo pašalinimą. Šis įstatymas vėliau okupacinės karo valdžios ištuštintuose ir apleistuose dvaruose apsaugojo tūkstančius darbininkų šeimų nuo gresiančio jiems bado ir pašalinimo iš užimamų dvaruose butų. Šis įstatymas vėliau kelis kartus buvo pratęsiamas ir papildomas. Dar 1924 m., pagal darbo inspektorių surinktas statistikos žinias, įstatymas buvo palietęs 18171 darbininką; kituose, ne dvarų žemės ūkiuose, tuo metu buvę samdoma 130947 darbininkai. Atlikus žemės reformą ir išdalijus dvarus savanoriams, bežemiams bei mažažemiams, minėtas įstatymas, netekęs savo aktualumo, buvo panaikintas. Vietoje jo 1929 m. rugpjūčio 12 d. (V. Ž. Nr. 306) išleistas bendrasis „Žemės ūkio darbininkų samdos įstatymas“. Juo remiantis vienodai tvarkomi visų žemės ūkio darbininkų samdos reikalai. Įstatymas apibrėžė samdos sutarties sudarymo tvarką, sutarties vykdymo ir nutraukimo nuostatus, samdytojo ir samdinio savitarpio santykius. 1930 m. balandžio 16 d. (V. Ž. Nr. 324) išleistos Normalinės samdos sutarčių sąlygos, vėliau kelis kartus pakeistos, kuriomis nustatytas sutarties sudarymo laikas, atlyginimo natūra ir pinigais normos, atlyginimo išmokėjimo sąlygos, darbo laikas ir atostogos.

1928 m. birželio 13 d. (V. Ž. Nr. 278) buvo išleistos taisyklės, kuriomis nustatytos nuolatinės piniginės pašalpos (pensijos) pasenusiems arba sveikatos netekusiems dvarų darbininkams, darbininkėms, našlėms ir vaikams. Mokama buvo iš valstybės iždo tiems emeritams, kurie pašalpos teises įgijo iki 1929 m. rugpjūčio 12 d.

Geriausiai Lietuvoje apsaugoti pramonės darbininkų socialiniai reikalai. Buvęs rusų Pramonės darbo įstatymas geriau nei kitų darbo sričių įstatymai apsaugojo dirbančiuosius pramonėje. Šis įstatymas Lietuvoje vykdytas iki 1933 m., daugelis jo nuostatų buvo paimta pagrindu tais metais išleistam Pramonės darbininkų samdos įstatymui.

Pirmasis Lietuvoje pramonės darbo apsaugos įstatymas buvo 1919 m. gruodžio 17 d. (V. Ž. Nr. 17) išleistasis Darbo dienos ilgumo įstatymas, kuris su nežymiais pakeitimais vėliau veikė ne vieną dešimtmetį. Įstatymas nustatė 8 valandų darbo dienos trukmę visoms dirbtuvėms ir fabrikams, kur buvo naudojamas samdomasis darbas, o prekybos įmonėms ir krautuvėms – 10 val. per parą. Įstatymo vykdymą prižiūrėjo Darbo inspekcija. Nusižengusieji jo nuostatams teismo bausti iki
1000 litų bauda arba 4 savaičių areštu.

1921 m. kovo 23 d. (V. Ž. Nr. 61) buvo paskelbtas pramonės įstatų papildymas, kuriuo įvestos vadinamosios kompensacijos atleidžiamiems iš darbo pramonės darbininkams. Šio įstatymo nuostatai su kai kuriais pakeitimais ir papildymais vėliau buvo įtraukti į Pramonės darbininkų samdos įstatymą.

1925 m. sausio 17 d. (V. Ž. Nr. 179) paskelbtas Darbo inspekcijos įstatymas, jis nustatė šios darbo apsaugos įstatymų vykdymo institucijos tikslą, uždavinius ir organizaciją. Tais pat metais išleista ir šio įstatymo vykdymui skirta instrukcija (V. Ž. Nr. 204), smulkiai apibrėžianti darbo inspektorių teises ir pareigas.

1925 m. vasario 2 d. (V. Ž. Nr. 181) paskelbtas Švenčių ir poilsio įstatymas, kuris su vėliau išleistais papildymais nustatė įvairių sričių darbininkams bei tarnautojams privalomą poilsį. Jo nuostatai suderinti su 1931 m. ratifikuota konvencija Dėl savaitinio poilsio pramonės įmonėse.

1926 m. balandžio 10 d. (V. Ž. Nr. 221) paskelbtas Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų įstatymas, pagal kurį šie tarnautojai, ištarnavę įstatymo nustatytą laiką arba tarnaudami netekę sveikatos ir darbingumo, iš pensijų ir pašalpų fondo gavo atitinkamą pensiją. Tarnautojui mirus, priklausiusios jam pensijos dalį gavo šeimos nariai. Tarnautojui, iš tarnybos be jo kaltės atleistam dar pensijos nesulaukus, pašalpa iš fondo mokėta už tiek mėnesių, kiek metų jis tarnyboje išbuvo. Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų fondo lėšas sudarė atskaitymai po šešis procentus iš jų faktiškai gaunamos algos.

1931 m. birželio 19 d. (V. Ž. Nr. 359) Lietuva ratifikavo penkias tarptautines darbo konvencijas: 1) dėl moterų nakties darbo, 2) dėl vaikų nakties darbo pramonėje, 3) dėl 8 val. darbo dienai ir 48 val. darbo savaitės nustatymo pramonės įmonėse, 4) dėl savaitinio poilsio pramonės įmonėse, 5) dėl pramonės, prekybos ir namų ruošos darbininkų draudimo ligos atveju. Šios konvencijos buvo suderintos su veikiančiais darbo apsaugos įstatymais ir dėl jų vykdymo kasmet duoti apyskaitiniai raportai Tarptautiniam darbo biurui.

1931 m. spalio 3 d. (V. Ž. Nr.: 366) paskelbtas Nakties darbo kepyklose įstatymas, kuriuo šiose įmonėse uždraustas nakties darbas nuo 21 iki 4 val. Nusižengusieji šiam draudimui administraciniu būdu bausti pinigine bauda iki 500 litų arba areštu iki 2 savaičių.

Pagrindinis darbo apsaugos įstatymas pramonėje buvo 1933 m. lapkričio 11 d. (V. Ž. Nr. 429) paskelbtas Pramonės darbininkų samdos įstatymas ir 1934 m. rugsėjo 27 d. (V. Ž. Nr. 457) išleistas šio įstatymo kai kurių nuostatų pakeitimas bei papildymas. Šis įstatymas taikytas visose fabrikų ir amatų pramonės įmonėse, automobilių susisiekimo, automobilių transporto bei laivininkystės įmonėse, kino teatrų mechanikos skyriuose, o jo nuostatai dėl darbininkų uždarbio normavimo – ir statybos įmonėse. Pagal darbo inspektorių surinktas statistikos žinias 1937 m. įstatymas buvo taikomas 2643 pramonės įmonėse (be sezoninių statybos darbaviečių), kuriose dirbo 22759 darbininkai.

Įstatymo vykdymą prižiūrėjo darbo inspekcija. Kiekvienoje įmonėje turėjo būti vedėjas, atsakingas už jos tvarką ir įstatymo nuostatų vykdymą įmonėje. Kiekvienoje įmonėje nustatytos tam tikros vidaus tvarkos taisyklės ir piniginės baudos darbininkams už šių taisyklių pažeidimą. Darbininkų sveikatai ir gyvybei darbe apsaugoti šį įstatymą papildančios taisyklės, smulkiai apibrėžiančios technines ir sanitarines apsaugos priemones įvairių rūšių įmonėse. Samdos sutartys sudarinėtos tik raštu, išduodant darbininkui nustatytos formos darbo knygelę. Sutartys sudarinėtos neapibrėžtam laikui, kadangi apibrėžtam laikui galima buvo samdyti tiktai sezoninėse įmonėse. Darbininkų uždarbį, atsižvelgiant į esamą minimalų gyvenimo lygį, normavo darbo inspektoriai ir tam tikra trijų asmenų sudaryta iš valdžios atstovo ir šalių atstovų komisija, kurios nutarimai įgydavo privalomą galią juos patvirtinus vidaus reikalų ministrui. Kasmet darbininkams turėjo būti suteikiama 12 dienų apmokamų atostogų. Įstatymas nustatė moterų ir jaunuolių darbo sąlygas, kurios atitiko ratifikuotas tarptautines konvencijas. Atskiromis prie įstatymo išleistomis taisyklėmis nustatytos darbininkų-mokinių samdos sąlygos, pagal kurias leidimus išduodavo darbo inspektoriai tiktai tokioms įmonėms, kuriose buvo tinkamos darbo, mokymo ir atlyginimo mokėjimo sąlygos. Įstatymas smulkiai apibrėžė darbdavio ir samdinio savitarpio santykius, samdos sutarties vykdymo ir nutraukimo sąlygas. Jeigu darbininką atleisdavo iš darbo ir nutraukdavo be teisėtos priežasties su juo sudarytą sutartį, įmonė mokėjo jam vadinamąją atleidimo kompensaciją, kuri, atsižvelgiant į išdirbtą įmonėje laiką, nustatyta nuo 1 iki 14 savaičių faktinio darbininko uždarbio. Kompensacijoms mokėti atleistiems iš nusigyvenusių įmonių darbininkams visos įmonės nuo kiekvieno savo samdinio mokėjo tam tikrą nedidelį mokestį į sudarytą šiam reikalui fondą. Už įstatymo nuostatų nesilaikymą įmonių vedėjai administraciniu būdu buvo baudžiami bauda iki 500 litų.

1934 m. birželio 23 d. ( V. Ž. Nr. 447) išleistas Civilinio proceso įstatų papildymas, kuriuo remiantis, gera valia nesumokėtą darbininkui uždarbį
kompensaciją, darbo inspektoriui patvirtinus raštu, teismas priteisdavo įsakymo keliu.

Siekiant kovoti su nedarbu, 1933 m. gruodžio 22 d. (V. G. Nr. 431) išleistas Viešųjų darbų fondo įstatymas. Šio fondo lėšos sudarytos iš darbdavių, rangovų ir iš valstybės bei savivaldybių įnašų. Fondo lėšomis prie miestų ir apskričių savivaldybių organizuoti viešieji darbai bedarbiams. 1938 metams ministrų kabinetas patvirtino viešųjų darbų planą. Už 3 766 000 litų sąmatą darbu aprūpinti apie 6 000 bedarbių. Tam pačiam kovos su nedarbu tikslui dar 1919 m. išleistas Darbo biržų įstatymas, pagal kurį prie savivaldybių buvo steigiamos darbo biržos su centrine darbo birža prie Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos. Įsteigtosios biržos palaipsniui buvo likviduotos. Vėliau jos veikė tik prie Kauno ir Šiaulių miestų savivaldybių.

Pagal 1935 m. spalio 24 d. (V. Ž. Nr. 505) išleistą Darbo rūmų įstatymą buvo įsteigta nuolatinė darbininkų atstovybė, kurios tikslas, įstatymo žodžiais tariant, „rūpinti kultūrinius, ekonominius ir socialinius pramonės, prekybos, statybos, transporto ir kitų sričių samdomųjų darbininkų ir tarnautojų reikalus“. Pagal šį įstatymą Darbo rūmai turėjo teisę reikšti savo nuomonę ir siūlyti įstatymų projektus dėl dirbančiųjų kultūriniais, socialiniais ir ekonominiais reikalais. Rūmų lėšos susidėjo iš apdraustųjų ligonių kasose surinktų tam tikrų mokesčių, darbdavių mokesčių ir valstybės iždo pašalpos. Tokių pajamų pagal 1937 m. sąmatą rūmai turėjo 804 200 litų, o 1938 metams patvirtintoje sąmatoje numatyta 881 500 litų pajamų. 1936 m. vidaus reikalų ministro nustatyta rinkimų tvarka (V. Ž. Nr. 526). Išrinkus rūmų narius, sudarius vadovybę ir suorganizavus rūmų aparatą, per dvejus metus nuveikta nemažai praktinio pozityvaus darbo, ypač kultūriniais ir švietimo reikalais. Didesniuose miestuose bei ten, kur buvo didesnis darbininkų susibūrimas, rūmai išlaikė keliolika vadinamųjų kultūros klubų (liaudies namų), prie kurių veikė skaityklos, bibliotekos, teisių patarimų biurai; prie daugelio klubų suorganizuota chorų, orkestrų, scenos mėgėjų kuopelių, kurios kartkartėmis ruošė koncertus, vaidinimus ir kitas pramogas; prie klubų ir prie didesnių įmonių suorganizuoti sporto būreliai, iš kurių sudaryta darbininkų sporto sąjunga; švietimo reikalais įsteigtas rūmų liaudies universitetas, didesniuose miestuose veikė suaugusiųjų bendro ir profesinio lavinimo vakariniai kursai, išleista keletas atskirų spaudos leidinių, nuolat publikuotas darbininkams skirtas laikraštis „Darbas“. Išrūpinę darbininkams įvairių ekonominių lengvatų, rūmai tarpininkavo ir užtarė jų kasdieninius interesus. Darbo įstatymų leidimo srityje rūmai paruošė keletą reikšmingesnių darbininkams veikiančių įstatymų pakeitimų bei papildymų projektų, kurių dauguma vėliau virto įstatymais.

Be čia pažymėtų darbo apsaugos įstatymų, išleistų per dvidešimt valstybės gyvavimo metų, dar buvo paskelbta daugelis šių įstatymų smulkesnių pakeitimų bei papildymų bei aiškinančių ir papildančių įstatymus ar atskirus jų nuostatus teisės aktų, įvairių taisyklių ir instrukcijų.

Socialinis draudimas

Nors prieškario Lietuvoje iš socialinio draudimo srities buvo likę du 1912 m. birželio 23 d. paskelbti rusų įstatymai – Dėl pramonės darbininkų aprūpinimo ligoje ir Dėl darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, dėl savo konstrukcijos (taikyti tik stambiajai pramonei) be esminio pakeitimo jie negalėjo būti pritaikyti naujoms Lietuvos gyvenimo sąlygoms. Buvusi Darbo ir socialinės apsaugos ministerija 1919 m. buvo paruošusi Draudimo nuo ligos įstatymo projektą. Pastarasis virto įstatymu, tačiau paskelbtas buvo tik 1926 m. gegužės 27 d. (V. Ž. Nr. 227), pavadinus jį Ligonių kasų įstatymu. Socialinio draudimo reikalams tvarkyti atskiru įstatymu, paskelbtu 1926 m. gegužės 18 d. (V. Ž. Nr. 225), įsteigta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba. Ji, atlikusi paruošiamąjį organizacinį darbą, 1928 m. įsteigė pirmąsias 7 ligonių kasas tuose rajonuose, kur buvo didesnis draudžiamųjų žmonių skaičius. 1931 m. įvestas privalomas draudimas nuo ligų visoje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Pradėjus įgyvendinti pirmąjį išleistą ligonių kasų įstatymą, buvo susilaukta nemaža sunkumų, ypač kasų administravimo, draudimo mokesčio dydžio, medicinos pagalbos suteikimo bei kitais atvejais. Įstatymas buvo kelis kartus taisomas, keičiamas ir papildomas, o 1934 m. sausio 23 d. (V. Ž. Nr. 434) paskelbtas visiškai pertvarkytas Ligonių kasų įstatymas.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 2178 žodžiai iš 4066 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.