Socialinio darbo ir socialinės edukologijos reikšmė
5 (100%) 1 vote

Socialinio darbo ir socialinės edukologijos reikšmė

11213141

Turinys

Turinys 1

Įvadas 2

Socialinės pedagogikos taikomoji funkcija ir svarba 3

Socialinės pedagogikos paskirtis 3

Socialinės pedagogikos kaip mokslo ateitis 4

Socialinio ugdymo svarba 5

Vaikų ir jaunimo sėkminga socializacija 6

Bendruomenės socialinių problemų sprendimas 8

Natūralūs padėjėjai 8

Savanoriai 9

Išvados 11

Naudota literatūra 12

Įvadas

Šiuolaikinėje edukologijoje socializacijos procesai nagrinėtini dviem aspektais: socializacija kaip viena švietimo sistemos funkcijų, ir asmenybės socializacija kaip švietimo sistemos tikslas. Socializacija yra vi¬są gyvenimą trunkantis procesas; tai sąlygoja ir vieną esminių šiuolaikinės švietimo sistemos bruožų – permanentiškumą, t.y. švietimo sistemos suge¬bėjimą užtikrinti nuolatinio lavinimosi galimybę.

Individo socializacija bet kurioje visuomenėje vyksta skirtingomis sąlygomis, kurioms būdingi vieni ar kiti pavojai, neigiamai veikiantys žmo¬gaus raidą. Todėl atsiranda žmonių grupės, kurios virsta nepalankių socia¬lizacijos aplinkybių aukomis. Tai invalidai, žmonės su psichosomatiniais defektais ir nukrypimais, taip pat našlaičiai ir visi vaikai bei suaugusieji, esantys valstybės globoje, taip pat migrantai iš vienos šalies į kitą, iš kaimo į miestą; vaikai, augantys šeimose, kurių žemas ekonominis, išsilavinimo, moralinis lygis.Žmogaus socializacija šiandien vyksta veikiama pasaulinių, planetoje neseniai svarbiais tapusių, ekologinių, demografinių, ekonomi¬nių, karinių politinių procesų. Šių procesų pasekmės glaudžiai susietos su kiekvieno žmogaus likimu, kuris priklauso ir nuo visos planetos būklės, nuo pasaulinei ekonomikai ir politikai būdingų tendencijų. Pramoninė ga¬myba, sukelianti aplinkos užterštumą, veikia viso Žemės rutulio gyventojų veiklos sąlygas, taip pat socializacija. Nuo globalinių politinių procesų priklauso bendro nacionalinio produkto pasiskirstymas toje ar kitoje šalyje tarp gamybos, gynybos, socialinių investicijų sferų, poreikių ir išteklių. Tai tiesiogiai veikia žmonių socializacijos sąlygas nuo vaikystės iki senatvės.

Socialinės pedagogikos taikomoji funkcija ir svarba

Socialinės pedagogikos paskirtis

Šių dienų visuomenėje pastebimas pasaulėžiūros kitimas, idealų erozija, dvasinė tuštuma. Tokiame kontekste naujai įsivaizduojama socialinio darbo, so¬cialinės pedagogikos, socialinės edukologijos paskirtis; iš principo naujas požiū¬ris į socialinį-kultūrinį judėjimą, susijusį su intelektualiniu ir doroviniu visuome¬nės ugdymu, socialine, edukacine ir dvasine pagalba jiems.

“Socialinė pedagogika – dvasinio žmonių ugdymo magistralinė kryptis ir efektyvi ugdymo sistema, tirianti žmogaus ir visuomenės dvasinio savęs pažini¬mo ir savarankiško vystymosi procesą. Jos, kaip fundamentaliojo mokslo, reikš¬mė ta, kad ji sugeba papildyti strateginį visuomenės rezervą: intelektualinį poten¬cialą, kultūrą ir išsilavinimą. Atstovaudama tradiciniams socialiniams mokslams, ji kartu su kitomis mokslo sritimis sudaro kultūros pagrindą. Socialinė pedagogi¬ka taikomąja prasme priešinasi doroviniam ir intelektualiniam visuomenės nuos¬mukiui “, – teigia A.Arnoldov.

Taip suprantant socialinės pedagogikos paskirtį, labai svarbu, kad ku¬riant jos šiuolaikine koncepciją pagrindinis dėmesys būtų skiriamas dvasinio vi¬suomenės gyvenimo svarbiausių krypčių vystymui, doroviniam ir fiziniam žmo¬gaus sveikimui. Klaidinga manyti, kad tai priklauso tik tradiciniams mokslams: filosofijai, kultūrologijai ir t.t.

Socialinės pedagogikos ir socialinės edukologijos paskirtis, pasak A.Arnoldov, koordinuoti ugdymo galimybes, kurias turi visuomenė, pro¬tingai tausoti ir nukreipti jos dvasine energiją. Tai susiję su tuo, kad dorovinis as¬menybės ugdymas neatsiejamas nuo žmonių įvaizdžių ir žinių. Plačiajai visuo¬menei pastoviai reikalinga nustatyti santykį su asmenybe. Čia gali padėti ir so¬cialinės pedagogikos mokslas. Bėjo žmogus netenka būtiniausių žinių ir bendra-žmogiškų tikslų, yra socialiai pasyvus. Socialinė pedagogika ir socialinė edukologija gali padėti žmogui atsigręžti į visuomenę, kaip į atvirą socialinį žmonijos organizmą, veikti jame pagal nusistovėjusius įstatymus.

Tuo tarpu atviroji visuomene sudaro būtinas ir realias sąlygas, kuriose laisvai vystosi moksliniai, meniniai žmogaus sugebėjimai. Išskirtinis šios visuo¬menės bruožas yra tas, kad ji neprimeta savo piliečiams visam laikui griežtai nu¬statyto požiūrio į politinę kultūrą, mokslą ir meną, o išlaisvina žmogaus protą laisvai kūrybinei veiklai ir leidžia jam prasiskverbti į naujas kultūros ir mokslo žinių sritis.

Socialinė pedagogika, kaip mokslas, priklausantis socialinių mokslų struktūrai, sukuria nepakartojamą reikšmingą visumą. Kaip edukologijos mokslo kryptis bei mokymo disciplina – atstovauja įvairių socialinių funkcijų visumai, kuri yra daugialaipsnė savo turiniu ir funkcijomis. Šių socialinių ir mokslinių funkcijų visumos paskirtis – padėti žmonėms kurti naujas civilizuotas gyveninio sąlygas, kultūringą bendravimą, telkti visuomenę ir ugdyti socialines kultūros sąmonę.

Kaip žinoma, asmenybes ugdymas – daug pastangų reikalaujantis ir sub¬tilus menas. „Auklėjimas yra ypatingos rūšies
gimimas“, – rašė XVIII a. vokiečių mąstytojas G. Lichtenbergas. Per ilgą civilizacijos gyvenimą jis sukaupė didelį ir puikų teorinį ir praktinį patyrimą, tačiau šios asmenybės mintys buvo užmirštos ir neįsisavintos, iškreiptos ir falsifikuotos.

Dvasinė – dorovinė žmogaus sveikata turi labai didelę reikšmę. Juk nega¬tyvus asmenybės požiūris į daugelį dvasinių vertybių daro žalą ne tik pačiam, bet ir visai visuomenei. Kenčia visas mūsų kultūrinis pasaulis, kenčia ir pats žmo¬gus.

Socialinė pedagogika turi ir humanistinį skambesį. Jos humanizmas ir altruizmas pasireiškia tuo, kad šio mokslo paskirtis yra spręsti ypač sunkias ir aktualias visuomenės socialines problemas, tinkamai formuoti žmogiškąjį sociu¬mą, rūpintis individu, jo dvasine – dorovine sveikata, jo saviraiška, naujų edukacinių technologijų įsisavinimu, vertybinių orientacijų formavimu. Iš to kyla ir kitas socialinės pedagogikos leitmotyvas – asmenybės ir Šeimos prerogatyva santykiuose su visuomene ir valstybe. Socialinės pedagogikos paskirtis fiksuoti konfliktus tarp individų ir visuomenės, „nutiesti tiltus“ tarp žmogaus ir valstybi¬nių struktūrų, dažnai sušvelninant valstybinės institucijos, kai kurių visuomeni¬nių organizacijų nepakankamą reikšmę.

Socialinio pedagogo, socialinio darbuotojo, socialinio edukologo pastan¬gos nukreiptos žmogaus siekių, turtingesnės ir laisvos kultūros siekimui. Kultūra padeda žmogui tapti asmenybe, vystyti savo požiūrį į žmoniją, teisingumą ir gėrį. Ugdymas – neatsiejama kultūros dalis.

1.Klientas iš socialinio darbuotojo, pedagogo, socialinio edukologo laukia pagalbos ir palaikymo, kad įveiktų dvasinį pasimetimą bei nerimą, šiame drama¬tiškame gyvenime ieškant savo vietos, tinkamai prisitaikant prie naujų permainų.

Kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai kultūrinei aplinkai, su ja su¬sietas savo interesais bei poreikiais. Todėl šios aplinkos likimas lemia ir žmo¬gaus likimą. Socialinė pedagogika tiria žmogaus kultūrinę aplinką. Kultūra ne¬gali gyvuoti be atitinkamos aplinkos, kuri ją priima ir maitina ne tik fizine, bet ir dvasine prasme. Ji negali vystytis izoliuotai, nes tai visuomeninis reiškinys. Dva¬sinis žmogaus vystymasis vaisingas tik tada, kai visuomenėje funkcionuoja gyva, kultūrine, žmogui reikalinga pilnavertė, dvasinė, intelektualinė aplinka. Socialinė pedagogika, kaip mokslas, padeda kurti tokią aplinką mikrosociume – šeimoje, organizacijoje, gyvenvietėje.

Pokomunistinių šalių socialinės kultūros padėtis yra sunki. Visuomenė skyla į atskiras kultūrines sferas, kuriose galioja įvairios dvasines – dorovines normos. Žmonija kenčia nuo vieningos kultūrinės erdvės ir bendro moralinio uni¬versumo stygiaus. Būtina nauja socialinė politika, kuri integruotų įvairias socia¬lines grupes. Šių dienų visuomenėje tenka įvertinti žmonių, gyvenančių artimiau¬sioje aplinkoje, interesus ir planus, vietinius visuomeninius poreikius, būtinybę prie savivaldybių sukurti psichinės sveikatos, bendruomenės centrus. Socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas, socialinis edukologas turi ginti socialinės ge¬rovės programas valstybinėse ir visuomeninėse organizacijose.

XX amžius padarė žmonėms dvasinių nuostolių. Nemaža visuomenės dalis tapo socialiai kurčia. Žmogus atprato ne tik klausyti, bet ir girdeli Iškilo pavojus svarbiausiai žmogaus vertybei – bendravimui, bendram mąstymui ir ben¬dram supratimui. Po branduolinio karo pavojaus atsirado nauja žmonių socialinio kurtumo, susvetimėjimo grėsmė.

Šiandien viena iš svarbiausių socialines pedagogikos ir socialinės edukologijos paskirčių – mokyti žmones aukštos žmogiškojo dorovinio bendravimo kultūros. Būtent žmonių santykių sfera – normalios, išsivysčiusios visuomenės aukščiausia vertybė. Šių problemų tyrimas ne tik psichologijos, bet ir socialinės pedagogikos uždavinys Žmogaus gyvenimas – pastovus kontaktai. Bendravimo kultūrą būtina skiepyti žmonių sąmonėje, bet svarbiausia, mokyti juos gyventi pagal aukščiausią šios kultūros skalę.

Išlaisvinti žmogų nuo įtampos, padėti jos atsikratyti – ne taip paprasta, o kartais neįmanoma- Suprantama, žmonėms reikia padėti nuvyti Šalin šį negatyvų jausmą, mokyti juos visada tinkamai elgtis sudėtingose konfliktinėse situacijose, įvertinti neigiamą konfliktų ir kolizijų vaidmenį ramiam ir taikiam gyvenimui. Visa tai reikalauja iš socialinių pedagogų, filosofų, psichologų, kultūros darbuo¬tojų didelių tarpusavio pastangų, kad individas galėtų suprasti ypatingą gėrio jėgą. Ugdydamas aukštos kultūros žmogų, socialinis pedagogas stengiasi sukurti šeimoje, kitoje mikroaplinkoje tinkamą dorovinį klimatą, pagrįstą meile, pagarba kitam

Socialinės pedagogikos kaip mokslo ateitis

Žvelgiant į socialinės pedagogikos. L.Jovaišos vadinamos socialine edu¬kologija (sociogogika), kaip mokslo ateitį, iškyla būtinybė numatyti bendruosius perspektyvinius ir strateginius tikslus, atkreipiant dėmesį į kompleksą efektyvių priemonių, nukreiptų žmogaus vystymosi ir visuomenės dvasinio potencialo esminių problemų sprendimui. Šią svarbią reikšme turi socialinės pedagogikos vystymosi tendencijų tyrimas, jos tolimesnė įtaka kokybiniam gyvenimo tobulė¬jimui. Tai įgyja ypatingą reikšmę atėjus į XXI amžių, kur
pastebi¬ma tolimesnio kultūros nuosmukio, žmogaus užsisklendimo savo dvasiniame pa¬saulėlyje tendencija. Iš to kyla klausimas: kiek žmonija subrendo ir pasiruošusi intelektualinėje eroje įprasminti pasauline kultūrą, kaip būtiną gyvenimo vertybe, kaip vientisą ir vienintelį gyvą organizmą.

Įvairių sričių mokslininkams ir pirmiausia socialiniams pedagogams, kaip fundamentalaus ir praktinio mokslo atstovams, kurių nekintantis principas: stiprinti žmo¬giškumą – būtiną dvasinio – dorovinio asmenybės vystymosi sąlygą, iškilo sudėtingiausias uždavinys – suprojek¬tuoti naują visuomenės tipą, sugebantį teikti pirmenybę dvasiniams, doroviniams, kultūriniams, edukaciniams veiksniams. Tik tada žmonija galės ramiau gyventi ir liausis buvusi politinių bei ekonominių interesų auka, tik tada įsitvirtins huma¬niškų kultūrinių vertybių sistema, suteikianti galimybę žmonijos išgyvenimui ir būtiną pagarbą žmogui.

Visuomenės gyvenimas nuolat kinta. Spartūs ekonomikos ir politikos po¬slinkiai postsocialistinėse šalyse atsiliepė dabartinių žmonių mąstysenai, bendravimui ir veiklai. Tai kelia naujus reikalavimus socialinei pedago¬gikai, mokyklai, rengiančiai žmogų visuomeniniam gyvenimui. Ne veltui atsiran¬da įvairių pedagogikos srovių bei krypčių, savaip sprendžiančių jaunosios kartos ugdymo mokykloje ir socialinės aplinkos sąveikos problemas.

L.Jovaiša mokslą, tiriantį permanentinį žmogaus ir grupių ugdymą va¬dina edukologija

XIX a. pabaigoje atsirado ir mūsų šimtmečio pabaigoje susiformavo vai¬kų ir paauglių perauklėjimo pedagogika. Šios ir kitos pedagogikos mokslo šakos pradėjo vystytis tada, kai, pasikei¬tus socialiniams santykiams, tradicinė pedagogika pasirodė neefektyvi. Tai vyksta ir dabar, kai kuri nors pedagogikos srytis pasidaro neefektyvi tuoj atsiranda kokia nors nauja srovė, kuri pasinaudodama jau esamom ir naujai įgytom žiniom padeda spręsti visuomenėje atsiradusias socializacijos problemas. Kiek¬vienas mokslas visada turi konservatyvizmo požymių ir objektyviai priešinasi pasikeitimams, bet tie pasikeitimai yra neišvengiami

Socialinės pedagogikos kūrimuisi ir raidai nemažai nusipelnė vokiečių pedagogas P Natorp. Knygoje „Socialinė pedagogika“6 jis tvirtina, jog vaiko as¬menybės formavimą ir ugdymą lemia ne tik prigimtis, bet ir socialinės gyvenimo sąlygos. Tačiau visuomenės toleruojamus individų tarpusavio nesutarimus, jo nuomone, sąlygoja sąmonė. Todėl ugdymo uždavinys – šalinti nesutarimų prie¬žastis, formuoti visuomeninio bendrumo idėją, kuri leistų žmonėms lengviau adaptuotis visuomenėje.

Socialinės pedagogikos, kaip ir bendros pedagogikos, reikšmė ypač išryškėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Be mokyklos, atsirado vis daugiau masinės informacijos priemonių, įvairių švietimo ir kultūros įstaigų, kurios tam tikru mastu padėjo kelti žmonių bei visos socialines aplinkos kultūrą. Drauge kito ir mokyklos vaidmuo rengiant vaikus gyvenimui ir jos pačios reikšmė visuome¬nėje. Dėl šių pokyčių tradicinė klasikinės pedagogikos teorija ima neatitikti naujų socialinių sąlygų, nes ugdymo problemas sprendžia ne vien mokykla. Tokiomis sąlygomis susiformavo socialinės pedagogikos, kaip atskiros pedagogikos šakos, koncepcija, perėmusi kai kurias pažangiosios klasikinės pedagogikos tradicijas ir labai išryškinusi mokyklos ryšio su gyvenimu reikšmę jaunimo socializavimo mokykloje prasme.

Socialinio ugdymo svarba

Ugdymas greta žmogaus psichinės dalies visada apima ir jo socialinę sritį, socialinę esmę, turi visuomeninį, istorinį, socialinį-kultūrinį aspektą. Istorinėje visuomenės raidoje kuriamos ne tik naujos mokslinės, techninės sistemos, bet ir ugdomas naujas žmogus kaip sistema: jo intelektas, dora, pasaulėžiūra ir kt. savybės.

Socialinis požiūris į žmogaus ir socialinės aplinkos sąveiką yra esminis pedagogikos posūkis, kadangi žmogus suvokiamas kaip išoriniams poveikiams atvira, istoriškai besikeičianti sistema, kurią pažinti ir suprasti galima tik aprėpiant įvairias jos sritis: psichinę, biologinę, socialinę, istorinę, nacionalinę, grupinę ir pan.

Žmogus visada, visomis situacijomis, net ir mirties atveju, priklauso visuomenei, jo lemtis, jo gyvenimo būdas. Vadinasi ir žmogaus ugdymą, jo vystymąsi lemia ne vien tik genetinė, bet ir išorinė-socialinė programa, kuri turi didžiulę įtaką ir genetinei programai.

Pedagogikos teorijos ir praktikos patirtis akivaizdžiai liudija, kad žmogus mokykloje rengiamas ne gyvenimui apskritai, o gyvenimui ir veiklai tam tikroje visuomenėje. Konkreti žmogų supanti aplinka, visuomenės, grupės kultūros lygis kelia atitinkamas sąlygas tos visuomenės grupės nariams. Be to, ir pats žmogus, jo aktyvumas, veiklos pobūdis reiškiasi ne kažkokio paslaptingo egocentrinio vidinio ar neaiškaus išorinio impulso dėka, o kaip tik jo sąveikoje su aplinka. Taigi, asmenybės ugdymą lemia ne vien mokykla.

Todėl šiandien, staigių visuomeninio kultūrinio gyvenimo posūkių epochoje, iškyla opi problema peržiūrėti visą žmogaus ugdymo pedagoginį procesą ir grįsti jį ne vien psichologija, bet ir sociologija, t.y., kurti socialinės pedagogikos teoriją, kaip vieną iš svarbiausių pedagogikos mokslo šakų.

Socialinės pedagogikos paskirtis ir yra žmogaus asmenybės raidos prognozavimas
jo ontogenezės tarpsniuose, įvairiomis socialinėmis situacijomis. Ir šia prognoze bei socialine pedagogika gali ir turi pasinaudoti visos pedagogikos mokslo šakos ir pedagogikos praktikai.

Kaip žinome, žmogus, kaip homo sapiens yra ne vien socialinė, bet ir biologinė būtybė, kurios išeities tašką sudaro biologinės struktūros, o svarbiausia galvos smegenys. Taigi ir socialinė pedagogika, spręsdama žmogaus ugdymo, jo socializavimo procesą, tuo pat metu atsižvelgia į biologinę žmogaus prigimtį, ypač galvos smegenų veiklą, galimybes, bei šių galimybių evoliuciją istorinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis sąlygomis. Juk mokslo, technikos pokyčių įtakoje kinta ir žmogaus aukštosios nervinės sistemos funkcijos, kurios lemia žmogaus protinės veiklos pobūdį, jo protinių galių ribas, kultūrinę veiklą. Vadinasi, socialinė pedagogika siejasi su socialine biologija.

Vaikų ir jaunimo sėkminga socializacija

Visuomeninės (nevyriausybinės) organizacijos – nevalstybiniai piliečių susivienijimai, veikiantys savivaldos principu ir skatinantys piliečių politinį aktyvumą bei savaveiksmiškumą, tenkinantys savo narių interesus.

Pastaruoju metu, socializacijos sąvoka dažnai naudojama psichologijos, filosofijos ir edukologijos mokslo darbuose. Siekiant nagrinėti vaiko asmenybės socializacija, socialinės pedagogikos aspektu, būtina atkreipti dėmesį į tai, ką apie tai teigia kitų socialinių mokslų atstovai.

Socialiniu požiūriu, individo integravimo į visuomenę, į įvairius socialinių bendrijų tipus (grupę, socialinį institutą, socialinę organizaciją) procesas sąlygojamas kultūros elementų, socialinių vertybių ir normų, kurių pagrindu formuojasi socialiai vertingi asmenybės bruožai. Nuo to, kaip individas tampa socialinės organizacijos elementu, įsijungia į visuomenę, priklauso jo formavimasis. Iš vienos pusės – socialinės organizacijos galimybės veikia asmenybę, o iš kitos -asmenybės sugebėjimas pasiduoti kitų žmonių įtakai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2536 žodžiai iš 4980 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.