Socialinio darbuotojo profesiograma
5 (100%) 1 vote

Socialinio darbuotojo profesiograma

Įvadas

„Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, artumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo senų laikų yra įaugę daugelio Lietuvos gyventojų širdyse, tapę jų vertybinėmis orientacijomis. Šios ir kitos vertybės padėjo lietuvių tautai pakelti išmėginimus, įtvirtinti savąjį nacionalumą. Tęsdamas šias tradicijas, socialinis darbuotojas yra pasišventęs tarnauti Lietuvos žmonių saviraiškai ir gerovei. Jis nuolat tobulinasi dvasine ir profesine plotme, ugdosi poreikį naujovėms, siekia savąja veikla intensyvinti visuomenės raidą.“ – taip apibūdinamas socialinis darbuotojas projekte „Lietuvos socialinių darbuotojų etinis kodeksas“.

Moksliniu požiūriu svarbiausia socialinio darbo kaip mokslo funkcija – teorinių žinių ir patirties apie socialinę sferą ir specifinę socialinę veiklą sisteminimas. Todėl socialinis darbas kaip mokslinė disciplina atlieka veiklos formų ir metodų analizę, tiria ir siūlo optimalius būdus, priemones, sąlygas įvairiausioms žmonių socialinėms problemoms spręsti. Savo struktūra , turiniu, tyrimo metodais ir priemonėmis socialinis darbas yra kompleksinė mokslo šaka, nes ją papildo ir įtakoja įvairūs mokslai.

Socialinis darbas kaip mokslinė disciplina mūsų šalyje tik formuojasi. Besikuriantys šio mokslo centrai, katedros, skyriai organizuoja konferencijas ir pasitarimus įvairiomis teorinėmis ir praktinėmis socialinio darbo problemomis. Tačiau jo ištakų randama judaizme ir krikščionybėje. Idėjos kilmės laikas – devynioliktojo amžiaus pabaiga ir dvidešimtojo amžiaus pradžia, taigi ir visame pasaulyje tai yra palyginti nauja profesija. Visos profesijos turi keistis, kad patenkintų kintančio laikmečio poreikius. Socialinis darbas, kaip jauna profesija, plėtojosi ir kito priklausomai ne tik nuo problemų pobūdžio ir besikeičiančių laikų klimato, bet kartu besivystant žinioms, vertybėms ir įgūžiams.

Socialiniam darbui būdingi principai ir metodai

Principu laikomas ypač svarbus teiginys, kuriuo remiantis kas nors padaryta arba turi būti planuojama, daroma, vertinama. Dėl socialinio darbo kompleksiškumo šio mokslo teorijoje skiriami bendramoksliniai (pvz., determinizmas), bendrieji (istoriškumas, socialinis sąlygotumas, socialinis reikšmingumas) ir specifiniai (humanizmas). Socialinio darbo teorijai ir praktikai laikytume priimtina tokią jų specifikaciją:

1. bendrieji principai: humanizmas, altruizmas, individų, grupių, visuomenės interesų harmonizavimas;

2. psichologiniai ir pedagoginiai principai: modalumas (galimumas, netikrumas, būtinumas ir pan.), empatija, atrakcija (patrauklumas), pasitikėjimas;

3. metodiniai principai: diferencijuotas vertinimas, perimamumas, nuoseklumas, nepertraukiamumas, kompetentingumas;

4. organizaciniai principai: visybiškumas, kompleksiškumas, tarpininkavimas, solidarumas, subsidiškumas;

5. socialinio teisingumo principai: žmogaus teisės, vienodos galimybės sulaukti pagalbos, socialinės pagalbos prieinamumas, konfidencialumas darbe, reabilitacijos ir adaptacijos galimybės ir t. t.

Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius – psichologinius, psichologinius – pedagoginius, medicininius – socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai. Kokius metodus naudoja socialinis darbuotojas priklauso nuo jo specializacijos, socialinės tarnybos struktūros, veiklos pobūdžio ir objekto, konkrečios situacijos ir kt.

Kompleksinių metodų naudojimas dažnai vadinamas socialinėmis technologijomis, kurių dėka sprendžiami iš karto keli socialinio darbo uždaviniai ir problemos.

Socialinis darbas – kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas

Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą. Vertybinis pagrindas – tai visuomeninės kliento ir darbuotojo vertybės.

Įkūrus Nacionalinę socialinių darbuotojų asociaciją (NSDA), iš karto tapo aišku, jog reikia tiksliai apibrėžti socialinio darbo praktiką, kad būtų galima susisteminti visus profesinius elementus. NSDA komisija per pakomitetį, kuriam vadovavo Harriet Bartlett, sukūrė „Socialinio darbo praktikos apibrėžimą“. Iš jo išsirutuliojo, kad profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu (supratimo būdu) ir vertybių (nuostatų į žmogų) sistema, kurie vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis žinių , vertybių ir įgūdžių derinimas yra viena iš būdų apibudinti socialinio darbo praktiką. Juo remiantis
nagrinėjamos penkios sąvokos: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Visa tai – bendri socialinio darbo praktikos rėmai, neatsižvelgiant į problemos, sistemos ir darbuotojo vaidmenį. Tai yra profesinių santykių ir pagalbos proceso pagrindas ir suteikia turinį tokioms sąvokoms kaip rūpestis ir poreikis – socialinio funkcionavimo problemoms, su kuriomis susiduria socialiniai darbuotojai.

Iš dalies žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro vientisą schema. Žinios yra praktikos pažinimo ar mąstymo sudedamoji; vertybės yra jausminis ar praktikos dvasinis komponentas, nors iš dalies jos yra ir mąstymo sudedamosios. Įgūdžiai yra veiksmas, arba socialinio darbo atlikimas; jie yra sudedamoji elgesio dalis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įgūdžiai gali būti ir iš esmės ir pažintiniai. Gebėjimas mąstyti apie praktikos situaciją – teisingai naudoti žinias ir matyti visus situacijos aspektus, išskirti atitinkamas vertybes ir numatyti reikiamus veiksmus – ir yra įgūdis.

Yra svarbu gerai išanalizuoti visų šių socialinio darbo praktikos komponentų esmę ir turinį. Deja, to nepakanka, norint suprasti šią socialinio darbo kryptį. Šių trijų elementų ryšys yra kūrybiško suderinimo rezultatas. Kalbant apie žinių, vertybių ir įgūdžių santykį, nagrinėtini tiek mokslo, tiek ir meno klausimai. Labai svarbu mokėti kūrybiškai sujungti tris komponentus į nuoseklų praktikos vertinimą ir planą.

Veiksmai ir strategija

Viena iš socialinio darbo sampratų (krypčių) traktuoja socialinio darbo praktiką kaip atsaką į rūpestį ir poreikį. Rūpestis kyla iš nuojautos, kad ne viskas yra gerai. Socialiniai darbuotojai atsako į šį rūpestį , nustato nepatenkintus šioje situacijoje poreikius. Tam jie pasitelkia žinias apie žmogaus vystymąsi, žmonių skirtingumus ir socialines sistemas, nustato ne tik konkretaus asmens nepatenkintą poreikį, bet ir toje situacijoje svarbių asmenų ir sistemų nepatenkintus poreikius.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1010 žodžiai iš 3198 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.