Socialinio darbuotojo profesiograma
5 (100%) 1 vote

Socialinio darbuotojo profesiograma

112131

Įvadas

„Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, artumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta nuo senų laikų yra įaugę daugelio Lietuvos gyventojų širdyse, tapę jų vertybinėmis orientacijomis. Šios ir kitos vertybės padėjo lietuvių tautai pakelti išmėginimus, įtvirtinti savąjį nacionalumą. Tęsdamas šias tradicijas, socialinis darbuotojas yra pasišventęs tarnauti Lietuvos žmonių saviraiškai ir gerovei. Jis nuolat tobulinasi dvasine ir profesine plotme, ugdosi poreikį naujovėms, siekia savąja veikla intensyvinti visuomenės raidą.“ – taip apibūdinamas socialinis darbuotojas projekte „Lietuvos socialinių darbuotojų etinis kodeksas“.

Moksliniu požiūriu svarbiausia socialinio darbo kaip mokslo funkcija – teorinių žinių ir patirties apie socialinę sferą ir specifinę socialinę veiklą sisteminimas. Todėl socialinis darbas kaip mokslinė disciplina atlieka veiklos formų ir metodų analizę, tiria ir siūlo optimalius būdus, priemones, sąlygas įvairiausioms žmonių socialinėms problemoms spręsti. Savo struktūra , turiniu, tyrimo metodais ir priemonėmis socialinis darbas yra kompleksinė mokslo šaka, nes ją papildo ir įtakoja įvairūs mokslai.

Socialinis darbas kaip mokslinė disciplina mūsų šalyje tik formuojasi. Besikuriantys šio mokslo centrai, katedros, skyriai organizuoja konferencijas ir pasitarimus įvairiomis teorinėmis ir praktinėmis socialinio darbo problemomis. Tačiau jo ištakų randama judaizme ir krikščionybėje. Idėjos kilmės laikas – devynioliktojo amžiaus pabaiga ir dvidešimtojo amžiaus pradžia, taigi ir visame pasaulyje tai yra palyginti nauja profesija. Visos profesijos turi keistis, kad patenkintų kintančio laikmečio poreikius. Socialinis darbas, kaip jauna profesija, plėtojosi ir kito priklausomai ne tik nuo problemų pobūdžio ir besikeičiančių laikų klimato, bet kartu besivystant žinioms, vertybėms ir įgūžiams.

Socialiniam darbui būdingi principai ir metodai

Principu laikomas ypač svarbus teiginys, kuriuo remiantis kas nors padaryta arba turi būti planuojama, daroma, vertinama. Dėl socialinio darbo kompleksiškumo šio mokslo teorijoje skiriami bendramoksliniai (pvz., determinizmas), bendrieji (istoriškumas, socialinis sąlygotumas, socialinis reikšmingumas) ir specifiniai (humanizmas). Socialinio darbo teorijai ir praktikai laikytume priimtina tokią jų specifikaciją:

1. bendrieji principai: humanizmas, altruizmas, individų, grupių, visuomenės interesų harmonizavimas;

2. psichologiniai ir pedagoginiai principai: modalumas (galimumas, netikrumas, būtinumas ir pan.), empatija, atrakcija (patrauklumas), pasitikėjimas;

3. metodiniai principai: diferencijuotas vertinimas, perimamumas, nuoseklumas, nepertraukiamumas, kompetentingumas;

4. organizaciniai principai: visybiškumas, kompleksiškumas, tarpininkavimas, solidarumas, subsidiškumas;

5. socialinio teisingumo principai: žmogaus teisės, vienodos galimybės sulaukti pagalbos, socialinės pagalbos prieinamumas, konfidencialumas darbe, reabilitacijos ir adaptacijos galimybės ir t. t.

Socialinio darbo metodai yra veiklos būdų, veiksmų, operacijų visuma, kuriais siekiama šios veiklos tikslų, sprendžiami uždaviniai, situacijos ir pan. Kadangi socialinio darbo disciplina kompleksinė, tai jos metodai skiriami į ekonominius, juridinius, politinius, socialinius – psichologinius, psichologinius – pedagoginius, medicininius – socialinius, administracinius, vadybinius, ergonominius ir pan. Atsiranda ir specifiniai socialinio darbo metodai. Kokius metodus naudoja socialinis darbuotojas priklauso nuo jo specializacijos, socialinės tarnybos struktūros, veiklos pobūdžio ir objekto, konkrečios situacijos ir kt.

Kompleksinių metodų naudojimas dažnai vadinamas socialinėmis technologijomis, kurių dėka sprendžiami iš karto keli socialinio darbo uždaviniai ir problemos.

Socialinis darbas – kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas

Socialinis darbas, kaip kūrybiškas žinių, vertybių ir įgūdžių derinimas, yra svarbi socialinio darbo praktikos kryptis. Ji susijusi su socialinio darbo praktikos „kaip“ klausimu. Esminis kiekvienos profesijos bruožas yra sisteminės žinios ir etikos kodeksai. Praktika grindžiama sistemine teorija, o praktikai naudojasi šiomis žiniomis priimdami savo darbo sprendimus. Ši praktika, be kita ko, remiasi ir etikos kodeksu, o tai sudaro praktikos vertybinį pagrindą. Vertybinis pagrindas – tai visuomeninės kliento ir darbuotojo vertybės.

Įkūrus Nacionalinę socialinių darbuotojų asociaciją (NSDA), iš karto tapo aišku, jog reikia tiksliai apibrėžti socialinio darbo praktiką, kad būtų galima susisteminti visus profesinius elementus. NSDA komisija per pakomitetį, kuriam vadovavo Harriet Bartlett, sukūrė „Socialinio darbo praktikos apibrėžimą“. Iš jo išsirutuliojo, kad profesionalus socialinis darbas turi būti grindžiamas tam tikru žinių bagažu (supratimo būdu) ir vertybių (nuostatų į žmogų) sistema, kurie vyrauja praktikoje ir pasireiškia per įgūdžių sistemą. Šis žinių , vertybių ir įgūdžių derinimas yra viena iš būdų apibudinti socialinio darbo praktiką. Juo remiantis
nagrinėjamos penkios sąvokos: įvertinimas, santykiai, žmogus situacijoje, procesas ir intervencija. Visa tai – bendri socialinio darbo praktikos rėmai, neatsižvelgiant į problemos, sistemos ir darbuotojo vaidmenį. Tai yra profesinių santykių ir pagalbos proceso pagrindas ir suteikia turinį tokioms sąvokoms kaip rūpestis ir poreikis – socialinio funkcionavimo problemoms, su kuriomis susiduria socialiniai darbuotojai.

Iš dalies žinios, vertybės ir įgūdžiai yra susiję su jausena, mąstymu ir sudaro vientisą schema. Žinios yra praktikos pažinimo ar mąstymo sudedamoji; vertybės yra jausminis ar praktikos dvasinis komponentas, nors iš dalies jos yra ir mąstymo sudedamosios. Įgūdžiai yra veiksmas, arba socialinio darbo atlikimas; jie yra sudedamoji elgesio dalis. Vis dėlto reikia pripažinti, kad įgūdžiai gali būti ir iš esmės ir pažintiniai. Gebėjimas mąstyti apie praktikos situaciją – teisingai naudoti žinias ir matyti visus situacijos aspektus, išskirti atitinkamas vertybes ir numatyti reikiamus veiksmus – ir yra įgūdis.

Yra svarbu gerai išanalizuoti visų šių socialinio darbo praktikos komponentų esmę ir turinį. Deja, to nepakanka, norint suprasti šią socialinio darbo kryptį. Šių trijų elementų ryšys yra kūrybiško suderinimo rezultatas. Kalbant apie žinių, vertybių ir įgūdžių santykį, nagrinėtini tiek mokslo, tiek ir meno klausimai. Labai svarbu mokėti kūrybiškai sujungti tris komponentus į nuoseklų praktikos vertinimą ir planą.

Veiksmai ir strategija

Viena iš socialinio darbo sampratų (krypčių) traktuoja socialinio darbo praktiką kaip atsaką į rūpestį ir poreikį. Rūpestis kyla iš nuojautos, kad ne viskas yra gerai. Socialiniai darbuotojai atsako į šį rūpestį , nustato nepatenkintus šioje situacijoje poreikius. Tam jie pasitelkia žinias apie žmogaus vystymąsi, žmonių skirtingumus ir socialines sistemas, nustato ne tik konkretaus asmens nepatenkintą poreikį, bet ir toje situacijoje svarbių asmenų ir sistemų nepatenkintus poreikius.

Socialinio darbo pastangos prasideda rūpesčiu ir jį paverčia poreikiu. Šiuo požiūriu yra svarbu nustatyti ne tik kliento, bet ir kitų individų ir socialinių sistemų , susijusių su situacija, poreikį. Dėmesys skiriamas siekiant padėti individams susidoroti ir aplinkos veiksniams, trukdantiems socialiniam formavimuisi. Sprendimas, kokia turi būti paslauga susijęs, susijęs su tuo, kam pokytis reikalingas – klientui, situacijai ar abiem. Nustatydamas poreikius socialinis darbuotojas remiasi vystymosi, socialinių sistemų ir žmonių skirtybių teorijomis.

Problemos sprendimo procesas yra priemonė atliepti į rūpesti ir poreikį, tai žinių, vertybių ir įgūdžių taikymas dirbant su klientais, vartojant sąvokas įvertinimas, žmogus situacijoje, santykiai, procesas, intervencija. Problemos, su kuriomis dirba socialinis darbuotojas, yra tai, kas trukdo socialiniam funkcionavimui, pats žmogus ar su ta situacija susiję žmonės, kurie kliūčių pašalinti negali patys. Problemos sprendimo procesas vyksta tam tikrą laiko tarpą, tam tikrais etapais, cikliškai. Socialinio darbo praktikoje klientas yra maksimaliai įtraukiamas į procesą. Per visą ši procesą darbuotojas dėmesį sutelkia į kliento sistemos stiprybes ir kompetencija bei įgimtas galimybes tobulėti ir keistis.

Intervencija – tai tikslingas socialinio darbuotojo elgesys su žmonių sistemomis ar procesais, kurio tikslas – pokytis. Socialinio darbo intervencija dėmesį skiria šiems santykiams, siekdama pokyčio, kai socialinis funkcionavimas tampa problema tenkinant kiekvieno elemento poreikius. Socialinis darbuotojas savo įgūdžiais ir gebėjimais sukelia pokytį. Tai daug priklauso nuo darbuotojo žinių ir reputacijos bei kitų veiksnių.

Socialinis darbuotojas turi nustatyti socialinio funkcionavimo problema ir poreikius; tam jis turi pritaikyti žinias, profesine svertybes, sprendimo procesą ir kūrybiškumą. Jis daro įtaką santykiams, susijusiems su poreikiais ir problemomis, siekdamas pokyčio. Pokytis turi tenkinti visų šalių poreikius. To rezultatas – gali susiformuoti visai nauji santykiai ir pasikeisti esami. Norėdamas prisidėti prie pokyčio darbuotojas turi dalyvauti dvejopoje veikloje:

1. kuriant pagalbos santykius;

2. teikiant pagalbą;

Socialinių darbuotojų funkcijos ir vaidmenys

Socialinis darbuotojas, kaip socialinių paslaugų tiekėjas, dirbdamas konkretų darbą atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis, kuriuos sudaro įvairios funkcijos. Apskritai socialinio darbuotojo profesinį vaidmenį teikiant socialines paslaugas galima apibūdinti kaip metodinį tarpininkavimą tarp kliento ir socialinių institucijų, sprendžiant problemas. (Profesinis vaidmuo yra vaidmuo, susijęs su profesija, su nuolatiniu tam tikros srities darbu arba – profesinis vaidmuo yra funkcija, pareigos, veiklos sritis, paskirtis). Šią metodinio tarpininkavimo veiklą socialinis darbuotojas atlieka dirbdamas skirtingo tipo institucijose ir su įvairiomis klientų grupėmis, todėl jos turinys yra skirtingas, tačiau pačios funkcijos (jų įvardijimas) yra toks pat. Klientas gali būti asmuo, grupė, bendruomenė.

Funkcijų įvardijimas ir klasifikavimas labai įvairūs: nuo labai bendrų kompleksinių funkcijų grupių išsiskyrimo iki smulkaus konkrečios veiklos detalizavimo. Viena funkcijų klasifikacija remiasi
socialinio darbo metodo struktūra, t.y. išskiriamos socialinių paslaugų teikimo funkcijos: socialinis tyrimas; paslaugų planavimas, administravimas; tiesioginis paslaugų organizavimas, teikimas; paslaugų teikimo efektyvumo ir rezultatyvumo įvertinimas; profesinės veiklos tobulinimas.

Galimas ir kitas socialinio darbuotojo funkcijų grupavimas: diagnostinė, konsultavimo, informavimo, organizacinė, socialinių paslaugų planavimo, socialinių programų rengimo, pajamų testavimo, tarpininkavimo, prevencinė, šviečiamoji, tiesioginio paslaugų teikimo, vadybos, profesinės veiklos tobulinimo.

Labai detalios socialinio darbuotojo funkcijos apimtų tokias veiklos sritis ir konkrečias veiklas:

I. Poreiki nustatymas ir vertinimas

1.1Surinkti informaciją apie klientą ir išsiaiškinti socialinę problemą:

• Ištiria ir užfiksuoja apie kliento probleminę situaciją remdamiesi turima informacija.

• Aiškinasi priežastis, sukeliančias kliento socialines problemas.

• Suvokia problemos esmę (kas yra socialinė problema)

• Identifikuoja problemą socialinio darbo reikalingumo požiūriu

• Pildo reikiamus dokumentus

• Aiškinasi galimybę spręsti kliento problemas

• Suvokia realias kliento problemos sprendimo galimybes

• Aiškinasi situacijos pranašumus ir trūkumus

• Nustato skubios pagalbos poreikį

• Aptaria su kolegomis pagalbos galimybes

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1603 žodžiai iš 3198 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.