Socialinio darbuotojo vaidmuo grupeje
5 (100%) 2 votes

Socialinio darbuotojo vaidmuo grupeje

1121314151

Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis.Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.

Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką. Socialinių darbuotojų pareiga – nuosekliai plėtoti savo profesines žinias, ugdytis naujus įgūdžius ir laikantis socialinio darbo vertybių, įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą.

Tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų kompetencijos ypatumus .

Uždaviniai:

1. Socialinio darbuotojo kompetencija formuojant grupę.

2. Socialinio darbuotojo kompetencijos svarba grupės darbe.

3. Išanalizuoti kokią įtaką daro socialinis darbuotojas grupėje.

Pagrindinės sąvokos: kompetencija, žinios, vertybės, įgūdžiai.

I. SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO GRUPĖJE

1.1. Socialinis darbuotojas kaip grupės narys

Už mažos grupės veiklą atsako visi jos nariai. (Jonson Socialinio darbo praktika). Tai nėra vien tik socialinio darbuotojo atsakomybė. Su grupe dažniausiai dirba specialistų komanda. Bet ir komanda (specialistai) nėra atsakingi už visą grupę- tai kolektyvinė atsakomybė.Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus. Kita ne mažiau svarbi socialiniam darbuotojui savybė tai įgūdžiai diskutuoti.Grupei diskusija yra tas pats , kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoj ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės , sprendimo pasirinkimo. Tokiu atveju sprendimas tampa grupės, o ne individo, šiuo atveju socialinio darbuotojo ar komandos specialisto nuopelnu.

Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus (Jonson Socialinio darbo praktika). Kaip pataria autorė –grupės susirinkimams reikia ruoštis taip pat kaip ir pokalbiams. Informaciją susirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Tai nėra vien socialinio darbuotojo uždavinys. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas,kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą.Socialinis darbuotojas padeda (atlieka padėjėjo vaidmenį) grupės nariams įsitraukti į darbą. Priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas. Norint būti naudingu grupės nariu socialinis darbuotojas turi turėti žinių apie grupės procesą, problemos sprendimo procesą, diskusijų organizavimo įgūdžių.

Kiekviena komanda yra unikali ir turi rasti geriausią variantą savo funkcionavimui. Komanda sprendžia kokia paslauga reikalinga, tada komandos nariai teikia paslaugas autonomiškai. Socialiniai darbuotojai , būdami komandų nariai , gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti , kas trukdo efektyviai dirbti.

Socialinis darbuotojas skatina grupės funkcionalumą.Viena iš skatinimo formų yra grupės proceso skatinimas. Socialinis darbuotojas tai vykdo keliais būdais : gali remti tinkamą grupės narių elgesį, pasiūlyti tinkamą elgesį, klausti tinkamų klausimų (nenaudoti uždarų klausimų), stebėti grupę, teikti grupės nariams informaciją. Kiti būdai skatinti – kontroliuoti, padėti nenukrypti nuo temos, apibendrinti , tai aks buvo nuspręsta, nes socialinis darbuotojas turi problemos sprendimo įgūdžių, gali padėti grupei apibrėžti problemą taip, kad grupė galėtų ją spręsti.Socialinis darbuotojas gali problemą suskaidyti į atskiras dalis, numatyti jų prioritetus, nuspręsti ką pirmiausia darys.

Koks elgesys netoleruotinas? Kaip teigia autorė (Jonson) savo knygoje Socialinio darbo praktika – netoleruotina kritika. Kritikuoti kitus ar jų vertybes. Primesti savo mintis, daryti sprendimus visos grupės vardu, per daug kalbėti. Iš dalies problemiškos yra dvi socialinio darbuotojo savybės – atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmeninės įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais. Kiekvienas darbuotojas turi mokėti valdyti šias dvi savybės bendraudamas su grupe.

1.2. Atsakomybė ir autoritetas

Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį.Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis
atsakingam už kliento elgesį. Draugai , pareigūnai, atsitiktiniai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėti “išgelbėti klientą nuo savęs pačio”. Apsisprendimo teisė – tai ne tik teisė priimti sprendimus, tai taip pat teisė išgyventi pasirinkimo padarinius.[Jonson Socialinio darbo praktika].

Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė . Darbuotojas pagalbos situacijoje yra atsakingas už save, tai reiškia, kad jis turi :

1. kiek įmanoma suprasti žmogų ir jo situaciją

2. būti kuo naudingesnis klientui

3. sukurti tokį klimatą, kad klientas galėtų pasinaudoti pagalba.

4. nagrinėti kliento poreikius ir problemas, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi

5. pateikti poreikių ir problemų analizavimo modelį, sutelkdamas į tai visą dėmesį, sumaniai naudodamas problemos sprendimo procesą

6. teikti informaciją apie reikiamus šaltinius ir padėti jais pasinaudoti.

Socialiniai darbuotojai taip pat savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų , tai gėris ir pareiga.Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuom nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią . Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe.Taip pat socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs ir su asmenybes raida bei psichologija. Nes netgi kilnūs mėginimai, siekiantys kokiu nors būdu suardyti kliento individualybę , patobulinti jį, gali sukurti neprognozuojamus įvykius.

Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi. Ir nepamiršti reikalavimo gerbti žmogaus individualybę, nesvarbu kokiame “apvalkale” ji būtų – ar tai paralyžiuota senute ar jaunas narkomanas. Direktyva įpareigojanti nemenkinti, nežeminti kliento turėtų. užimti ypatingą vietą socialinio darbo etikoje.Gera valia čia reiškia ne tai, kad mano palankumas jums atitinka mano interesus, mano dėmesys jūsų interesams nešališkas. Atsižvelgdamas į kliento ar visos grupės norus bei nenorus, jų viltis bei baimes, malonumus ir skausmus, trumpai tariant, į tuos interesus, kurie iš tikrųjų skatina klientą ar grupę veikti, socialinis darbuotojas turėtų elgtis taip, lyg tai būtų jo interesai. Nors griežtai kalbant, darbuotojas negali jausti kliento interesų, jis gali juos pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos. {Socialinis pranešimas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2000, 2001 m.}

Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas. Jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda.Galimi keli komandų tipai : kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų. Nesvarbu, koks yra komandos tipas, bendraujant yra būtina kooperacija ir bendradarbiavimas.

1. SOCIALINIO DARBUOTOJO KOMPETENCIJA

R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.

Kieran O’Hagan (1997) siūlo 6 bendras socialinio darbo užduotis, kurias, jos teigimu, galima vadinti kompetencijos sritimis: 1) bendravimas ir įsipareigojimas; 2) skatinimas ir įgalinimas; 3) įvertinimas ir planavimas; 4) intervencija ir paslaugų pasiūla; 5) darbas organizacijose; 6) profesinės kompetencijos ugdymas.

Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).

Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga. (Kieran O’Hagan, 1997).



1 pav. Socialinio darbo kompetencijos kolonos (Kieran O’Hagan, 1997)

Tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų kompetencijos ypatumus .

Uždaviniai:

1. Socialinio darbuotojo kompetencija formuojant grupę.

2. Socialinio darbuotojo kompetencijos svarba grupės darbe.

3. Išanalizuoti kokią įtaką daro socialinis darbuotojas grupėje.

Pagrindinės sąvokos: kompetencija, žinios, vertybės, įgūdžiai.

I. SOCIALINIO DARBUOTOJO VAIDMUO GRUPĖJE

1.1. Socialinis darbuotojas kaip grupės narys

Už mažos grupės veiklą atsako visi jos nariai. (Jonson Socialinio darbo praktika). Tai nėra
socialinio darbuotojo atsakomybė. Su grupe dažniausiai dirba specialistų komanda. Bet ir komanda (specialistai) nėra atsakingi už visą grupę- tai kolektyvinė atsakomybė.Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus. Kita ne mažiau svarbi socialiniam darbuotojui savybė tai įgūdžiai diskutuoti.Grupei diskusija yra tas pats , kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoj ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės , sprendimo pasirinkimo. Tokiu atveju sprendimas tampa grupės, o ne individo, šiuo atveju socialinio darbuotojo ar komandos specialisto nuopelnu.

Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus (Jonson Socialinio darbo praktika). Kaip pataria autorė –grupės susirinkimams reikia ruoštis taip pat kaip ir pokalbiams. Informaciją susirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Tai nėra vien socialinio darbuotojo uždavinys. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas,kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą.Socialinis darbuotojas padeda (atlieka padėjėjo vaidmenį) grupės nariams įsitraukti į darbą. Priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas. Norint būti naudingu grupės nariu socialinis darbuotojas turi turėti žinių apie grupės procesą, problemos sprendimo procesą, diskusijų organizavimo įgūdžių.

Kiekviena komanda yra unikali ir turi rasti geriausią variantą savo funkcionavimui. Komanda sprendžia kokia paslauga reikalinga, tada komandos nariai teikia paslaugas autonomiškai. Socialiniai darbuotojai , būdami komandų nariai , gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti , kas trukdo efektyviai dirbti.

Socialinis darbuotojas skatina grupės funkcionalumą.Viena iš skatinimo formų yra grupės proceso skatinimas. Socialinis darbuotojas tai vykdo keliais būdais : gali remti tinkamą grupės narių elgesį, pasiūlyti tinkamą elgesį, klausti tinkamų klausimų (nenaudoti uždarų klausimų), stebėti grupę, teikti grupės nariams informaciją. Kiti būdai skatinti – kontroliuoti, padėti nenukrypti nuo temos, apibendrinti , tai aks buvo nuspręsta, nes socialinis darbuotojas turi problemos sprendimo įgūdžių, gali padėti grupei apibrėžti problemą taip, kad grupė galėtų ją spręsti.Socialinis darbuotojas gali problemą suskaidyti į atskiras dalis, numatyti jų prioritetus, nuspręsti ką pirmiausia darys.

Koks elgesys netoleruotinas? Kaip teigia autorė (Jonson) savo knygoje Socialinio darbo praktika – netoleruotina kritika. Kritikuoti kitus ar jų vertybes. Primesti savo mintis, daryti sprendimus visos grupės vardu, per daug kalbėti. Iš dalies problemiškos yra dvi socialinio darbuotojo savybės – atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmeninės įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais. Kiekvienas darbuotojas turi mokėti valdyti šias dvi savybės bendraudamas su grupe.

1.2. Atsakomybė ir autoritetas

Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį.Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis atsakingam už kliento elgesį. Draugai , pareigūnai, atsitiktiniai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėti “išgelbėti klientą nuo savęs pačio”. Apsisprendimo teisė – tai ne tik teisė priimti sprendimus, tai taip pat teisė išgyventi pasirinkimo padarinius.[Jonson Socialinio darbo praktika].

Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė . Darbuotojas pagalbos situacijoje yra atsakingas už save, tai reiškia, kad jis turi :

1. kiek įmanoma suprasti žmogų ir jo situaciją

2. būti kuo naudingesnis klientui

3. sukurti tokį klimatą, kad klientas galėtų pasinaudoti pagalba.

4. nagrinėti kliento poreikius ir problemas, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi

5. pateikti poreikių ir problemų analizavimo modelį, sutelkdamas į tai visą dėmesį, sumaniai naudodamas problemos sprendimo procesą

6. teikti informaciją apie reikiamus šaltinius ir padėti jais pasinaudoti.

Socialiniai darbuotojai taip pat savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų , tai gėris ir pareiga.Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuom nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią . Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe.Taip pat
darbuotojas turi būti susipažinęs ir su asmenybes raida bei psichologija. Nes netgi kilnūs mėginimai, siekiantys kokiu nors būdu suardyti kliento individualybę , patobulinti jį, gali sukurti neprognozuojamus įvykius.

Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi. Ir nepamiršti reikalavimo gerbti žmogaus individualybę, nesvarbu kokiame “apvalkale” ji būtų – ar tai paralyžiuota senute ar jaunas narkomanas. Direktyva įpareigojanti nemenkinti, nežeminti kliento turėtų. užimti ypatingą vietą socialinio darbo etikoje.Gera valia čia reiškia ne tai, kad mano palankumas jums atitinka mano interesus, mano dėmesys jūsų interesams nešališkas. Atsižvelgdamas į kliento ar visos grupės norus bei nenorus, jų viltis bei baimes, malonumus ir skausmus, trumpai tariant, į tuos interesus, kurie iš tikrųjų skatina klientą ar grupę veikti, socialinis darbuotojas turėtų elgtis taip, lyg tai būtų jo interesai. Nors griežtai kalbant, darbuotojas negali jausti kliento interesų, jis gali juos pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos. {Socialinis pranešimas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2000, 2001 m.}

Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas. Jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda.Galimi keli komandų tipai : kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų. Nesvarbu, koks yra komandos tipas, bendraujant yra būtina kooperacija ir bendradarbiavimas.

1. SOCIALINIO DARBUOTOJO KOMPETENCIJA

R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.

Kieran O’Hagan (1997) siūlo 6 bendras socialinio darbo užduotis, kurias, jos teigimu, galima vadinti kompetencijos sritimis: 1) bendravimas ir įsipareigojimas; 2) skatinimas ir įgalinimas; 3) įvertinimas ir planavimas; 4) intervencija ir paslaugų pasiūla; 5) darbas organizacijose; 6) profesinės kompetencijos ugdymas.

Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).

Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga. (Kieran O’Hagan, 1997).



1 pav. Socialinio darbo kompetencijos kolonos (Kieran O’Hagan, 1997)

Šio darbo autorių nuomone, ši Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.

1.1. Žinios

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Jį taip pat sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.

B. R.Comptonas ir B. Galaway (1999) mano, kad socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios: 1) žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija; 2) žinios apie situaciją – bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursų stipus; 3) kompensacinio pobūdžio žinios, kurios padėtų mums suprasti sandėrius tarp žmonių ir aplinkos, kuri viena vertus skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o kita vertus skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.

Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias.

Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo
socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo pareiga. Remiantis Socialinio darbuotojo etikos kodeksu žinių plėtojimas tampa etine pareiga: “Socialinis darbuotojas nuolat kelia savo kvalifikaciją, atnaujina žinias, profesiškai tobulėja”.

Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos. Nors medicinos, pedagogikos, teisinės ar kitos jų turimos žinios nėra pagrindinės, jos gali būti labai svarbios ir padėti geriau atlikti kai kurias socialinio darbuotojo pareigas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3142 žodžiai iš 6108 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.