Socialinio pedagogo darbas su daugiavaikėmis šeimomis
5 (100%) 1 vote

Socialinio pedagogo darbas su daugiavaikėmis šeimomis

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIONALUMAS IR DAUGIAVAIKŲ ŠEIMŲ SAMPRATA 4

1.1 SOCIALINIO PEDAGOGO DARBO POBŪDIS 4

1.2 DAUGIAVAIKIŲ ŠEIMŲ SAMPRATA 8

2 SOCIALINIO PEDAGOGO DARBAS SU DAUGIAVAIKĖMIS ŠEIMOMIS 10

3. SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLOS SU DAUGIAVAIKĖMIS ŠEIMOMIS TYIRMAS 17

3.1 TYRIMO METODIKA 17

3.2 SOCIALINIŲ PEDAGOGŲ TYRIMO ANALIZĖ 18

IŠVADOS 23

NAUDOTA LITERATŪRA 24

PRIEDAI 25

ĮVADAS

Temos aktualumas ir problematiškumas: šeimos vaidmuo visuomenėje

savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje

formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais

vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje.

Šeima yra pirmoji ugdymo institucija, kuri įtakoja visą tolesnį asmens

gyvenimą.

Kadangi mes gyvename tokiu laikmečiu, kai ne kiekvienas valstybės

pilietis turi pragyvenimo šaltinį, geras gyvenimo sąlygas, tai labai svarbu

pažinti, prižiūrėti ir ginti tų asmenų šeimas. Šiuolaikinėje visuomenėje

yra nemažai šeimų įtrauktų į rizikos grupes. Šiose grupėse yra įtrauktos

ir daugiavaikės šeimos. Todėl socialinis pedagogas dirbdamas su

daugiavaikėmis šeimomis turi skirti daug dėmesio sprendžiant vidinius

šeimos, mokyklos ir vaiko konfliktus, suteikti socialinę paramą, pagalbą.

Daugiavaikėms šeimoms yra teikiama socialinė valstybės parama, todėl

socialinis pedagogas turi būti tarpininkas tarp valstybės ir daugiavaikės

šeimos.

Aišku ne kiekviena daugiavaikė šeima yra asociali tačiau ir joms

reikalinga trumpalaikė socialinio pedagogo pagalba.

Tyrimo objektas: socialinio pedagogo veikla su daugiavaikėmis

šeimomis.

Darbo tikslas: atskleisti socialinio pedagogo darbo su

daugiavaikėmis šeimomis veiklos specifiką.

Darbo uždaviniai:

1. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.

2. Išanalizuoti socialinio pedagogo veiklos specifiką su

daugiavaikėmis šeimomis teorinių ir praktiniu aspektu.

Metodai: mokslinės literatūros analizė; anketavimas; tyrimo

rezultatų statistinė ir grafinė analizė.

1. SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIONALUMAS IR DAUGIAVAIKŲ ŠEIMŲ SAMPRATA

1 SOCIALINIO PEDAGOGO DARBO POBŪDIS

Socialinis pedagogas – viena iš socialinio darbuotojo specialybių.

Socialinis pedagogas – tai socialinis darbuotojas, dirbantis švietimo ar

globos įstaigoje. Socialinis pedagogas kaip socialinio darbo subjektas, yra

pagalbos teikėjas vaikams, paaugliams, jų šeimai, pagal galimybes ginantis

jų teises bei primenantis pareigas, padedantis jiems augti, mokytis,

tobulėti asmeniškai ir socialiai. [2, p. 168]

Socialiniai pedagogai taip pat sprendžia ir bendrąsias ugdymo

problemas, nes remiasi konkrečios vietos, laiko bei žmonių tarpusavio

santykiais grupėse kultūrinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Jos išvados ir

siūlymai padeda moksliškai parinkti ugdymo kryptis, lavinimo ir auklėjimo

turinį, metodus, būdus ir juos taikyti rengiant žmones darbui ir veiklai

konkrečiomis gyvenimo sąlygomis. [2, p. 181]

Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas- vaiko

gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui

reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai

augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo

paskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuo remiantis

galima pabrėžti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko

problemas, stengtis palaikyti vaiką ir jo globėjus, būti tarpininku tarp

vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba

numatyti kas padėtų išspręsti problemą. [9, p. 85]

Socialinio ugdymo sistema – sąlygiškai pastovių vertybių ir normų

visuma. Pagrindiniai socialinio pedagogo ugdymo veiklos organizavimo

principai: [5, p. 48]

o Individuali pagalba sprendžiant konfliktus ir kritines situacijas

socialinėje asmenybės tarpusavio sąveikoje.

o Atsakomybės ir kompetencijos – pedagogas atsako už savo

intervenciją prevencijos ir krizės atvejais, todėl būtinas

nuolatinis dalykinės kvalifikacijos tobulinimas.

o Grupinis paties žmogaus ir jo artimosios aplinkos individualių

kūrybinių asmenybės pradų palaikymas fiziniame, psichiniame ir

socialiniame asmenybės vystymesi.

o Kiekvieno vaiko ir suaugusiojo teisių į normalų gyvenimą

visuomenėje gynybą, nepriklausomai nuo fizinio ir protinio

išsivystymo, socialinio statuso.

o Praktinis rūpestis dėl vaiko fizinės ir psichinės sveikatos

išsaugojimo esamoje aplinkoje.

o Palaipsnis jauno žmogaus ekologinės, socialinės, asmenybės ir

profesinės kompetencijos vystymasis.

o Įvairiapusės, socialiai priimtinos, grupinės ir laisvalaikio

veiklos organizavimo formos.

o Sėkmingas subjekto tarpusavio sąveikos
užtikrinimas ir palaikymas

augančio žmogaus supančioje utronmųjųkuma aplinkoje.

o Jauno žmogaus, kaip asmenybės paruošimas atsakingam savęs

organizavimui, savo gyvenimo kūrybai, per socialinės patirties,

savarankiškos veiklos organizavimą ir saviraišką.

o Padėti sukurti tokias sąlygas žmogaus veiklai mikroaplinkoje,

kurioje, nežiūrint į jo fizinius trūkumus, dvasinius nuopolius

asmeninius praradimus arba krizes, asmuo galėtų gyventi,

išsaugodamas savivertės jausmą ir pagarbą sau jį supančių žmonių

atžvilgiu.

o Individualaus priėjimo – šiuo būdu siekiama išsaugoti kiekvieno

vaiko orumą.

o Konfidencialumo – garantuojama informacijos, vaiko probleminių

situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių

išgyvenimų apsauga; šį principą pažeidusių socialinių pedagogų

kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima.

7. Markova ir L. Mitina išskiria tris pagrindinius pedagoginės veiklos

komponentus:[5, p.42]

o Motyvacinė – orientacinė grandis. Šiame etape socialinis pedagogas

formuoja pedagoginius tikslus ir užduotis, bet kurioje veiklos

srityje.

o Vykdymo grandis – parenka būtinas priemones joms vykdyti.

o Kontrolės – vertinimo grandis – analizuoja ir vertina savo veiklą.

Socialinio pedagogo profesiniai sugebėjimai atspindi bendrus

pedagoginius gebėjimus ir jo veiklos profesinę specifiką. [2, p. 169]

Komunikaciniai gebėjimai:

o Bendrauti su įvairiais žmonėmis;

o Bendrauti profesinių santykių lygyje;

o Rasti individualų priėjimą prie žmogaus su specifinėmis

problemomis;

o Dalykiškai bendradarbiauti;

o Sukurti komforto atmosferą, rodyti geranoriškumą;

o Įgyti individo pasitikėjimą;

o Savo veikloje išsaugoti konfidencialumą, būti taktišku;

o Skatinti žmonių veiklai, kūrybai, geraširdiškumui;

o Daryti įtaką žmonių bendravimui mikrosociume;

o Teigiamai priimti kritiką ir pačiam į ją reaguoti.

Taikomieji gebėjimai; [2, p. 390]

o Gebėjimas atlikti tyrimus, rengti pranešimus, publikacijas;

o Socialiniai – pedagoginiai;

o Socialiniai – kūrybiniai;

o Socialiniai – medicininiai;

o Socialiniai – teisiniai;

o Socialinė – psichologinė;

o Socialinė – ekonominė.

Organizaciniai gebėjimai: [2, p. 390]

o Parengti konkrečias užduotis problemoms spręsti;

o Organizuoti globotinių veiklą jų pačių problemų sprendimui;

o Racionaliai organizuoti savo darbą;

o Planuoti veiklos etapus ir veiklos būdus pagal pasiektus

rezultatus;

o Planuoti individualų darbą su klientu;

o Organizuoti atskiras socialinės veiklos sritis, programų ir

projektų vykdymą;

o Nustatyti kliento poreikius ir padėti jam surasti atitinkamas

socialines tarnybas;

o Išsiaiškinti ir palaikyti naudingas iniciatyvas;

Analitiniai gebėjimai: [2, p. 390]

o Pažinti žmogų visapusiškai;

o Analizuoti konkrečias kliento gyvenimiškas situacijas;

o Numatyti ir neleisti įvykti žmogaus krizėms;

o Analizuoti gautus rezultatus lyginant su pradiniais duomenimis;

o Analizuoti savo profesionalios veiklos trūkumus;

o Kūrybiškai apdoroti būtiną informaciją;

o Matyti savo vaidmenį ir vietą, įgyvendinant socialinę ir

švietimo politiką.

Pedagoginiai gebėjimai: [2, p. 391]

o Apmokyti kitus pagalbos žmonėms įgūdžių ir gebėjimų;

o Atskleisti neišnaudotas žmogaus galimybes, atskleisti teigiamas

puses, organizuoti savipagalbos procesą;

o Stimuliuoti vaikų teigiamas emocijas, gailestingumą, poelgius;

o Pedagogiškai apmąstyti kliento, kaip asmenybės elgesį;

o Parinkti priemones, metodus, būdus pedagogiškai kompetentingo

įsikišimo į krizes veiklos sritis ir situacijas;

o Organizuoti tikslingą pedagoginę veiklą sociume, pedagogiškai

valdyti ir koreguoti socialinę situaciją;

o Veikti ugdytinį, grupę edukacinėmis priemonėmis;

o Perduoti klientu žinias įgytas tobulinantis;

o Pateikti medžiagą suprantamai, aiškiai , logiškai.

Savireguliacijos gebėjimai: [2, p. 392]

o Valdyti ir kontroliuoti emocijas;

o Valdyti savo nuotaiką;

o Kelti sau padidintus reikalavimus;

o Sugebėti pakelti didelę psichinę įtampą;

o Kliento poreikius laikyti aukščiau už asmeninius;

o Sumažinti psichologinę įtampą.

Pagal profesinių gebėjimų susiformavimo lygį N. Kuzmina išskiria

tokius socialinės- pedagoginės veiklos lygius: [2, p. 392]

o Reprodukcinį veiklos lygį – mokėjimas perduoti kitiems žinias;

o Adaptacinis lygis – naujas žinių ir mokėjimų lygis, jungiantis

ne tik dalyko žinias, bet ir suvokimą;

o Lokaliai modeliuojantis žinias lygis – mokėjimas ne
perduoti, žinias, bet ir jas konstruoti;

o Sistemingo žinių modeliavimo lygis- žinių sistemos formavimo,

strategijos valdymas, įgūdžių ir sugebėjimų valdymas;

o Sistemingai modeliuojantis kūrybą lygis- savo dalyko pavertimas

priemone, asmenybės kūrybinių sugebėjimų vystymuisi strategijos

valdymas.

Socialinis pedagogas įgyvendinęs visus šiuos reikalavimus kurėtų būti

kompetentingas savo srities žinovas. Tačiau kiekvienas mes esame

individuali asmenybė ir praktiškai savo žinias taikome skirtingai, tačiau

kad ir kaip žinios būtų taikomos rezultatas turi būti toks pats.

1.2 DAUGIAVAIKIŲ ŠEIMŲ SAMPRATA

Šeima – tai maža asmenų grupė, kurios pagrindas – santuoka ar kraujo

ryšiais susieta giminystė, kurios narius sieja bendras gyvenamais būstas ir

bendras namų ūkio tvarkymas, emocinis ryšys, įsipareigojimai vieno kitam,

vaikų auginimas ir auklėjimas. [4, p. 289]

Yra gana daug ir įvairių šeimos apibrėžimų. Z.Bajoriūnas (1997)

pateikia tokią šeimos sąvoką – „šeima – tai pirminė visuomenės ląstelė,

viena pagrindinių jos struktūros elementų.“ O pirminė yra todėl, jog čia

visų pirma auklėjami ir mokomi vaikai, formuojama jų asmenybė (charakteris,

vertybės, požiūriai). J. Vaitkevičius knygoje „Socialinės pedagogikos

pagrindai“ (1995) šeima apibūdinama kaip „maža žmonių grupės sąjunga,

paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei

interesais.“ [5, p. 284]

Šeima taip pat apibūdinama ir kaip maža žmonių grupės sąjunga,

paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei

interesais. [12, p. 75]

Valstybė skiria ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybės

pagrindui. Ir taip buvo visais laikais, tačiau įvairiais laikais būdavo

skirtingos šeimos, nevienoda jų samprata. [10, p. 81]

Kiekviena šalis, įžengusi į industrializacijos epochą, išgyvena

vadinamąjį „pirmąjį demografinį perėjimą“ nuo nereguliuojamo gimstamumo,

kai moterys (ištekėjusios) gimdė tiek vaikų, kiek fiziologiškai gali

pagimdyti tokiomis sąlygomis esant reguliuojamam gimstamumui, laisvam vaikų

skaičiaus ir jų gimimo laiko pasirinkimui. [4, p. 290]

„Antrasis demografinis perėjimas“ nuo mažai vaikų auginančios prie

vieną vaiką auginančios šeimos sąlygotas ne ekonominių, bet socialinių

priežasčių, nes visos išorinės priežastys skatinusios daugiavaikes šeimas,

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1612 žodžiai iš 5337 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.