TURINYS
ĮVADAS 3
1. SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIONALUMAS IR DAUGIAVAIKŲ ŠEIMŲ SAMPRATA 4
1.1 SOCIALINIO PEDAGOGO DARBO POBŪDIS 4
1.2 DAUGIAVAIKIŲ ŠEIMŲ SAMPRATA 8
2 SOCIALINIO PEDAGOGO DARBAS SU DAUGIAVAIKĖMIS ŠEIMOMIS 10
3. SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLOS SU DAUGIAVAIKĖMIS ŠEIMOMIS TYIRMAS 17
3.1 TYRIMO METODIKA 17
3.2 SOCIALINIŲ PEDAGOGŲ TYRIMO ANALIZĖ 18
IŠVADOS 23
NAUDOTA LITERATŪRA 24
PRIEDAI 25
ĮVADAS
Temos aktualumas ir problematiškumas: šeimos vaidmuo visuomenėje
savo galia neprilygsta jokiai kitai institucijai, nes būtent šeimoje
formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais
vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai vaiko adaptacijai visuomenėje.
Šeima yra pirmoji ugdymo institucija, kuri įtakoja visą tolesnį asmens
gyvenimą.
Kadangi mes gyvename tokiu laikmečiu, kai ne kiekvienas valstybės
pilietis turi pragyvenimo šaltinį, geras gyvenimo sąlygas, tai labai svarbu
pažinti, prižiūrėti ir ginti tų asmenų šeimas. Šiuolaikinėje visuomenėje
yra nemažai šeimų įtrauktų į rizikos grupes. Šiose grupėse yra įtrauktos
ir daugiavaikės šeimos. Todėl socialinis pedagogas dirbdamas su
daugiavaikėmis šeimomis turi skirti daug dėmesio sprendžiant vidinius
šeimos, mokyklos ir vaiko konfliktus, suteikti socialinę paramą, pagalbą.
Daugiavaikėms šeimoms yra teikiama socialinė valstybės parama, todėl
socialinis pedagogas turi būti tarpininkas tarp valstybės ir daugiavaikės
šeimos.
Aišku ne kiekviena daugiavaikė šeima yra asociali tačiau ir joms
reikalinga trumpalaikė socialinio pedagogo pagalba.
Tyrimo objektas: socialinio pedagogo veikla su daugiavaikėmis
šeimomis.
Darbo tikslas: atskleisti socialinio pedagogo darbo su
daugiavaikėmis šeimomis veiklos specifiką.
Darbo uždaviniai:
1. Atlikti pedagoginės psichologinės literatūros analizę.
2. Išanalizuoti socialinio pedagogo veiklos specifiką su
daugiavaikėmis šeimomis teorinių ir praktiniu aspektu.
Metodai: mokslinės literatūros analizė; anketavimas; tyrimo
rezultatų statistinė ir grafinė analizė.
1. SOCIALINIO PEDAGOGO PROFESIONALUMAS IR DAUGIAVAIKŲ ŠEIMŲ SAMPRATA
1 SOCIALINIO PEDAGOGO DARBO POBŪDIS
Socialinis pedagogas – viena iš socialinio darbuotojo specialybių.
Socialinis pedagogas – tai socialinis darbuotojas, dirbantis švietimo ar
globos įstaigoje. Socialinis pedagogas kaip socialinio darbo subjektas, yra
pagalbos teikėjas vaikams, paaugliams, jų šeimai, pagal galimybes ginantis
jų teises bei primenantis pareigas, padedantis jiems augti, mokytis,
tobulėti asmeniškai ir socialiai. [2, p. 168]
Socialiniai pedagogai taip pat sprendžia ir bendrąsias ugdymo
problemas, nes remiasi konkrečios vietos, laiko bei žmonių tarpusavio
santykiais grupėse kultūrinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Jos išvados ir
siūlymai padeda moksliškai parinkti ugdymo kryptis, lavinimo ir auklėjimo
turinį, metodus, būdus ir juos taikyti rengiant žmones darbui ir veiklai
konkrečiomis gyvenimo sąlygomis. [2, p. 181]
Pagrindinis socialinio pedagogo profesinės veiklos tikslas- vaiko
gerbūvio siekis, ankstyvoji prevencija, socialinių gebėjimų ugdymas, vaikui
reikalingų socialinių paslaugų suteikimas, sudarant prielaidas sėkmingai
augančio žmogaus socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo
paskirtis – būti vaiko advokatu visose kritinėse situacijose. Tuo remiantis
galima pabrėžti, kad socialiniam pedagogui būtina išklausyti vaiko
problemas, stengtis palaikyti vaiką ir jo globėjus, būti tarpininku tarp
vaiko ir kitų profesionalų, siekti padėti spręsti iškilusias problemas arba
numatyti kas padėtų išspręsti problemą. [9, p. 85]
Socialinio ugdymo sistema – sąlygiškai pastovių vertybių ir normų
visuma. Pagrindiniai socialinio pedagogo ugdymo veiklos organizavimo
principai: [5, p. 48]
o Individuali pagalba sprendžiant konfliktus ir kritines situacijas
socialinėje asmenybės tarpusavio sąveikoje.
o Atsakomybės ir kompetencijos – pedagogas atsako už savo
intervenciją prevencijos ir krizės atvejais, todėl būtinas
nuolatinis dalykinės kvalifikacijos tobulinimas.
o Grupinis paties žmogaus ir jo artimosios aplinkos individualių
kūrybinių asmenybės pradų palaikymas fiziniame, psichiniame ir
socialiniame asmenybės vystymesi.
o Kiekvieno vaiko ir suaugusiojo teisių į normalų gyvenimą
visuomenėje gynybą, nepriklausomai nuo fizinio ir protinio
išsivystymo, socialinio statuso.
o Praktinis rūpestis dėl vaiko fizinės ir psichinės sveikatos
išsaugojimo esamoje aplinkoje.
o Palaipsnis jauno žmogaus ekologinės, socialinės, asmenybės ir
profesinės kompetencijos vystymasis.
o Įvairiapusės, socialiai priimtinos, grupinės ir laisvalaikio
veiklos organizavimo formos.
o Sėkmingas subjekto tarpusavio sąveikos
užtikrinimas ir palaikymas
augančio žmogaus supančioje utronmųjųkuma aplinkoje.
o Jauno žmogaus, kaip asmenybės paruošimas atsakingam savęs
organizavimui, savo gyvenimo kūrybai, per socialinės patirties,
savarankiškos veiklos organizavimą ir saviraišką.
o Padėti sukurti tokias sąlygas žmogaus veiklai mikroaplinkoje,
kurioje, nežiūrint į jo fizinius trūkumus, dvasinius nuopolius
asmeninius praradimus arba krizes, asmuo galėtų gyventi,
išsaugodamas savivertės jausmą ir pagarbą sau jį supančių žmonių
atžvilgiu.
o Individualaus priėjimo – šiuo būdu siekiama išsaugoti kiekvieno
vaiko orumą.
o Konfidencialumo – garantuojama informacijos, vaiko probleminių
situacijų, specialistui patikėtų profesinių problemų ir asmeninių
išgyvenimų apsauga; šį principą pažeidusių socialinių pedagogų
kvalifikacija ir atestacija turėtų būti peržiūrima.
7. Markova ir L. Mitina išskiria tris pagrindinius pedagoginės veiklos
komponentus:[5, p.42]
o Motyvacinė – orientacinė grandis. Šiame etape socialinis pedagogas
formuoja pedagoginius tikslus ir užduotis, bet kurioje veiklos
srityje.
o Vykdymo grandis – parenka būtinas priemones joms vykdyti.
o Kontrolės – vertinimo grandis – analizuoja ir vertina savo veiklą.
Socialinio pedagogo profesiniai sugebėjimai atspindi bendrus
pedagoginius gebėjimus ir jo veiklos profesinę specifiką. [2, p. 169]
Komunikaciniai gebėjimai:
o Bendrauti su įvairiais žmonėmis;
o Bendrauti profesinių santykių lygyje;
o Rasti individualų priėjimą prie žmogaus su specifinėmis
problemomis;
o Dalykiškai bendradarbiauti;
o Sukurti komforto atmosferą, rodyti geranoriškumą;
o Įgyti individo pasitikėjimą;
o Savo veikloje išsaugoti konfidencialumą, būti taktišku;
o Skatinti žmonių veiklai, kūrybai, geraširdiškumui;
o Daryti įtaką žmonių bendravimui mikrosociume;
o Teigiamai priimti kritiką ir pačiam į ją reaguoti.
Taikomieji gebėjimai; [2, p. 390]
o Gebėjimas atlikti tyrimus, rengti pranešimus, publikacijas;
o Socialiniai – pedagoginiai;
o Socialiniai – kūrybiniai;
o Socialiniai – medicininiai;
o Socialiniai – teisiniai;
o Socialinė – psichologinė;
o Socialinė – ekonominė.
Organizaciniai gebėjimai: [2, p. 390]
o Parengti konkrečias užduotis problemoms spręsti;
o Organizuoti globotinių veiklą jų pačių problemų sprendimui;
o Racionaliai organizuoti savo darbą;
o Planuoti veiklos etapus ir veiklos būdus pagal pasiektus
rezultatus;
o Planuoti individualų darbą su klientu;
o Organizuoti atskiras socialinės veiklos sritis, programų ir
projektų vykdymą;
o Nustatyti kliento poreikius ir padėti jam surasti atitinkamas
socialines tarnybas;
o Išsiaiškinti ir palaikyti naudingas iniciatyvas;
Analitiniai gebėjimai: [2, p. 390]
o Pažinti žmogų visapusiškai;
o Analizuoti konkrečias kliento gyvenimiškas situacijas;
o Numatyti ir neleisti įvykti žmogaus krizėms;
o Analizuoti gautus rezultatus lyginant su pradiniais duomenimis;
o Analizuoti savo profesionalios veiklos trūkumus;
o Kūrybiškai apdoroti būtiną informaciją;
o Matyti savo vaidmenį ir vietą, įgyvendinant socialinę ir
švietimo politiką.
Pedagoginiai gebėjimai: [2, p. 391]
o Apmokyti kitus pagalbos žmonėms įgūdžių ir gebėjimų;
o Atskleisti neišnaudotas žmogaus galimybes, atskleisti teigiamas
puses, organizuoti savipagalbos procesą;
o Stimuliuoti vaikų teigiamas emocijas, gailestingumą, poelgius;
o Pedagogiškai apmąstyti kliento, kaip asmenybės elgesį;
o Parinkti priemones, metodus, būdus pedagogiškai kompetentingo
įsikišimo į krizes veiklos sritis ir situacijas;
o Organizuoti tikslingą pedagoginę veiklą sociume, pedagogiškai
valdyti ir koreguoti socialinę situaciją;
o Veikti ugdytinį, grupę edukacinėmis priemonėmis;
o Perduoti klientu žinias įgytas tobulinantis;
o Pateikti medžiagą suprantamai, aiškiai , logiškai.
Savireguliacijos gebėjimai: [2, p. 392]
o Valdyti ir kontroliuoti emocijas;
o Valdyti savo nuotaiką;
o Kelti sau padidintus reikalavimus;
o Sugebėti pakelti didelę psichinę įtampą;
o Kliento poreikius laikyti aukščiau už asmeninius;
o Sumažinti psichologinę įtampą.
Pagal profesinių gebėjimų susiformavimo lygį N. Kuzmina išskiria
tokius socialinės- pedagoginės veiklos lygius: [2, p. 392]
o Reprodukcinį veiklos lygį – mokėjimas perduoti kitiems žinias;
o Adaptacinis lygis – naujas žinių ir mokėjimų lygis, jungiantis
ne tik dalyko žinias, bet ir suvokimą;
o Lokaliai modeliuojantis žinias lygis – mokėjimas ne
perduoti, žinias, bet ir jas konstruoti;
o Sistemingo žinių modeliavimo lygis- žinių sistemos formavimo,
strategijos valdymas, įgūdžių ir sugebėjimų valdymas;
o Sistemingai modeliuojantis kūrybą lygis- savo dalyko pavertimas
priemone, asmenybės kūrybinių sugebėjimų vystymuisi strategijos
valdymas.
Socialinis pedagogas įgyvendinęs visus šiuos reikalavimus kurėtų būti
kompetentingas savo srities žinovas. Tačiau kiekvienas mes esame
individuali asmenybė ir praktiškai savo žinias taikome skirtingai, tačiau
kad ir kaip žinios būtų taikomos rezultatas turi būti toks pats.
1.2 DAUGIAVAIKIŲ ŠEIMŲ SAMPRATA
Šeima – tai maža asmenų grupė, kurios pagrindas – santuoka ar kraujo
ryšiais susieta giminystė, kurios narius sieja bendras gyvenamais būstas ir
bendras namų ūkio tvarkymas, emocinis ryšys, įsipareigojimai vieno kitam,
vaikų auginimas ir auklėjimas. [4, p. 289]
Yra gana daug ir įvairių šeimos apibrėžimų. Z.Bajoriūnas (1997)
pateikia tokią šeimos sąvoką – „šeima – tai pirminė visuomenės ląstelė,
viena pagrindinių jos struktūros elementų.“ O pirminė yra todėl, jog čia
visų pirma auklėjami ir mokomi vaikai, formuojama jų asmenybė (charakteris,
vertybės, požiūriai). J. Vaitkevičius knygoje „Socialinės pedagogikos
pagrindai“ (1995) šeima apibūdinama kaip „maža žmonių grupės sąjunga,
paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei
interesais.“ [5, p. 284]
Šeima taip pat apibūdinama ir kaip maža žmonių grupės sąjunga,
paremta visuomeniniais, ekonominiais ir biologiniais ryšiais bei
interesais. [12, p. 75]
Valstybė skiria ypatingą dėmesį šeimai, kaip visuomenės ir valstybės
pagrindui. Ir taip buvo visais laikais, tačiau įvairiais laikais būdavo
skirtingos šeimos, nevienoda jų samprata. [10, p. 81]
Kiekviena šalis, įžengusi į industrializacijos epochą, išgyvena
vadinamąjį „pirmąjį demografinį perėjimą“ nuo nereguliuojamo gimstamumo,
kai moterys (ištekėjusios) gimdė tiek vaikų, kiek fiziologiškai gali
pagimdyti tokiomis sąlygomis esant reguliuojamam gimstamumui, laisvam vaikų
skaičiaus ir jų gimimo laiko pasirinkimui. [4, p. 290]
„Antrasis demografinis perėjimas“ nuo mažai vaikų auginančios prie
vieną vaiką auginančios šeimos sąlygotas ne ekonominių, bet socialinių
priežasčių, nes visos išorinės priežastys skatinusios daugiavaikes šeimas,