Socialinio pedagogo kompetencija
5 (100%) 1 vote

Socialinio pedagogo kompetencija

TURINYSĮVADAS…………………………………………………………….

…………………………………………………………..3

1. Socialinės pedagogikos

samprata…………………………………………………………..

…………………….5

2. Socialinis

pedagogas………………………………………………………….

………………………………………..8

3. Socialinio pedagogo

kompetencija……………………………………………………….

…………………….10

3.1. Socialinio pedagogo kompetencijos

prielaidos…………………………………………………..11

3.2. Socialinių pedagogų rengimo

kryptys……………………………………………………………

….13

4. Anketos

aplkausa…………………………………………………………..

………………………………………….16

4.1.

Metodika…………………………………………………………..

………………………………………….16

4.2.

Charakteristika…………………………………………………….

………………………………………..16

4.3. Anketinės apklausos tyrimo

analizė……………………………………………………………

…….17

IŠVADOS……………………………………………………………

………………………………………………………..19

LITERATŪRA…………………………………………………………

…………………………………………………..20

PRIEDAI……………………………………………………………

…………………………………………………………21

ĮVADAS

Socialinis darbas yra profesionali veikla, kurios tikslas – padėti žmogui

spręsti socialines problemas.

Socialinės vaikų problemos ypatingai sudėtingos ir skaudžios, nes jos

neatskiriama suaugusių gyvenimo dalis ir susijusios su vaiko prigimtimi,

vystymusi, veikiamos tiesioginių ir šalutinių veiksnių. Buitis vaikui nėra

pirmaeilė egzistencijos sąlyga, todėl socialinė pagalba jam išeina toli už

globos ir rūpybos ribų. Pagrindinė vaiko problema – bendravimas ir

santykiai. Todėl reikalingas suderintas, organizuotas prevencinis darbas,

įvairių globos, teisinių, švietimo institucijų, teritorinių socialinių

darbuotojų vieningas požiūris į vaiko problemas.

Mokyklos aspektu socialinis darbas – tai ugdymo visumos dalis.

Sudėtingėjant visuomenės kaitos procesams, vaiko problemos auga. Jų

sprendimas negali būti atidėliojamas.

Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningų

žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo

garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė

laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio

vystymo priemones bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Dinamiškas

Lietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialinių

problemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo bei

socialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jau niekam nekelia

jokių abejonių.

Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos

koncepcija, kurią 1990 metais pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa.

Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos

priklausančios, bei viena kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės

raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Jos

apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir

valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Išskiriami du žmogaus

socialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų

panaudojimas gyvenime. Graikų kalboje žodis „problema“ reiškia užduotį.

Turėti problemų yra normalu. Tik tai supratę galime pradėti keisti savo

gyvenimą.

TIKSLAS:

Išanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos kryptis.

UŽDAVINIAI:

? Aprašyti socialinės pedagogikos sampratą;

? Paanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas;

? Apžvelgti socialinių pedagogų rengimo kryptis;

? Išsiaiškinti moksleivių nuomonę socialinio pedagogo atžvilgiu.

1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS SAMPRATA

Socialinė pedagogika, būdama socialinių mokslų sričiai priklausančio

edukologijos mokslo šaka, yra glaudžiai susijusi su visais socialiniais

mokslais. Nagrinėjant specialistų rengiamus modelius Europoje, JAV,

Kanadoje ir Lietuvoje, galime daryti išvadą, kad visuose kraštuose vyrauja

dvi pagrindinės specialistų rengimo tendencijos. Pirmoji, kai rengiant

socialinius darbuotojus studijos yra labiau orientuotos į sociologijos,

psichiatrijos dalykus, ir antroji, kai rengiant socialinius pedagogus

studijos orientuojamos į edukologiją, specialaus ugdymo problemas, kultūros

antropologiją, psichologiją.

Bandant apibrėžti socialinės pedagogikos sampratą, remtasi lietuviška

tradicija: J.Vaitkevičiaus socialinės pedagogikos tyrinėjimais (1995),

B.Bitino nusakytomis ugdymo socialinėmis prielaidomis (2000), Z.Bajoriūno

(1997), J.Uzdilos (2001) familistikos teorijomis, I.Leliūgienės žmogaus ir

socialinės aplinkos nagrinėjimu (1997), kituose šaltiniuose pateiktais

demokratinio, bendruomeninio, pilietinio ugdymo bei
mokyklinio socialinio

darbo apibūdinimais, egzistuojančių norminių dokumentų analize, kita

teorine ir normatyvine medžiaga.

Socialinio ugdymo negalime įsivaizduoti be Žano Žako Ruso veikalo

„Emilis, arba apie ugdymą“(1762), kuris paskatino atsisakyti autokratinio

ir griežtai reglamentuoto ugdymo idėjų, jas keičiant asmens palaikymo,

skatinimo ir mokymo įsitvirtinti visuomenėje įdėjomis. Įtvirtindama

demokratinę ugdymo sistemą, Europa ir JAV atranda vis naujas socialines

funkcijas. Todėl aptariant socialines prielaidas, iškyla pagrindinių

demokratinės valstybės vertybių pasirinkimo ir jų įtvirtinimo problema.

Analizuojant ugdymą bendriausiu – societariniu – lygmeniu, nusakančiu

visuomenei reikalingų narių ugdymo sąlygas (Bitinas, 2000), visų pirma

tenka įvertinti ugdymo teisinį reguliavimą, finansavimo lygį, pagrindines

vertybes. Kaip pažymi autorius, ugdymas socialiniu pedagoginiu lygmeniu –

visuomenės institucijų, skirtų (tiesiogiai ar netiesiogiai) ugdymui,

funkcionavimas. Šiuo lygmeniu nagrinėjami institucijų tarpusavio ryšiai,

konstruojama ugdymo sistema, kurioje kiekviena iš institucijų atlieka

daugmaž nužymėtas funkcijas;kai ugdymas analizuojamas instituciniu

lygmeniu, į pirmą vietą iškyla organizacinis aspektas, tai yra ugdymo

institucija laikoma organizacija, kurios paskirtis optimizuoti ugdymo

proceso dalyvių veiklą. Kai instituciniu lygmeniu ugdymas vykdomas

sėkmingai, galime tikėtis ir visuomenės tobulėjimo, ir atvirščiai, kai

institucijos prastai organizuotos, jų nesėkmės perauga į visuomenės

problemas. Pasak Mudrik (1994), socialinė pedagogika yra mokslas ir

praktika, sukurianti asmenybės ugdymo tam tikromis socialinėmis sąlygomis

optimizavimo priemonių sistemą. Tuo pačiu socialinė pedagogika, kaip kaip

pedagogikos sudėtinė dalis, atskleidžia makro – , mezo – ir mikroaplinkos

konkrečių socialinių – kultūrinių sąlygų reikšmę, jų įtaką ugdymo procesui,

vykdo tarpininko tarp socialinės aplinkos ir atskirų pedagogikos mokslo

šakų vaidmenį.

Drąsiai galime teigti, kad socialinė pedagogika – pedagogikos mokslų

šaka, nagrinėjanti vaikų (asmenų nuo gimimo iki aštuoniolikos metų)

socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą

bei valdymą makro ir mikrosociume.

Kaip pažymi B.Bitinas, visuomenės atžvilgiu ugdymas gali būti laikomas

asmenybės inkultūracija, tai yra jos integravimu į tam tikrą kultūrą.

Ugdymo teorijos požiūriu nėra itin svarbus tos kultūros (materialinės ar

dvasinės, estetinės ar konfesinės) turinys, nes ugdymo procesas yra šio

turinio invariantas. Svarbu, kad lavinimo ir auklėjimo fenomenai būtų viena

ar kita forma kiek galima tvirčiau susieti su tais mechanizmais, kurių dėka

individas tampa tos žmonių bendrijos narys ir užima vietą jam prieinamų

socialinių santykių sistemoje.

Socializacija (lot. socialis – visuomeninis) – tai sudarymas sąlygų,

kad vaikai ir kiti asmenys perimtų visuomenės kultūrą, visuomenės mąstymą,

vertybes ir elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę.

Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę,

tačiau, vaikui augant, jis išeina už šeimos ribų, jam vis didesnę įtaką

turi ne tik mikrosocialinė, bet ir makrosocialinė aplinka. Šeimoje vaikas

patenkina pagrindinius bendravimo poreikius, čia bręsta ir realizuojasi

visi jo pagrindiniai sumanymai ir planai. Vaikystėje formuojasi kūdikio

emocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, prasideda elgesio normų bei bazinių

vertybių interiorizacija, socialinių vaidmenų perėmimas. Vaikai, nepatyrę

tikros tėvų meilės, neturi atitinkamo elgesio modelio, tarpasmeninėje

sąveikoje išlaiko distanciją, vaikai mano esą netikę, nepasitiki savimi,

aplinka jiems atrodo nemaloni, žiauri, jie neatsparūs stresinėms

situacijoms.

Kita institucija, turinti didelę įtaką asmens socializacijai, yra

mokykla. Vaiko atėjimas į mokyklą suteikia jam naujų galimybių, bet čia

vaikas susiduria su daugybe pasikeitimų. Vaikas patenka į aplinką, kur

veikia tam tikros taisyklės, kur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjų

dėmesys, kur egzistuoja vertinimo kriterijai ir galimybės įsitvirtinti

naujose sferose.

Socialinio ugdymo praktika glaudžiai siejasi su socialiniu darbu,

tačiau teoriniu lygmeniu socialinės pedagogikos ir socialinio darbo

teorijos objektai priklauso skirtingoms socialinių mokslų kryptims.

Skirtinos tokios pagrindinės socialinių pedagoginių tyrimų kryptys:

ugdymo funkcijas atliekančių institucijų sąveika kaip vaikų socializacijos

veiksnys, deviantiško vaikų elgesio prevencija, vaikystės apsauga ir

pedagoginė viktimologija, vaikų savimonės, socialinio aktyvumo, gebėjimo

adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje skatinimas, prevencijos,

laisvalaikio, poilsio pedagogika.

2. SOCIALINIS PEDAGOGAS

Iki šiol buvo kalbama apie padagogą – mokytoją, dirbantį mokykloje ar

kitose formaliojo ugdymo institucijose ir besivadovaujantį valstybinėmis

programomis. Tačiau šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimas

iškelia daug naujų problemų švietimo, lavinimo srityje, su kuriomis mokykla

jau nebepajėgia susidoroti. Daugelyje užsienio šalių greta bendrojo

lavinimo mokyklų steigiamos alternatyvios joms mokyklos, kuriose mokosi,

dirba bei kitokia veikla užsiima moksleiviai,
vidurinėje

bendrojo lavinimo mokykloje. Be to, kuriami įvairūs centrai (švietimo,

kultūros ir kt.), kuriuose mokosi, tobulinasi, leidžia laisvalaikį

moksleiviai, jaunimas, suaugusieji, globojami, konsultuojami specialiai tam

parengtų žmonių, vadinamų socialiniais pedagogais – specialistais bei

socialiniais darbuotojais. Pirmieji dairba su mokyklinio amžiaus

moksleiviais, jaunimu, antrieji – su suaugusiais žmonėmis, patekusiais į

keblę padėtį, patyrusiais nesėkmes (praradusiais darbą ar pan.).

Socialinių pedagogų bei socialinių darbuotojų uždavinys – užtikrinti

globotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje

aplinkoje, padėti jiems „grįžti“ į normalias gyvenimo vėžias: moksleivius į

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1309 žodžiai iš 4349 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.