TURINYSĮVADAS…………………………………………………………….
…………………………………………………………..3
1. Socialinės pedagogikos
samprata…………………………………………………………..
…………………….5
2. Socialinis
pedagogas………………………………………………………….
………………………………………..8
3. Socialinio pedagogo
kompetencija……………………………………………………….
…………………….10
3.1. Socialinio pedagogo kompetencijos
prielaidos…………………………………………………..11
3.2. Socialinių pedagogų rengimo
kryptys……………………………………………………………
….13
4. Anketos
aplkausa…………………………………………………………..
………………………………………….16
4.1.
Metodika…………………………………………………………..
………………………………………….16
4.2.
Charakteristika…………………………………………………….
………………………………………..16
4.3. Anketinės apklausos tyrimo
analizė……………………………………………………………
…….17
IŠVADOS……………………………………………………………
………………………………………………………..19
LITERATŪRA…………………………………………………………
…………………………………………………..20
PRIEDAI……………………………………………………………
…………………………………………………………21
ĮVADAS
Socialinis darbas yra profesionali veikla, kurios tikslas – padėti žmogui
spręsti socialines problemas.
Socialinės vaikų problemos ypatingai sudėtingos ir skaudžios, nes jos
neatskiriama suaugusių gyvenimo dalis ir susijusios su vaiko prigimtimi,
vystymusi, veikiamos tiesioginių ir šalutinių veiksnių. Buitis vaikui nėra
pirmaeilė egzistencijos sąlyga, todėl socialinė pagalba jam išeina toli už
globos ir rūpybos ribų. Pagrindinė vaiko problema – bendravimas ir
santykiai. Todėl reikalingas suderintas, organizuotas prevencinis darbas,
įvairių globos, teisinių, švietimo institucijų, teritorinių socialinių
darbuotojų vieningas požiūris į vaiko problemas.
Mokyklos aspektu socialinis darbas – tai ugdymo visumos dalis.
Sudėtingėjant visuomenės kaitos procesams, vaiko problemos auga. Jų
sprendimas negali būti atidėliojamas.
Socialinis ir ekonominis šalies vystymasis yra esminis harmoningų
žmogaus santykių su visuomene, jo pilnaverčio socialinio funkcionavimo
garantas. Kiekvienai valstybei tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė
laiduojant savo tautos socialinę pažangą ir gerovę, planuojant socialinio
vystymo priemones bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Dinamiškas
Lietuvos politinis bei ekonominis vystymasis atskleidė daugybę socialinių
problemų, todėl socialinėje srityje dirbančių specialistų reikalingumo bei
socialinių darbuotojų profesionalumo klausimai šiandien jau niekam nekelia
jokių abejonių.
Pasaulyje vis labiau įsitvirtina žmogaus socialinės raidos
koncepcija, kurią 1990 metais pateikė Jungtinių Tautų Vystymo Programa.
Žmogaus teisės ir žmogaus raida yra dinamiškos, viena nuo kitos
priklausančios, bei viena kitą papildančios sąvokos. Žmogaus socialinės
raidos ir teisių integracija praplečia žmogaus pasirinkimo galimybes. Jos
apima bendrą teisę ir atsakomybę už pagrindinius individo, visuomenės ir
valstybės sugebėjimus gyventi pilnavertį gyvenimą. Išskiriami du žmogaus
socialinės raidos aspektai: žmogaus sugebėjimų ugdymas ir įgytų sugebėjimų
panaudojimas gyvenime. Graikų kalboje žodis „problema“ reiškia užduotį.
Turėti problemų yra normalu. Tik tai supratę galime pradėti keisti savo
gyvenimą.
TIKSLAS:
Išanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos kryptis.
UŽDAVINIAI:
? Aprašyti socialinės pedagogikos sampratą;
? Paanalizuoti socialinio pedagogo kompetencijos prielaidas;
? Apžvelgti socialinių pedagogų rengimo kryptis;
? Išsiaiškinti moksleivių nuomonę socialinio pedagogo atžvilgiu.
1. SOCIALINĖS PEDAGOGIKOS SAMPRATA
Socialinė pedagogika, būdama socialinių mokslų sričiai priklausančio
edukologijos mokslo šaka, yra glaudžiai susijusi su visais socialiniais
mokslais. Nagrinėjant specialistų rengiamus modelius Europoje, JAV,
Kanadoje ir Lietuvoje, galime daryti išvadą, kad visuose kraštuose vyrauja
dvi pagrindinės specialistų rengimo tendencijos. Pirmoji, kai rengiant
socialinius darbuotojus studijos yra labiau orientuotos į sociologijos,
psichiatrijos dalykus, ir antroji, kai rengiant socialinius pedagogus
studijos orientuojamos į edukologiją, specialaus ugdymo problemas, kultūros
antropologiją, psichologiją.
Bandant apibrėžti socialinės pedagogikos sampratą, remtasi lietuviška
tradicija: J.Vaitkevičiaus socialinės pedagogikos tyrinėjimais (1995),
B.Bitino nusakytomis ugdymo socialinėmis prielaidomis (2000), Z.Bajoriūno
(1997), J.Uzdilos (2001) familistikos teorijomis, I.Leliūgienės žmogaus ir
socialinės aplinkos nagrinėjimu (1997), kituose šaltiniuose pateiktais
demokratinio, bendruomeninio, pilietinio ugdymo bei
mokyklinio socialinio
darbo apibūdinimais, egzistuojančių norminių dokumentų analize, kita
teorine ir normatyvine medžiaga.
Socialinio ugdymo negalime įsivaizduoti be Žano Žako Ruso veikalo
„Emilis, arba apie ugdymą“(1762), kuris paskatino atsisakyti autokratinio
ir griežtai reglamentuoto ugdymo idėjų, jas keičiant asmens palaikymo,
skatinimo ir mokymo įsitvirtinti visuomenėje įdėjomis. Įtvirtindama
demokratinę ugdymo sistemą, Europa ir JAV atranda vis naujas socialines
funkcijas. Todėl aptariant socialines prielaidas, iškyla pagrindinių
demokratinės valstybės vertybių pasirinkimo ir jų įtvirtinimo problema.
Analizuojant ugdymą bendriausiu – societariniu – lygmeniu, nusakančiu
visuomenei reikalingų narių ugdymo sąlygas (Bitinas, 2000), visų pirma
tenka įvertinti ugdymo teisinį reguliavimą, finansavimo lygį, pagrindines
vertybes. Kaip pažymi autorius, ugdymas socialiniu pedagoginiu lygmeniu –
visuomenės institucijų, skirtų (tiesiogiai ar netiesiogiai) ugdymui,
funkcionavimas. Šiuo lygmeniu nagrinėjami institucijų tarpusavio ryšiai,
konstruojama ugdymo sistema, kurioje kiekviena iš institucijų atlieka
daugmaž nužymėtas funkcijas;kai ugdymas analizuojamas instituciniu
lygmeniu, į pirmą vietą iškyla organizacinis aspektas, tai yra ugdymo
institucija laikoma organizacija, kurios paskirtis optimizuoti ugdymo
proceso dalyvių veiklą. Kai instituciniu lygmeniu ugdymas vykdomas
sėkmingai, galime tikėtis ir visuomenės tobulėjimo, ir atvirščiai, kai
institucijos prastai organizuotos, jų nesėkmės perauga į visuomenės
problemas. Pasak Mudrik (1994), socialinė pedagogika yra mokslas ir
praktika, sukurianti asmenybės ugdymo tam tikromis socialinėmis sąlygomis
optimizavimo priemonių sistemą. Tuo pačiu socialinė pedagogika, kaip kaip
pedagogikos sudėtinė dalis, atskleidžia makro – , mezo – ir mikroaplinkos
konkrečių socialinių – kultūrinių sąlygų reikšmę, jų įtaką ugdymo procesui,
vykdo tarpininko tarp socialinės aplinkos ir atskirų pedagogikos mokslo
šakų vaidmenį.
Drąsiai galime teigti, kad socialinė pedagogika – pedagogikos mokslų
šaka, nagrinėjanti vaikų (asmenų nuo gimimo iki aštuoniolikos metų)
socialinį ugdymą, tai yra jų sėkmingos socializacijos proceso organizavimą
bei valdymą makro ir mikrosociume.
Kaip pažymi B.Bitinas, visuomenės atžvilgiu ugdymas gali būti laikomas
asmenybės inkultūracija, tai yra jos integravimu į tam tikrą kultūrą.
Ugdymo teorijos požiūriu nėra itin svarbus tos kultūros (materialinės ar
dvasinės, estetinės ar konfesinės) turinys, nes ugdymo procesas yra šio
turinio invariantas. Svarbu, kad lavinimo ir auklėjimo fenomenai būtų viena
ar kita forma kiek galima tvirčiau susieti su tais mechanizmais, kurių dėka
individas tampa tos žmonių bendrijos narys ir užima vietą jam prieinamų
socialinių santykių sistemoje.
Socializacija (lot. socialis – visuomeninis) – tai sudarymas sąlygų,
kad vaikai ir kiti asmenys perimtų visuomenės kultūrą, visuomenės mąstymą,
vertybes ir elgseną, sėkmingai įsilietų į visuomenę.
Šeima užima svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę,
tačiau, vaikui augant, jis išeina už šeimos ribų, jam vis didesnę įtaką
turi ne tik mikrosocialinė, bet ir makrosocialinė aplinka. Šeimoje vaikas
patenkina pagrindinius bendravimo poreikius, čia bręsta ir realizuojasi
visi jo pagrindiniai sumanymai ir planai. Vaikystėje formuojasi kūdikio
emocinis prieraišumas prie suaugusiųjų, prasideda elgesio normų bei bazinių
vertybių interiorizacija, socialinių vaidmenų perėmimas. Vaikai, nepatyrę
tikros tėvų meilės, neturi atitinkamo elgesio modelio, tarpasmeninėje
sąveikoje išlaiko distanciją, vaikai mano esą netikę, nepasitiki savimi,
aplinka jiems atrodo nemaloni, žiauri, jie neatsparūs stresinėms
situacijoms.
Kita institucija, turinti didelę įtaką asmens socializacijai, yra
mokykla. Vaiko atėjimas į mokyklą suteikia jam naujų galimybių, bet čia
vaikas susiduria su daugybe pasikeitimų. Vaikas patenka į aplinką, kur
veikia tam tikros taisyklės, kur į jį kreipiamas nepažįstamų suaugusiųjų
dėmesys, kur egzistuoja vertinimo kriterijai ir galimybės įsitvirtinti
naujose sferose.
Socialinio ugdymo praktika glaudžiai siejasi su socialiniu darbu,
tačiau teoriniu lygmeniu socialinės pedagogikos ir socialinio darbo
teorijos objektai priklauso skirtingoms socialinių mokslų kryptims.
Skirtinos tokios pagrindinės socialinių pedagoginių tyrimų kryptys:
ugdymo funkcijas atliekančių institucijų sąveika kaip vaikų socializacijos
veiksnys, deviantiško vaikų elgesio prevencija, vaikystės apsauga ir
pedagoginė viktimologija, vaikų savimonės, socialinio aktyvumo, gebėjimo
adaptuotis besikeičiančioje aplinkoje skatinimas, prevencijos,
laisvalaikio, poilsio pedagogika.
2. SOCIALINIS PEDAGOGAS
Iki šiol buvo kalbama apie padagogą – mokytoją, dirbantį mokykloje ar
kitose formaliojo ugdymo institucijose ir besivadovaujantį valstybinėmis
programomis. Tačiau šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimas
iškelia daug naujų problemų švietimo, lavinimo srityje, su kuriomis mokykla
jau nebepajėgia susidoroti. Daugelyje užsienio šalių greta bendrojo
lavinimo mokyklų steigiamos alternatyvios joms mokyklos, kuriose mokosi,
dirba bei kitokia veikla užsiima moksleiviai,
vidurinėje
bendrojo lavinimo mokykloje. Be to, kuriami įvairūs centrai (švietimo,
kultūros ir kt.), kuriuose mokosi, tobulinasi, leidžia laisvalaikį
moksleiviai, jaunimas, suaugusieji, globojami, konsultuojami specialiai tam
parengtų žmonių, vadinamų socialiniais pedagogais – specialistais bei
socialiniais darbuotojais. Pirmieji dairba su mokyklinio amžiaus
moksleiviais, jaunimu, antrieji – su suaugusiais žmonėmis, patekusiais į
keblę padėtį, patyrusiais nesėkmes (praradusiais darbą ar pan.).
Socialinių pedagogų bei socialinių darbuotojų uždavinys – užtikrinti
globotinių normalias veiklos, gyvenimo sąlygas socialinėje kultūrinėje
aplinkoje, padėti jiems „grįžti“ į normalias gyvenimo vėžias: moksleivius į