Socialinis draudimas nuo invalidumo lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialinis draudimas nuo invalidumo lietuvoje

11

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………2psl

I.SOCIALINIS DARUDIMAS NUO INVALIDUMO LIETUVOJE………………………………….3psl

I.1 SOCIALINIS DRAUDIMAS…………………………………………………………………………………………..3psl

I.2.INVALIDUMODRAUDIMAS………………………………………………………………………………………..3psl

I 3 .INVALIDUMO SĄVOKA……………………………………………………………………………………………4psl

NETEKTO DARBINGUMO NUSTATYMAS……………………………………………………………….4psl

NETEKTO DARBINGUMO PENSIJOS APSKAIČIAVIMAS…………………………………………5psl

MAŽŲ PENSIJŲ PADIDINIMAS…………………………………………………………………………………8psl

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………..11psl

NAUDOTA LITERATŪRA………………………………………………………………………………………..12psl

ĮVADAS

Invalidumas yra būsena, kurią sunku aprašyti įvairiais aspektais ir kurią būtina atriboti nuo kitų sričių.

Paprastai invalidumas apibūdinamas kaip nedarbingumas (tam tikromis aplinkybėmis – dalinis), t.y. kaip praradimas (tam tikromis aplinkybėmis – dalinis) galimybės savo fiziniais ir psichiniais sugebėjimais iš darbinės veiklos gauti arba (potencialiai) sugebėti gauti pajamas. Gali būti sunkūs invalidai nuo gimimo. Asmenys, kurie dėl savo individualių gyvenimiškų aplinkybių niekada neketino arba neketina dirbti pagal profesiją, taip pat gali būti pripažinti invalidais. Mūsų apžvalgai ši aplinkybė tampa svarbi tik tada, kai ji yra susijusi su teise gauti valstybinių ar privačių draudimo sistemų paslaugas.

. Valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos rūšis neįgalumo atveju .

Invalidumo pensijos skiriamos asmenims, kurie pirminio invalidumo nustatymo arba pakartotinio invalidumo nustatymo metu turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai. Minimalaus ir būtinojo pensijų draudimo stažo reikalavimai invalidumo pensijai gauti priklauso nuo asmens amžiaus.

SOCIALINIS DRAUDIMAS NUO INVALIDUMO LIETUVOJE

Socialinis draudimas – tai įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, iš dalies arba visiškai kompensuojanti apdraustiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimos nariams dėl senatvės, invalidumo(netekto darbingumo), artimųjų netekimo, ligos, motinystės(tėvystės), nedarbo prarastas pajamas arba padengti dėl šių priežasčių atsiradusias papildomas išlaidas.

Lietuvoje socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu. Dirbantys žmonės kas mėnesį moka valstybinio socialinio draudimo įmokas, o išėję į pensiją, tapę invalidais, susirgę, sulaukę kūdikio, netekę sutuoktinio, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo “SoDra” gauna atitinkamas išmokas. Nemokantys įmokų žmonės neturi teisės į socialinio draudimo teikiamas garantijas

Pagrindinis asmens materialinės gerovės garantas – jo teisė dirbti ir gauti uždirbtą atlyginimą, o papildomos garantijos- piniginė socialinė parama, kompensuojanti dėl negalios ar darbingumo netekimo prarastas pajamas .

Socialinis draudimas, socialinės pagalbos reikalingiems, žmonėms suteikia, išgyventi reikalingas, priemones ir paslaugas. Prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos privalo kiekvienas dirbantis žmogus .

Invalidumo draudimas-draudimas, garantuojantis išmokas nedarbingam asmeniui invalidui po to, kai nebemokamos laikinojo nedarbingumo išmokos .

Neįgalumo socialinės rizikos pobūdis skiriasi nuo senatvės tuo, kad neįgalumas negali būti planuojamas tam tikram laikui. Todėl visi gyventojai nuo gimimo iki pensinio amžiaus turi būti aprėpti viena ar kita neįgalumo (invalidumo) apsaugos schema. Lietuvoje kol kas taip nėra. Vaikams invalidams, pripažintais invalidais asmenims iki 24 metų amžiaus arba dėl iki to laiko buvusios ligos ar traumos padarinių asmenims iki 26 metų amžiaus pripažinto invalidumo numatyta galimybė gauti šalpos pensiją . Taip pat šalpos pensijos nustatytais atvejais skiriamos ir už neįgaliųjų slaugą. Apdraustiems socialiniu draudimu ir turintiems nustatytą pagal asmens amžių minimalų socialinio draudimo stažą neįgaliesiems mokama socialinio draudimo

invalidumo pensija.

Invalidumo sąvoka

Invalidumu laikomas visiškas arba dalinis darbingumo netekimas, kuris yra pastovus arba išliekantis po ligos pašalpų mokėjimo pabaigos ir kuris riboja asmens galimybes verstis veikla, duodančia pajamų. Įgaliotųjų įstaigų nustatyta asmens būklė, dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų neleidžianti šiam visai arba iš dalies pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir atlikti pareigų .

Invalidumas, kaip teisę į paslaugas pagrindžiantis valstybinės apsaugos sistemos faktas, paslauga, kaip negacija ar atsiradusios rizikos materialinė kompensacija) yra svarbūs, kadangi invalidumo fakto egzistavimas iš esmės apibūdinamas per apsaugos sistemas, kurios jį nagrinėja per sąlygas, kurias reikia įvykdyti, norint gauti tas paslaugas, invalidumo nustatymo metodą ir paslaugos nustatymą. Kalbant vaizdžiai, nėra invalidumo savaime, jis yra politiškai reguliuojamas, ekspertai, remdamiesi įstatymais, jį apibūdina ir administracinėmis priemonėmis daro jam įtaką. Šiuo atveju visuomet svarbūs ekonominiai, socialiniai struktūriniai ir individualūs psichologiniai veiksniai.

Netekto darbingumo nustatymas

Netekto darbingumo laipsnį , priežastis, atsiradimo laiką ir terminą nustato valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos (VMSEK), vadovaudamosi savo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės .

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Vyriausybės nustatyta tvarka turi teisę ginčyti invalidumo nustatymo teisingumą asmeniui, turinčiam teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją.

Nedarbingu laikomas asmuo, kurį NDNT pripažįsta netekusiu 75 – 100 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 0 – 25 procentų darbingumo).

Iš dalies darbingu laikomas asmuo, kurį NDNT pripažįsta netekusiu 45 – 70 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 30 – 55 procentų darbingumo).

Jei NDNT asmenį pripažįsta netekusiu 0 – 40 procentų darbingumo (t.y. jam nustatoma 60 – 100 procentų darbingumo), asmuo laikomas darbingu ir teisės gauti netekto darbingumo pensiją jis neturi . Netekto darbingumo pensijos skiriamos ir mokamos remiantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu , bei Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr.1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais . Šie teisės aktai įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 d., tačiau netekto darbingumo pensijos skiriamos nuo 2005 m. liepos 1 d. Iki šios datos buvo skiriamos invalidumo pensijos .

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 861 žodžiai iš 2596 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.