Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis
5 (100%) 1 vote

Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis

Socialinių darbuotojų kompetencija ir nuolatinis mokymasis

Violeta Ivanauskienė,

Laura Varžinskienė

ĮVADAS

Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Todėl labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų įsitraukti į nuolatinio mokymosi procesą ir aktyviai jame dalyvautų. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.

Nuo 1997 metų organizuojami socialinių darbuotojų kvalifikaciniai mokymai, o nuo 2002 metų vyksta socialinių darbuotojų atestacija. Tai pirmieji bandymai suteikti socialiniams darbuotojams galimybę tobulėti profesinėje srityje.

Šio straipsnio tikslas – atskleisti socialinių darbuotojų kompetencijos ypatumus ir išanalizuoti jų galimybę tobulinti profesijos žinias kvalifikacinius mokymus organizuojamus, dalyvaujant Vytauto Didžiojo universiteto, Socialinio darbo instituto ir Socialinės rūpybos studijų centro.

Tyrimo metu naudoti šie metodai: literatūros analizė bei anketinė apklausa. Duomenys apdoroti SPSS statistiniu paketu.

Tyrime, kuris buvo atliktas 2002 metais, dalyvavo 56 socialiniai darbuotojai. Anketoje buvo pateikti 4 uždari klausimai su atsakymų variantais ir 3 atviri klausimai.

1. SOCIALINIO DARBUOTOJO KOMPETENCIJA

R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.

Kieran O’Hagan (1997) siūlo 6 bendras socialinio darbo užduotis, kurias, jos teigimu, galima vadinti kompetencijos sritimis: 1) bendravimas ir įsipareigojimas; 2) skatinimas ir įgalinimas; 3) įvertinimas ir planavimas; 4) intervencija ir paslaugų pasiūla; 5) darbas organizacijose; 6) profesinės kompetencijos ugdymas.

Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS. Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).

Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga. (Kieran O’Hagan, 1997).

1 pav. Socialinio darbo kompetencijos kolonos (Kieran O’Hagan, 1997)

Šio darbo autorių nuomone, ši Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.

1.1. Žinios

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties. Jį taip pat sudaro iš klientų ir kitų profesionalų gauta informacija ir bendros visos visuomenės žinios.

B. R.Comptonas ir B. Galaway (1999) mano, kad socialiniam darbuotojui, kuris yra tarpininkas tarp asmens ir jo aplinkos ir padeda klientui spręsti įvairius sunkumus ir problemas, reikalingos trejopo pobūdžio žinios: 1) žinios apie individo elgesį, adaptacijos būdus ir viską, kas susiję su adaptacija; 2) žinios apie situaciją – bendruomenę, jos institucijas, ir įvairius resursų stipus; 3) kompensacinio pobūdžio žinios, kurios padėtų mums suprasti sandėrius tarp žmonių ir aplinkos, kuri viena vertus skatina arba slopina augimą, plėtrą ir žmogiškojo potencialo realizavimą, o kita vertus skatina arba slopina aplinkos gebėjimą paremti žmogiškojo potencialo įvairovę.

Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias.

Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją. Kaip teigia B. R. Compton ir B. Galaway (1999), plėsti, tikrinti ir perduoti žinias apie socialinio darbo patirtį yra pagrindinė kiekvieno socialinio
darbuotojo pareiga. Remiantis Socialinio darbuotojo etikos kodeksu žinių plėtojimas tampa etine pareiga: “Socialinis darbuotojas nuolat kelia savo kvalifikaciją, atnaujina žinias, profesiškai tobulėja”.

Ypač žinių svarbą būtina iškelti esant dabartinei Lietuvos socialinio darbo situacijai, kai daugelis žmonių, dirbančių socialinį darbą, turi kitų sričių išsilavinimą (medicinos, pedagogikos, tiksliųjų techninių mokslų) arba tai žmonės, neturintys profesinio išsilavinimo, taigi žmonės negavę reikalingo socialinio darbo žinių pagrindo. Šiems žmonėms ypač svarbu įgyti socialinio darbo žinių. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir paneigti šių žmonių pirmojo išsilavinimo svarbos. Nors medicinos, pedagogikos, teisinės ar kitos jų turimos žinios nėra pagrindinės, jos gali būti labai svarbios ir padėti geriau atlikti kai kurias socialinio darbuotojo pareigas.

1.2 Vertybės

R. L. Barker (1995) teigimu vertybės – tai papročiai, elgesio standartai ir principai, kuriuos laiko pageidaujamais tam tikra kultūra, žmonių grupė ar individas.

B. R. Compton ir B.Galaway (1999) vertybes vadina profesijos neįrodytais ir, matyt, neįrodomais įsitikinimais apie žmogaus prigimtį. Šie įsitikinimai nurodo darbuotojo kasdienio darbo kryptį. Tačiau, pasak minėtų autorių, profesijos vertybės nėra universalios. Socialinio darbuotojo profesija apima gana platų kultūrinį kontekstą, jos atstovai identifikuoja bei iškelia jau susiformavusias visuomenėje vertybines nuostatas. Kadangi mūsų visuomenėje egzistuoja daugybė vertybinių nuostatų, o kai kurios iš jų kertasi ir prieštarauja viena kitai, tai, socialiniam darbui pasirenkamos tos iš jų, kurios padėtų praktinėje veikloje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 952 žodžiai iš 3138 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.