Socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones
5 (100%) 1 vote

Socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones

SANTRAUKA

Temos aktualumas. Senų žmonių pasaulyje kasmet daugėja. Kaip prognozuoja JTO, 2025m. senų žmonių pasaulyje bus daugiau kaip 1 milijardas ir jie sudarys apie 15 proc. visų planetos gyventojų (Gaigalienė D., 2002).

Lietuvoje seno amžiaus žmonių skaičius taip pat sparčiai didėja, šiuo metu seni žmonės sudaro 13 proc. visų Lietuvos gyventojų (Lietuvos gyventojai 1990-2000, 2002). Tokios senų žmonių didėjimo tendencijos sukelia vienokį ar kitokį požiūrį į senus žmones ir senatvę. Žmogaus požiūris įtakoja jo elgseną ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad neigiamas požiūrįs į senus žmones gali sukelti problemų seniems žmonėms prisitaikant prie naujų gyvenimo situacijų.

Socialinis darbas Lietuvoje, kaip atskira profesija, prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį (Bagdonas A., 2001). Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo ir profesionalus socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis. Ši socialinio darbo sritis nebuvo itin populiari visame pasaulyje, nes socialinius darbuotojus įtakojo neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgiu (Koskinen S., 2002).

Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo problema. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Yra atlikta nemažai atlikta tyrimų tiriant visuomenės požiūrį į senus žmones ir senatvę, tai Stankūnienės V., Mikulionienės S., Jonkarytės., Mitriko A. A. atlikti tyrinėjimai. Tačiau praktiškai nėra nagrinėtas socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo praktinė reikšmė. Surinkti ir išanalizuoti duomenys leis suprasti socialinių darbuotojų požiūrį į senus ir pagyvenusius žmones bei jų nuostatas į darbą su jais leis atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senus žmones ir senatvę emociniu, racionaliu požiūrio aspektu ir leis priimti sprendimus kaip formuoti teigiamą socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti socialinių darbuotojų sampratą apie senatvę ir senus žmones

2. Ištirti socialinių darbuotojų emocinį ir racionalų požiūrio į senus žmones aspektą;

3. Išanalizuoti socialinių darbuotojų nuostatas socialinio darbo su senais žmonėmis atžvilgiu.

Tyrimo objektas. Socialinių darbuotojų požiūris į senus žmones ir senatvę.

Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Anketinė apklausa.

Santrumpos ir operacinės apibrėžtys

PSO- pasaulinė sveikatos organizacija

JTO- jungtinių tautų organizacija

Požiūris- tai individuali žmogaus vertinimų sankaupa.

Senatvė- vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligų.

Socialinis darbas- veikla, kurios paskirtis yra susiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšį su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant kuo pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.

Socialinis darbuotojas- tai profesinį pasirengimą turintis asmuo, kuris, vadovaudamasis profesine etika, išaiškina, vertina ir padeda spręsti ir perspėti apie socialines problemas asmenį.

Svarbių terminų žodynėlis

Bendruomenė- žmonės, kurie gyvena arti vienas kito, jiems būdingi glaudūs tarpusavio ryšiai, nuolatinis bendravimas.

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.197.

Visuomenė- visa apimanti žmonių socialinės organizacijos sistema.

· Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje.- Vilnius: Charibdė, 1998.-p.119.

Elgsena- fizinių, intelektualinių bei emocijų individo veiksmų bei išraiškų visuma, apibūdinanti jo santykius su aplinka ir savimi.

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.201.

Nuostata- tai pasirengimas į tam tikrus žmones, objektus ir situacijas reaguotitam tikromis emocijomis, vaizdiniais ir veiksmais.

· Furs M. Psichologija.- Vilnius: Lumen, 1998.-p.297.

Socialinis stereotipas- supaprastinta, schematiška, dažnai iškreipta buitiškoji nuomonė apie kurį nors socialinį objektą (grupę, žmogų, priklausantį bendrijai ir kt.).

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.218.

Eidžizmas- neigiamos nuostatos pagyvenusių ir senų žmonių atžvilgiu.

· Danusevičienė L., Povilaikaitė S. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002.-p.273.

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………

1. TEORINĖ DALIS…………………………………………………………………………………………………….

1.1 SENATVĖS AMŽIAUS TARPSNIO SPECIFIKA…………………………………………………..

1.1.1 Senatvės samprata……………………………………………………………………………………………

1.1.2 Senų žmonių
psichosocialinė charakteristika………………………………………………………..

1.2 POŽIŪRIS Į SENATVĘ IR SENUS ŽMONES……………………………………………………….

1.2.1 Požiūrį formuojantys veiksniai…………………………………………………………………………..

1.2.2 Požiūrio į senus žmones ir senatvę istorinė raida……………………………………………….

1.2.3 Nuostatos senų žmonių atžvilgiu………………………………………………………………………..

1.3 SOCIALINIS DARBAS SU SENAIS ŽMONĖMIS…………………………………………………

2. TYRIMO METODIKA…………………………………………………………………………………………..

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS……………………………………………………….

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………..

REKOMENDACIJOS……………………………………………………………………………………………….

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………….

PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………………………

ĮVADAS

Temos aktualumas. Senų žmonių pasaulyje kasmet daugėja. Kaip prognozuoja JTO, 2025m. senų žmonių pasaulyje bus daugiau kaip 1 milijardas ir jie sudarys apie 15 proc. visų planetos gyventojų (Gaigalienė D., 2002).

Lietuvoje seno amžiaus žmonių skaičius taip pat sparčiai didėja, šiuo metu seni žmonės sudaro 13 proc. visų Lietuvos gyventojų (“Lietuvos gyventojai 1990-2000”, 2002). Tokios senų žmonių didėjimo tendencijos sukelia vienokį ar kitokį požiūrį į senus žmones ir senatvę. Žmogaus požiūris įtakoja jo elgseną ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad neigiamas požiūrįs į senus žmones gali sukelti problemų seniems žmonėms prisitaikant prie naujų gyvenimo situacijų.

Socialinis darbas Lietuvoje, kaip atskira profesija, prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį (Bagdonas A., 2001). Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo ir profesionalus socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis. Ši socialinio darbo sritis nebuvo itin populiari visame pasaulyje, nes socialinius darbuotojus įtakojo neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgiu (Koskinen S., 2002).

Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo problema. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Yra atlikta nemažai atlikta tyrimų tiriant visuomenės požiūrį į senus žmones ir senatvę, tai Stankūnienės V., Mikulionienės S., Jonkarytės., Mitriko A. A. atlikti tyrinėjimai. Tačiau praktiškai nėra nagrinėtas socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo praktinė reikšmė. Surinkti ir išanalizuoti duomenys leis suprasti socialinių darbuotojų požiūrį į senus ir pagyvenusius žmones bei jų nuostatas į darbą su jais leis atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senus žmones ir senatvę emociniu, racionaliu požiūrio aspektu ir leis priimti sprendimus kaip formuoti teigiamą socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo uždaviniai:

4. Ištirti socialinių darbuotojų sampratą apie senatvę ir senus žmones

5. Ištirti socialinių darbuotojų emocinį ir racionalų požiūrio į senus žmones aspektą;

6. Išanalizuoti socialinių darbuotojų nuostatas socialinio darbo su senais žmonėmis atžvilgiu.

Tyrimo objektas. Socialinių darbuotojų požiūris į senus žmones ir senatvę.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Anketinė apklausa.

Diplominiame darbe atskleidžiamos kompetencijos iš šių veiklos sričių:

· Socialinės problemos nustatymas renkant informaciją, tvarkant ir įvertinant duomenis.

· Paramos planavimo analizuojant situaciją bei ją įvertinant.

· Analizuojant ir vertinant individualią probleminę situaciją buvo atrastas priežasties ir pasekmės ryšys.

1. TEORINĖ DALIS

1.1 SENATVĖ

1.1.1 SENATVĖS SAMPRATA

Senatvė – vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, pažeidžiamumą, socialinę izoliaciją. Išėjimas į pensiją, sumažėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdienio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo prasmės praradimą. Sumažėja saugumo jausmas (Šerpytienė G., 1998).

Senatvė – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Sulaukus senyvo amžiaus, žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie vienaip ar kitaip paliečia žmogų, blogėja sveikata, kinta visuomeninio gyvenimo kokybė. Sunkesnis tampa prisitaikymas prie esamos situacijos, išėjimo į pensiją, pasikeitusio gyvenimo
būdo.

Kiekvienas autorius skirtingai apibūdina senatvę, bet visi sutaria kad šis žmogaus gyvenimo tarpsnis atneša daug pasikeitimų žmogaus gyvenime.

Vaitkevičius J. (2000) apibūdina senatvę kaip neigiamų pokyčių etapą, kai silpsta kūnas, senka fizinės (o kartu ir protinės) jėgos, seną labiau negu jauną apima tingumo, netgi apatijos jausmas, ryškėja polinkis liaupsinti praeitį, puola įvairios ligos. Tai yra realūs faktai, su kuriais negalima nesiskaityti. Tačiau senatvė- tai dar ne tragedija (ypač socialine prasme). Atvirkščiai- senatvė- tai turtas. Anot autoriaus, senatvė- tai gyvenimo patirtis, klaidų suvokimas, tiesos pažinimas, išmintis… Žmogaus senatvė – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, kuri gana dažnai kaip tik ir buvo kuriama žengiant klaidų ir ieškojimų keliais (Vaitkevičius J., 2000).

Taigi, pasak Vaitkevičiaus J. (2000), senatvė jokiu būdu nėra prakeiksmas, kokiu ją dažnai laiko tie kurie jos sulaukia. Senatvė – tai tik etapas, kai visa sukaupta informacija, patirtis yra perduodama kitiems, jaunesniems, dar nepatyrusiems. Nors sulaukę senyvo amžiaus žmonės nebegali dirbti, nebegali išreikšti save per darbą, jie gali būti naudingi visuomenei savo patirtimi, savo žiniomis, perduodami jas kitoms kartoms. Ši senyvo amžiaus žmonėms suteikta funkcija yra labai svarbi visuomenei, nes žmogiškoji patirtis ir išmintis yra nemirtinga ir ji, pasireikšdama kitų žmonių veikloje, turi didelę įtaką kuriant ir tobulinant kultūrą.

Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N. (2002), apibrėždami senėjimą, senatvę ir senus žmones, teigia, kad senėjimas yra nevienalytis procesas, tad ir senėjimo pasekmės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos. Kai kuriems žmonėms senėjimas – teigiamas patyrimas, kitiems – neigiamas, tretiems senatvė – kažkas, kas sudaryta iš teigiamų ir neigiamų išgyvenimų. Anot autorių, nė vienas iš požiūrių nėra klaidingas. Jie teigia, kad gyvenime egzistuoja tiek neigiami, tiek teigiami senėjimo rezultatai. Teigiamas – neigiamas senatvės pobūdis atspindi realybę, byloja apie tai, kad senėjimas yra tiek didžiulis pasiekimas, tiek socialinė problema. Kalbant apie senų žmonių gyvenimą dažniau akcentuojami neigiami senatvės aspektai, tačiau šios tyrimų srities raidoje senėjimas ir senas žmogus atsiskleidžia kaip resursas. Tyrimai parodė, kad seni žmonės turi politinės galios, ekonominius resursus (pensiją), išsilavinimą, yra patyrę darbuotojai. Be to seni žmonės yra sukaupę ilgo gyvenimo patirtį, yra išmintingi, geba kontroliuoti savo gyvenimą, papasakoti daug prisiminimų ir gyvenimo istorijų. Autoriai senus žmones apibūdina kaip papročių ir kultūrinių tradicijų perdavėjus šeimoje ir visuomenėje. Seni žmonės įprasmina savo gyvenamąją vietą, būstą, santykius su artimais žmonėmis. Subjektyvi senų žmonių patirtis leidžia jiems išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą ir stiprų tapatybės supratimą.

Taigi, šie autoriai (Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N., 2002) senatvę apibrėžia kaip natūralų procesą žmogaus gyvenime, kuris kiekvienam žmogui sukelia skirtingas emocijas, nuo pačių neigiamiausių iki teigiamų. Tie, kurie senatvę vertina teigiamai, lengviau prisitaiko prie pasikeitusio gyvenimo būdo, priešingai išgyvena tie, kurie senatvę sieja su neigiamomis emocijomis. Aišku, nėra gerai vien idealizuoti senatvę ar vien nekęsti jos, blaiviausias mąstymas yra tų, kurie senatvėje mato ir teigiamų, ir neigiamų pusių, nes senatvė į žmogaus gyvenimą atneša daug pokyčių, kurie anaiptol nėra vien tik geri ar vien tik blogi.

Teigiamas ir neigiamas senėjimo vertinimas kyla iš gyvenimiškos patirties. Seni žmonės gerbiami, tačiau tuo pat metu jie yra socialinė problema visuomenėje. Seni žmonės nebėra pajėgūs išlaikyti save ir jiems reikalinga valstybės parama. O žinant dabartinę situaciją Lietuvoje, kai vyresnio amžiaus žmonių skaičius didėja, o dirbančiųjų ir juos išlaikančių daugėja nelygiagrečiai, tai senų žmonių problema visuomenėje tampa vis aktualesnė.

Senatvė, anot Koskino S., Naujanienės R. ir Večkienės N. (2002), yra gyvenimo patirties resursas: seni žmonės sukauptą patirtį, žinias gali perduoti kitiems, tuo padėdami puoselėti tradicijas ir kultūrą.

Adekvačią adaptaciją senatvėje lemia sukaupta teigiama patirtis, kuri padeda senam žmogui teigiamai žiūrėti į gyvenimą sulaukus seno amžiaus.

Z. Freudo mokinys analitikas Eriksonas E. teigė, kad senatvė yra vystymosi stadija. Kelyje nuo gimimo iki mirties mes praeiname įvairus vystymosi tarpsnius ir kiekviename jų patiriame konfliktą tarp priešingų elementų. Senatvė, pasak Eriksono E., yra gyvenimo ciklo paskutinis etapas. Analitikas teigė, kad čia žmogaus pergyvenimų įtampa yra tarp integravimo ir nevilties. Šiame etape žmogui reikia apibendrinti gyvenimo patirtį ir iš naujo įvertinti ankstesnes problemas. Tuo pat metu kūnas silpsta ir apibendrinti ir įvertinti darosi vis sunkiau. Iš šio priešpastatymo gali išsivystyti arba išmintis arba neviltis (Trimakas K., 1997).

Eriksonas E. į senatvę žvelgia kaip į tolimesnį žmogaus vystymosi etapą. Savo teorijoje jis teigė, kad žmogus įvairiuose savo gyvenimo tarpsniuose išgyvena įvairias krizes, pvz., vaikystėje vaikas sprenžia „pasitikėjimo – nepasitikėjimo“
konfliktą, tuo tarpu senatvėje žmogus sprendžia „integravimo ar nevilties“ konfliktą. Nuo to, kaip žmogus išspręs kiekvieną konfliktą, priklauso tolimesnio žmogaus gyvenimo kokybė, prisitaikymo prie aplinkos ypatumai, ateities problemų sprendimo būdai. Senatvės konflikto sprendimas, t.y. pasirinkti integravimąsi ar neviltį, priklauso nuo individualių žmogaus savybių, patyrimų, požiūrio į gyvenimą, problemų sprendimo specifikos. Nuo krizės išsprendimo priklauso ar žmogus sulaukęs seno amžiaus adekvačiai prisitaikys prie esamos situacijos, ar jį užplūs neviltis, ko pasekoje žmogus negalės adekvačiai spręsti jam iškilusias problemas ir taps nepilnaverčiu žmogumi visuomenėje ir senatvėje matys vien neigiamus dalykus (Šerpytienė G., 1998).

Trimakas K. (1997) teigia, kad senatvėje vyksta svarbus ir galutinis vidinis brendimas, „susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas – vidinė darna, o jei neigiamas – vidinė nedarna. Ši teorija panaši į E. Eriksono raidos teoriją, nes Trimakas K. (1997) taip pat kalba apie žmogų ištikusią krizę, kurią išsprendęs prisitaikymu, žmogus jaučia gilią, džiugią, padėtimi patenkintą ramybę, o jei pasirenka kitą kelią, tada žmogų užplūsta neigiami jausmai ir jį, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir desperacija.

Galutinį brendimą senatvėje Trimakas K. (1997) apibūdina kaip susitaikymą su esama padėtimi, tai yra susitaikymą su senatve. Jei žmogus priima senatvę, jis susitaiko su tokia padėtimi ir jam nekyla jokie konfliktai viduje, o jei ne – tai nuolat kyla konfliktai tarp realybės ir norimos padėties. Tokio žmogaus gyvenimas sulaukus seno amžiaus nėra pilnavertis, jis nuolat jaučia diskomfortą ne tik aplinkoje, kurioje jis gyvena, bet ir savyje.

Trimakas K. (1997) iškiria, kad vidinis susitvarkymas senatvėje vyksta trimis atžvilgiais: praeities, t.y. visa, kas gyvenime jau įvyko; dabarties, t.y. visa, kas šiuo metu vyksta; ateities, kas dar įvyks.

Praeitis. Seni žmonės vis dažniau prisimena praeitį, jaunystę. Jie prisimena tai, kas buvo gera ir kas buvo bloga, senatvėje jie turi galimybę apvalyti save, atleisti savo skriaudikams, atsiprašyti to, ką yra įskaudinę ar ką blogo padarę. Tai paskutinis gyvenimo etapas, tad vėliau laiko tam nebebus. Tik apvalius savo sielą, žmogus galės ramiai nugyventi jam likusį gyvenimą.

Dabartis. Kad žmogus gyventų ramiai, be nuoskaudų, nusivylimų, jam reikia susitaikyti su dabartimi. Senam žmogui tai padaryti sunku, tačiau įmanoma, svarbiausia negailėti savęs, rūpintis kitais ir per kitus žmones ieškoti teigiamų senatvės pusių.

Ateitis. Senam žmogui labai svarbu susitaikyti su mirtimi, blaiviai žiūrėti į ją. Tik aiškiai suvokdamas faktą, kad greit mirs, žmogus gali nugyventi ramų likusį gyvenimą.

Taigi žmogus bręsta ne tik amžiaus pradžioje, bet ir pabaigoje. Senatvėje brendimas pasireiškia susitaikymu su esama situacija. Kad žmogus ramiai, pilnaverčiai baigtų savo gyvenimą, jis turi apvalyti savo vidų, nelaikyti destruktyvių jausmų, susitaikyti su senatvės ir mirties neišvengiamybe.

Furst M. (1999) labiau išskiria socialinių pokyčių nei fiziologinių poveikį senatvėje. Ji teigia, kad senatvėje žmogaus laukia vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomybė nuo kitų žmonių. Žmogus, sulaukęs senatvės jaučiasi esąs nepageidaujamas, nebereikalingas, nemato jokios prasmės.

Tačiau Furst M. (1999) pažymi, kad senėjimui tiesioginę įtaką daro socialiniai aspektai, pvz., išsilavinimas, profesija, šeima, draugai ir pažįstami, turimos pajamos arba nuosavybė ir visas gyvenimo stilius. Taigi, atskirų žmonių senatvė labai skiriasi tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu: tų žmonių, kurie yra labai aktyvūs, optimistiškai nusiteikę, socialinė situacija yra gera ir senatvėje jie neturi jokių prisitaikymo problemų.

Furst M. (1999) pritaria, kad senėjimo proceso sustabdyti neįmanoma, tačiau senatvę galima padaryti pakenčiamesnę. Tam reikia jaunesniųjų supratinguMo, draugiškumo, galbūt solidarumo, tačiau tikrai ne užuojautos. Su vyresniais žmonėmis reikia bendrauti rimtai, kaip ir su visais kitais, o ne nuvertinti juos ar laikyti vaikais.

Taigi, anot Furst M. (1999), nors senatvė kupina neigiamų išgyvenimų, kurie gali trukdyti sėkmingai adaptacijai visuomenėje, tačiau visi senatvės išgyvenimai priklauso nuo praėjusio gyvenimo kokybės, ir tuos išgyvenimus galima palengvinti tinkamai su jais bendraujant.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2744 žodžiai iš 9102 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.