Socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones
5 (100%) 1 vote

Socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones

1121314151617181

SANTRAUKA

Temos aktualumas. Senų žmonių pasaulyje kasmet daugėja. Kaip prognozuoja JTO, 2025m. senų žmonių pasaulyje bus daugiau kaip 1 milijardas ir jie sudarys apie 15 proc. visų planetos gyventojų (Gaigalienė D., 2002).

Lietuvoje seno amžiaus žmonių skaičius taip pat sparčiai didėja, šiuo metu seni žmonės sudaro 13 proc. visų Lietuvos gyventojų (Lietuvos gyventojai 1990-2000, 2002). Tokios senų žmonių didėjimo tendencijos sukelia vienokį ar kitokį požiūrį į senus žmones ir senatvę. Žmogaus požiūris įtakoja jo elgseną ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad neigiamas požiūrįs į senus žmones gali sukelti problemų seniems žmonėms prisitaikant prie naujų gyvenimo situacijų.

Socialinis darbas Lietuvoje, kaip atskira profesija, prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį (Bagdonas A., 2001). Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo ir profesionalus socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis. Ši socialinio darbo sritis nebuvo itin populiari visame pasaulyje, nes socialinius darbuotojus įtakojo neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgiu (Koskinen S., 2002).

Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo problema. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Yra atlikta nemažai atlikta tyrimų tiriant visuomenės požiūrį į senus žmones ir senatvę, tai Stankūnienės V., Mikulionienės S., Jonkarytės., Mitriko A. A. atlikti tyrinėjimai. Tačiau praktiškai nėra nagrinėtas socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo praktinė reikšmė. Surinkti ir išanalizuoti duomenys leis suprasti socialinių darbuotojų požiūrį į senus ir pagyvenusius žmones bei jų nuostatas į darbą su jais leis atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senus žmones ir senatvę emociniu, racionaliu požiūrio aspektu ir leis priimti sprendimus kaip formuoti teigiamą socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo uždaviniai:

1. Ištirti socialinių darbuotojų sampratą apie senatvę ir senus žmones

2. Ištirti socialinių darbuotojų emocinį ir racionalų požiūrio į senus žmones aspektą;

3. Išanalizuoti socialinių darbuotojų nuostatas socialinio darbo su senais žmonėmis atžvilgiu.

Tyrimo objektas. Socialinių darbuotojų požiūris į senus žmones ir senatvę.

Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Anketinė apklausa.

Santrumpos ir operacinės apibrėžtys

PSO- pasaulinė sveikatos organizacija

JTO- jungtinių tautų organizacija

Požiūris- tai individuali žmogaus vertinimų sankaupa.

Senatvė- vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligų.

Socialinis darbas- veikla, kurios paskirtis yra susiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšį su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant kuo pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.

Socialinis darbuotojas- tai profesinį pasirengimą turintis asmuo, kuris, vadovaudamasis profesine etika, išaiškina, vertina ir padeda spręsti ir perspėti apie socialines problemas asmenį.

Svarbių terminų žodynėlis

Bendruomenė- žmonės, kurie gyvena arti vienas kito, jiems būdingi glaudūs tarpusavio ryšiai, nuolatinis bendravimas.

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.197.

Visuomenė- visa apimanti žmonių socialinės organizacijos sistema.

· Slauga pirminėje sveikatos priežiūroje.- Vilnius: Charibdė, 1998.-p.119.

Elgsena- fizinių, intelektualinių bei emocijų individo veiksmų bei išraiškų visuma, apibūdinanti jo santykius su aplinka ir savimi.

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.201.

Nuostata- tai pasirengimas į tam tikrus žmones, objektus ir situacijas reaguotitam tikromis emocijomis, vaizdiniais ir veiksmais.

· Furs M. Psichologija.- Vilnius: Lumen, 1998.-p.297.

Socialinis stereotipas- supaprastinta, schematiška, dažnai iškreipta buitiškoji nuomonė apie kurį nors socialinį objektą (grupę, žmogų, priklausantį bendrijai ir kt.).

· Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje.- Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2000.- p.218.

Eidžizmas- neigiamos nuostatos pagyvenusių ir senų žmonių atžvilgiu.

· Danusevičienė L., Povilaikaitė S. Socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos.- Kaunas: VDU Socialinio darbo institutas, 2002.-p.273.

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………

1. TEORINĖ DALIS…………………………………………………………………………………………………….

1.1 SENATVĖS AMŽIAUS TARPSNIO SPECIFIKA…………………………………………………..

1.1.1 Senatvės samprata……………………………………………………………………………………………

1.1.2 Senų žmonių
psichosocialinė charakteristika………………………………………………………..

1.2 POŽIŪRIS Į SENATVĘ IR SENUS ŽMONES……………………………………………………….

1.2.1 Požiūrį formuojantys veiksniai…………………………………………………………………………..

1.2.2 Požiūrio į senus žmones ir senatvę istorinė raida……………………………………………….

1.2.3 Nuostatos senų žmonių atžvilgiu………………………………………………………………………..

1.3 SOCIALINIS DARBAS SU SENAIS ŽMONĖMIS…………………………………………………

2. TYRIMO METODIKA…………………………………………………………………………………………..

3. TYRIMO REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS……………………………………………………….

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………..

REKOMENDACIJOS……………………………………………………………………………………………….

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………….

PRIEDAI………………………………………………………………………………………………………………………

ĮVADAS

Temos aktualumas. Senų žmonių pasaulyje kasmet daugėja. Kaip prognozuoja JTO, 2025m. senų žmonių pasaulyje bus daugiau kaip 1 milijardas ir jie sudarys apie 15 proc. visų planetos gyventojų (Gaigalienė D., 2002).

Lietuvoje seno amžiaus žmonių skaičius taip pat sparčiai didėja, šiuo metu seni žmonės sudaro 13 proc. visų Lietuvos gyventojų (“Lietuvos gyventojai 1990-2000”, 2002). Tokios senų žmonių didėjimo tendencijos sukelia vienokį ar kitokį požiūrį į senus žmones ir senatvę. Žmogaus požiūris įtakoja jo elgseną ir bendravimą su kitais žmonėmis, tad neigiamas požiūrįs į senus žmones gali sukelti problemų seniems žmonėms prisitaikant prie naujų gyvenimo situacijų.

Socialinis darbas Lietuvoje, kaip atskira profesija, prasidėjo vos prieš gerą dešimtmetį (Bagdonas A., 2001). Tuo pat metu Lietuvoje prasidėjo ir profesionalus socialinis darbas su senais ir pagyvenusiais žmonėmis. Ši socialinio darbo sritis nebuvo itin populiari visame pasaulyje, nes socialinius darbuotojus įtakojo neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgiu (Koskinen S., 2002).

Tyrimo tikslas: atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo problema. Senatvė yra labai subtilus amžius, apipintas įvairių mitų, kurie turi didelės įtakos formuojantis požiūriui į senus žmones ir senatvę. Yra atlikta nemažai atlikta tyrimų tiriant visuomenės požiūrį į senus žmones ir senatvę, tai Stankūnienės V., Mikulionienės S., Jonkarytės., Mitriko A. A. atlikti tyrinėjimai. Tačiau praktiškai nėra nagrinėtas socialinių darbuotojų požiūris į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo praktinė reikšmė. Surinkti ir išanalizuoti duomenys leis suprasti socialinių darbuotojų požiūrį į senus ir pagyvenusius žmones bei jų nuostatas į darbą su jais leis atskleisti socialinių darbuotojų požiūrį į senus žmones ir senatvę emociniu, racionaliu požiūrio aspektu ir leis priimti sprendimus kaip formuoti teigiamą socialinių darbuotojų požiūrį į senatvę ir senus žmones.

Tyrimo uždaviniai:

4. Ištirti socialinių darbuotojų sampratą apie senatvę ir senus žmones

5. Ištirti socialinių darbuotojų emocinį ir racionalų požiūrio į senus žmones aspektą;

6. Išanalizuoti socialinių darbuotojų nuostatas socialinio darbo su senais žmonėmis atžvilgiu.

Tyrimo objektas. Socialinių darbuotojų požiūris į senus žmones ir senatvę.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė;

2. Anketinė apklausa.

Diplominiame darbe atskleidžiamos kompetencijos iš šių veiklos sričių:

· Socialinės problemos nustatymas renkant informaciją, tvarkant ir įvertinant duomenis.

· Paramos planavimo analizuojant situaciją bei ją įvertinant.

· Analizuojant ir vertinant individualią probleminę situaciją buvo atrastas priežasties ir pasekmės ryšys.

1. TEORINĖ DALIS

1.1 SENATVĖ

1.1.1 SENATVĖS SAMPRATA

Senatvė – vėlyvoji branda, laikotarpis, kai vyksta daug biologinių, psichologinių, socialinių pakitimų. Kinta žmogaus išvaizda, mažėja prisitaikymo galimybės, sugebėjimas išvengti traumos, ligos. Silpnėja fizinis, psichinis pajėgumas, atmintis, suvokimas. Regos, klausos silpnėjimas ir praradimas sukelia neadekvatų realybės suvokimą, pažeidžiamumą, socialinę izoliaciją. Išėjimas į pensiją, sumažėjusios pajamos, pasikeitimai šeimoje paliečia kasdienio gyvenimo būdą, sąlygoja nepriklausomybės, pasitikėjimo savimi, gyvenimo tikslo prasmės praradimą. Sumažėja saugumo jausmas (Šerpytienė G., 1998).

Senatvė – tai paskutinis žmogaus gyvenimo etapas. Sulaukus senyvo amžiaus, žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie vienaip ar kitaip paliečia žmogų, blogėja sveikata, kinta visuomeninio gyvenimo kokybė. Sunkesnis tampa prisitaikymas prie esamos situacijos, išėjimo į pensiją, pasikeitusio gyvenimo
būdo.

Kiekvienas autorius skirtingai apibūdina senatvę, bet visi sutaria kad šis žmogaus gyvenimo tarpsnis atneša daug pasikeitimų žmogaus gyvenime.

Vaitkevičius J. (2000) apibūdina senatvę kaip neigiamų pokyčių etapą, kai silpsta kūnas, senka fizinės (o kartu ir protinės) jėgos, seną labiau negu jauną apima tingumo, netgi apatijos jausmas, ryškėja polinkis liaupsinti praeitį, puola įvairios ligos. Tai yra realūs faktai, su kuriais negalima nesiskaityti. Tačiau senatvė- tai dar ne tragedija (ypač socialine prasme). Atvirkščiai- senatvė- tai turtas. Anot autoriaus, senatvė- tai gyvenimo patirtis, klaidų suvokimas, tiesos pažinimas, išmintis… Žmogaus senatvė – tai tiltas tarp praeities ir dabarties, kuri gana dažnai kaip tik ir buvo kuriama žengiant klaidų ir ieškojimų keliais (Vaitkevičius J., 2000).

Taigi, pasak Vaitkevičiaus J. (2000), senatvė jokiu būdu nėra prakeiksmas, kokiu ją dažnai laiko tie kurie jos sulaukia. Senatvė – tai tik etapas, kai visa sukaupta informacija, patirtis yra perduodama kitiems, jaunesniems, dar nepatyrusiems. Nors sulaukę senyvo amžiaus žmonės nebegali dirbti, nebegali išreikšti save per darbą, jie gali būti naudingi visuomenei savo patirtimi, savo žiniomis, perduodami jas kitoms kartoms. Ši senyvo amžiaus žmonėms suteikta funkcija yra labai svarbi visuomenei, nes žmogiškoji patirtis ir išmintis yra nemirtinga ir ji, pasireikšdama kitų žmonių veikloje, turi didelę įtaką kuriant ir tobulinant kultūrą.

Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N. (2002), apibrėždami senėjimą, senatvę ir senus žmones, teigia, kad senėjimas yra nevienalytis procesas, tad ir senėjimo pasekmės gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos. Kai kuriems žmonėms senėjimas – teigiamas patyrimas, kitiems – neigiamas, tretiems senatvė – kažkas, kas sudaryta iš teigiamų ir neigiamų išgyvenimų. Anot autorių, nė vienas iš požiūrių nėra klaidingas. Jie teigia, kad gyvenime egzistuoja tiek neigiami, tiek teigiami senėjimo rezultatai. Teigiamas – neigiamas senatvės pobūdis atspindi realybę, byloja apie tai, kad senėjimas yra tiek didžiulis pasiekimas, tiek socialinė problema. Kalbant apie senų žmonių gyvenimą dažniau akcentuojami neigiami senatvės aspektai, tačiau šios tyrimų srities raidoje senėjimas ir senas žmogus atsiskleidžia kaip resursas. Tyrimai parodė, kad seni žmonės turi politinės galios, ekonominius resursus (pensiją), išsilavinimą, yra patyrę darbuotojai. Be to seni žmonės yra sukaupę ilgo gyvenimo patirtį, yra išmintingi, geba kontroliuoti savo gyvenimą, papasakoti daug prisiminimų ir gyvenimo istorijų. Autoriai senus žmones apibūdina kaip papročių ir kultūrinių tradicijų perdavėjus šeimoje ir visuomenėje. Seni žmonės įprasmina savo gyvenamąją vietą, būstą, santykius su artimais žmonėmis. Subjektyvi senų žmonių patirtis leidžia jiems išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą ir stiprų tapatybės supratimą.

Taigi, šie autoriai (Koskinas S., Naujanienė R., Večkienė N., 2002) senatvę apibrėžia kaip natūralų procesą žmogaus gyvenime, kuris kiekvienam žmogui sukelia skirtingas emocijas, nuo pačių neigiamiausių iki teigiamų. Tie, kurie senatvę vertina teigiamai, lengviau prisitaiko prie pasikeitusio gyvenimo būdo, priešingai išgyvena tie, kurie senatvę sieja su neigiamomis emocijomis. Aišku, nėra gerai vien idealizuoti senatvę ar vien nekęsti jos, blaiviausias mąstymas yra tų, kurie senatvėje mato ir teigiamų, ir neigiamų pusių, nes senatvė į žmogaus gyvenimą atneša daug pokyčių, kurie anaiptol nėra vien tik geri ar vien tik blogi.

Teigiamas ir neigiamas senėjimo vertinimas kyla iš gyvenimiškos patirties. Seni žmonės gerbiami, tačiau tuo pat metu jie yra socialinė problema visuomenėje. Seni žmonės nebėra pajėgūs išlaikyti save ir jiems reikalinga valstybės parama. O žinant dabartinę situaciją Lietuvoje, kai vyresnio amžiaus žmonių skaičius didėja, o dirbančiųjų ir juos išlaikančių daugėja nelygiagrečiai, tai senų žmonių problema visuomenėje tampa vis aktualesnė.

Senatvė, anot Koskino S., Naujanienės R. ir Večkienės N. (2002), yra gyvenimo patirties resursas: seni žmonės sukauptą patirtį, žinias gali perduoti kitiems, tuo padėdami puoselėti tradicijas ir kultūrą.

Adekvačią adaptaciją senatvėje lemia sukaupta teigiama patirtis, kuri padeda senam žmogui teigiamai žiūrėti į gyvenimą sulaukus seno amžiaus.

Z. Freudo mokinys analitikas Eriksonas E. teigė, kad senatvė yra vystymosi stadija. Kelyje nuo gimimo iki mirties mes praeiname įvairus vystymosi tarpsnius ir kiekviename jų patiriame konfliktą tarp priešingų elementų. Senatvė, pasak Eriksono E., yra gyvenimo ciklo paskutinis etapas. Analitikas teigė, kad čia žmogaus pergyvenimų įtampa yra tarp integravimo ir nevilties. Šiame etape žmogui reikia apibendrinti gyvenimo patirtį ir iš naujo įvertinti ankstesnes problemas. Tuo pat metu kūnas silpsta ir apibendrinti ir įvertinti darosi vis sunkiau. Iš šio priešpastatymo gali išsivystyti arba išmintis arba neviltis (Trimakas K., 1997).

Eriksonas E. į senatvę žvelgia kaip į tolimesnį žmogaus vystymosi etapą. Savo teorijoje jis teigė, kad žmogus įvairiuose savo gyvenimo tarpsniuose išgyvena įvairias krizes, pvz., vaikystėje vaikas sprenžia „pasitikėjimo – nepasitikėjimo“
konfliktą, tuo tarpu senatvėje žmogus sprendžia „integravimo ar nevilties“ konfliktą. Nuo to, kaip žmogus išspręs kiekvieną konfliktą, priklauso tolimesnio žmogaus gyvenimo kokybė, prisitaikymo prie aplinkos ypatumai, ateities problemų sprendimo būdai. Senatvės konflikto sprendimas, t.y. pasirinkti integravimąsi ar neviltį, priklauso nuo individualių žmogaus savybių, patyrimų, požiūrio į gyvenimą, problemų sprendimo specifikos. Nuo krizės išsprendimo priklauso ar žmogus sulaukęs seno amžiaus adekvačiai prisitaikys prie esamos situacijos, ar jį užplūs neviltis, ko pasekoje žmogus negalės adekvačiai spręsti jam iškilusias problemas ir taps nepilnaverčiu žmogumi visuomenėje ir senatvėje matys vien neigiamus dalykus (Šerpytienė G., 1998).

Trimakas K. (1997) teigia, kad senatvėje vyksta svarbus ir galutinis vidinis brendimas, „susitvarkymas“, kurio rezultatas, jei teigiamas – vidinė darna, o jei neigiamas – vidinė nedarna. Ši teorija panaši į E. Eriksono raidos teoriją, nes Trimakas K. (1997) taip pat kalba apie žmogų ištikusią krizę, kurią išsprendęs prisitaikymu, žmogus jaučia gilią, džiugią, padėtimi patenkintą ramybę, o jei pasirenka kitą kelią, tada žmogų užplūsta neigiami jausmai ir jį, ypač artėjant mirčiai, lydi neviltis ir desperacija.

Galutinį brendimą senatvėje Trimakas K. (1997) apibūdina kaip susitaikymą su esama padėtimi, tai yra susitaikymą su senatve. Jei žmogus priima senatvę, jis susitaiko su tokia padėtimi ir jam nekyla jokie konfliktai viduje, o jei ne – tai nuolat kyla konfliktai tarp realybės ir norimos padėties. Tokio žmogaus gyvenimas sulaukus seno amžiaus nėra pilnavertis, jis nuolat jaučia diskomfortą ne tik aplinkoje, kurioje jis gyvena, bet ir savyje.

Trimakas K. (1997) iškiria, kad vidinis susitvarkymas senatvėje vyksta trimis atžvilgiais: praeities, t.y. visa, kas gyvenime jau įvyko; dabarties, t.y. visa, kas šiuo metu vyksta; ateities, kas dar įvyks.

Praeitis. Seni žmonės vis dažniau prisimena praeitį, jaunystę. Jie prisimena tai, kas buvo gera ir kas buvo bloga, senatvėje jie turi galimybę apvalyti save, atleisti savo skriaudikams, atsiprašyti to, ką yra įskaudinę ar ką blogo padarę. Tai paskutinis gyvenimo etapas, tad vėliau laiko tam nebebus. Tik apvalius savo sielą, žmogus galės ramiai nugyventi jam likusį gyvenimą.

Dabartis. Kad žmogus gyventų ramiai, be nuoskaudų, nusivylimų, jam reikia susitaikyti su dabartimi. Senam žmogui tai padaryti sunku, tačiau įmanoma, svarbiausia negailėti savęs, rūpintis kitais ir per kitus žmones ieškoti teigiamų senatvės pusių.

Ateitis. Senam žmogui labai svarbu susitaikyti su mirtimi, blaiviai žiūrėti į ją. Tik aiškiai suvokdamas faktą, kad greit mirs, žmogus gali nugyventi ramų likusį gyvenimą.

Taigi žmogus bręsta ne tik amžiaus pradžioje, bet ir pabaigoje. Senatvėje brendimas pasireiškia susitaikymu su esama situacija. Kad žmogus ramiai, pilnaverčiai baigtų savo gyvenimą, jis turi apvalyti savo vidų, nelaikyti destruktyvių jausmų, susitaikyti su senatvės ir mirties neišvengiamybe.

Furst M. (1999) labiau išskiria socialinių pokyčių nei fiziologinių poveikį senatvėje. Ji teigia, kad senatvėje žmogaus laukia vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomybė nuo kitų žmonių. Žmogus, sulaukęs senatvės jaučiasi esąs nepageidaujamas, nebereikalingas, nemato jokios prasmės.

Tačiau Furst M. (1999) pažymi, kad senėjimui tiesioginę įtaką daro socialiniai aspektai, pvz., išsilavinimas, profesija, šeima, draugai ir pažįstami, turimos pajamos arba nuosavybė ir visas gyvenimo stilius. Taigi, atskirų žmonių senatvė labai skiriasi tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu požiūriu: tų žmonių, kurie yra labai aktyvūs, optimistiškai nusiteikę, socialinė situacija yra gera ir senatvėje jie neturi jokių prisitaikymo problemų.

Furst M. (1999) pritaria, kad senėjimo proceso sustabdyti neįmanoma, tačiau senatvę galima padaryti pakenčiamesnę. Tam reikia jaunesniųjų supratinguMo, draugiškumo, galbūt solidarumo, tačiau tikrai ne užuojautos. Su vyresniais žmonėmis reikia bendrauti rimtai, kaip ir su visais kitais, o ne nuvertinti juos ar laikyti vaikais.

Taigi, anot Furst M. (1999), nors senatvė kupina neigiamų išgyvenimų, kurie gali trukdyti sėkmingai adaptacijai visuomenėje, tačiau visi senatvės išgyvenimai priklauso nuo praėjusio gyvenimo kokybės, ir tuos išgyvenimus galima palengvinti tinkamai su jais bendraujant.

Nors įvairių disciplinų specialistai yra daug nuveikę siekdami apibūdinti žmogaus senėjimo procesą ir senatvės amžiaus tarpsnį, vis dar yra ganėtinai sunku pateikti integruotą ir universalią senatvės sampratą (Stankūnienė V., 2003).

Stankūnienė V. (2003) teigia, kad seni žmonės yra atskira visuomenės dalis, kurie jaunesnei visuomenės daliai sukelia tam tikras emocijas, vieniems- labiau pagarbą, kitiems- meilę ir prieraišumą, dar kitiems- panieką. Senatvė- tai daugialypis procesas, kurio pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas. Vien tik biologinis senėjimas gali reikštis labai individualiai. O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, yra socialinis apibrėžimas, kylantis iš jos narių lūkesčių senų žmonių atžvilgiu. Stankūnienė V. (2003) išskiria, kad labai dažnai seno žmogaus supratimą lemia jo poreikių patenkinimo galimybės.
labiausiai pabrėžia saugumo poreikio patenkinimo senatvėje svarbą, nes didėjant amžiui didėja rizika tapti priklausomam nuo kitų pagalbos. Tačiau tai dar nereiškia, kad visi seni žmonės yra priklausomi nuo kitų, ši rizika pasiskirsto labai įvairiai; tam įtakos turi liga, fizinė ar psichinė negalia arba skurdas (Stankūnienė V., 2003).

Taigi, seni žmonės yra atskira visuomenės dalis, kuri turi tik jai būdingus bruožus ir tie bruožai aplinkiniams sukelia įvairias emocijas, kurios yra grindžiamos savitu jų supratimu ir pritaikymu visai senų žmonių populiacijai visuomenėje.

Lemme B. H. (2003) teigia, kad žmonės sensta nevienodai tiek laiko, tiek pobūdžio prasme. Be to, bėgant laikui šie skirtumai didėja, nes kaupiasi genetinių ir patirtinių kintamųjų poveikis. Žmonės sensta labai skirtingai ir ši įvairovė su amžiumi nuolat kinta.

Taigi, anot Lemme B. H., žmonės sensta labai skirtingai; tai priklauso nuo paveldėtų savybių ir nuo gyvenimo eigoje išgyventų įvykių. Taigi, negalima vienareikšmiškai teigti, kad visi seni žmonės yra vienodi.

Taigi, senatvės samprata nevienoda, tačiau visose sampratose apibrėžiama kad senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug pokyčių, kurie daro įtaką paties žmogaus pasaulėžiūrai ir pasaulėjautai. Visus tuos pokyčius kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai, tad ir jų senatvės kokybė yra skirtinga.

1.1.2 SENŲ ŽMONIŲ PSICHOSOCIALINĖ CHARAKTERISTIKA

PSO pagyvenusio ir seno amžiaus žmogų skirsto į tokius laikotarpius: nuo 60 iki 74 metų- pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 metų- senas žmogus (Šerpytienė G., 1998).

Statistikos Departamentas atliko “Lietuvos gyventojų sudėtis pagal amžių” (2002), iš kurio rezultatų galima spręsti, kad Lietuvoje stebimas gyventojų demografinis senėjimas, t.y. senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas šalyje. Šiuo metu seno amžiaus gyventojai Lietuvoje sudar 13 proc. visų gyventojų.

Matulionis V. M. (2001) teigia, kad senų žmonių skaičiaus didėjimas yra lydimas ligų ir negalios. Tai yra dėl to, kad bėgant metams organizmas susidėvi dėl nuolatinio naudojimo (Gaigalienė D., 2002). Dažniausiai senatvėje stebimi sveikatos sutrikimai yra: širdies ir kraujagyslių ligos, kvėpavimo takų ligos, inkstų ligos, neurologiniai sutrikimai (Bagdonas G., 1998). Sulaukęs septyniasdešimties metų žmogus būna praradęs apie ketvirtadalį anksčiau turėtos jėgos, senatvėje žmonės sumažėja 3-5 centimetrais, pablogėja senų žmonių klausa, rega, net uoslė ir skonis (Gaigalienė D., 2002). Tačiau iš tikrųjų šie pokyčiai nėra labai ryškūs.Pasak Matulionio V. M. (2001), negalios didėjimas, senstant ypač pabrėžiamas jaunų žmonių, nes jie nepatenkinti, kad senais žmonėmis reikia rūpintis, kad tenka išleisti nemažas pinigų sumas jiems gydyti. Neretai siekiama senų žmonių atsikratyti- jie apgyvendinami pensionatuose ar prieglaudose.

Nuo senų žmonių skaičiaus šalyje priklauso ir jos ekonominė padėtis, nes kuo daugiau senų žmonių šalyje yra, tuo didesnės paramos jiems reikia (Bikmantienė R., 1998). Taigi, kuo daugiau senų žmonių yra šalyje, tuo daugiau pinigų reikia skirti jų pensijoms ir įvairioms jiems teikiamoms paslaugoms, ir tuo senų žmonių pensija labiau skiriasi nuo anksčiau gauto atlyginimo. Statistikos departamento apklausos “Pagyvenę žmonės Lietuvoje” (2000) duomenimis net 77 proc. Lietuvos pensininkų, turinčių žemės, sezono metu keletą valandų per dieną skiria daržovių savo poreikiams patenkinti auginimui. Taigi, galima teigti, kad seniems žmonėms nepakanka gaunamos pensijos ir jie yra priversti ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių. To paties tyrimo duomenys parodė, kad 1999 metais skurdo lygis 60- 69 metų amžiaus grupėje siekė 12,1 proc., 70- 79 metų amžiaus grupėje 16 proc. ir 25,6 proc. tarp 80- mečių ir vyresnių Lietuvos gyventojų (Lietuvos Statistikos Departamentas, 2000). Taigi, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje senų žmonių materialinė padėtis yra bloga. Tačiau ne visada išėjimas į pensiją sumažina pajamas, teigia Matulionis V. M. (2001), kitiems išėjimas į pensiją- tai finansinės padėties stabilizavimasis. Išėjimas į pensiją teigiamos reikšmės turi tiems žmonėms, kurie priešpensinį laikotarpį negavo jokių pajamų ar gyveno iš ūkininkavimo.

Dar vienas svarbus pokytis senatvėje yra socialinių vaidmenų pasikeitimas, kurį skatina naujos aplinkybės (išėjimas į pensiją, anūko gimimas, partnerio mirtis ir pan.). Specifiniai senatvės vaidmenys labai svarbūs senam žmogui, nes jie veikia asmenį ir senėjimą, nuo tam tikrų vaidmenų atlikimo priklauso žmogaus psichosocialinė gerovė. Senatvėje žmogų lydintys vaidmenys yra: paskutinio vaiko išleidimas iš namų, išėjimas į pensiją, našlystė, priklausomybė nuo kitų, neįgalumas ir liga bei gyvenimas globos insitucijoje (Naujanienė R., 2002).

Taigi, senatvėje žmogaus gyvenime vyksta daug socialinių, biologinių, psichologinių pokyčių, kurie paliečia psichologinę žmogaus būklę, sveikatą, ekonominę padėtį ir socialinius ryšius.

Kiekvienas žmogus yra savo likimo kalvis, kuris nusprendžia būti vienokiu ar kitokiu. Teisę rinktis žmogus nepraranda visą gyvenimą. Žmogaus pasirinkimas vienokiu ar kitokiu atveju turės pasekmių jo paties gyvenime. Šios pasekmės ryškiausiai matosi sulaukus
saulėlydį, t.y. senatvę.

Trimakas K. (1997) išskyrė tokias senųjų charakterizacijas:

1. Susitaikę su senatve arba nesusitaikę. Tai žmonės, kurie susitaiko ar nesusitaiko su senatve. Vieni žmonės realiai priima save ir savo padėtį senatvėje ir neturi jokių adaptacijos problemų, tuo tarpu kita žmonių grupė savo nemokėjimą prisitaikyti išreiškia pykčiu ne tik sau, bet ir aplinkiniams. Jie pyksta ant tų, kurie, jų manymu, trukdė jiems pasiekti gyvenimo tikslus.

Kiti, kurie taip pat nesugeba prisitaikyti prie senatvės pokyčių, atvirai jai protestuoja nenustojamu darbu ir aktyvumu, norėdami įrodyti sau ir kitiems, kad jie dar nepasirengę poilsiui ir stagnacijai.

Kitas prisitaikymo prie senatvės būdas- pasyvumas ir abejingumas. Tokie žmonės nesiekia jokių pokyčių, jie nori gyventi komfortiškai ir ramiai ir, kad jų niekas neužkliūtų. Dažniausiai šie žmonės tokiu būdu nugyveno visą savo gyvenimą.

Taigi, neišvengiamą susitaikymą ar nesusitaikymą su senatve žmonės išreiškia arba ramybe, arba pasyvumu veikloje, pykčiu ir priešinimusi realybei.

2. Gyvenimo tikslą pasiekę arba nepasiekę.Trimakas K. (1997) pateikė Buehlerė Ch. žmonių suskirstymą pagal jų tikslų siekimą. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo tikslą, kuris ir yra pagrindinė jų varomoji jėga. Gyvenimo tikslo turėjimo svarba išryškėja gyvenimo pabaigoje, kai žmogus peržvelgia praėjusį savo gyvenimą ir įvertina jį. Kiekvienas žmogus po savęs nori palikti kažką, kas nuolat primintų apie jį. Tie žmonės, kurie neturėjo gyvenimo tikslo, senatvėje jaučia tuštumą, praėjusio gyvenimo beprasmybę, jaučia gyvenę veltui ir dėl to dažniausiai jie išgyvena vidinę nedarną ir depresiją, kas apsunkina susitaikymą su senatve. Pilnavertis ir ramus gyvenimas senatvėje priklauso nuo to, ar žmogus pasiekė visus savo gyvenimo tikslus, ir jei pasiekė, jis jaučia komfortą, palaimą, o jei nepasiekė, diskomfortą, nepilnavertiškumą.

Atėjusi senatvė atneša daug pokyčių į žmogaus gyvenimą, kurie susiję ne tik su sveikata. Tai ir socialinių ryšių ir santykių pokyčiai, kurie taip pat sukelia problemų. Dumbliauskas V. (1999) pateikia tokias senatvės problemas:

1. Socialinių padėčių bei vaidmenų praradimas, nereikalingumo jausmas. Tik maža vyresniųjų dalis turi galimybę bendrauti su artimaisiais, palaikyti socialinius ryšius, tuo tarpu kita vyresniųjų dalis kenčia nuo vienatvės, nepalaiko artimų ryšių su kitais;

2. Sveikata. Senstant kūnui vis dažniau iškyla sveikatos problemų, kadangi “nusidėvi” organizmas ir jis tampa mažiau atsparus ligoms.

3. Pablogėjusi materialinė padėtis. Sulaukus pensijos žmogus priverstas palikti darbą ir tenkintis gaunant ne tokią lygiagrečią atlyginimui pensiją.

4. Nusistatymas prieš senus žmones ir jų diskriminacija. Tai neigiamos nuostatos senų žmonių atžvilgių ir iš jų išplaukianti elgsena.

Taigi, sulaukę senatvės žmonės susiduria su begale problemų. Juos kamuoja sveikatos problemos, pablogėja jų materialinė padėtis, nes sulaukus pensijos jie nebedirba; dėl egzistuojančių stereotipų seni žmonės jaučia diskomfortą ir atstūmimą visuomenėje; nutrūksta socialiniai ryšiai, nes išėję pensijon dauguma žmonių nepalaiko ryšių su kitais.

1.2 POŽIŪRIS Į SENATVĘ IR SENUS ŽMONES

1.2.1 POŽIŪRĮ FORMUOJANTYS VEIKSNIAI

Sociologai požiūrį apibūdina kaip pažiūrą, nusistatymą kieno nors atžvilgiu (Leonavičius J., 1993). Požiūris- tai individuali vertinimų sankaupa. Kad gyvenimas nebūtų chaotiškas, žmogus pasirenka tam tikrus epizodus ir juos vertina. Vertinimai gali būti pagrįsti asmenine patirtimi arba perimti iš kitų. Požiūris yra sustabarėjusios mintys ir pažiūros, galinčios virsti neigiamomis išankstinėmis nuostatomis, kurioms retai turi įtakos nauja patirtis. Požiūrį sudaro dalinės nuomonės, specialūs vertinimai ir asmeniui įprasti elgesio būdai, kartu atspindintys požiūrį į gyvenimą ir vientisą pasaulėžiūrą (Psichologijos atlasas, 2002).

Taigi, požiūris yra tam tikras žmogaus prisitaikymo prie aplinkos palengvinimo veiksnys, padedantis jam suprasti aplink vykstančius dalykus.

Matulionis A. V. (2001) išskyrė, kad požiūriui formuotis įtakos turi aplinka, laikotarpis, kuriame gyvena žmogus ir jo kaip asmenybės auklėjimas. Jakavičius V. (1998) teigia, kad žmogaus požiūriui formuotis didelę įtaką turi jo paties ugdymas, tai yra kaip žmogus buvo auklėjamas.

Yra išskiriamos tokios ugdymo įstaigos: šeima, grupė, švietimo sistema, kultūros įstaigos, bažnyčia, žiniasklaida.

Pati pirmoji žmogaus ugdymo institucija yra šeima. Kaip pabrėžia Jakavičius V. (1998), ji ryškiai paženklins visą žmogaus brendimo laikotarpį, šeimoje įgyta patirtis atsilieps visą gyvenimą.

Jovaiša L. (2001) teigia, kad vaikai išmoksta veikti ir elgtis suvokdami kitų veiklą ir elgesį, klausydamiesi kitų kalbų ir patys veikdami bei elgdamiesi. Tam lemiamos reikšmės turi tėvų asmeninis pavyzdys, jų kalbos tonas, posakiai, elgesys. Tik šeimoje vyksta pilnavertė būsimos asmenybės socializacija. Šeimos ugdomąjį poveikį, remiantis Jakavičiumi V. (1998) ir Jovaiša L. (2001), būtų galima suskirstyti į formalų ir neformalų.

· Formalus poveikis- tai tėvų veiksmai ir žodžiai, sąmoningai, kryptingai siekiantys
vaiko vystymąsi. Šis poveikis yra labai svarbus, bet juo naudotis reikia mokėti: būtina atsižvelgti į vaiko būdo bruožus, mokėti užmegzti kontaktą ir pan.

· Neformalų poveikį daro šeimos narių ekoniminis, veiklos statusas, tarpusavio santykiai, kurių dėka susiformuoja atitinkamas šeimos psichologinis klimatas. Kiekvienoje šeimoje susiklosto šių veiksnių stereotipas, turintis įtakos vaiko, paauglio, jaunuolio brendimui. Besiformuojančius tėvų ir vaikų tarpusavio santykius lemia santykiai tarp kitų šeimos narių (tėvo ir motinos, tėvų ir senelių, uošvių). Jau ankstyvoje vaikystėje vaikas pamėgdžioja, nesąmoningai kopijuoja šeimos narių santykių stereotipą: šiurkštų ar švelnų, gerbiantį kitą asmenį ar žeminantį. Pagrindiniai vaikystėje ir paauglystėje susiformavę santykių stereotipo bruožai dažnai nulemia žmogaus elgseną visam gyvenimui (Jovaiša L., Jakavičius V., 2001).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4624 žodžiai iš 9102 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.