Sociokultūrinė veikla bendruomenėje ir įgūdžių formavimasis
5 (100%) 1 vote

Sociokultūrinė veikla bendruomenėje ir įgūdžių formavimasis

1121314151617181

TURINYS:

1. Sociokultūrinės veiklos principai…………………………………..………………..3psl.

2. Sociokultūrinė veikla visuomenėje…………………………………………………..4 psl.

3. Bendruomenės centro ugdymo veikos samprata…………………..……………..5psl.

4. Sociokultūrinė veikla tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, Norvegija ir Švedija………………………………………………..……………………………………6 psl.

5. Globalizacija…………………………………………………………………7 psl.

6. Kultūros centrai……………………………………………………..……….8 Psl.

7. Socialinė pedagogika…………………………………….………………………………9psl.

7.1. Socialinė pedagogika

7.2. Socialinio pedagogo reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje.

8.Dalies išvados………………………………………………………………………11 psl.

9. Kaip vaikus mokyti gyventi………………………………………….………12psl.

10. Socialinės saviraiškos įtaka pozityviai vaiko savimonei……………………12psl.

11. Vaikų užimtumo tendencijos……………………………………… ……….13psl.

12. Asmenybės subrendimo teorija

12.1 Eriksono ir Berne kriterijai……………………………………………..…15psl.

12.2 Vidinės kontrolės klausimas………………………………………………17psl.

12.3 Savisklaida ir identitetas…………………………………………………..17psl.

12.4 Autentiškumas ir laisvė……………………………………………………19psl.

12.5 Autentiškumas ir kompetencija………………………………….………..19psl.

13.Išvados ir rekomendacijos……………………………………………………21psl.

14.Rekreacija ir turizmas (įvadinė dalis)………………………………………. 22psl.

15.Lietuvos krašto statistika…………………………………………………….22psl

16.Kultūra ir turizmas…………………………………………………………. 23psl.

16.1 Turizmo samprata………………………………………………………….23psl.

17.Truputi statistikos…………………………………………………………… 24psl

18.Lankytinos vietos…………………………………………………………… 25psl.

19.Grįžtantys turistai…………………………………………………………….26psl.

20.Kaimo turizmas………………………………………………………………28psl.

20.1Kaip pasiruošti vietą turistui?………………………………………………29psl. 20.2Turistai nori pramogų……………………………………………………… 29psl.

20.3Kaimo turizmas – konkurentas Lietuvos kurortams…………………………31psl. .

20.4Kaimo turizmui reikėtų atsižvelgti mį šiuos kriterijus………………………31-32psl.

20.5Neigiamas kaimo turizmo poveikis vietinei bendruomen…………………..31psl.

21.Kurortai- didžiausias turistų susidomėjimas vasarą…………………………………..33psl.

21.1 Svarbiausi kurortų plėtros problemos………………………………………33psl.

21.2 Kurortų funkcijos……………………………………………………………………………….34psl.

22.Turizmas Lietuvos muziejuose……………………………………………….36psl

23.Turizmo plėtros problemos……………………………………………………37psl.

24.Lietuvos turizmo statistikos apžvalga 2002m…………………………………38psl.

25. Dalies išvados…………………………………………………………………40psl

Literatūros sąrašas………………………………………………..……………………………41psl.

2

1. Sociokultūrinės veiklos principai

[vairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Pasak olandų mokslininko M.Spierc, sociokultūrinio ugdymo tikslas – leisti žmonėms socialiai ir kultūriškai dalyvauti visuomenėje .

Pateiktame paveiksle sociokultūrinis ugdymas yra suprantamas ne siaurąja prasme. Jis apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje .

Taigi, iš paveikslo matome, kad kultūra yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis. Todėl tikslinga pateikti kultūros sąvokos apibūdinimą, kuris atspindėtų jos padėtį visuomenėje .

Suprantant pirmapradę kultūros sąvoką, kaip tam tikrą pagrindinių gyvenimo formų (pažinimo, veiklos, bendravimo) įdirbį, kultūrą reikėtų suprasti ir kaip procesą, tobulinantį minėtas gyvenimo formas, ir kaip to procesą rezultatų visumą.

Socialinės kultūrologijos aspektus tyrinėjo A.I.Arnoldov. Pasak jo, „socialinė kultūrologija suvokia ir tyrinėja kultūrą kaip žmogaus elgesį ir veiklą“. Kultūrą galima apibūdinti kaip visuomeninį reiškinį, socialinį procesą, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį.

Papildymo principą ugdymo moksle pirmasis pradėjo taikyti Semionov. Sis principas nusako
ugdymą kaip vieną iš žmogaus vystymosi veiksnių, papildančių gamtinę, socialinę ir kultūrinę įtaką žmogui.

Papildymo principo taikymas leidžia panaudoti objektyvias įgimtų ir sociokultūrinių veiksnių galimybes tikslingam žmogaus ugdymui, rekonstruojant socialinio ugdymo turinį, metodus ir formas. Be to, leidžia tikslingai ir planingai panaudoti įvairių visuomenės institutų aktyvinimo ir įtakos būdus žmogaus ugdymui.

Kultūrinio ugdymo principą 17 a. suformulavo Dž.Lokas. Aiškindamas, kad žmogaus siela -tai „švari lenta“, jis kildino žinias iš žmogaus patirties, kurios skirtumus jis aiškino ugdymu ir gyvenimo sąlygomis. Remdamasis filosofinėmis – pedagoginėmis Loko idėjomis, 18 a. prancūzų mąstytojas Helvecijus tvirtino, kad žmogų formuoja tik aplinka ir ugdymas. Lokas ir Helvecijus, akcentuodami aplinkos poveikį žmogaus vystymuisi, didelį dėmesį skyrė sociokultūriniam veiksmui bei ugdymui.

Kultūrinį ugdymo principą suformulavo Dystervegas, kuris tvirtino, kad ugdant žmogų būtina žinoti laiką ir vietą, kurioje gimė žmogus ar kurioje gyvens, t.y. sąlygas, kitaip tariant visą dabartinę kultūrą plačiąja to žodžio prasme, o ypač šalies kultūrą, kuri yra vaiko gimtinė.

Taigi sociokultūrinis ugdymas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socializacijos procese. Žmogus ir socialinė aptinka yra du neatsiejami dalykai, kurie įtakoja vienas kitą. Remiantis anksčiau paminėtų mokslininkų ugdymo principų teorijomis, galima teigti, kad kiekvienas žmogus, o ypatingai atvykęs iš kitos šalies, norėdamas socializuotis visuomenėje, turi susipažinti su tos šalies kultūra, papročiais, gyvenimo būdo ypatumais. Pasak A.Valentine, imigrantai, atvykę iš kitų šalių, turi prisitaikyti prie naujų socialinių – kultūrinių sąlygų naujoje šalyje, išmokti ir laikytis naujų elgesio normų, perimti kitas ypatybes. tradicijas, būdingas tai šaliai, tuo pačiu neprarasti savo identiteto. Pasak A.Valentine, tai galėtų padaryti bendruomenės centrai, kuriuose naujai atvykę būtų ugdomi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir nesijaustų esantys socialinėje atskirtyje.

Taigi, sociokultūrinis ugdymas – tai darbas su žmonėmis, kartu su jais organizuojant laisvalaikį, palaikant juos. įveikiant bedarbystės, socialinės atskirties ar etninių nesutarimų problemas.

Sociokultūrinis ugdymas yra orientuotas į žmones, kurie siekia situacijos pagerėjimo bei pasikeitimo, todėl svarbus vaidmuo yra skiriamas sociokultūriniams darbuotojams.

Sociokultūrinės veiklos darbuotojų uždavinys – nespręsti žmogaus problemų, bet jam suteikti galimybę pačiam įveikti sunkumus.

Pedagoginė animacija apima ne tik užmokyklinę ir užklasinę veiklą, bet ir aktyviai diegiama visame ugdymo procese. Pedagoginė socialinė animacija yra kaip atsvara asmenybę slopinantiems ir niveliuojantiems procesams, žadina individo tikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis, aktyvina bendravimą, savęs pažinimą ir savęs pripažinimą, nustato žmogiškų santykių „naują stilių“,

3

tenkinant žmogaus poreikius, išryškinant įvairiapusę kūrybinę veiklą.

Sociokultūrinė animacija skatina pasitikėjimą, savigarbą, ugdo talentą ir sugebėjimus, kurie gali būti vystomi sociokultūrinėje aplinkoje.

Socialinė-kultūrinė animacija padeda žmonių socializacijos procesui, harmoningam bendravimui su žmonėmis ir pasaulio kultūra.

2. Sociokultūrinė veikla bendruomenėje

Daugumoje rajonų, bendruomenių ir etninių grupių egzistuoja pagalbos teikimo tinklas, nepriklausantis formaliai socialinės paramos sistemai. Si „natūrali pagalbos sistema“ tampa žinoma bendruomenės centro socialiniam darbuotojui, kai jis pabando identifikuoti formalios sistemos išteklius sunkiu ekonominiu metu.

Pasak L.C.Johnson (1996), natūralią pagalbos sistemą sudaro kliento šeima, draugai ir bendradarbiai. Tai žmonės. į kurios prireikus pirmiausiai kreipiasi individas. Kreipdamiesi į socialinį darbuotoją, klientai dažniausiai jau buvo bandę gauti paramą iš tų žmonių. Socialiniai darbuotojai šiuo atveju dažnai gali sustiprinti ar paremti natūralios pagalbos individui pastangas. Jiems neleistina perimti viso pagalbos teikimo mechanizmo. Gausios šeimos visada pagalbos teikimo sistemos dalimi daugeliui etninių grupių mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, gausi šeima tarp Amerikos indėnų yra tokia svarbi, kad tada, kai socialiniam darbuotojui nepasiseka tokios šeimos įtraukti į pagalbos planavimo procesą, klientas gali nesugebėti pasinaudoti jokia siūloma pagalba. Ross Speck ir Crolyn Atteneava (L.C.Johnson, 1996) parengė darbui su gausiomis šeimomis metodą, kuris vadinamas „Tinklo terapija“4 ir yra susijęs su tokių šeimų dalyvavimu pagalbos šeimos nariui procese.

Eugene Litwak ir Ivan Szelenyi tyrimai (L.C.Johnson, 1996) paremia idėją panaudoti šeimą, kaimynus ir gimines kaip pagalbos šaltinius. Kaimynystės ryšius jie apibūdina kaip naudingus dėl jų reakcijos į individo poreikį dinamiškumo. Pagalbos ieškantis asmuo gali pasinaudoti tiesioginiu (akis į akį) kontaktu, kuris yra greitai prieinamas. Socialinių – edukacinių poreikių turintis žmogus yra nuolat stebimas socialinių darbuotojų, todėl pagalba jam suteikiama labai greitai, kai tik pasikeičia situacija. Šeima ir giminės šioje situacijoje gali būti ypač naudingi palaikant ilgalaikius
ryšius su bendruomenės centrų darbuotojais. Pavyzdžiui, artimieji gali rūpintis vaikais, kai miršta vienas iš tėvų arba kai asmuo ilgai gydosi ligoninėje!. Nelaimės ištiktam ar socialiai atskirtam žmogui labai svarbus draugų vaidmuo. Santykiai tarp draugų yra svarbūs vertinant stiprius emocinius ryšius ir gali būti naudingi teikiant socialinę – edukacinę paramą.

Apibendrinant galima teigti, kad natūrali pagalbos sistema yra ta priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje. Vienas iš svarbiausių natūralios pagalbos elementų yra natūralūs pagalbininkai.

Natūralūs padėjėjai. Betarpiškos pagalbos žmogui tinklo dalis yra natūralūs padėjėjai bendruomenėje. Dažniausiai tai asmenys, kuriems pagalbos teikimas tapo jų kasdieninio gyvenimo dalimi, esmine vertybe; tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų. Žmonės, esantys rajonų, mažų bendruomenių ir etninių grupių dalimi, dažniausiai žino, kas tie altruistai. Alice Collįns ir Diane Pancoast nuomone, bendruomenės socialinis darbuotojas neturi mokyti natūralių pagalbininkų ar stengtis padaryti juos profesionalais. Tikslingiau būtų socialiniam darbuotojui pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos.

Pagalbos sau grupės. Pagalbos sau grupės irgi gali būti traktuojamos kaip natūralios pagalbos sistemos dalis. Abipusė pagalba susijusi su atsakomybe, kurią žmonės jaučia vieni kitiems. Viena iš priemonių šiai atsakomybei prisiimti yra savarankiška maža grupė. Priklausymas grupei naudingas skatinant ir drąsinant saviugdą ir savęs pripažinimą. Kai kurios grupės būna orientuotos į socialinį pasikeitimą ir yra susijusios su socialiniu poreikiu, įtakojančiu grupės narių bendrų problemų sprendimą. Šios grupės įtraukia žmones, kurie jau išgyveno panašias problemas ir padeda tiems,

4

kurie jų turi tuo metu, padeda priimti geriausius sprendimus. Tokių grupių pavyzdžiais gali būti anoniminių alkoholikų grupės, sergančių vėžiu paramos grupės, gyvenimo pokyčius patyrusių asmenų, pvz., našlių, grupės.

Savanoriai Dalyvavimą savanoriškoje bendruomenės veikloje lemia įvairūs motyvai. Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas galime būti savanoriu. Pastaraisiais metais savanorių skaičius pasaulyje auga. Šį procesą lemia:.

• demografiniai.

• ekonominiai.

• socialiniai pasikeitimai.

Savanoriai dalyvauja teikiant įvairią pagalbą bendruomenės centruose, todėl ją labai sunku klasifikuoti. Išskiriamos kelios tradicinės veiklos sritys, kuriose bendruomenės centruose darbuojasi savanoriai:

• Aptarnavimas – tradicinė pagalba vienas kitam, asmeninė pagalba.

• Kova už permainas, aktualizuojant įstaigų funkcionavimo pokyčius ir piliečių teisių apsaugą.

• Visuomeninė veikla. Savanorių darbas susijęs su valstybinių įstaigų funkcionavimu (dalyvavimas įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas, valstybinių programų vertinimas ir vykdymas ir t.t.).

• Vadybinė savanorių veikla (direktorių tarybos atsakomybė už įvairių programų sudarymą, vykdymą ir kontrolę).

• Savipagalba: 1) kvartalo ar mikrorajono socialinio klimato gerinimas,

2) dalyvavimas pagalbos sau grupėse, pvz., anoniminių alkoholikų klubas. • Finansinių išteklių ir aukų rinkimas, kurios gali būti panaudotos labdaringai bendrai

veiklai ar konkrečiam tikslui.

Savanoriai dirba ir skatinami įvairių nevyriausybinių organizacijų, koordinuojančiųjų veiklą ir teikiančių asmeninės naudos.

3. Bendruomenės centro ugdymo veiklos samprata

Žmonių bendravimo, tarpusavyje santykių pobūdį lemia ir žmogaus priklausymas grupei, bendrijai. Žmogus visada turi skirtingus priklausomybės ryšius: bendravimo šeimoje, mokslo ir darbo kolektyve, tarp kaimynų ir bendruomenės narių. Žmones sieja gyvybiškai svarbūs esminiai santykiai. Todėl ir čia tarpusavio bendravimas yra aktyvus, giliareikšmis, pačiam žmogui teikiantis pasitenkinimą ir tuo pat metu reikalaujantis iš jo gilaus ir visapusiško atsiskleidimo. Taip reiškiasi pilna abipusė „aš – kiti“, „aš – ne aš“ sąveika.

Socialinio lūžio kontekste, bendruomenės centrai, kadangi jie dažniausiai įsikūrę padidintos rizikos zonose, yra pagrindinės kovos prieš socialinę atskirtį grandys. Bendruomenės centrai siekia veikti nuosekliai, pirmiausia išnaudodami prevencines galimybes, tačiau vis dažniau turi imtis kraštutinių priemonių, kadangi pirmosioms jau būna per vėlu. Jų ilgalaikė misija-tai ieškojimas būdų, kaip pagerinti tam tikros gyvenvietės socialinę gerovę, todėl jie labai didžiuojasi, būdami žmonių

pilietiškumo ugdymo židiniais. Kiekvienas centras, įsitvirtinęs vietinėje realybėje, yra identiškas, tačiau kartu jis yra priklausomas nuo bendrų reikalavimų, kurie keliami jam, kaip tam tikros sistemos daliai. Pavyzdžiui. Prancūzijoje šią sistemą sudaro per 900 bendruomenės centrų, kurie yra suskirstyti bemaž į 39 federacijas ar grupes.

Tačiau šie prioritetai nėra besąlyginiai. Pasak R.Durand, bendruomenės centrai nėra ta socialinio – edukacinio darbo struktūra, kurioje renkasi žmonės, turintys ekonominių ir socialinių sunkumų. Palyginus su kitomis
kuriose žmonės yra skirstomi pagal jų užimamas pareigas arba pagal bedarbystės pobūdį, bendruomenės centras nėra vieta, kur nustatoma individo kaltė dėl nesugebėjimo savarankiškai integruotis į aplinką. Čia ieškoma galimybių asmenybės išsiskleidimui, jos vystymuisi, pilietiškumo ugdymui. Jeigu adekvačių valstybių įstaigų duris kartais yra labai

5

sunku praverti, tai bendruomenės centras, priešingai, visada yra atviras ir žmonės čia jaučiasi pilnaverčiai dėl įvairių priežasčių (kultūrinio, žaidybinio veiklos pobūdžio). Čia galima rasti įvairaus pobūdžio užsiėmimų: moterų sporto būrelių, kompiuterinio raštingumo pagrindų, kulinarijos kursų, poilsio organizavimo centrą, jaunimo globos namus, siuvimo-modeliavimo atelje, nepilnos dienos darželį, bendruomenės laikraščio redakciją ir kitą.

Bendruomenės centrai sprendžia kasdieninio gyvenimo klausymus, kurie iškyla kaimyninėje aplinkoje: sveikatos problemas, namų ūkio ekonomika, gyventojų švietimas ir informavimas, kreipimosi į vietinės administracijos įstaigas klausimai. Bendruomenės centras egzistuoja tik dėka profesionalų bei savanorių komandinio darbo, kuris yra jo varomoji jėga.

Galima teigti, kad bendruomenės centrų įsteigimas Europoje jau tapo tradicija. Bendruomenės centras nėra tik veiksmo mechanizmas su patalpomis, specialistais, socialinio darbo savanoriais, valdymo bei animacinės veiklos instancijomis. Bendruomenės centras – tai pirmiausia ilgalaikis socialinis – edukacinis projektas. Jis įgyvendinamas tokiomis aplinkybėmis, kai yra reali galimybė esamą situaciją paveikti taip, kad ji labiau atitiktų projekto dalyvių nuostatas ir vertybių sistemą, kitaip tariant, priemonių, veiksmų ir pagrindinių charakteristikų išdėstymo suvokimą.

Siekiant suprasti, kas yra bendruomenės centras, tikslinga išanalizuoti projektą, kuris įkvėpė jos kūrėjus, įsigilinti į aplink} bes. kuriomis tas sumanymas gimė, bendruomenės centro misijos esmę, būtina atlikti istorinę analizę, tiriant, kaip ši nevyriausybinė institucija vystėsi, kol tapo tokia, kokia yra dabar.

4. Sociokultūrinės veiklos tokiose šalyse, kaip Didžioji

Britanija, Suomija, Švedija

Analizuojant mokslinę ir praktinio pobūdžio literatūrą, bei tarptautinio bendruomeninio judėjimo mokslinius tyrimus Europoje, susidaro įspūdis, kad seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžioji Britanija, kurias vėliau perėmė Suomija ir galiausiai Švedija. Taigi, šių šalių sociokultūrinio ugdymo veikla bendruomenės centruose, verta gilesnės analizės. Suomija ir Švedija yra Skandinavijos šalys, vienos iš pirmaujančių šiaurės kraštų ne tik Vakarų Europoje, bet ir pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų individams įvairovę, kiekybę ir kokybę. Remiantis šių šalių patirtimi siekiama bendrais bruožais atlikti lyginamąją sociokultūrinio ugdymo bendruomenės centruose veiklos analizę .

Sociokultūrinė veikla yra glaudžiai susijusi su darbu bendruomenėje, kuris grindžiamas daugelį vertybių, tačiau pagrindinės iš jų yra pateikiamos remiantis tokios:

> Žmonės – tai svarbiausia vertybė, todėl tiek politika, tiek administravimo sistemos bei veiklos organizavimo praktika turėtų būti vertinama pagal tai, kiek ji veikia gyventojus.

> Kartu veikdami, žmonės plėtoja savo, kaip žmogiškų būtybių, sugebėjimus. Visuomenė turėtų suteikti kuo daugiau galimybių piliečiams aktyviai dalyvauti visose aplinkos ekologijos baruose: socialiniame, ekonominiame, politiniame bei kultūriniame.

Didelės socialinės lygybės ir teisingumo siekimas įmanomas dalijantis ir paskirstant galią žmogiškuosius tfei materialius išteklius.

Taigi, sociokultūrinis ugdymas bendruomenėje yra susijęs su įvairiais amžiaus ir įvairių socialinių grupių žmonėmis, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiais socialinėje atskirtyje. Siekiant padėti žmogui socializuotis visuomenėje, atgauti jo pirmykštį statutą arba prisitaikyti jam prie naujų gyvenimo normų ir reikalavimų, yra bendruomenės sociokultūrinio ugdymo tikslas ir uždavinys.

Bendruomenės centrai atlieka tris pagrindines funkcijas:

> Prevencijos (užkirsti kelią priežastims, kurios sukeltų individui rimtų problemų ar neįgalumą);

6

> Reabilitacijos (reabilituoti tuos, kurie patys jau negali gyventi normalaus socialinio gyvenimo: alkoholikai, narkomanai, seni žmonės, individai, psichikos ligoniai, imigrantai ir tautinių mažumų atstovai);

> Padėti žmonėms ir bendruomenėms sukurti žmogiškąjį-ekonominį potencialą, įtraukiant riboto darbingumo asmenis, psichiškai neįgalius, šeimas turinčias įvairių problemų, kurioms reikia socialinio advokato ar organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atstovavimo struktūrose, H

Išvardintos bendruomenės centrų atliekamos funkcijos išryškina visą eilę socialinių problemų, tokių kaip: narkomanija, individo degradacija, skurdas, bedarbystė. Taigi šios ir kitos socialinės, ekonominės, demografinės, gerantologinės, etninės problemos skatina pačius gyventojus organizuoti sociokultūrinį ugdymą bendruomenėje, tuo pačiu palengvinant sau ir kitam dalią, bei suteikiant jam galimybę gyventi patogiau. Sociokultūrinio ugdymo bendruomenės centruose tipologijos schema

5.

GLOBALIZACIJA

Globalizacija yra kryptingas šio amžiaus bruožas ir sudėtingas tarptautinis procesas. Vykstant esminėms reformoms pramonės, informacinių technologijų, švietimo, socialinės apsaugos, žemės ūkio ir kitose srityse, individas dažnai patenka į keblią padėtį. Iškyla nedarbo, migracijos, skurdo, nusikaltimų, smurto, fizinės bei psichinės sveikatos problemų. Didelis vaidmuo, įgalinant socialiai atskirtą, marginalią asmenybę, tenka nevyriausybinėms organizacijoms. Viena iš jų – Tarptautinė gyvenviečių ir kaimynystės centrų asociacija (IFS), plačiai pripažinta pasaulyje, puoselėjanti bendruomeniškumo idėjas gyvenamoje vietoje, skatinanti pačių gyventojų iniciatyvą,pagalbą ir savipagalbą.(6. G. ir K. 1999. Vilnius)

Globalizacija yra šiuolaikinės kultūros esmė, o kultūrinė veikla yra globalizacijos esmė. Tačiau nėra teigiama, kad globalizacija yra vienintelis šiuolaikinės kultūrinės patirties veiksnys ar kad vien kultūros sąvokų pakanka vidinei globalizacijos dinamikai atskleisti.

Globalizacija ypač veikia ekonomiką, kultūrą ir informacijos srautus, internacionalizuoja ryšius ir didina darbo jėgos mobilumą. Nors darbo jėga išugdoma nacionalinėse švietimo sistemose, jai tenka

konkuruoti tarptautinėje darbo rinkoje. Lietuva vis labiau įsitraukia į daugiamatę pasaulio raidą ir siekia ne tik pasinaudoti integracijos pranašumais, bet ir ilgalaikio šalies konkurencingumo pasaulio ir Europos erdvėje. Globalizacijos ir ekonomikos internacionalizacijos kontekste, švietimas regimas kaip svarbiausias bendrųjų vertybių, paveldo išsaugojimo ir ateities informacinės, besimokančios visuomenės kūrimo garantas.

Manoma, kad šiame dešimtmetyje bus dar labiau nutolta nuo tiesioginio žinių ir apibrėžtų mechaninių įgūdžių poreikio, didžiausią vertę įgis gebėjimo mokytis, savarankiškai ieškoti informacijos, sprendimų paieškos dirbant komandoje įgūdžiai. Tam ruošiantis turi keistis ir švietimas: kiekvienas mokomasis dalykas turi tiesiogiai ar netiesiogiai taikytis prie naujų reikalavimų.

Globalizacija – tai ne tik procesas apimantis ekonomiką ir kultūrą, bet ir naujas technologijas bei valdymą. Vos ne nuo pat šio amžiaus pradžios pradėta kalbėti apie gręsiančius naujus socialinius pokyčius, kurių priežastimi buvo laikytos naujos technologijos. Visi vieningai įžvelgė pokyčių katalizatorių – kompiuterius ir kitas naujausias informacijos technologijas.

Pagal A. McGrew ,,globalizacija – tai tie procesai, kurie vyksta globaliniu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas į naujas laiko-erdvės kombinacijas, padarydama pasaulį realybėje ir patirtyje daugiau vidiniai susijusį’’(Hall,1992,p.299).

7

Procesai, kurie įgalina sulaužyti nacionalines sienas verslui, kapitalui, informacijai, idėjoms ir kultūroms, atveria daug galimybių žmonėms.

Globalizacija atveria daug galimybių, bet tik mažas skaičius žmonių gali tuo pasinaudoti, kadangi globalizacija turi didelį žmogiškosios raidos potencialą, tai svarbus praktinis uždavinys padaryti globalizacijos privalumus pasiekiamais ne tik elito mažumai, bet taip pat kiek įmanoma didesnei daliai populiacijos. ( 7. A. V. M. 2001. p.31-60)

6. KULTŪROS INSTITUTAI.

MOKYKLA

Mokykla (platesne forma – švietimas) greta šeimos yra svarbiausias socializacijos institutas. Ji padeda perduoti kultūrinį žmonijos palikimą visuomenės nariams. Socializacija dažnai traktuojama kaip visą žmogaus gyvenimą vykstantis procesas. Tad ir šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje vis labiau grindžiama permanentinio švietimo samprata, kai viena ar kita švietimo forma apimami visi gyventojai.

Dabartinėje Lietuvos švietimo sistemoje išskiriamos tradiciškai trys pakopos: ikimokyklinė, mokyklinė ir aukštojo mokslo. Švietimo sistemoje galima išskirti dvi kryptis: profesinę ir neprofesinę.

RELIGIJA IR BAŽNYČIA

Religija – tikėjimų ir veiklos sistema, kuri padeda tam tikrai žmonių grupei spręsti žmogaus gyvenimo problemą. Sociologijos požiūris į religiją: religijos negalima atskirti nuo visuomenės ir žmonijos istorijos. Asmeninis santykis su Dievu yra svarbus, tačiau sociologija ryškiai parodo, kad tiek visuomenė veikia religiją, tiek religija veikia visuomenę. Taigi religija yra tiek asmeninis, tiek ir visuomeninis reiškinys, visuomeninė institucija.

Asmeninė religinė patirtis aiškinama kaip kulminacinis išgyvenimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprastas tikrumo jausmas. Tokie kulminaciniai veiksmai nelabai reikalingi kasdieniniame gyvenime, todėl juos įprasta pajusti institucionalizuotoje aplinkoje, pirmiausiai bažnyčioje.

Religija remiasi tam tikra doktrina. Religinė doktrina yra teologinių pažiūrų sistema. Būtent doktrina nustato, kas yra tikra, o kas eretiška, klaidinga. Doktrinos pagrindas – besąlygiškas tikėjimas absoliutu, kurį dauguma religijų supranta kaip Dievą. Religijoje labai svarbus etinis pradas. Dešimt Dievo įsakymų – tai dorovinis žmonijos kodeksas.

Daugiau kaip pusė pasaulio gyventojų išpažįsta kelias svarbiausias religijas: katalikybę, islamą ir induizmą.

Sociologai klasifikuoja religines grupes į Bažnyčias, sektas ir
7. Socialinė pedagogika

7.1. Socialinė pedagogika

Šių dienų visuomenėje pastebimas pasaulėžiūros kitimas, idealų erozija, dvasinė tuštuma. Tokiame kontekste naujai įsivaizduojamas socialinio darbo, socialinės pedagogikos, socialinės edukologijos paskirtis; formuojasi naujas požiūris į socialinį-kultūrinį judėjimą, susijusį su intelektualiniu ir doroviniu visuomenės ugdymu, socialine, edukacine ir dvasine pagalba jiems.

Dirbdamas su ugdytiniais-globotiniais ar jų grupėmis socialinis pedagogas atlieka tokias funkcijas:

šviečiamąją (informuoja, aiškina);

– konsultacinę (pataria, padeda);

– diagnostinę (renka informaciją, analizuoja, daro išvadas);

– psichoterapinę (skatina, įteigia);

– vadybinę (organizuoja, telkia, valdo); pedagoginę (moko, lavina, auklėja);

Savo darbe socialinis pedagogas vadovaujasi pedagoginės ir socialinio darbuotojo etikos reikalavimais, kurie grindžiami šiais principais:

– humaniškumas: ugdymo turinyje pabrėžiama žmogaus vertė, eliminuojamas bet koks nepakantumas žmonėms ar jų grupėms, santykiai su globotiniais grindžiami pagarbos ir reiklumo vienove;

individualizmas: pedagoginiame darbe remiamasi ugdytinio poreikiais, ugdymo būdai parenkami atsižvelgus į jų individualius ypatumus;

atsakingumas: ugdytojo veikla grindžiama atsakomybe už ugdytinį, nuosekliai siekiama užsibrėžtų asmenybės tobulinimo tikslų, parenkant optimaliausias priemones.

Socialinė pedagogika – dvasinio žmonių ugdymo magistralinė kryptis ir efektyvi ugdymo sistema, tirianti žmogaus ir visuomenės dvasinio savęs pažinimo ir savarankiško vystymosi procesą. Jos, kaip fundamentaliojo mokslo, reikšmė ta, kad ji sugeba papildyti strateginį visuomenės rezervą: intelektualinį potencialą, kultūrą ir išsilavinimą. Ji padeda priešintis visuomenės intelektualiniam ir doroviniam nuosmukiui. Socialinės pedagogikos ir socialinės edukologijos paskirtis koordinuoti ugdymo galimybes, kurias turi visuomenė, protingai jas tausoti ir nukreipti jas jos dvasinę energiją. Socialinė edukologija gali padėti žmogui atsigręžti į visuomenę, kaip į atvirą socialinį žmonijos organizmą, veikti jame pagal nusistovėjusius įstatymus. Tuo tarpu atviroji visuomenė sudaro realias sąlygas, kuriuose laisvai vystosi meniniai, moksliniai žmogaus sugebėjimai. Taigi edukologinių

mokslų funkcijų visumos paskirtis – padėti žmonėms kurti naujas civilizuotas gyvenimo sąlygas, kultūringą bendravimą, telkti visuomenę ugdyti socialinės kultūros sąmonę.

Socialinė pedagogika taip pat turi ir humanistinį skambesį. Jos humanizmas ir altruizmas pasireiškia tuo, kad šio mokslo paskirtis yra spręsti ypač sunkias ir aktualias visuomenės socialines problemas, tinkamai formuoti žmogiškąjį sociumą, rūpintis individu, jo dvasine sveikata, jo saviraiška, nauju edukaciniu technologijų įsisavinimu, vertybinių orientacijų formavimu. Iš to kyla ir kitas socialinės edukologijos leitmotyvas – asmenybės ir šeimos prerogatyva santykiuose su visuomene ir valstybe. Socialinės pedagogikos paskirtis fiksuoti konfliktus tarp individų ir visuomenės, nutiesti tiltus tarp žmogaus ir valstybinių struktūrų.

Socialinė pedagogika, būdama sudėtinė bendrosios pedagogikos dalimi, padeda spręsti bendrąsias ugdymo problemas, nes remiasi konkrečiais vietos, laiko bei žmogaus santykiais grupėse, kultūrinėmis, ekonominėmis sąlygomis. Todėl ir išvados bei siūlymai yra konkretesni, nes duoda bendrajai pedagogikai vertingos medžiagos, kaip moksliškai parinkti ugdymo kryptis, lavinimo ir auklėjimo turinį, metodus, būdus ir juos taikyti ir rengiant žmones darbui ir konkrečioms gyvenimo situacijoms.

9

7.2. Socialinio pedagogo reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje

Todėl ir tai, kad gyvenant XXI amžiaus visuomenėje iškyla socialinio pedagogo, socialinio edukologo fenomenas, yra visai suprantamas reiškinys.

Socialinio pedagogo, socialinio edukologo ir kitų socialinių darbuotojų profesionali veikla, teikiant pagalbą individams, grupėms, bendruomenėms yra vadinama socialiniu darbu. Tai labai reikšminga ir atsakinga veikla, nes jos tikslas – gerinti ar sugrąžinti asmenybės sugebėjimą socialiai funkcionuoti ir ja užsiimti gali profesionaliai parengtas specialistas pedagoginių santykių sociume srityje (šeimoje, kaimynų bendruomenėje, mokyklose, perauklėjimo įstaigose, kalėjimuose), kurio pareiga įtakoti ugdomuosius humanistinius santykius tokiame kontekste: asmenybė – šeima -visuomenė. Socialinių darbuotojų uždavinys yra suteikti socialinę-psichologinę paramą socializuojant, gražinant į visuomenę iš jos išklydusius žmones. Tai reiškia, kad socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas yra tarpininkas tarp į keblią padėtį patekusio asmens, šeimos, kolektyvo bei visuomenės, jis turi ginti asmens teises, aiškinti asmeniui jo pareigas ir padėti jam augti socialiai. Tam reikia specialiai parengtų žmonių, turinčių platų akiratį, nusimanančių bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, psichologijos, istorijos, ekonomikos, teisės, sociologijos mokslų srityse. Socialinis darbuotojas turi būti auklėjamojo darbo su įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių žmonėmis, specialistas, gebantis dirbti organizacinį darbą.

Socialinis darbuotojas, vykdydamas savo pareigas, pirmiausia
išsiaiškina globotinio socialinę padėtį, jo gyvenimo sąlygas, aplinką, jo interesus, siekius, jų realizavimo galimybes ir, žinodamas tai, pats sudaro savo globotinio veiklos planą, reikalingas priemones ir organizuoja veiklą, naudingą globotinio socializacijai. konsultuoja įvairiais klausimais. Svarbiausia socialinio pedagogo sritis -diagnozuoti globotinio asmenybės vystymąsi ir jo sočiai i žavimo, integravimo į socialinę -kultūrinę aplinką. Todėl yra svarbu, kad socialinis pedagogas orientuotųsi įvairiose srityse: socialiniame, kultūriniame, politiniame gyvenime.

Socialinis pedagogas privalo būti geras organizatorius, sugebantis suorganizuoti įvairaus amžiaus, išsilavinimo, profesijų, specialybių žmonių veiklą, suburti juos bendriems problemų sprendimams prioritetiniais pagrindais. Jis turi būti komunikabilus, humaniškas, jautrus sau ir kitiems. Jis privalo sugebėti įsijungti į globotinio socializavimą ir patarti ne tik jam, bet ir šeimai, grupei ar atitinkamoms institucijoms.

Tai tik bendriausi reikalavimai, keliami socialiniam pedagogui. Atskirų sričių darbuotojams keliami specifiniai reikalavimai. Socialinio pedagogo veiklos šakų yra daug, o gyvenimas yra sudėtingas, žmogus nepakartojamas, todėl socialinis pedagogas turi būti išties visapusiškai išsilavinęs ir žmogiškas.

10

8. Išvados:

Šiandien audringai besivystantis visuomeninis gyvenimas iškelia daug socialinių, ekonominių, psichologinių problemų, su kuriomis kai kurie žmonės nepajėgia savarankiškai susidoroti. Tam, kad tokie žmonės turėtų pas ką kreiptis pagalbos, yra steigiami įvairūs centrai, kurie užkerta kelią priežastims, kurios galėtų sukelti žmonėms rimtų problemų ar neįgalumą, reabilituoja tuos, kurie patys jau negali gyventi normalaus socialinio gyvenimo (alkoholikai, narkomanai, seni žmonės, individai, psichikos ligoniai, imigrantai ir tautinių mažumų atstovai), padeda žmonėms ir bendruomenėms sukurti žmogiškąjį-ekonominį potencialą, įtraukiant riboto darbingumo asmenis, psichiškai neįgalius, šeimas turinčias įvairių problemų, kurioms reikia socialinio advokato ar organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atstovavimo struktūrose. Labai svarbu, kad tokių centrų darbuotojai būtų draugiški žmonės, kuriems pagalbos teikimas būtų jų kasdieninio gyvenimo dalimi, esmine vertybe, nes tokie žmonės daug dirba ir optimistiškai žiūri į žmonių galimybę pasikeisti dvasiškai. Dirbant tokiems žmonėms, centrų durys visada bus atidaryti ieškantiems pagalbos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4410 žodžiai iš 8646 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.