Sociokultūrinė veikla bendruomenėje ir įgūdžių formavimasis
5 (100%) 1 vote

Sociokultūrinė veikla bendruomenėje ir įgūdžių formavimasis

TURINYS:

1. Sociokultūrinės veiklos principai…………………………………..………………..3psl.

2. Sociokultūrinė veikla visuomenėje…………………………………………………..4 psl.

3. Bendruomenės centro ugdymo veikos samprata…………………..……………..5psl.

4. Sociokultūrinė veikla tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, Norvegija ir Švedija………………………………………………..……………………………………6 psl.

5. Globalizacija…………………………………………………………………7 psl.

6. Kultūros centrai……………………………………………………..……….8 Psl.

7. Socialinė pedagogika…………………………………….………………………………9psl.

7.1. Socialinė pedagogika

7.2. Socialinio pedagogo reikšmė šiuolaikinėje visuomenėje.

8.Dalies išvados………………………………………………………………………11 psl.

9. Kaip vaikus mokyti gyventi………………………………………….………12psl.

10. Socialinės saviraiškos įtaka pozityviai vaiko savimonei……………………12psl.

11. Vaikų užimtumo tendencijos……………………………………… ……….13psl.

12. Asmenybės subrendimo teorija

12.1 Eriksono ir Berne kriterijai……………………………………………..…15psl.

12.2 Vidinės kontrolės klausimas………………………………………………17psl.

12.3 Savisklaida ir identitetas…………………………………………………..17psl.

12.4 Autentiškumas ir laisvė……………………………………………………19psl.

12.5 Autentiškumas ir kompetencija………………………………….………..19psl.

13.Išvados ir rekomendacijos……………………………………………………21psl.

14.Rekreacija ir turizmas (įvadinė dalis)………………………………………. 22psl.

15.Lietuvos krašto statistika…………………………………………………….22psl

16.Kultūra ir turizmas…………………………………………………………. 23psl.

16.1 Turizmo samprata………………………………………………………….23psl.

17.Truputi statistikos…………………………………………………………… 24psl

18.Lankytinos vietos…………………………………………………………… 25psl.

19.Grįžtantys turistai…………………………………………………………….26psl.

20.Kaimo turizmas………………………………………………………………28psl.

20.1Kaip pasiruošti vietą turistui?………………………………………………29psl. 20.2Turistai nori pramogų……………………………………………………… 29psl.

20.3Kaimo turizmas – konkurentas Lietuvos kurortams…………………………31psl. .

20.4Kaimo turizmui reikėtų atsižvelgti mį šiuos kriterijus………………………31-32psl.

20.5Neigiamas kaimo turizmo poveikis vietinei bendruomen…………………..31psl.

21.Kurortai- didžiausias turistų susidomėjimas vasarą…………………………………..33psl.

21.1 Svarbiausi kurortų plėtros problemos………………………………………33psl.

21.2 Kurortų funkcijos……………………………………………………………………………….34psl.

22.Turizmas Lietuvos muziejuose……………………………………………….36psl

23.Turizmo plėtros problemos……………………………………………………37psl.

24.Lietuvos turizmo statistikos apžvalga 2002m…………………………………38psl.

25. Dalies išvados…………………………………………………………………40psl

Literatūros sąrašas………………………………………………..……………………………41psl.

2

1. Sociokultūrinės veiklos principai

[vairūs šalių mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria sociokultūriniam gyventojų ugdymui bendruomenėje. Pasak olandų mokslininko M.Spierc, sociokultūrinio ugdymo tikslas – leisti žmonėms socialiai ir kultūriškai dalyvauti visuomenėje .

Pateiktame paveiksle sociokultūrinis ugdymas yra suprantamas ne siaurąja prasme. Jis apima daug sričių: poilsį ir laisvalaikį, švietimą ir lavinimą, darbą, kultūrą bei darbą bendruomenėje .

Taigi, iš paveikslo matome, kad kultūra yra sociokultūrinio ugdymo sudedamoji dalis. Todėl tikslinga pateikti kultūros sąvokos apibūdinimą, kuris atspindėtų jos padėtį visuomenėje .

Suprantant pirmapradę kultūros sąvoką, kaip tam tikrą pagrindinių gyvenimo formų (pažinimo, veiklos, bendravimo) įdirbį, kultūrą reikėtų suprasti ir kaip procesą, tobulinantį minėtas gyvenimo formas, ir kaip to procesą rezultatų visumą.

Socialinės kultūrologijos aspektus tyrinėjo A.I.Arnoldov. Pasak jo, „socialinė kultūrologija suvokia ir tyrinėja kultūrą kaip žmogaus elgesį ir veiklą“. Kultūrą galima apibūdinti kaip visuomeninį reiškinį, socialinį procesą, kuris gali pakeisti žmogaus mąstymą ir elgesį.

Papildymo principą ugdymo moksle pirmasis pradėjo taikyti Semionov. Sis principas nusako
ugdymą kaip vieną iš žmogaus vystymosi veiksnių, papildančių gamtinę, socialinę ir kultūrinę įtaką žmogui.

Papildymo principo taikymas leidžia panaudoti objektyvias įgimtų ir sociokultūrinių veiksnių galimybes tikslingam žmogaus ugdymui, rekonstruojant socialinio ugdymo turinį, metodus ir formas. Be to, leidžia tikslingai ir planingai panaudoti įvairių visuomenės institutų aktyvinimo ir įtakos būdus žmogaus ugdymui.

Kultūrinio ugdymo principą 17 a. suformulavo Dž.Lokas. Aiškindamas, kad žmogaus siela -tai „švari lenta“, jis kildino žinias iš žmogaus patirties, kurios skirtumus jis aiškino ugdymu ir gyvenimo sąlygomis. Remdamasis filosofinėmis – pedagoginėmis Loko idėjomis, 18 a. prancūzų mąstytojas Helvecijus tvirtino, kad žmogų formuoja tik aplinka ir ugdymas. Lokas ir Helvecijus, akcentuodami aplinkos poveikį žmogaus vystymuisi, didelį dėmesį skyrė sociokultūriniam veiksmui bei ugdymui.

Kultūrinį ugdymo principą suformulavo Dystervegas, kuris tvirtino, kad ugdant žmogų būtina žinoti laiką ir vietą, kurioje gimė žmogus ar kurioje gyvens, t.y. sąlygas, kitaip tariant visą dabartinę kultūrą plačiąja to žodžio prasme, o ypač šalies kultūrą, kuri yra vaiko gimtinė.

Taigi sociokultūrinis ugdymas vaidina svarbų vaidmenį žmogaus socializacijos procese. Žmogus ir socialinė aptinka yra du neatsiejami dalykai, kurie įtakoja vienas kitą. Remiantis anksčiau paminėtų mokslininkų ugdymo principų teorijomis, galima teigti, kad kiekvienas žmogus, o ypatingai atvykęs iš kitos šalies, norėdamas socializuotis visuomenėje, turi susipažinti su tos šalies kultūra, papročiais, gyvenimo būdo ypatumais. Pasak A.Valentine, imigrantai, atvykę iš kitų šalių, turi prisitaikyti prie naujų socialinių – kultūrinių sąlygų naujoje šalyje, išmokti ir laikytis naujų elgesio normų, perimti kitas ypatybes. tradicijas, būdingas tai šaliai, tuo pačiu neprarasti savo identiteto. Pasak A.Valentine, tai galėtų padaryti bendruomenės centrai, kuriuose naujai atvykę būtų ugdomi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir nesijaustų esantys socialinėje atskirtyje.

Taigi, sociokultūrinis ugdymas – tai darbas su žmonėmis, kartu su jais organizuojant laisvalaikį, palaikant juos. įveikiant bedarbystės, socialinės atskirties ar etninių nesutarimų problemas.

Sociokultūrinis ugdymas yra orientuotas į žmones, kurie siekia situacijos pagerėjimo bei pasikeitimo, todėl svarbus vaidmuo yra skiriamas sociokultūriniams darbuotojams.

Sociokultūrinės veiklos darbuotojų uždavinys – nespręsti žmogaus problemų, bet jam suteikti galimybę pačiam įveikti sunkumus.

Pedagoginė animacija apima ne tik užmokyklinę ir užklasinę veiklą, bet ir aktyviai diegiama visame ugdymo procese. Pedagoginė socialinė animacija yra kaip atsvara asmenybę slopinantiems ir niveliuojantiems procesams, žadina individo tikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis, aktyvina bendravimą, savęs pažinimą ir savęs pripažinimą, nustato žmogiškų santykių „naują stilių“,

3

tenkinant žmogaus poreikius, išryškinant įvairiapusę kūrybinę veiklą.

Sociokultūrinė animacija skatina pasitikėjimą, savigarbą, ugdo talentą ir sugebėjimus, kurie gali būti vystomi sociokultūrinėje aplinkoje.

Socialinė-kultūrinė animacija padeda žmonių socializacijos procesui, harmoningam bendravimui su žmonėmis ir pasaulio kultūra.

2. Sociokultūrinė veikla bendruomenėje

Daugumoje rajonų, bendruomenių ir etninių grupių egzistuoja pagalbos teikimo tinklas, nepriklausantis formaliai socialinės paramos sistemai. Si „natūrali pagalbos sistema“ tampa žinoma bendruomenės centro socialiniam darbuotojui, kai jis pabando identifikuoti formalios sistemos išteklius sunkiu ekonominiu metu.

Pasak L.C.Johnson (1996), natūralią pagalbos sistemą sudaro kliento šeima, draugai ir bendradarbiai. Tai žmonės. į kurios prireikus pirmiausiai kreipiasi individas. Kreipdamiesi į socialinį darbuotoją, klientai dažniausiai jau buvo bandę gauti paramą iš tų žmonių. Socialiniai darbuotojai šiuo atveju dažnai gali sustiprinti ar paremti natūralios pagalbos individui pastangas. Jiems neleistina perimti viso pagalbos teikimo mechanizmo. Gausios šeimos visada pagalbos teikimo sistemos dalimi daugeliui etninių grupių mažuose miesteliuose ir kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, gausi šeima tarp Amerikos indėnų yra tokia svarbi, kad tada, kai socialiniam darbuotojui nepasiseka tokios šeimos įtraukti į pagalbos planavimo procesą, klientas gali nesugebėti pasinaudoti jokia siūloma pagalba. Ross Speck ir Crolyn Atteneava (L.C.Johnson, 1996) parengė darbui su gausiomis šeimomis metodą, kuris vadinamas „Tinklo terapija“4 ir yra susijęs su tokių šeimų dalyvavimu pagalbos šeimos nariui procese.

Eugene Litwak ir Ivan Szelenyi tyrimai (L.C.Johnson, 1996) paremia idėją panaudoti šeimą, kaimynus ir gimines kaip pagalbos šaltinius. Kaimynystės ryšius jie apibūdina kaip naudingus dėl jų reakcijos į individo poreikį dinamiškumo. Pagalbos ieškantis asmuo gali pasinaudoti tiesioginiu (akis į akį) kontaktu, kuris yra greitai prieinamas. Socialinių – edukacinių poreikių turintis žmogus yra nuolat stebimas socialinių darbuotojų, todėl pagalba jam suteikiama labai greitai, kai tik pasikeičia situacija. Šeima ir giminės šioje situacijoje gali būti ypač naudingi palaikant ilgalaikius
ryšius su bendruomenės centrų darbuotojais. Pavyzdžiui, artimieji gali rūpintis vaikais, kai miršta vienas iš tėvų arba kai asmuo ilgai gydosi ligoninėje!. Nelaimės ištiktam ar socialiai atskirtam žmogui labai svarbus draugų vaidmuo. Santykiai tarp draugų yra svarbūs vertinant stiprius emocinius ryšius ir gali būti naudingi teikiant socialinę – edukacinę paramą.

Apibendrinant galima teigti, kad natūrali pagalbos sistema yra ta priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje. Vienas iš svarbiausių natūralios pagalbos elementų yra natūralūs pagalbininkai.

Natūralūs padėjėjai. Betarpiškos pagalbos žmogui tinklo dalis yra natūralūs padėjėjai bendruomenėje. Dažniausiai tai asmenys, kuriems pagalbos teikimas tapo jų kasdieninio gyvenimo dalimi, esmine vertybe; tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų. Žmonės, esantys rajonų, mažų bendruomenių ir etninių grupių dalimi, dažniausiai žino, kas tie altruistai. Alice Collįns ir Diane Pancoast nuomone, bendruomenės socialinis darbuotojas neturi mokyti natūralių pagalbininkų ar stengtis padaryti juos profesionalais. Tikslingiau būtų socialiniam darbuotojui pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos.

Pagalbos sau grupės. Pagalbos sau grupės irgi gali būti traktuojamos kaip natūralios pagalbos sistemos dalis. Abipusė pagalba susijusi su atsakomybe, kurią žmonės jaučia vieni kitiems. Viena iš priemonių šiai atsakomybei prisiimti yra savarankiška maža grupė. Priklausymas grupei naudingas skatinant ir drąsinant saviugdą ir savęs pripažinimą. Kai kurios grupės būna orientuotos į socialinį pasikeitimą ir yra susijusios su socialiniu poreikiu, įtakojančiu grupės narių bendrų problemų sprendimą. Šios grupės įtraukia žmones, kurie jau išgyveno panašias problemas ir padeda tiems,

4

kurie jų turi tuo metu, padeda priimti geriausius sprendimus. Tokių grupių pavyzdžiais gali būti anoniminių alkoholikų grupės, sergančių vėžiu paramos grupės, gyvenimo pokyčius patyrusių asmenų, pvz., našlių, grupės.

Savanoriai Dalyvavimą savanoriškoje bendruomenės veikloje lemia įvairūs motyvai. Galima drąsiai teigti, kad kiekvienas galime būti savanoriu. Pastaraisiais metais savanorių skaičius pasaulyje auga. Šį procesą lemia:.

• demografiniai.

• ekonominiai.

• socialiniai pasikeitimai.

Savanoriai dalyvauja teikiant įvairią pagalbą bendruomenės centruose, todėl ją labai sunku klasifikuoti. Išskiriamos kelios tradicinės veiklos sritys, kuriose bendruomenės centruose darbuojasi savanoriai:

• Aptarnavimas – tradicinė pagalba vienas kitam, asmeninė pagalba.

• Kova už permainas, aktualizuojant įstaigų funkcionavimo pokyčius ir piliečių teisių apsaugą.

• Visuomeninė veikla. Savanorių darbas susijęs su valstybinių įstaigų funkcionavimu (dalyvavimas įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas, valstybinių programų vertinimas ir vykdymas ir t.t.).

• Vadybinė savanorių veikla (direktorių tarybos atsakomybė už įvairių programų sudarymą, vykdymą ir kontrolę).

• Savipagalba: 1) kvartalo ar mikrorajono socialinio klimato gerinimas,

2) dalyvavimas pagalbos sau grupėse, pvz., anoniminių alkoholikų klubas. • Finansinių išteklių ir aukų rinkimas, kurios gali būti panaudotos labdaringai bendrai

veiklai ar konkrečiam tikslui.

Savanoriai dirba ir skatinami įvairių nevyriausybinių organizacijų, koordinuojančiųjų veiklą ir teikiančių asmeninės naudos.

3. Bendruomenės centro ugdymo veiklos samprata

Žmonių bendravimo, tarpusavyje santykių pobūdį lemia ir žmogaus priklausymas grupei, bendrijai. Žmogus visada turi skirtingus priklausomybės ryšius: bendravimo šeimoje, mokslo ir darbo kolektyve, tarp kaimynų ir bendruomenės narių. Žmones sieja gyvybiškai svarbūs esminiai santykiai. Todėl ir čia tarpusavio bendravimas yra aktyvus, giliareikšmis, pačiam žmogui teikiantis pasitenkinimą ir tuo pat metu reikalaujantis iš jo gilaus ir visapusiško atsiskleidimo. Taip reiškiasi pilna abipusė „aš – kiti“, „aš – ne aš“ sąveika.

Socialinio lūžio kontekste, bendruomenės centrai, kadangi jie dažniausiai įsikūrę padidintos rizikos zonose, yra pagrindinės kovos prieš socialinę atskirtį grandys. Bendruomenės centrai siekia veikti nuosekliai, pirmiausia išnaudodami prevencines galimybes, tačiau vis dažniau turi imtis kraštutinių priemonių, kadangi pirmosioms jau būna per vėlu. Jų ilgalaikė misija-tai ieškojimas būdų, kaip pagerinti tam tikros gyvenvietės socialinę gerovę, todėl jie labai didžiuojasi, būdami žmonių

pilietiškumo ugdymo židiniais. Kiekvienas centras, įsitvirtinęs vietinėje realybėje, yra identiškas, tačiau kartu jis yra priklausomas nuo bendrų reikalavimų, kurie keliami jam, kaip tam tikros sistemos daliai. Pavyzdžiui. Prancūzijoje šią sistemą sudaro per 900 bendruomenės centrų, kurie yra suskirstyti bemaž į 39 federacijas ar grupes.

Tačiau šie prioritetai nėra besąlyginiai. Pasak R.Durand, bendruomenės centrai nėra ta socialinio – edukacinio darbo struktūra, kurioje renkasi žmonės, turintys ekonominių ir socialinių sunkumų. Palyginus su kitomis
kuriose žmonės yra skirstomi pagal jų užimamas pareigas arba pagal bedarbystės pobūdį, bendruomenės centras nėra vieta, kur nustatoma individo kaltė dėl nesugebėjimo savarankiškai integruotis į aplinką. Čia ieškoma galimybių asmenybės išsiskleidimui, jos vystymuisi, pilietiškumo ugdymui. Jeigu adekvačių valstybių įstaigų duris kartais yra labai

5

sunku praverti, tai bendruomenės centras, priešingai, visada yra atviras ir žmonės čia jaučiasi pilnaverčiai dėl įvairių priežasčių (kultūrinio, žaidybinio veiklos pobūdžio). Čia galima rasti įvairaus pobūdžio užsiėmimų: moterų sporto būrelių, kompiuterinio raštingumo pagrindų, kulinarijos kursų, poilsio organizavimo centrą, jaunimo globos namus, siuvimo-modeliavimo atelje, nepilnos dienos darželį, bendruomenės laikraščio redakciją ir kitą.

Bendruomenės centrai sprendžia kasdieninio gyvenimo klausymus, kurie iškyla kaimyninėje aplinkoje: sveikatos problemas, namų ūkio ekonomika, gyventojų švietimas ir informavimas, kreipimosi į vietinės administracijos įstaigas klausimai. Bendruomenės centras egzistuoja tik dėka profesionalų bei savanorių komandinio darbo, kuris yra jo varomoji jėga.

Galima teigti, kad bendruomenės centrų įsteigimas Europoje jau tapo tradicija. Bendruomenės centras nėra tik veiksmo mechanizmas su patalpomis, specialistais, socialinio darbo savanoriais, valdymo bei animacinės veiklos instancijomis. Bendruomenės centras – tai pirmiausia ilgalaikis socialinis – edukacinis projektas. Jis įgyvendinamas tokiomis aplinkybėmis, kai yra reali galimybė esamą situaciją paveikti taip, kad ji labiau atitiktų projekto dalyvių nuostatas ir vertybių sistemą, kitaip tariant, priemonių, veiksmų ir pagrindinių charakteristikų išdėstymo suvokimą.

Siekiant suprasti, kas yra bendruomenės centras, tikslinga išanalizuoti projektą, kuris įkvėpė jos kūrėjus, įsigilinti į aplink} bes. kuriomis tas sumanymas gimė, bendruomenės centro misijos esmę, būtina atlikti istorinę analizę, tiriant, kaip ši nevyriausybinė institucija vystėsi, kol tapo tokia, kokia yra dabar.

4. Sociokultūrinės veiklos tokiose šalyse, kaip Didžioji

Britanija, Suomija, Švedija

Analizuojant mokslinę ir praktinio pobūdžio literatūrą, bei tarptautinio bendruomeninio judėjimo mokslinius tyrimus Europoje, susidaro įspūdis, kad seniausios sociokultūrinio ugdymo tradicijos bendruomenės centruose yra Didžioji Britanija, kurias vėliau perėmė Suomija ir galiausiai Švedija. Taigi, šių šalių sociokultūrinio ugdymo veikla bendruomenės centruose, verta gilesnės analizės. Suomija ir Švedija yra Skandinavijos šalys, vienos iš pirmaujančių šiaurės kraštų ne tik Vakarų Europoje, bet ir pasaulyje pagal teikiamų socialinių paslaugų individams įvairovę, kiekybę ir kokybę. Remiantis šių šalių patirtimi siekiama bendrais bruožais atlikti lyginamąją sociokultūrinio ugdymo bendruomenės centruose veiklos analizę .

Sociokultūrinė veikla yra glaudžiai susijusi su darbu bendruomenėje, kuris grindžiamas daugelį vertybių, tačiau pagrindinės iš jų yra pateikiamos remiantis tokios:

> Žmonės – tai svarbiausia vertybė, todėl tiek politika, tiek administravimo sistemos bei veiklos organizavimo praktika turėtų būti vertinama pagal tai, kiek ji veikia gyventojus.

> Kartu veikdami, žmonės plėtoja savo, kaip žmogiškų būtybių, sugebėjimus. Visuomenė turėtų suteikti kuo daugiau galimybių piliečiams aktyviai dalyvauti visose aplinkos ekologijos baruose: socialiniame, ekonominiame, politiniame bei kultūriniame.

Didelės socialinės lygybės ir teisingumo siekimas įmanomas dalijantis ir paskirstant galią žmogiškuosius tfei materialius išteklius.

Taigi, sociokultūrinis ugdymas bendruomenėje yra susijęs su įvairiais amžiaus ir įvairių socialinių grupių žmonėmis, dėl įvairių priežasčių atsidūrusiais socialinėje atskirtyje. Siekiant padėti žmogui socializuotis visuomenėje, atgauti jo pirmykštį statutą arba prisitaikyti jam prie naujų gyvenimo normų ir reikalavimų, yra bendruomenės sociokultūrinio ugdymo tikslas ir uždavinys.

Bendruomenės centrai atlieka tris pagrindines funkcijas:

> Prevencijos (užkirsti kelią priežastims, kurios sukeltų individui rimtų problemų ar neįgalumą);

6

> Reabilitacijos (reabilituoti tuos, kurie patys jau negali gyventi normalaus socialinio gyvenimo: alkoholikai, narkomanai, seni žmonės, individai, psichikos ligoniai, imigrantai ir tautinių mažumų atstovai);

> Padėti žmonėms ir bendruomenėms sukurti žmogiškąjį-ekonominį potencialą, įtraukiant riboto darbingumo asmenis, psichiškai neįgalius, šeimas turinčias įvairių problemų, kurioms reikia socialinio advokato ar organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atstovavimo struktūrose, H

Išvardintos bendruomenės centrų atliekamos funkcijos išryškina visą eilę socialinių problemų, tokių kaip: narkomanija, individo degradacija, skurdas, bedarbystė. Taigi šios ir kitos socialinės, ekonominės, demografinės, gerantologinės, etninės problemos skatina pačius gyventojus organizuoti sociokultūrinį ugdymą bendruomenėje, tuo pačiu palengvinant sau ir kitam dalią, bei suteikiant jam galimybę gyventi patogiau. Sociokultūrinio ugdymo bendruomenės centruose tipologijos schema

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2654 žodžiai iš 8646 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.