Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas
5 (100%) 1 vote

Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas

1121314151

Turinys

1. ĮVADAS……………………………………………………………………………………………..3

2. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS………………………………………………………………………………6

3. ASMENS GARBĖS IR ORUMO GYNIMAS………………………………………..10

4. ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS………………………………………………….15

5. IŠVADOS………………………………………………………………………………………….18

6. NAUDOTA LITERATŪRA…………………………………………………………………19

Įvadas

Žmogus yra biosocialinė būtybė. Jo esmė yra neatsiejama nuo socialinės aplinkos, visuomenės, kurioje pasireiškia individo dualistinė prigimtis – biologinis pradas ir socialinis statusas. Žmogus yra laisvas, autonomiškas individas, tam tikra prasme nepriklausomas nuo visuomenės, valstybės, kitų žmonių. Kaip toks individas, žmogus turi teisę į vardą, atvaizdą, privataus gyvenimo slaptumą, garbės ir orumo gynimą, teisę į kūno neliečiamumą, laisvės neliečiamumą, teisę pakeisti lytį. Kita vertus, žmogus negali būti laisvas nuo visuomenės, kurioje gyvena. Kiekvienas yra integruotas į visuomenės struktūrą, užima joje tam tikrą padėtį, turi atitinkamas teises ir pareigas, naudojasi socialinėmis garantijomis, yra susijęs su kitais visuomenės nariais daugybe saitų.

Civilinė teisė yra viena iš pagrindinių teisės šakų. Jos reikšmė mūsų gyvenime labai didelė, nes kiekviename žingsnyje visiems mums tenka susidurti su šios teisės reguliuojamais santykiais. Daugelis šių santykių tokie dažni ir įprasti, kad net nejaučiame jų teisinio pobūdžio.

Civiliniai teisiniai santykiai gali būti:

1. tarp fizinių asmenų;

2. tarp fizinių ir juridinių asmenų;

3. tarp juridinių asmenų.

Civilinės teisės reguliuojami santykiai nustatomi pagal civilinės teisės reguliuojamą dalyką ir civilinio teisinio reguliavimo metodą. Civilinės teisės dalykas atsako į klausimus, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio santykio metodas atsako į klausimą, kaip ir kokiomis priemonėmis civilinė teisė veikia jos reguliuojamus visuomeninius santykius. Civilinių įstatymų reguliuojami santykiai:

• asmenų turtiniai santykiai ir su šiais santykiais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai, taip pat šeimos santykiai, pagrįsti subjektų lygiateisiškumu, nuosavybės neliečiamumu, sutarties laisve, nesikišimu į privačius santykius, civilinių santykių teismine gynyba.

• specifinės fizinių asmenų civilinės teisės.

Civilinė teisė susideda iš institutų, kurie, išdėstyti tam tikra tvarka, reguliuoja vienarūšių, giminingų visuomenės santykių grupę ir sudaro sistemą.Civilinės teisės sistema yra tokia:

1. Bendrosios nuostatos (LR CK I knyga)

2. Asmenys (II knyga)

3. šeimos teisė (III knyga)

4. Daiktinė teisė (IV knyga)

5. Paveldėjimo teisė (V knyga)

6. prievolių teisė (VI knyga)

Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Civilines teises gali riboti tik įstatymas. Jų negali riboti nei Prezidento dekretas, nei vyriausybės nutarimai, nei kiti administracinės teisės aktai, išskyrus atvejus, kai pagal konst., straipsnius įvedama karo ar nepaprastoji padėtis. Taip pat gali riboti teismas (pripažinti neveiksniu, uždrausti publikuoti knygą ir kt.)

Civilines teises gina teismas, arbitražas, trečiųjų teismas. Įstatymuose numatytais atvejais jas taip pat gina kitos institucijos.

Atitinkami organai civilines teises gina:

– pripažindami, kad teisė priklauso tam tikram asmeniui;

– grąžindami padėtį, buvusią iki teismo pažeidimo;

– užkirsdami kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams;

– priteisdami įvykdyti pareigą natūra;

– nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį;

– išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius, o įstatyme ar sutartyje numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius);

– Civiliniame kodekse numatytais atvejais pripažindami negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams;

– Kitokiais įstatyme numatomais būdais, pavyzdžiui, įpareigodami paneigti žinias, žeminančias fizinio asmens arba organizacijos garbę, jeigu tokias žinias paskleidęs asmuo neįrodo, kad jos atitinka tikrenybę. (D. Vasarienė „Civilinė teisė“ 2002)

Civilinė teisė anksčiau vartojo ne „fizinio asmens“, o „piliečio“ terminą.

Pilietis yra tam tikros valstybės narys, o civiliniame teisiniame santykyje subjektas gali būti atitinkamos valstybės pilietis, kitos valstybės pilietis ir žmogus be pilietybės. Todėl jį tiksliau apibūdina „ fizinio asmens“ terminas.

Fiziniai asmenys dažniausiai civilinių teisinių santykių subjektai. Jų, kaip civilinės teisės subjektų, teisinę padėtį lemia jų civilinis teisnumas ir veiksnumas.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas fiziniams asmenims suteikia specifines teises, kurias gali turėti tik šie civilinio teisinio santykio subjektai. Tai yra: teisė į vardą, teisės į vardą gynimas, teisė į atvaizdą, teisė į privatų gyvenimą ir jo
slaptumą, asmens garbės ir orumo gynimas, teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą, neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę, teisė pakeisti lytį.

Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas

Kiekvienas pilietis yra tam tikros valstybės narys. Civiliniame teisiniame santykyje subjektas gali būti atitinkamos valstybės pilietis, kitos valstybės pilietis ir žmogus be pilietybės. Todėl jį tiksliau apibūdina „fizinio asmens“ terminas.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas fiziniams asmenims suteikia specifines teises, kurias gali turėti tik šie civilinio teisinio santykio subjektai. Tai yra:

1. teisė į vardą ir jos gynimas. Apima vardą, pavardę, pseudonimą. Asmuo kurio ši teisė pažeista, gali reikalauti, atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią neteisingai pasinaudojus jo vardu;

Asmens pavardė ir vardas yra asmenį individualizuojantys jo teisinio statuso elementai. Ši norma draudžia įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu, ar kitokiu būdu neteisėtai veikti kito asmens vardu. Pseudonimo (išgalvoto vardo ar pavardės) negalima vartoti kito konkretaus asmens vardu. Jį paprastai vartoja literatūros, mokslo, meno kūrinių autoriai. Fizinis asmuo gali vartoti savo pilną ar sutrumpintą vardą. Jis gali turėti du vardus (dvigubą vardą) ir gali vartoti tik vieną iš jų arba abu. Taip pat asmuo turi teisę pakeisti savo vardą ir pavardę. Tai padaryti jis gali turėti daug priežasčių. Asmens pavardė gali būti keičiama sudarant santuoką, nutraukiant ją ir kt. Vaiko vardas ir pavardė gali būti keičiami įvaikinimo atveju. Pakeitęs vardą ar pavardę, asmuo išsaugo pagal ankstesnę pavardę ar vardą įgytas teises ir pareigas.Jis privalo pranešti savo skolininkams ir kreditoriams. Tačiau CK nenustato tokio pranešimo formos, tai gali būti pranešama žodžiu, raštu arba viešu skelbimu.

Teisė į vardą gali būti ginama keliais būdais; galima pareikšti ieškinį uždrausti veiksmus, kuriais pažeidžiama teisė į vardą, jeigu pažeidžiantys veiksmai dar nėra atlikti, tačiau yra duomenų, kad šitaip gali būti, galima pareikšti prevencinį ieškinį, asmeniui kuriam buvo pažeistos šios teisės ir padaryta turtinė ar neturtinė žala, gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Asmens vardas yra neatsiejama jo šeimos, privataus gyvenimo dalis. Pažeidus vieno šeimos nario teisę į vardą, gali būti pažeidžiama ir kitų šeimos narių teisė. Todėl įstatymas numato, kad mirusio asmens teises gali ginti ir jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

2. teisė į atvaizdą. Apima fotonuotraukas, portretus ir kt. Atvaizdai gali būti atgaminami, parduodami, spausdinami ar pats asmuo fotografuojamas tik jam sutikus;

Teisės į atvaizdą norma neturėtų būti aiškinama ir taikoma absoliučiai, be jokių išlygų. Teisė į atvaizdą nėra absoliuti.

Asmens sutikimo reikia, kad ir kam jis fotografuojamas ar platinama jo nuotrauka: reklamos, mokslo tiriamojo, mokymo, švietimo ar dar kokiais nors tikslais. Asmens teisė į atvaizdą yra neturtinė teisė,tačiau kai kuriais atvejais ji gali būti įvertinta pinigais. Galimas atvejis, kai asmuo už atlyginimą gali suteikti teisę naudoti atvaizdą reklamai. Asmuo galėjo būti fotografuojamas, tačiau dar nereiškia, kad jis davė ir sutikimą savo nuotrauką naudoti reklamos tikslais.Savo sutikimą jis gali išreikšti bet kuria forma: raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais. Kiekvienu atveju būtina nustatyti sutikimo ribas, reikia aiškintis tikruosius asmens ketinimus, kokiam tikslui jis davė sutikimą jį fotografuoti ar panaudoti jo atvaizdą.

Mirusį asmenį galima fotografuoti tik jo sutuoktinio, tėvų ar vaikų sutikimu, išskyrus tą atvejį kai asmuo davęs tokį sutikimą būdamas gyvas.

Jeigu asmens fotografavimas ar jo nuotraukų publikavimas priskiriamas tam tikriems viešiesiems interesams, jo sutikimo nereikia. Tai pat sutikimo nereikia jeigu asmuo fotografuojamas dėl savo visuomeninės, tarnybinės veiklos (politikai, kiti valstybės ir savivaldybių pareigūnai, žymūs aktoriai, sportininkai, menininkai ir pan.). Tačiau fotografams negalima piktnaudžiauti šia teise ir pažeisti viešų asmenų teisės į privatų gyvenimą.Trumpalaikiai vieši asmenys, kurie sulaukia visuomenės dėmesio dėl tam tikro poelgio, tačiau tik trumpai (dalyvaudami įvykyje ar atlikdami veiksmus,ar iškart po to) gali būti fotografuojami be sutikimo. Viešoje vietoje esantis privatus asmuo turi teisę reikšti nenorą būti fotografuojamas.

Teisę į atvaizdą ginama keliais būdais: reikalaujant uždrausti veiksmus pažeidž-iančius šią teisę, reikšti prevencinį ieškinį, reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

3. teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Tai neteisėtas įėjimas į gyvenamąsias patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, turto ar jo paties ieškojimas, telefoninių pokalbių klausymasis, korespondencijos konfidencialumo pažeidimas ir kt.;

Privatus yra toks žmogaus gyvenimas, kuris vyksta ne viešumoje t.y. vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, privatūs pokalbiai, kilmė, telefono numeris ir pan. Privataus gyvenimo sritį sudaro gyvenamoji patalpa, privati žemės valda, patalpos kurias asmuo naudoja savo veiklai,
privati informacija, saugoma asmens darbo kompiuteryje.Vadovaujantis šia norma draudžiama rinkti informaciją tik apie privatų asmenį. Todėl ji netaikoma, kai apie asmenį renkama informacija, nesanti jo privataus gyvenimo dalis. Informaciją apie privatų asmens gyvenimą galima rinkti įstatymų numatyta tvarka esant teismo sprendimui.

Remiantis šia norma draudžiama rinkti informaciją apie asmens privatų gyvenimą: asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, telefono pokalbių klausymąsi, asmens ji daiktų ar jo būsto apieškojimą, asmens susirašinėjimo skaitymą, kopijavimą, duomenų apie asmens sveikatos būklę skaitymą, rinkimą, dauginimą, asmens pažystamų apklausą.

4. garbės ir orumo gynimas. Asmuo turi teisę reikalauti paneigti duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą;

5. teisė į kūno neliečiamybę ir vientisumą. Su asmeniu negali būti atliekami jokie moksliniai ar medicininiai bandymai ar tyrimai. Jo kūnas ar jo dalys negali būti komercinio sandorio dalykas;

Teisę į kūno neliečiamumą saugo ir gina ne tik civilinė teisė. Jokie bandymai susiję su žmogaus kūnu be jo rašytinio sutikimo – negalimi. Jeigu asmuo yra neveiksnus, tokį sutikimą gali duoti globėjai, tėvai. Iki duodamas sutikimą, asmuo turi būti išsamiai informuotas, kas jam bus daroma.Jeigu bus pripažinta, kad asmuo nebuvo išsamiai informuotas, jo sutikimas bus niekinis.

Tačiau ši norma numato išimtis dėl asmens sutikimo, kai kuriais gyvenimo atvejais. Sutikimo nereikia, jei yra būtino reikalingumo situacija, kai gyvybei gresia realus pavojus, o pats asmuo negali išreikšti savo valios. Tačiau žmogaus, visiškai suvokiančio jo gyvybei gresiantį pavojų ir sugebančio suvokti esamą situaciją, prieš jo valią negalima gydyti. Taip pat intervencija į žmogaus kūną galima, be jo sutikimo, esant teismo sprendimui.

Žmogus turi teisę nuspręsti dėl savo kūno panaudojimo po mirties. Jis gali asmeniniu raštu nurodyti, kad jo kūnas ( kūno dalys) gali būti panaudotas medicininiams bandymams, organų ar audinių persodinimui. Taip pat gali uždrausti naudoti jo organus ir audinius transplantacijai.

Draudžiami komerciniai santykiai susiję su žmogaus kūnu. Draudžiama pirkti ir parduoti žmogaus kūno dalis, organus, genetinę medžiagą, taip pat bet kokią šios srities tarpininkavimo veiklą, kuria siekiama pasipelnyti, ir kitus sandorius. Šis draudimas taikomas ir prostitucijai, nes prostitucijos dalykas yra žmogaus kūnas, naudojamas už atlyginimą.

Ginant teisę į kūno neliečiamumą ir jo vientisumą asmuo gali reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tai netinkamas asmens gydymas, intervencija į kūną išsamiai nepaaiškinus žmogui apie galimus neigiamus padarinius, intervencija į asmens kūną atlikta be reikiamų tyrimų.

6. laisvės neliečiamumas. Asmens laisvė neliečiama. Psichinė būsena gali būti tikrinama tik jam pačiam sutikus ar teismui nurodžius. Priverstinė hospitalizacija yra galima tik ne ilgesnė kaip 2 paros;

Negalima veiksnaus asmens laisvės riboti bet kokiais atvejais ir būdais, ar kitaip daryti asmenį priklausomu nuo kito asmens (draudžiama sutuoktiniams riboti vienas kito laisvę). Neveiksniems asmenims, prižiūrimiems globėjo, laisvė ribojama tiek kiek tai būtina siekiant užtikrinti jų priežiūrą ir aplinkinių bei visuomenės saugumą. Todėl draudžiama neveiksnų asmenį uždaryti patalpoje, neleisti jam pasivaikščioti, visiškai neišleisti vaiko į kiemą ar kitaip be pateisinamos priežasties varžyti jo laisves.

Asmens laisvės ribojimas ar visiškas atėmimas gali būti kaip kardomojo suėmimo priemonė, kaip administracinės atsakomybės priemonė ir pan.

Sergant žmogui pavojinga užkrečiama liga, nešiojant pavojingą virusą į sveikatos apžiūros centrą jis gali būti pagudytas prievarta (be sutikimo), siekiant išsaugoti aplinkinių sveikatą ar gyvybę.

Veiksnų asmenį paguldyti į psichiatrinę gydymo įstaigą galima tik su jo paties sutikimu. Tačiau yra ir išimčių: veiksnus asmuo, tačiau sergantis sunkia psichikos liga ir keliantis realią grėsmę savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui gali būti priverstinai hospitalizuotas. Asmuo pripažintas nepakaltinamu, ribotai pakaltinamu ar padaręs nusikaltimą susirgęs psichikos liga, tačiau likęs laisvėje keltų pavojų visuomenei gali būti priverstinai paguldytas į psichiatrinę gydymo įstaigą. Neveiksniems asmenims hospitalizacijai sutikimo nereikia, jį duoda globėjai.

Asmens teisės į laisvę civiliniai teisiniai gynimo būdai yra turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas.

7. teisė pakeisti lytį. Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį.

Nesusituokusio sąlyga turi būti aiškinama plačiai ir apimti taip pat aplinkybę, kad asmuo nėra saikstomas registruotos partnerystės santykių, nes priešingu atveju būtų įteisinama tos pačios lyties asmenų partnerystė. Šia teisia gali naudotis asmuo turintis tam tikrą su jo lytimi susijusią anomaliją, kurią galima pašalinti medicininiu būdu. Tokiai operacijai atlikti turi būti asmens rašytinis prašymas.

Civiliniame kodekse įtvirtinta tik asmens teisė pakeisti lytį ir pagrindinės šios šakos teisės įgyvendinimo sąlygos.

Svarbiausi žmogaus įvykiai, nuo kurių priklauso jo civilinės teisės ir
(piliečio gimimas ir mirtis, jo santuoka, ištuoka, įvaikinimas, vardo ir pavardės keitimas, tėvystės (motinystės) pripažinimas ir nustatymas, asmens lyties pakeitimas, partnerystė), registruojami civilinės metrikacijos įstaigose (civilinės metrikacijos biuruose ar skyriuose).

Asmens garbės ir orumo gynimas

Garbė ir orumas fizinio asmens savybės. Žodžiai „garbė“ ir „ orumas“ mums suprantami taip, kaip suprantami ir literatūrinėje kalboje. Tai iš dalies moralės normos. Asmens garbė traktuojama, kaip geras asmens vardas, pripažįstama pagarba už nuopelnus. Kiekvieno asmens garbė sutapatinama su jo reputacija. Civiliniai įstatymai gina ne tik aukščiausios „ prabos“, saujelės išrinktųjų garbę, jie gina tokią kiekvieno padoraus žmogaus neatsiejamą savybę, kurią jis brangina savyje, tačiau nekelia ant pjedestalo. Asmens orumas – tai subjektyvus savęs vertinimas, bei savo vertės pajautimas. Garbė – tai mūsų išorinė sąžinė, o sąžinė – tai mūsų garbė. – A. Šopenhaueris. Tačiau reikalingas ne literatūrinis, bet juridinis aptariamų sąvokų apibrėžimas.

Teisine prasme garbė – tai asmens dvasinių ir dorovinių savybių, intelekto ir elgesio, santykių su kitais žmonėmis teigiamas socialinis vertinimas.

Teisine prasme orumas – tai paties asmens savo sugebėjimų, dvasinių ir dorovinių savybių, socialinio statuso, savo asmenybės supančiame pasaulyje įvertinimas.

Garbė ir orumas reiškia tam tikrą žmogaus padorumo statusą, jo atitikimą, nerašytus, bet visuomenėje priimtus etinius, dorovinius standartus, nusipelnymą tos aplinkinių pagarbos ir vertinimo bei jo paties pagarbos sau, kurios žmogus vertas kaip asmenybė.

Bandžiau išdėstyti argumentus kuriuose garbė ir orumas interpretuojamos kaip artimos, bet netapančios sąvokos. Orumas yra neatsiejama ir nedaloma žmogaus savybė, to negalima besąlygiškai pasakyti apie žmogaus garbę. Tais atvejais, kai žeminama žmogaus garbė, neišvengiamai žeminamas ir jo orumas, tačiau atvirkštinė priklausomybė anaiptol nėra užprogramuota. Jeigu žmogus yra užsitraukęs blogą vardą, negarbę, įsakmus draudimas žeminti jo orumą galioja, tačiau negalima žeminti to, su kuo kai kurie žmonės nieko bendra neturi, t.y. garbės.

XX a. komunizmas naudojo kitas priemones, orumo ir garbės supratimą naikino galutinai. Ne veltui žurnalistas A.Bačiulis „Veide“ (2004.05.13) klausia: „Kodėl jau daugelį metų vienintelis V. Landsbergis nuosekliai, užsispyręs kovoja su visais kurie kėsinasi į jo šeimos orumą? Ar ne todėl, kad pas mus dar labai silpnas garbės suvokimas? Ir šalia to jis tiksliai nurodo priežastį“. Ypač sovietmečiu garbės sąvoka tapo beveik neapčiuopiamu dalyku.

Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai Prezidentas (skambiai vadinamas valstybės simboliu) laužo priesaiką, niekina tai, ant ko padėjęs ranką prisiekia, niekina aukščiausią šalies justiciją ir visai savo tautai atvirai meluoja? Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai už priesaikos sulaužymą tautos atstovų iš posto nušalinimas asmuo vėl veržiasi į tą pačią vietą ir vėl nori tarti tuos pačius sulaužytos priesaikos žodžius? Argi ne visiškas garbės neturėjimas, kai partijos lyderis atsistojęs prieš kameras be jokio pagrindo, melagingai, šlykščiai trypia parlamento pirmininko garbę ir orumą? Garbė ir orumas apibūdina asmenybę, atskleidžia jos visuomeninę ir dorovinę vertę.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2803 žodžiai iš 5522 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.