Inform poreikio nustatymas norint pagaminti tam tikrą produkciją reikia pirmiausiaii nustatyti išteklius, kurie reikalingi jai pagaminti. Vadybinimas veiksmamms atlikti, kurių dauguma yra sprendimų paieška, taip pat reikia išteklių, ty įvairiausio turinio ir apimties informacijos. Prieš nustatytdami informacijos poreikį (kiekį), turime išsiaiškinti ir suvokti organizacijos : 1)tikslus; 2)uždavinius;3) funkcijas; 4)darbus, kuriuos reikia atlikti sprendžiant uždavinius. Palyginti sudėtinga yra nustatyti informaciją, reiklaingą vadybiniams sprendimams priimti. Šie sprendijia priimai vadovaujantis nestandartiniu projektu, o tik procedūra, kurią dar sąlygoja objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Prie objektyvių veiksnių priskiruiami: taikomi metodai, naudojamos techninės prienmonės. Prie subjektyvių : datrbuotojų kompetencija, kvalifikacija, polinkiai, požiūriai, nuostatos, kuriomis jie vadovaujasi. Informacijos naudotojų poreikiams nustatyti yra taikomi įvairūsmetodai: 1) I—nformacijos srautų tyrimia; 2) sprendimų priėmimo procedūrų analizė; 3) rašomų dokument analizė 4) darbuotojų apkalusa 5) žžiniasklaidos priemonių teikiamos informacijos analiė.Visi šioe metodaui turi trūkumų: 1) reikaluja kvalifikuotų specialistų, sugebančių juos taikyti; 2) nepakankamai gerai parengtos metodų taikymo metodikos.; 3) nepakankamai įvertina subjektyvius informacijos naudotojų poreikius; 4) reikalauja didelių darbo sąnaudų.
Norint padidinti nustatomų informacijos poreikių patikimum , būtina įvertinti konkrečios organizacijos funkcionavimą, sąlygojančius vidaus ir išorės veiksnius. Informacijos naudotojų poreikių nustatymas nėra galutinis procesas, tiek naujai susidariusios, tiek daug metų funkcionuojančioms organizacijoms. Vidinės informacijos poreikius sunkiauisiai nustatyti naujai įikūrusioms organizacijoms, nes dauguma minėto informacijos poreikių išaiškinimo metodų remiasi pradiniais duomenimis,kuriuos galima rasti tik funkcionuojančęioje organizacijoje. Nauyjai įsikurusios organizacijos informacijos poreikį galima nustatyti analogo pagrindu panaudojus šiam tikslui pasitelkus konsukltavimo firmas.
Duomenų bazės informac naudotojus netenkina vien tik žinojimas kokia informacija yra reikalinga jiems yra l. aktualu tą informaciją tureti sukauptą ir parengta tinkamai panaudojimui. Taip paruošta ir parengta uinform vadinama duomenų baze.
Projektuojant duomenų bazę reikia spręsti 2 pagrnd uždavinius: 1) nustatyti duomenų bazės struktūrą ur sudėtį; 2) paruošti duomenų bazės funkcionavimo technologiją.
Nustatant duomenų bazės struktūrą ir sudėtį reikia: 1. Išskirti nagrinėjamos veiklos srities objektus ir jų atriburžtus, kurie sudarytų prielaidas fiksuoti duomenų bazės informacijos naudotojams reikalingas ožbjektų charakteristikas. 2. Numatyti objektų ir jų atributų ryšius pagal kuriuos būtų galima gauti naudotojo prašomus duomenis. 3. Numatyti galimybę nereorganizavus duomenų bazės keisti ir plėsti objektus bei jų atributus. 4. Sudaryti sąlygas naudotojui pasirinkti reikiamo detalumo inform apie objektus. 2.) duomenų bazės technologinį procesą sąlyginai galima suskirstyti į 4 fazes: 1. Formavimo; 2 . aktualizavimo 3 kaupimo archyve 4. Naudojimo. 1. Formuojant duomenų bazę naudotojų poreikiai apsprendžia jos struktūrą ir sudėtį. Ši duomenų bazės formavimo fazė išsiskiria daugybe skaičiavimų ir procedūrų bei informac tvarkymo darbo imlumu. 2. Jeigu norime garantuoti duomenų bazės patikimumą reikia joje esančią informaciją aktualizuoti. Aktualizavimas technolog. Procesas susideda iš informac. Bazėje taisymo, papildymo, atnaujinimo ir pašalinimo.
Planavimo reikšmė sprendimo priėmimo procesas palnavimas – tai racionalumo principu pagristas būsimos veiklos numatymas. Dažnai planavimo idėja yra suprimityvinama ir suprantama kaip ateities rezultatas, kur pagal praeitį yra prognozuojama perspektyva. Ateitis dažniausiai yra sunkiai prognozuojamam ir planuojant į tai reikia atsižvelgti, čia susiduriama su prieštaravimu, kad planas yra stabilus veiklos numatymas, tuo tarpu situacija per ilgesnį laiko tarpą keičiasi. Todėl palnai tb pastoviai koreguojami ir keičiami.
Su palnais tampriai yra susijusios progmnozės. Prognozė – tai numatomos būklės vystymasis, palne yra numatoma kaip tai bus konkrečiai pasiekiamam.planavimo proceses yra sudaiktinami tikslai, nuamtomos jų pasiekimo priemonės, numatomi vykdytojai, terminai, ištekliai. Ateties neapibrėžtumas dar labiau išryškina planavimo būtinumą, nes palnuojant yra parengfiamas siekiamo tikslo įgyvendinimo variantas. Planuojant reikia prisilaikyti pagr. Sąlygų: 1) užtikrinti, kad atitiktų planiniai dydžiai ir realios sąlygos, kuriomis šie dydžiai gb pasiekti. Tik tuomet planai bus realus. Dalinius palnaus būtina sujungti I 1 bendrą sistemą, ty. Turi būti įgyvendintas palnavimo specializavimo ir kooperavimo principas. Tai pasakytina ir apie palnų detalizavimą laiko požiūriu, išskiriant strateginius taktinius operatyvinius palnaus. 2) būtinas alternatyvinis palanavimas, mažnant planavimo riziką nestabilioje rinkoje.3) planus privalu autorizuoti ty. Turi būti žinomi ne tik kūrėjai, bet ir vykdytojai. Palnavimo proceses reikia išskirti tokias fazes.: 1. Analizės fazė planavimas pradedamas visų planavimo objektųą sąlygojančių , vidinių ir
išorinių veiksnių …. Šiame etape yra labai sunkus klausimas, susijęs su reikiamu inform kiekiu. Kiekvienas planas yra orientuotas į perrspektyvą, todėl esamos būklės informacijos bazė tb atitinkamai koreguojama prognozuojant jops vystymosi raidą. Čia svarbiausiai numatyti raidos hipotezę, o jos svarbiausiais bruožas yra loginis pagrįstumas.2. tikslo fazė nustačius kas gali įvykdyti reikia nurodyti kas turi įvykti . šiuo atveju tb aiškiai išreikšti siekiami šioje fazėjje tikslai. Palno tikslus nulemia ne tik reali būklė, taip pat reikia harmoningai suderinti įmonės dalines sritis ir jas paskui subalansuoti. Trumpalaikis planavimas orentuojamas į siauras vietas, o ilgalaikių palanvimų yra siekiama šias siauras vietas pašalinti. Ir nors tobulai suderinti praktiškai yra sunku, tačiau pastovus balansavimas ir sudaro ilgalaikio planavimo esmę.3. strategijos fazė nustačius tiklsus yra numatomas jų siekimo kelias: 1) numatyomos veiklos alterbnatyvos 2) atrenkamas efektyviausiais varinatas. 4. Disponavimo fazė glovbalinės startegija yra sunskaidoma į dalines startegijas ()planus, kuriuose numatomi kiekvieno etapo atlikimo terminai, vykdytojai I, kiekvieno momento planiniai dydžiai. Šioje fazėje pasiekiamas visiškas darbų ir išteklių operatyvinis suderinamumas. 5. Kontrolei ir koregavimo fazė. Tai yra iš dalies savarankiškas etapas, tačiau l tampriai susijęs su planavimo procesu. Čia nustatomi planinių ir faktinių rodiklių nukrypimai ir tuo pagrindu atliekamas koregavimas. Pateikti etapai beveik sutampa su sprendimo priėmimo proceso turiniu, nes sprendimas ir yra sprendimas kaip turi vystytis planuojamas procesas.