Statymų leidyba
5 (100%) 1 vote

Statymų leidyba

11213141

ĮSTATYMŲ LEIDYBA

Valstybinės valdžios mechanizmas turi garantuoti tinkamą valstybės funkcijų vykdymą. Svarbiausias vaidmuo čia tenka valstybinės valdžios institucijoms, kurios paprastai skirstomos į aukštesniąsias (parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė, aukščiausiasis teismas) ir žemesniąsias (ministerijos, teismai, policija, vietos savivaldybė). Pagal funkcinę paskirtį jos sudaro atskiras valstybės organų sistemas. Sklandžiai šių institucijų veiklai užtikrinti reikia nubrėžti atitinkamą jų veiklos kryptį, kiekvienam iš jų skirti tam tikrą pagrindinių funkcijų dalį, apriboti kompetenciją, nustatyti hierarchinį pavaldumą. Visos valstybinės institucijos kartu su įvairiomis organizacijomis (pramoninkų sąjungomis, partijomis, profesinėmis sąjungomis) užtikrina valstybės funkcijų vykdymą.

1. VALDŽIOS SUSKIRSTYMO TEORIJA

Pareigų paskirstymo valstybėje klausimu domėjosi dar senovės mąstytojai. Daugiausia šioje srityje nuveikė XVII a. anglų filosofas J. Locke, sukūręs ištisą mokslą apie valdžios galių atskyrimą. Veikale “Du traktatai apie valstybinį valdymą” jis pagrindė būtinybę sukurti tokią valstybę, kuri nesikėsintų į piliečių privatinę nuosavybę, garantuotų nuomonių ir sąžinės laisvę. J. Locke suformavo specialų konstitucinį mechanizmą, kuris neleido valstybei viršyti savo įgaliojimų ir tapti despotine. Svarbiausi tokio mechanizmo komponentai – valdžios galių atskyrimo principas ir teisėtumas. Siekdamas išvengti valdžios susikoncentravvimo vienose rankose, jis siūlė atskirti įstatymų leidybą nuo vykdomosios valdžios. Šią idėją filosofas pagrindė konkrečiais žmogaus veiklos bruožais. Įstatymų leidyba turi užsiiminėti žmonės turintys sugebėjimų kurti taisykles ir jomis vadovautis. Dirbantys vykdomosios valdžios struktūrose privalo sugebėti vykdyti bei įgyvendinti tokias parengtas taisykles. Teisinė valdžia Locke koncepcijoje nėra savarankiška. Ji priskiriama vykdomajai valdžiai.

J. LOCKE (DŽONAS LOKAS)

Svarbiausias J. Locke (1632-1704 m.) veikalas “Du traktatai apie valstybinį valdymą” (1690 m.). Locke politinės teorijos yra šiuolaikinės Vakarų demokratijos provaizdis. Daugelis jo idėjų turėjo įtakos XVIII a. Amerikos ir Prancūzijos revoliucijoms. Savo tvirtinimu visi žmonės sukurti lygūs Locke prieštaravo Hobbes. Locke tikino, jog Hobbes supainiojo dvi sąvokas – prigimtinė būklė ir karo padėtis.

Locke nuomone, valdymas turi būti grindžiamas įstatymu, o ne jėga. Įstatymus kuria žmonių atstovai tų pačių žmonių vardu, todėl piliečiai turi teises, kurių apriboti negali valdžios kišimasis. Šis teiginys įtrauktas į Amerikos konstitucijos Teisių bilį.

Valdžios galių padalijimo klausimą XVIII a. nagrinėjo ir žymus prancūzų filosofas bei švietėjas Montesquieu (Šarlis Lui Monteskje). Visai švietimo epochai buvo būdingas naujų valstybių modelių kūrimas ir ieškojimas. Todėl šios temos neapėjo ir Montesquieu. Būdamas absoliutinės monarchijos priešininkas, jis siekė apriboti jos galią visais įmanomais būdais. Veikale “Įstatymų dvasia” filosofas teigė, kad visos valstybinės valdžios susikoncentravimas vieno asmens rankose (arba viename organe) veda beteisiškumo įsigalėjimo link. Tuo tarpu vadžios suskirstymas apsaugo valstybę ir piliečius nuo galimo piktnaudžiavimo valdžia. Pagal Montesquieu visą valdžią būtina suskirstyti į tris dalis (sistemas): įstatymų leidybą, vykdymą ir teismą. Įstatymų leidyba turi būti pavesta įstatymų leidimo susirinkimui; vykdomoji valdžia turi priklausyti karaliui ir jo ministrams; teisminė valdžia – renkamiems teismams. Trijų valdžių buvimą filosofas laikė valstybės idealu.

Ši teorija buvo nukreipta, visų pirma, prieš absoliutizmą ir skirta absoliutinei monarchijai apriboti. Politiniu požiūriu ji turėjo užtikrinti naujos klasės – buržuazijos – dalyvavimą valstybinės valdžios struktūrose. Tuo metu ši klasė dar nebuvo tokia stipri, kad visą politinę valdžią galėtų paimti į savo rankas.

Šiuolaikinėse valstybėse griežčiausiai ir nuosekliausiai valdžia yra išskaidyta JAV ir visose prezidentinėse sistemose. Čia funkcionuoja trys, viena nuo kitos nepriklausančios valstybinių organų sistemos. Įstatymus leidžia Kongresas (parlamentas). Vykdomoji funkcija atitenka respublikos prezidentui ir jam pavaldiems departamentams (ministerijoms) ir kitų centrinių žinybų vadovams. Teisingumo funkcija – teismams. Visos šios valstybinių organų sistemos formaliai viena nuo kitos nepriklauso ir savo konstitucines funkcijas vykdo savarankiškai. Tai tik vienas konkretus valdžios galių atskyrimo pricipo realizavimo atvejis. Daugumoje demokratijų šiandien yra parlamentinė sistema, kurioje funkcinis valdžios suskirstymas į tris valstybės organų sistemas irgi formaliai pripažįstamas. Tačiau čia jis ne toks griežtas, kaip prezidentinėse respublikose. Parlamentinėje sistemoje formaliai pripažįstama parlamento hegemonija kitų valdžios organų atžvilgiu. Čia ryšys tarp parlamento ir vyriausybės žymiai glaudesnis. Teisine prasme įstatymų leidybos ir vykdomosios valdžios organai įstatymų leidybos procese dalyvauti gali kartu. Lietuvos Respublikoje įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimui, Respublikos prezidentui ir Vyriausybei.
Vokietijoje įstatymų leidyboje dalyvauja ne tik Bundestagas ir Bundesratas, bet ir federalinė vyriausybė bei federalinis prezidentas. Vykdomosios valdžios galva – federalinis kancleris – renkamas šalies parlamente ir yra nuo jo priklausomas. Be to, vykdomoji valdžia gali atlikti ir kai kurias įstatymų leidimo funkcijas. Parlamento įstatymai biudžeto klausimais negali būti priimti be federalinės vyriausybės sutikimo. Taigi šiais atvejais pirmosios ir antrosios valdžios galių atskyrimo principas nėra toks griežtas ir nuoseklus, kaip prezidentinėse sistemose. Be to, parlamentinėse sistemose kartais pripažįstama parlamento (įstatymų leidimo valdžios) hegemonija kitų valdžios organų atžvilgiu. Kai kurie politologai, analizuodami parlamentinę sistemą ir parlamentinį valdymą, daro kategorišką išvadą: ši sistema iš viso neleidžia įgyvendinti valdžios padalinimo principo ; dėl to ji yra žymiai paprastesnė.

Patį vadžios padalinimo principą galima analizuoti ir iš kitų pozicijų. Be klasikinio, horizontalaus valdžios galių padalinimo į tris, mums jau žinomas valdžias, principo, egzistuoja ir vertikalus, t.y. federalinis. Pagal šį principą dalis kompetencijos yra perduodama vietiniams valdžios organams. Visiškai naujas šios problemos aspektas – dalies valdžios perdavimas sukurtoms viršnacionalinėms institucijoms. Tarp svarbiausių tokių institucijų reikėtų paminėti pagrindines Europos Sąjungos institucijas: Europos Parlamentą, Europos Komisiją, Ministrų Tarybą. Perduoti dalį valdžios šioms institucijoms bandoma remiantis kooperacijos, integracijos ir subsidiarumo principais. Subsidiarumo principas pagrįstas tuo, kad aukštesniems valdžios ir valdymo organams turi būti perduotos tik tos politinės ir socialinės funkcijos, kurių efektyviai realizuoti žemesnieji organai negali. Subsidiarumas neleidžia įsitvirtinti visuomenėje kokiai nors asmeninio režimo ar biurokratinės diktatūros formai, atskiria įvairių valdžių lygių kompetenciją ir įgaliojimus.

Pačiame aukščiausiame – tarptautiniame lygmenyje – siūloma spręsti saugumo, ekologijos, žmogaus teisių gynimo ir kitus klausimus. Jeigu regionines problemas sprendžia regioniniai organai, o nacionalines – parlamentai ir vyriausybės, tai globalines problemas turėtų spręsti viršnacionaliniai įstatymų leidimo ir vykdymo organai. Tai sąlygoja ir pasikeitusi pasaulyje politinė situacija.

Taigi valdžios galių atskyrimo principas nėra amžina dogma. Kiekviena politinė sistema bando realizuoti jį savaip, pritaikyti prie pakitusių sąlygų ir garantuoti politinę laisvę bei demokratiją.

2. PARLAMENTO ATSIRADIMAS, VIETA IR VAIDMUO VALSTYBĖJE

Šiuolaikinėse valstybėse įstatymų leidyba užsiima parlamentas. Parlamentas (pranc. Parlamentaire < parler – kalbėti) – įstatymų leidimo ir svarbiausias tautos atstovavimo organas, įteisinantis svarbiausius politinius ir ekonominius sprendimus. Demokratinis valdymas be parlamento – neįsivaizduojamas. Būtent parlamentui tauta rinkimuose paveda spręsti svarbiausius valstybės klausimus ir suteikia teisę kalbėti jos vardu.

Parlamentinio pobūdžio institucija galima laikyti VI ir V amžių Atėnų Asamblėją, kurioje dalyvaudavo nuo 5000 iki 6000 narių. Jais galėjo būti suaugę vyrai (moterys, vergai ir užsieniečiai dalyvauti joje negalėdavo). Balsų dauguma Asamblėja išspręsdavo bene visus iškilusius klausimus.

ATĖNŲ VALDININKAS

Visuomeninis gyvenimas Atėnuose vyko viešai. Apie kiekvieną valdininkų žingsnį, apie kiekvieną išleistą valstybės drachmą žinodavo demas. Dešimtį kartų per metus pareigūnai už savo veiklą atsiskaitydavo Tautos susirinkimui. Liaudis atidžiai sekė, kad kas nors netaptų per daug įtakingas ir tai nepakenktų demokratijai. Valdininkas, jei tik jis piktnaudžiavo valdžia, po metų nustodavo savo įgaliojimų ir neturėdavo teisės du sykius eiti tas pačias pareigas.

Jokių privilegijų nesitikėdavo iš buvimo valdžioje tie, kieno pečius ji prislėgdavo. Dirbti už mokestį V a. laisvajam žmogui buvo gėdinga. Jis dalyvaudavo valdyme tam, kad vykdytų savo tiesioginę pareigą, dažnai tam išleisdavo nemaža savo pinigų. Vienintelis atlyginimas buvo šlovė, garbės dekretai, akmenyje įamžintas vardas žmogaus, kuris rūpinosi valstybės gerove.

Įdomiausia, kad Asamblėjos vadovus ne rinkdavo, o skirdavo burtų keliu – atėniečiai tikėjo, kad šias pareigas gali užimti bet kuris pilietis. Postų buvo nedaug. Pareigūnus rinkdavo vieneriems metams, o tokių vykdomųjų institucijų kaip prezidentas , premjeras, ministrų taryba ar valstybės tarnyba, Periklio Atėnuose nebuvo. Sprendimų priėmimas guldavo ant Asamblėjoje dalyvaujančių gyventojų pečių (šiandien tai būtų pernelyg sunki visuomeninė pareiga). Atėnų tiesioginė demokratija turėjo silpnų vietų ir priešininkų, tačiau ji gyvavo per 200 metų – net ir po pralaimėjimo Peloponeso kare (404 m. pr.m.e.) pagrindiniam savo priešininkui – Spartai.

Viduramžiuose parlamentarizmas plėtojosi dviem kryptimis: vystėsi rinkimų teisė ir didėjo parlamentarų įtaka bei jų vaidmuo. Tuo metu parlamentas atstovavo ne visos tautos, o tik įvairių ūkinių grupių, korporatyvių vienetų interesus. Iš pradžių parlamento rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštieji luomai: žemvaldžiai, aristokratai ir dvasininkai. Vėliau
teisę iškovojo trečiasis, miestelėnų (arba buržuazijos), luomas. Naujaisiais laikais, XVII – XVIII a. prasidėjo tų atstovybių (parlamentų) perorganizavimas iš luomų į tautos valios . institucijas

Parlamentarizmo gimtinė – Anglija. Čia jis pirmiausia užsimezgė, išsivystė ir XVIII – XIX a. susiformavo galutinai. Parlamentarizmą išpopuliarino kylančios buržuazijos valstybės teisės teoretikai (Š. Montesquieu, Locke), enciklopedistai. Jį perėmė ir, kai ką pakeitę, praktikoje pritaikė kitos valstybės. XVIII – XIX a. tautą, o ne luomus atstovaujančius parlamentus turėjo JAV (1789 m.), Vokietija (1848 m.), Šveicarija (1847 m.), Olandija (1814 m.), Švedija (1866 m.), Suomija (1809 m.). Daugumoje valstybių šis atstovavimo organas šiandien turi specialų pavadinimą: JAV – Kongresą, Prancūzijoje – Nacionalinį susirinkimą, Turkijoje – Medžlisą, Lietuvoje, Lenkijoje – Seimą. Kai kuriose valstybėse (Anglijoje, Italijoje) jis vadinamas visuotinai priimtu parlamento vardu.

MAIŠAS VILNOS LORDUI

Britanijos parlamentas šiek tiek vyresnisis už prancūzų. Pradžioje didžiosios tarybos posėdžius sušaukdavo Anglijos karalius spręsti kariuomenės siuntimo į užsienį, muitų tarifų peržiūrėjimo ir kitiems klausimams.

Jau XIV a. kiekviena grafystė arba provincija valstybinių klausimų aptarimui, turėjo siųsti savo atstovus į Londoną. Tokios kelionės tada kainavo labai daug, todėl vietiniai valdžios organai skirdavo tam lėšų. Tas, kuriam darbas parlamente sekėsi gerai, buvo reguliariai siunčiamas į sostinėje vykstančius posėdžius. Taip formavosi parlamentarų – profesionalių politikų – sluoksnis.

1826 m. Britanijos parlamente pirmą kartą atsirado opozicija – grupė žmonių, kuri oficialiai reiškė nepritarimą, daugumos vykdomai politikai. Britanijos parlamentarai turėjo svarbių privilegijų, lyginant su paprastais šalies gyventojais. Jie turėjo teisę be tarpininkų kreiptis į karalių. Buvo uždrausta suimti parlamentarą be parlamento sutikimo. Dauguma Britanijos parlamentarizmo tradicijų tebegalioja ir šiandien. Taip, lordas – kancleris sesijos metu turi sėdėti ant vilnų maišo, o finansų ministras privalo būti bendruomenių rūmų nariu. Ir šiandien lordai bei bendruomenių rūmų nariai į Anglijos parlamento rūmus patenka pro skirtingas duris.

Parlamentų struktūrą nustato valstybių konstitucijos. Parlamentai gali būti sudaryti iš vienų ar dvejų rūmų. Vienerių rūmų parlamentai yra Suomijoje, Graikijoje, Lietuvoje. Kitose šalyse tautos atstovybės susideda iš dvejų rūmų – žemesniųjų ir aukštųjų (JAV – Atstovų rūmai ir Senatas; Anglijoje – Bendruomenių ir Lordų rūmai). Skiriasi ir rūmų formavimo tvarka. Vienerių rūmų parlamentai ir žemųjų rūmų atstovai renkami tiesiogiai. Aukštųjų rūmų nariai renkami tiesiogiai (JAV, Italija) arba netiesiogiai (Prancūzija, Indija).

Lordų rūmai (Didžioji Britanija) – nerenkamas organas. Juos sudaro kilmingieji aristokratai, lordai, teisėjai ir anglikonų bažnyčios arkivyskupai bei vyskupai. Bendras perų (aukštosios aristokratijos titulas) skaičius – 1100 žmonių. Nuo mūsų amžiaus vidurio smarkiai suvaržytos lordų įstatyminės funkcijos: vieną ar kitą įstatymo projektą (ne finansinio pobūdžio) jie gali sulaikyti tik vieneriems metams. Pirmuoju smuiku parlamente (ir visame šalies politiniame gyvenime) groja Bendruomenių rūmai. Juose yra 650 deputatų, išrinktų penkeriems metams. Nusprendus ministrui pirmininkui ar esant nepasitikėjimo votumui, šis laikas gali būti sutrumpintas. Įstatymų projektai svarstomi ir priimami abiejuose rūmuose ir šiems sutikus.

PARLAMENTINĖ MINI ENCIKLOPEDIJA

• Pats seniausias pasaulio parlamentas – Islandijos altingas, pirmą kartą susirinkęs 930 m. po atviru dangumi, 50 km nuo Reikjaviko.

• Patys turtingiausi deputatai posėdžiauja Amerikos kongrese: trečdalis jo Senato – milijonieriai. Nė vienas kongresmenas negyvena vien tik iš savo atlyginimo, kuris sudaro 89500 dolerių per metus. Kongreso darbą užtikrina 38 tūkstančiai žmonių. Kiekvienas senatorius turi 30 padėjėjų. JAV kongreso bibliotekoje saugomos knygos, rankraščiai, audio ir videoįrašai , laikraščių ir žurnalų mikrofilmai 486 kalbomis.

• Belgijos parlamentas – labiausiai elektronika aprūpintas parlamentas Europoje. Tokiu jis tapo po to, kai neseniai buvo įvesta “Paroli” sistema, apjungianti savyje galingą ESM.

• Pats skaitlingiausias – Kinijos liaudies atstovų susirinkimas (2970 deputatų).

• Pats mažiausias parlamentas – Lichtenšteine (15 deputatų).

KAIP OPOZICIJĄ SUPRANTA ANGLAI

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dalyvaujant didžiausiems jo herojams Roosevelt – Amerikoje ir Churchill – Anglijoje, buvo sušaukta Postdamo konferencija, kurios metu vieną sekmadienį Anglijoje vyko parlamento rinkimai. Į konferenciją Anglijai atstovauti atvyko, žinoma,Churchil, Konservatorių partijos pirmininkas, su garsiu užsienio reikalų ministru Anthony Eden. Po rinkimų, kuriuos pralaimėjo konservatoriai, nepaisant asmeninio Churchill populiarumo ir anglų tautos dėkingumo lyderiui, pirmadienį Anglijos delegacijai vadovauti ir jos baigti atvyko Clement Attlee, buvęs opozicijos vadovas (karo metu!), Darbiečių partijos pirmininkas, ir jo užsienio reikalų ministras Bevin. Churchill gi,
atsisveikinęs su Stalinu, Truman ir de Gaulle, išvažiavo namo… į pensiją, pasidžiaugti aukštais asmeniniais reitingais. Tai nebuvo staigus ir šliaužiantis perversmas, tik demokratinis procesas.

3. PARLAMENTO STRUKTŪRA IR TEISINĖ DEPUTATŲ PADĖTIS

Parlamentas suformuojamas ir ima funkcionuoti po visuotinių rinkimų. Jame susiburia įvairių politinių partijų veikėjai, atstovaujantys skirtingų socialinių grupių interesus.Todėl parlamente vyksta konkurencinė kova, kaip ir visoje visuomenėje. Laimėjusi rinkimus politinė partija arba kelių partijų koalicija tampa vyriausybine dauguma, kurios rankose atsiduria visa valdžia. Kita parlamento dalis – opozicija, jungianti vienos ar kelių mažų partijų, prieštaraujančių vyriausybės vykdomai politikai, deputatus. Opozicijai vadovauja žymiausi politikai – opozicinių partijų lyderiai. Bet kokiame parlamente opozicijos buvimas yra ne vien normalus reiškinys, bet ir būtinas. Ji visada išreiškia piliečių norus ir siekius. Bet kokia opozicija turi dvi pagrindines funkcijas. Pirma, opozicija neleidžia įsigalėti vienai partijai ir pažaboja valdžios savivalę, padeda išlaikyti konstitucinį valdžios pobūdį. Antra, jokie politiniai sprendimai nėra tobuli. Todėl parlamente opozicija nurodo valdžios klaidas ir trūkumus. Ji – priemonė valdžiai apriboti ir socialinės taikos puoselėtoja. Pirmieji pozityvios opozicijos reikšmę pripažino anglai.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2427 žodžiai iš 4668 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.