Svarbiausi politinės ekonominės ir socialinės pasaulio raidos bruožai xix a
5 (100%) 1 vote

Svarbiausi politinės ekonominės ir socialinės pasaulio raidos bruožai xix a

Jūratė Litvinaitė/Istorija: viskas, ko reikia egzaminui

XII TEMA. SVARBIAUSI POLITINĖS, EKONOMINĖS IR SOCIALINĖS PASAULIO RAIDOS BRUOŽAI XIX a.

Pramonės revoliucija – ekonominio gyvenimo posūkis, sukeltas sparčios industrializacijos raidos, kai XVIII am. gamyboje imta naudoti mašinas, varomas garu. 1769 m. Džeimsas Vatas išrado garo mašiną. 1815 m. anglų inžinierius Džordžas Stefensonas suprojektavo pirmąjį geležinkelį ir sukons-travo pirmą varomą garvežį. 1807 m. R.Fultonas išrado garvežį, o XIX am. pr. sukonstravo pirmuo-sius garvežius tinkamus praktiniam naudojimui. Pramonės revoliucija prasidėjo anglijos tekstilės pramonėje. Vėliau persimetė į Olandiją, Prancūziją, Belgiją, Vokietiją, Austriją ir kt. Požymiai: dar-bo mechanizacija, masinė gamyba, garo energijos panaudojimas.

Industrializacija – stambiosios mašinų gamybos pramonės kūrimas, leidęs agrarinę ir agrarinę pra-moninę šalį paversti pramonine agrarine arba pramonine šalimi. Industrializacija prasidėjo pramoni-niu perversmu XVIII am. pab. D.Britanijoje. Pirmoji industrializacijos banga XVIII am. pab. – XIX am. pr. apėmė Prancūzija, Belgiją, Šveicariją, JAV, antroji – Vokietiją, trečioji – Italiją, Rusiją, Skandinavijos valstybes, Japoniją. Lietuvoje – XIX am. pab.

Agrarinė revoliucija – žemės ūkio revoliucija. Agrarinė revoliucija, prisidėjusi prie industrializaci-jos, sukūrė palankias sąlygas vystytis pramonei. Augant gyventojų skaičiui, sparčiai augo žemės ūkio produktų paklausa.Vystantis žemės ūkiui išaugo pramonės gaminių paklausa ir dėl to išsiplėtė vidaus rinka. Dėl aukštų žemės ūkio produktų kainų, nemažo pelno žemės ūkyje buvo kaupiamas kapitalas, kuris vėliau buvo investuojamas į pramonę. Ir tai darė ne tik buržuazija. Anglijos aristo-kratija nuo seno savo ūkiuose kūrė lentpjūves, akmens skaldyklas. Jie vis daugiau investavo į pre-kybą, akmens anglies ir geležies rūdos šachtas, fabrikus. Aristokratija daug lėšų skyrė tiesti kelius, kasti kanalus. Kaip pavyzdys, anglijoje sukuriama tekstilės pramonė. Žemdirbiai augino javus, bet dėl blogų klimato sąlygų (drėgmės, vėjo) buvo nuspręsta dirbamus laukus paversti pievomis avims, kurių vilnos perdirbimui buvo steigiamos manifaktūros. Taip buvo pereita nuo ūkininkystės prie gy-vulininkystės bei susiformano stipri tekstilės pramonė.

Darbininkų judėjimas – pramoninio perversmo epochoje (XVIII am. pab.–XIX am. pr.) atsiradu-sio plataus žmonių sluoksnio prasidėjusi kova už savo socialines ir politines teises. Dėl staigių eko-nominių, socialinių pasikeitimų, kuriuos sukėlė pramonės revoliucija, nusigyvenęs valstietis ar ama-tininkas, laisvoje rinkoje priverstas parduoti darbo jėgą, buvo pasmerktas baisiam išnaudojimui. Pir-miausia darbininkai ėmė kovoti už savo teises Anglijoje, kur pramoninis perversmas prasidėjo anks-čiausiai. Pradinė darbininkų judėjimo fazė buvo (XVIII a. pab. – 1825 m.) luditų (mašinų laužytojų) judėjimas. Jo dalyviai manė, kad į vargą juos įstūmė fabrikuose rankų darbą pakeitusios mašinos. 1824 m. Anglijoje panaikinamas draudimas darbininkams jungtis į profsąjungas. Vėliau atsirado or-ganizuotos kovos formų: nuo 1825 m. tredjunionų (darbininkų profesinių sąjungų) veikla, koopera-tyvai. 1833–1848 m. čartistų judėjimas, dėl rinkimų teisės išplėtojimo Anglijoje. 1836m. Londone įkurta darbininkų asociacija, kuri 1838m. paskelbė “Liaudies chartiją”, reikalavusią visuotinės rin-kimų teisės. Čartistai – pirmoji darbininkų partija. Pirmuosius masinius darbininkų judėjimus nuo1875m. pakeitė socialistinės partijos.

Protektoratas – 1. valstybės priklausomybės forma; stipri valstybė per savo atstovą tvarko silpnesnės šalies užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką; 2. Anglijos valdymo forma (1653 – 1659 m.): iki gyvos galvos išrinkto lordo protektoriaus vadovavimas respublikai.

Parlamentizmas – parlamentinė valstybės valdymo sistema: parlamentas yra viršesnis už kitus valstybės organus; vyriausybė atskaitinga parlamentui; ji turi turėti parlamento daugumos pritarimą; paleisti parlamentą yra valstybės vadovo teisė. Partija – 1. politinė organizacija, veikianti kokios nors programos, išreiškiančios šios organizacijos interesus ir idealus, pagrindu: stengdamasi programą įgyvendinti, siekia valdžios; 2. politinė grupuotė; 3. žmonės sudarantys tą organizaciją.

Romantizmas pamažu blėso. Naujiesiems rašytojams buvo svarbu parodyti ne senąją luomeninę santvarką ir ją idealizuoti, o aprašyti ir net kritikuoti tuo metu paaštrejusius socialinius ir politinius konfliktus. Tokia literatūra paskatino ir utopinio socializmo atsiradimą. Daug politikų ir mąstytojų įvairiose šalyse pradėjo kurti ateities projektus, ieškoti būdų, kaip padaryti žmones laimingesnius, išvengti didžiausių negerovių. Prancūzijoje tokiais socialinės utopijos kūriniai pagarsėjo Sen Simo-nas, o Anglijoje – R.Ovenas, vyriausybę ir turtinguosius raginęs padėti skurstantiems, panaikinti darbininkų išnaudojimą. XIX am. spauda tapo “ketvirtąja valdžia”. 1893 m. N.Zelandijoje pirmą kartą rinkimų teisė suteikta moterims, 1902 m. Australijoje, 1906 m. Suomijoje, 1907 m. Suomijo-je, 1915 m. Danijoje ir Islandijoje, 1917 m. Olandijoje ir Rusijoje, 1918 Airijoje,
D.Britanijoje, Kanadoje, Lenkijoje.

Svarbiausi buities ir gyvenimo pokyčiai. Žmonės iš kaimo ūkio, negalėdami išmaitinti šeimų, geresnio gyvenimo traukė ieškoti į miestus. Apsigyvendavo daugiaaukščiuose namuose (“barakuose”), kur, dėl blogų higieninių sąlygų, lengvai galėdavo plisti įvairios ligos ir epidemijos. Bet XIX am. II pusėje padėtis keitėsi. Pradėjus statyti tobulesnius namus, pagerėjo žmonių buitis. XVIII am. pab. Europoje, ypač Anglijoje bei Prancuzijoje, pradėta tyrinėti maitinimosi problemos, stengtasi išsiaiškinti maisto poveikį sveikatai. Žmonės pradėjo valgyti sveikesnį maistą, atsirado “stalo reglamentas”. Taip pat didelė pažanga įvyko medicinoje, higienos srityje. Buities ir gyvenimo gerėjimas leido ilgėti europiečių gyvenimo trukmei. Pradedama galvoti apie ekonominę šeimos padėtį, tiksliai apskaičiuojama, kiek vaikų ji gali išmaitinti, išleisti į mokslus.

1861 – 1865 m. JAV pilietinis karas. Priežastys: vergovė stabdė ekonominę šalies raidą, pietinių valstyjų plantatoriai nesirūpino pramonės plėtojimu, plantatoriams nepatiko besitęsusi fermerių kolonizacija į vakarines šalies žemes, šiauriečiai siekė didelių muitų įvežamoms iš Anglijos prekėms. Svarbesni įvykiai: 1860m. A.Linkolnas išrenkamas šalies prezidentu, 1861m. susikuria JAV pilietinių valstijų konfederacija(sostinė Ričmondas), A.Linkolnas nepripažįsta pietinių valstijų atsiskyrimo, 1861m. pietiečiai pradeda karinius veiksmus apšaudydami Samterio frontą, 1863m. paskelbtas vergų išlaisvinimo aktas, 1864m. A.Linkolnas perrenkamas prezidentu. Padariniai: po piletinio karo, 1865m., vergvaldžių agentas Dž.Butas nušovė A.Linkolną, pilietiniame kare žuvo daug žmonių, sugriauta daug miestų, fabrikų, geležinkelių, nuniokota dirbama žemė(ypač pietinėse valstijose). Reikšmė: JAV kongresas patvirtino kostitucijos pataisas: 13–ąją 1865m. dėl vergijos panaikinimo, 14–ąją 1868 m. suteikia negrams pilietines teises, 15–ąją 1870m. suteikia negrams rinkimų teisę; 1877m. buvo priimti segregaciniai įstatymai. Pagal juos negrai atskirti nuo baltųjų.

Abolicionizmas – 1. judėjimas, kilęs Š.Amerikoje XIX am. I puseje, siekęs vergijos panaikinimo. 2. judėjimas, siekiant panaikinti kurį nors pasenusį įstatymą.

1852 m. pasirodė H.Bičer–Stoun romanas “Dėdės Tomo trobelė”, kuriame autorė vaizdžiai atskleidė vergovinės sistemos žiaurumus.

Kukluksklanas – JAV slapta teroristinė rasinė organizacija, kovojanti prieš negrus ir imigrantus.

Plantacija – didelis ūkis, besiverčiantis monokultūros auginimu (cukrašvendrių, tabako, kavos, medvilnės ir t.t). Plantaciniai ūkiai paplitę Brazilijoje, Argentinoje, Alžyre, Egipte, Australijoje ir t.t., ten, kur pigi darbo jėga.

1904 m. JAV pasirašo sutartį su Panama, kur pradedamas kasti Panamos kanalas, turintis sujungti Atlanto ir Ramųjį vandenyną.

R.Ly (1807–1870) vergvaldinių Pietų valstijų konfederacijos kariuomenės vyriausiasis vadas.

J.Grantas (1822–1885), nuo 1864 m. vyriausiasis JAV federacijos kariuomenės vadas. Nuo 1869 iki 1877 m. JAV prezidentas.

Emigracija (lot. emigratio – išsikėlimas)– žmonių persikėlimas iš tėvynės į kitą šalį. Ryškiausi emigracijos motyvai: ekonominiai, politiniai, religiniai, rasiniai, kultūriniai ir patriotiniai.

Imigracija (lot. immigro – apsigyvenu, įsikuriu) – 1. kitos šalies gyventojų atsikėlimas į kurią nors šalį norint joje apsigyventi; 2. kito krašto gyventojų, apsigyvenusių kurioje nors šalyje, bendruomenė.

JAV ekonomika XIX am. antroje pusėje: pramonėje ir žemės ūkyje diegiamos mokslo ir technikos naujovės, siekiant apsaugoti vidaus rinka vykdomas protekcionizmas, prezidento Teodoro Ruzvelto valdymo laikotarpiu pradedama “garbingo sandėrio” politika, kuri padidina ekonominę valstybės galią, prasidėjusi imigracija į JAV turi ekonominę ir kultūrinę reikšmę.

Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria nacionalinė ekonomika saugoma nuo nuo kitų šalių konkurencijos, siekiant padidinti vietinių pramonės įmonių pelną, vidaus rinkos prekių kainas. Paprastai pasireiškia muitų politika.

Liberalizmas, kaip politinė doktrina atsirado XVII am., suklėstėjo laisvojo kapitalizmo laikotarpiu dėl nepasitenkinimo absoliutizmo valdymo forma. Liberalizmas – politinė srovė, pasisakanti už parlamentinę santvarką ir ūkininkavimo laisvę. Pagrindinė liberalizmo tezė: visi žmonės iš prigimties yra lygus ir laisvi. Bet kokie išoriniai žmogaus laisvės suvaržymai ir apribojimai turi būti atmesti. Tačiau kiekvienas žmogus yra visiškai atsakingas pats už save ir už tai, kad naudodamasis savo laisve netrukdytų to daryti kitiems. Pagrindiniai liberalizmo bruožai: individo laisvė, apribota, bet efektyvi valstybė, galimybių lygybė, visuomenė kaip bendradarbiaujantis individualizmas. Liberalizmas pasisakė už: žodžio ir spaudos laisvę, bažnyčios atsiskyrimą nuo valstybės, rinkimų teisės išplėtimą, valstybės nesikišimą į visuomenės ūkinį gyvenimą. Libaralizmas didžiausią dėmesį skyrė laisvai konkurencijai. Paklausa ir paiūla turėjo reguliuoti kainas visose šalyse. Valstybė turi tapti “piliečių ramybės ir rimties sargu”, “naktiniu sargu” , rūpintis tvarka, gynyba, prižiūrėti, kad nebūtų išvogtas kapitalistų turtas.
dauguma viduriniosois klasės atstovų (mokslininkai, verslininkai, tarnautojai). Pagrindiniai liberalizmo atstovai: Dž.Lokas, Dž.St.Milis bei liberalios ekonomikos teoretikas A.Smitas (“Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas” 1776 m.).

Konservatizmas (lot. concordatus – išsaugoju)– 1. laikymasis senų tradicijų, papročių, tvarkos, siekis juos išsaugoti, atkurti; 2. priešiškumas naujovėms. Konservatizmas susiformavo po Didžiosios prancūzų revoliucijos, nes ji bei liberalios idėjos tiek sukrėtė senojo rėžimo politinę, ekonominę, socailinę tvarką, kad žmonės, norėję išlikti ištikimi senosioms tradicijoms, buvo priversti suorganizuoti ir savo judėjimui bei idėjoms suteikti politinę formą. Konservatizmas pasisakė už senų tradicijų laikymąsi, už nusistovėjusių žmonių tarpusavio ryšių išsaugojimą ir puoselėjimą, buvo už atsargių ir pamatuotų reformų įgyvendinimą. Konservatizmo pradininkas K.Berkas.

Socializmas – 1. idealogija, ekonominės minties kryptis, reikalaujanti panaikinti privatinę gamybos priemonių nuosavybę, sukurti tokią visuomenės santvarką, kurioje nebūtų įgyvendinti socialinės lygybės bei teisingumo principai. Teorijos kūrėjai: K.Marksas ir F.Engelsas, kurie savo politines mintis ir pažiūras išdėstė “Komunistų partijos manifeste”(1848 m.) bei A.Sen Simonas, Š.Furjė, R.Ovenas. 2. tos idealogijos principais pagrįsta visuomenės santvarka. Socializmo ideologijos susiformavimą XIX am. paskatino pramonės perversmas. Dėl industrializacijos susikūręs platus darbininkų sluoksnis iškėlė labai svarbią socialinę problemą – kaip panaikinti darbininkų ir neturtingųjų visuomenės sluoksnių skurdą. Socializmas teigė, kad visi žmonės turi turėti lygias galimybes plėtoti savo gabumus, susikurti gerovę, pagrindinė vertybė – socialinė lygybė ir teisingumas, numatė, kad norėdami tai įgyvendinti darbininkai turi paimti valdžią į savo rankas, panaikinti privačią nuosavybę, žmonių skirstymą į klases.

Susiformavusi socializmo politinė teorija susikilo į keletą srovių. Vieną didžiausių – K.Markso ir F.Engelso šalininkai, pasivadinę marksistais, buvo įsitikinę, kad socializmą įgyvendinti įmanoma tik revoliucijomis ir kitais ginkluotos kovos būdais. Populiaresnės nei marksistų tapo reformistinės idėjos, dar kitaip vadinamos revizionizmu. Jo pradininkas buvo socialdemokratas Eduardas Bernšteinas(1850 – 1932). XIX am. pab. E.Bernšteinas straipsniuose apie socializmo problemas pabrėžė, kad yra visai ne taip kaip prognozavo K.Marksas ir F.Engelsas – socailiniai santykiai, esant kapitalizmui, nepaaštrėjo taip, kad kiltų revoliucija. Priešingai, pasiturinčių žmonių padaugė-jo, išnaudojimas sumažėjo. Darbininkai, organizuotai kovodami, pasiekė nemažai laimėjimų. E.Bernšteino nuomone, socialistai neturėtų rengtis kovai, revoliucijoms, o susitelkti visuomenės auklėjimui, švietimui, aiškinti socializmo panašumus, organizuoti, vienyti darbininkus ir pamažu reformuoti valstybę. E.Bernšteinas peržiūrėjo visas socializmo teorijas, numačiusias vien tik revo-liucinės kovos kelią. Todėl ir ši socializmo srovė buvo pavadinta revizionizmu. Paties socializmo E.Bernšteinas ir jo šalininkai neatsisakė. Jų nuomone, kapitalizmas yra atgyvenusi santvarka ir anksčiau ar vėliau ją pakeis socializmas, kuris bus pasiektas reformomis, demokratizuojant vals-tybę. Revizionistų srovė XIX am. pab.–XX am. pr. pamažu stiprėjo ir įsivyravo Vakarų Europos partijose.

Anarchizmas – 1. visuomeninė srovė, neigianti bet kokią valstybės valdžią; 2. autoriteto, tvarkos, drausmės nepripažinimas. Anarchizmas atsirado pramonės revoliucijos metu, labai paaštrėjus socia-liniams santykiams. Anarchizmo pradininkas Viljamas Godvinas teigė, kad didžiausios žmonijos nelaisvė – netolygus turto paskirstymas. Išeitis tėra viena – visiems žmonėms turtas turi būti pada-lintas po lygiai, ir jie visi turi gyventi laisvėje, nevaržomi valstybės, jos institucijas žmonės turėtų sujungti į bendrijas, panašiai kaip tikintieji jungiasi į parapijas, ir ir gyventi nevaržomi vienas kito laisvės, o jų veiksmus turėtų riboti tik moralinės normos. Anarchistinės idėjos labai paplito Rusijo-je. Carinės Rusijos atsilikimas, išlikusios pusiau feodalinės struktūros sudarė sąlygas anarchisti-nėms idėjoms. Vienu garsiausių šios politinės srovės idealogų tapo Michailas Bakuminas (1814–1876). Jis buvo kilęs iš senos kilmingos šeimos, buvo karininkas, atsisakęs karinės karjeros, į Vaka-rų Europą išvyko studijuoti filosofijos. Už dalyvavimą 1848–1849 m. revoliucijoje buvo nuteistas, grąžintas į Rusija, o iš čia ištremtas į Sibirą. Iš tremties pabėgo ir per Japoniją, Ameriką vėl atvyko į Europą. 1870 m. aktyviai įsitraukė į revoliuciją Prancūzijoje. M.Bakuminas reikalavo sukelti ginkluotą revoliuciją, išvaduoti piliečius nuo bet kokios valstybės prievartos. Žmonės turėjo gyventi laisvėje, jungtis į įvairias bendrijas. Visi fabrikai bei kitos gamybos priemonės turėjo būti perduotos valdyti žmonių grupėms ar komunoms. M.Bakuminas kritikavo marksistus teigdamas, kad suvalsty-binus nuosavybę žmogaus laisvė bus dar labiau apribota, nes valstybė vis labiau stiprės ir įsigalės. Anarchizmo idėjas jis paskleidė Italijoje bei Ispanijoje.

Šiuo metu Jūs matote 41% šio straipsnio.
Matomi 2217 žodžiai iš 5372 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.