TURINYS
ĮVADAS 3
1. VISUMINIS POŽIŪRIS Į SVEIKATOS UGDYMĄ 5
1.1 SVEIKATOS, SVEIKOS GYVENSENOS SAMPRATA 5
1.1.1 Taisyklingos laikysenos profilaktika 6
1.1.2 Asmens higiena 7
1.1.3 Sveika mityba 8
1.1.4 Dienos režimas 9
1.1.5 Grūdinimasis 9
1.1.6 Fizinis aktyvumas 10
1.2 PRADINĖS MOKYKLOS REIKŠMĖ UGDANT MOKINIŲ SVEIKĄ GYVENSENĄ 11
1.2.1. Mokytojo vaidmuo vaiko sveikatos ugdyme 14
1.2.2 Šeimos reikšmė ugdant vaikų sveiką gyvenseną 15
2. SVEIKOS GYVENSENOS UGDYMO PROGRAMŲ APŽVALGA 16
2.1. SVEIKOS GYVENSENOS PROGRAMOS TAIKYMO GALIMYBĖS PER PASAULIO PAŽINIMO
PAMOKAS 3 KLASĖJE 20
3. POŽIŪRIO Į SVEIKĄ GYVENSENĄ TYRIMAS 23
3.1 TYRIMO ORGANIZAVIMAS IR EIGA 23
3.2 TYRIMO REZULTATAI, JŲ ANALIZĖ 24
3.2.1 Mokinių sveikos gyvensenos įgūdžių tyrimo aptarimas 24
3.2.2 Pedagogų sveikos gyvensenos plėtojimo tyrimo rezultatų aptarimas
29
3.2.3 Tėvų požiūrio į vaikų sveiką gyvenseną tyrimo aptarimas 32
IŠVADOS 35
LITERATŪRA 37
SANTRAUKA 39
PRIEDAI……………………………………………………………
………………………………………………………………….
40
ĮVADAS
Temos aktualumas: Žmogus žemėje yra tik svečias, kuris čia būna
labai mažą laiko tarpą. Todėl norint, kad kuo ilgiau jis svečiuotųsi žemėje
reikia nuo pat mažens sveikai gyventi: propaguoti sveiką mitybą, būti
fiziškai aktyviu, laikytis higienos reikalavimų, prižiūrėti ne tik vidinę,
bet ir išorinę sveikatą, nes jos abi priklauso viena nuo kitos. Ir
svarbiausia nereikia pamiršti, jog „Sveikame kūne – sveika siela“. Todėl,
anot A. Martinkaus (1995), turbūt niekas nedrįs ginčytis, jog kiekvienam
žmogui būtinos žinios apie sveikatą ir jos išsaugojimą, nes sveikata
neegzistuoja pati savaime. Sveikata žmogus turi rūpintis visą gyvenimą. Jei
to nepaisoma sveikatą pakeičia liga. (22., p. 4)
Sveikatos pradai dedami dar negimusiam vaikui, embriono vystymosi
laikotarpiu. Žmogaus vystymasis prasideda motinos įsčiose ir priklauso nuo
daugelio veiksnių: apvaisinimo, paveldėjimo, vaisiaus nešiojimo, motinos
gyvensenos (mitybos, poilsio, fizinio aktyvumo), psichinės būsenos,
ekologijos. Racionali mityba, geras poilsis, aktyvi gyvensena, rami bei
saugi aplinka daro teigiamą įtaką motinos bei kūdikio sveikatai. Todėl
tėvai turi padėti vaikui pažinti ir atrasti save, o pedagogai tęsti bei
plėtoti išmoktus įgūdžius.
Mokslininkų, medikų duomenimis jau į pirmą klasę ateina vos
trečdalis sveikų vaikų. Daugelis jų turi funkcinių sutrikimų, serga
lėtinėmis ligomis. Mokykloje sveikata blogėja, gausėja ligos, nervų ligų,
judėjimo aparato susirgimų (13., p. 19) Mokykliniame amžiuje formuojasi ir
elgesio rizikos faktoriai (rūkymas, alkoholio vartojimas, neracionali
mityba), kurie didina tikimybę susirgti lėtinėmis ligomis. Todėl ypatingas
dėmesys turi būti skiriamas vaikams ir jaunimui, nes nuo jų priklauso
ateinančių kartų sveikata.
Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, iš esmės keičiasi jo statusas.
Jis gauna ne tik labai nelengvas pareigas, už kurias pats atsako, bet iš
esmės keičiasi ir jo gyvensena: didelę laiko dalį vaikas praleidžia
mokydamasis, sumažėja jo fizinis aktyvumas, padidėja psichinė įtampa
protinio darbo metu, keičiasi dienos režimas.
Sveikatos ugdymas, kaip vienas iš sudėtingiausių ugdymo dalių yra
įtrauktas į mokymo turinį. Jo tikslas veikti mokinių požiūrį į sveikatą,
skatinti juos nuolat rūpintis savo sveikata ir sveikaai gyventi.
Pagrindinis sveikatos ugdymo būdas – sveikatos mokymas siekiant ugdyti
elgesį ir vertybes, kurios sudarytų sveikos gyvensenos pamatus, mokyti
tausoti savo sveikatą, padėti suprasti kenksmingų įpročių ir kitų sveikatą
silpninačių veiksnių žalą. (16., p. 45)
Mokytojui tenka didžiulė atsakomybė už auklėtinio asmenybės ugdymą,
už jo sveikatos tausojimą, stiprinimą ir įtvirtinimą. Pradinėje mokykloje
vaikas turi įgyti žinių apie žmogaus kūno sandarą, vidaus organus, gyvybės
centrus, jutimus, mitybą, judėjimą ir kitus reikšmingus dalykus, kurie
sąlygoja organizmo augimą ir vystymąsi, gerą sveikatą. Pradinėje mokykloje
vaikas įgyja ne tik žinių, kurios plečia jo akiratį, šviečia, auklėja ir
lavina, bet ir intensyviai lavinamos jo fizinės, protinės ir dorovinės
jėgos, mokoma dirbti ir ilsėtis, derinti aktyvią veiklą ir pasyvų poilsį,
atsipalaiduoti. Svarbiausia yra ne žinios, o teigiamų nuostatų ugdymas,
asmenybės brandinimas, siekimas išjudinti ugdytinio dvasines potencijas
sistemingam sveikos gyvensenos ugdymui.
Vien pedagogo pastangomis reikšmingų sveikatos ugdymo rezultatų
pasiekti negalima. Reikia bendrų tėvų, auklėtojų ir pačių vaikų pastangų.
Pastarosios yra ypač svarbios, nes pozityvus požiūris ir saviaukla –
geriausias sveikatos ugdymosi būdas. Įsisąmonintas nusiteikimas pačiam
tobulinti savo kūną ir dvasią, įgyti stiprybės ir ištvermės atsiranda
ugdytinio pastangų dėka ir padeda
išsiugdyti elgesį ir vertybes, kurios
sudaro sveikos gyvensenos pamatus.
Tėvai, artimieji, pedagogai gali tik padėti vaidui atrasti ar
perimti svarbiausias gyvenimo vertybes, gyvenseną, kultūrą. Šiuo metu
svarbi problema, kaip užauginti sveiką vaiką, kuris būtų žvalus, darbingas,
galėtų gražiai ir ilgai gyventi. Vaikų norą būti sveikiems, stipriems
galima pažadinti bendraujant, suteikiant žinių apie sveikatą ir ją
žalojančius veiksnius.
Tyrimo objektas: Sveikos gyvensenos ugdymo programų taikymo
galimybės per pasaulio pažinimo pamokas 3 – 4 klasėse.
Darbo tikslas: Išanalizuoti sveikos gyvensenos ugdymo
galimybes pradinėje mokykloje.
Hipotezė: Ar pradinėje mokykloje besimokantys mokiniai
propaguoja sveiką gyvenseną?
Darbo uždaviniai:
1. Apžvelgti metodinę – psichologinę literatūrą, švietimo
reformos dokumentus sveikos gyvensenos klausimais.
2. Atskleisti sveikos gyvensenos programų įvairovę pradinėje
mokykloje ir jų taikymo galimybes.
3. Ištirti pedagogų, mokinių ir tėvų požiūrį į sveiką gyvenseną.
4. Pateikti rekomendacijas sveikos gyvensenos programų
įgyvendinimui pradinėje mokykloje.
Metodai: mokslinės literatūros analizė; anketavimas; tyrimo
rezultatų statistinė ir grafinė analizė.
1. VISUMINIS POŽIŪRIS Į SVEIKATOS UGDYMĄ
1.1 SVEIKATOS, SVEIKOS GYVENSENOS SAMPRATA
Sąvokos „sveikata“ apibrėžimas per istorinius laikus kito.
Tobulėjant pažinimo metodams ir pačiam pažinimui, tobulėjo ir keitėsi
sąvokos „sveikata“ apibrėžimas. Kiekviena epocha, kiekviena santvarka
savaip suprato ir aiškino sveikatą. Todėl šiuo metu vartojama daug įvairių
sveikatos definicijų. Sveikatos problema domisi ne tik medikai, bet ir
filosofai, sociologai bei kitų sričių specialistai. Sąvoka „sveikata“ yra
glaudžiai susijusi su kitomis filosofinėmis ir socialinėmis kategorijomis.
(22., p.8)
Sveikatos sampratos ir sveikos gyvensenos klausimus gvildeno
Vydūnas, S. Šalkauskis, A. Maceina, K. Dineika ir kt. Savo veikale
„Sveikata. Jaunumas. Grožė“ (1928), Vydūnas rašo: „Sveikata yra ypatinga
žmogaus būsena. Tai dėsnių palaikomas įvairių žmogaus buvimo gyvatų
gyvenimas ir darnus jų bendradarbiavimas“. S. Šalkauskis sveikatos sąvoką
taip pat apibrėžia žymiai platesniu negu medicinoje, filosofiniu atžvilgiu.
Jis mano, jog „… žmogaus sveikata yra toks normalus jo kūno ir sielos
sutarimas, kuris leidžia visoms žmogaus būtybės pareigoms reikštis darniai,
pereinamai“ (30., p. 471). Ir kiti įžymūs filosofai, mąstytojai sveikatą
apibrėžia kaip harmoningą dvasinės ir fizinės gyvensenos išraišką.
Sveikata – vienas svarbiausių žmogaus laimės komponentų, viena
didžiausių vertybių. žmones dažnai susimąsto ir pradeda vertinti tik tai,
ko neteko. Taip yra ir su sveikata. Kiekvienas turi teisę būti sveikas ir
mokėti sveikatą išlaikyti kuo ilgiau. (25., p. 18)
Pasak D. Trakumienę, „sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė
gerovė. Sveikas vaikas yra laimingas, veiklus ir kūrybingas. Sveikatos
ugdymas ypač svarbus vaikystėje, kai formuojasi vaiko pasaulėjauta ir
elgsena. (26., p. 91)
Pasaulinė sveikatos organizacija yra priėmusi tokį sveikatos
apibrėžimą: „Sveikata yra visiškos fizines, dvasines ir socialines gerovės
būsena, o ne vien ligos ar negalios nebuvimas“. Sveikata yra tai, kaip
atskiras individas ar jų grupė sugeba įgyvendinti savo tikslus bei
patenkinti poreikius ir kaip geba keisti ir valdyti aplinką. Todėl sveikata
yra kasdienio gyvenimo šaltinis, o ne gyvenimo tikslas; ji apima ir
socialinius, ir asmeninius išteklius, ir fizines galimybes. Šiuo apibrėžimu
sveikata apibudinama kaip visapusiškas reiškinys ir teigiama, kad nesant
tam tikru sąlygų žmonės negali būti sveiki. Gera sveikata leidžia žmonėms
gyventi visavertį gyvenimą, kuris reiškia daug daugiau nei biologinis
kelias nuo gyvybės pradžios iki mirties. Sveikata – viena pagrindinių
žmogaus gero gyvenimo sąlyga. (25., p. 18)
Mūsų dienomis medicinos literatūroje aptinkama net keliolika termino
„sveikata“ apibrėžimų. Darbe paminėsime tik kai kuriuos iš jų: 1) sveikata
kaip būklė; 2) sveikata kaip savybė; 3) sveikata kaip statistinių
charakteristikų visuma; 4) sveikata kaip procesas; 5) sveikata kaip
gyvybiškumo matas; 6) sveikata kaip nauja kokybė (kategorija); 7) sveikata
– darnos matas. (22., p.9)
Panašiai sveikatos sampratą traktuoja ir kiti šiandieniniai
mokslininkai. Antai E. Guogienė rašo: sveikata — unikali vertybė, gamtos
dovanota žmogui ir aprūpinusi jį dideliais rezervais, kurie leidžia jam
gyventi 120-150 m. (17., p. 3).
Kaip teigia R.Proškuvienė (2004), didžiausią poveikį sveikatai turi
žmogaus gyvenimo būdas, jo pastangos gyventi sveikai. žmogaus gyvensena
priklauso nuo biologinių, socialinių bei kultūrinių veiksnių ir formuojasi
veikiama socialines aplinkos, bendraujant su tėvais ir kitais
šeimos
nariais, aplinkiniais žmonėmis. Vaikui pradėjus lankyti ikimokyklinę
įstaigą, jo gyvenimo būdą veikia ugdymas. Taip pat turi įtakos visos
žiniasklaidos priemonės, reklama ir kt. (25., p. 19)
Sveikatos ugdymo turinys apima įvairias sveikatos ugdymo puses:
žinios apie save; bendroji kūno ir atskirų jo dalių higiena; maistas ir
mityba; darbo ir poilsio ritmas; grūdinimasis ir aplinka; savisauga ir ligų
prevencija.
Remiantis visais šiais principais žmones reikia išmokyti būti
sveikais. Vaikui pradėjus lankyti mokyklą pateikiami pagrindiniai sveikos
gyvensenos įgūdžiai. Pagrindinis sveikatos tikslas – ugdyti elgesį ir
vertybes kurios sudarytų sveikos gyvensenos pamatus. Sveikatos mokymo
pagrindiniai uždaviniai – mokyti žmogų tausoti savo sveikatą; padėti
suprasti kenksmingų įpročių ir kitų sveikatą silpninančių veiksnių žalą,
mokyti priimti teisingus sprendimus sveikatai palaikyti. Sveikata, jėga,
ištvermė, gyvybinių jėgų ir energijos atsarga – mūsų ginklas nuo stresų ir
gyvenimo negandų.
Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir
tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam,
saugoti ir gerinti savo sveikatą. Sveikos gyvensenos veiksniai yra:
racionali mityba, optimalus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis, racionali
darbo ir poilsio kaita, asmens higiena ir kūno priežiūra, psichoemocinis
stabilumas, saugios ir sveikos aplinkos kūrimas, žalingų įpročių
atsisakymas ir kt. (25., p. 19)
1.1.1 Taisyklingos laikysenos profilaktika
Taisyklinga laikysena – žmogaus estetinė vertybė. Ji turi didelę
reikšmę žmogaus išvaizdai ir savijautai. Taisyklinga laikysena yra ugdymo
kultūros požymis ir laisvos sielos bei geros sveikatos atspindys. Tėvai ir
pedagogai vaiką turi mokyti taisyklingos laikysenos nuo pat mažų dienų.
Valgant, piešiant, žaidžiant stalo žaidimus ir kt.. (6., p. 19)
Mokant taisyklingos laikysenos vaikus, patys suaugusieji turi
žinoti, kad sėdėti reikia nenuleidus galvos, krūtinę reikia laikyti
tiesiai, pečius vienodame aukštyje, nugara remtis į atlošą. Stalo aukštis
turi atitikti kėdės aukštį, kad vaikas, sėdėdamas nesusikūprinęs, alkūnėmis
siektų stalo viršų. Jeigu vaikas sėdi ant kėdės, skirtos suaugusiajam,
būtina padaryti padedamą ant kėdės paaukštinimą. Ypač daug dėmesio
taisyklingai laikysenai reikia skirti ruošiant vaiką mokyklai. (10., p.
54)
Nors vaiko aplinkos higieninės sąlygos tinkamos ir jis yra gerai
prižiūrimas bei auginamas, vis tiek jo dienotvarkėje turi būti numatyti
fiziniai pratimai, skirti laikysenai ugdyti. Jų tikslas – sustiprinti
raumenis, pagerinti medžiagų apykaitą, skatinti krūtinės ląstos funkcines
išgales, sustiprinti visą organizmą ir stimuliuoti visų organų bei sistemų
veiklą. Pradėti reikia nuo paprastų ir lengvų pratimų, o vėliau pamažu juos
sunkinti. Įvairioms raumenų grupėms stiprinti galima naudoti treniruoklius,
gimnastikos suolelius, sienelę ir kitus prietaisus. Svarbu yra lavinti
nugaros, pilvo, liemens ir viršutinių bei apatinių galūnių raumenis.
Pratimai atliekami neskubant, dėmesys kreipiamas į pratimo taisyklingumą,
siekiama įsisąmoninti pratimo esmę, jo poveikį sveikatai. (28., p. 35)
1.1.2 Asmens higiena
Vaiką auklėjame ne tik tada, kai su juo kalbame, mokome ir įsakome
jam. Jį auklėjame kiekvienu savo gyvenimo momentu, netgi tada kai nesame
namie. Mūsų apsirengimas, įprotis kalbėtis su kitais žmonėmis ir apie kitus
žmones, įprotis reikšti džiaugsmą ir liūdesį, elgesys su draugais ir
priešais, juokas, valgymo įpročiai, laikraščio skaitymas – visa tai vaikui
labai svarbu. Dar neturėdamas susiformavusių savo įpročių, jis atkartos
mūsų – tėvų ir pedagogų elgesį. (5., p. 67)
Asmens higiena – tai esminė sanitarinės kultūros dalis. Pradinės
mokyklos mokinys turėtų pats žinoti, kaip ir kada reikėtų plautis rankas,
naudotis nosine, šukomis, dantų šepetėliu. Deja, bet ne kiekvienoje šeimoje
jis skatinamas viso to išmokti, todėl labai svarbu, kad tėvų auklėjimo
spragas pastebėtų ir ištaisytų ugdymo įstaigų personalas (pedagogai,
medicinos darbuotojai ir t.t.). Pradedant mokyti vaikus asmens higienos
reikia ugdyti vaikuose, kad oda visada turi būti švari. Reikia ugdyti vaiką
reguliariai plauti rankas, maudytis, kad nebūtų skleidžiamas nemalonus
kvapas. (33., p. 35)
Kalbant apie kūno švarą, reikėtų nepamiršti ir rūbų higienos. Norint
pasiekti gerų rezultatų, mokytojas turėtų paaiškinti vaikams, kad rūbų
priežiūra ir švara taip pat yra labai svarbi (ypač apatinio trikotažo).
Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai dar nesugeba patys skalbti rūbelių,
todėl tuo turi rūpintis tėveliai, tačiau būtinai į pagalbą pakviesti
vaikus. Mokant vaikus praustis, nemažiau svarbu išmokyti palaikyti švarą
vonios kambaryje: tvarkingai į vietą sudėti muilą, rankšluostį ir kt.,
nepritaškyti ant sienų ir grindų, o pritaškius – iššluostyti.
Atkreipti
vaikų dėmesį į kojų, kaklo ir ausų švarą. Galima pasiūlyti vaikams stebėti
namuose, ar visi šeimos nariai vakarais nusiplauna kojas, o rytais kaklą ir
ausis.
Vaikus reikia mokyti ir burnos ertmės higienos, nes nuo dantų būklės
priklauso ne tik žmogaus išvaizda, bet ir sveikata. Jie dalyvauja atkandant
ir kramtant maistą, teisingai tariant žodžius. Nesveiki dantys sukelia daug
nemalonumų. Dantų gedimas yra viena labiausiai pasaulyje paplitusių ligų,
bet jos galima išvengti išmokius vaikus taisyklingai šepetėliu valytis
dantis, sveikai maitintis ir reguliariai lankytis pas dantų gydytoją. (29.,
p. 104)
1.1.3 Sveika mityba
Sveika mityba – tai maisto ir maitinimosi strategijos, maisto
garantijos. (28., p. 84) Tiek vaikui, tiek suaugusiajam svarbu, kad
organizmas nuolat gautų pakankamą maisto medžiagų kiekį, nes tada žmogus
geriau susidoroja su savo pareigomis darbe ir namuose.(11., p. 86)
Teisingi mitybos įgūdžiai neatsiranda savaime, jų mokamasi nuo
ankstyvos vaikystės. Tėvai turi suprasti sveikos mitybos reikšmę ir tai
turi tapti būtinu gyvenimo veiksniu visai šeimai. Tokioje šeimoje augantys
vaikai vėliau patys sugebės pasirinkti sau sveikus ir naudingus patiekalus.
Tėvai ir pedagogai turi aiškinti vaikams, kokį maistą reikia valgyti, koks
maistas yra sveikas, leisti vaikams pasirinkti užkandį, desertą ar garnyrą
patiems. Vaikai mokykloje turi būti mokomi, kad sveikas maistas gali ir
turi būti sotus, įvairus, bet kartu ir skanus. (14., p. 160)
Mitybos įpročiai laikomi vienu iš svarbiausių sveikos gyvensenos
komponentų. Nereguliari mityba, užkandžiavimas mažaverčiu maistu bei dietų
laikymasis ar badavimas mokyklinio amžiaus vaikams laikomi žalingais
elgesio bruožais. (32., p. 34) Svarbu, kad vaikai suvoktų, jog labai svarbu
yra derinti įvairius produktus. Negalima valgyti nesuderinus produktų.
Mėsos, žuvies patiekalus reikia valgyti su daržovėmis arba vienus. Reikėtų
vaikams paaiškinti, kad duona, bulvės, ryžiai ir kt. yra ne garnyras, o
atskiras patiekalas. Vaikai ir ne tik jie, turėtų žinoti, kad negalima
maisto užsigerti įvairiais gėrimais, nes maistas turi virškintis savo
sultyse. Vaisiai taip pat valgomi tam tikru laiku ir tinkamu kiekiu. Svarbu
valgyti visuomet nustatytu laiku ir saikingai. Persivalgymas taip pat
kenkia sveikatai.
Vaikas su maistu turi gauti visų medžiagų, kurios įeina į jo
organizmo sudėtį, t.y. baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių
medžiagų, vandens, vitaminų (23., p. 34).
1.1.4 Dienos režimas
Darbo ir poilsio režimas, t.y. dienos režimas (dienotvarkė) –
racionali darbo ir poilsio tvarka per parą. Gerai žinoma, kad racionalus
veiklos ir poilsio planavimas teigiamai veikia vaikų sveikatą ir protinį
darbingumą
Dienos režimas – neatsiejama vaiko sveikos gyvensenos dalis.
Įsisavinti gaunamą mokykloje informaciją, dalyvauti užklasinėje veikloje,
paruošti pamokas, padėti namų ruošoje galima tik pakankamai išsimiegojus,
pailsėjus, padarius rytinę mankštą, racionaliai maitinantis, stengiantis