Taiga-psichologinio poveikio metodas
5 (100%) 1 vote

Taiga-psichologinio poveikio metodas

1121314151

TURINYS

1. Įvadas 3 psl.

2.Įtaiga valdymo bendravime 4 psl.

3.Įtaigos psichofiziologinės ištakos ir pagrindai 4 psl.

4.Įtaigos panaudojimo istoriniai – kultūriniai aspektai 6 psl.

5. Įtaigos būdai 9 psl.

6. Tiesioginės įtaigos būdai 9 psl.

7. Išvados 20 psl.

ĮVADAS

Permainos visuomenės socialiniame – ekonominiame gyvenime yra susijusios su žmogaus, asmenybės vaidmens pasikeitimu. Visuomenės šiuolaikinė raida reikalauja išsivaduoti nuo stereotipų, kūrybiškai, netradiciškai spręsti problemas, numato kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę už savo veiksmus. Tai reikalauja didelio asmenybės dėmesio dvasiniam, vidiniam pasauliui, harmoningai panaudoti visas psichologinio poveikio priemones, tarp kurių svarbiausią vietą užima įtaiga arba sugestija.

Tam tikrą laką psichologijoje, pedagogikoje įtaigą, kaip auklėjimo metodą, ignoravo. Buvo manoma, kad įtaiga slopina valią , sumažina mąstymo kritiškumą iki aklo tikėjimo ir tik įtikinimu galima auklėti sąmoningus idėjinius kovotojus. Tuo pačiu metu psichoterapijoje įtaigos ir hipnozės taikymas nemiegančiam pacientui turi ilgą istoriją ir yra labai efektyvus.

Įtaiga yra kryptingas žodinis arba vaizdinis poveikis, sukeliantis nekritišką bet kurios informacijos suvokimą ir įsiminimą. Pagal V. Bechterevą įtaiga yra ne kas kita, kaip įsiveržimas į sąmonę, vykstantis be suvokiančio asmens dalyvavimo ir dėmesio, ir dažnai be aiškaus jo supratimo.

Pagal M. Svodašio koncepciją, aiškinančią įtaigos mechanizmą, žmogaus smegenyse vyksta informacijos vertifikacijos procesai, t. y. jos tikrumo nustatymas. Iš didelio kiekio informacijos sudėtingiausia būna logiškai perdirbama ir įvertinama. Didesnė jos dalis būna automatiškai nesąmoningai įvertinama remiantis tikrumu ir reikšmingumu. Todėl organizmas, neperkraudamas sąmonės, atsiriboja nuo neadekvataus reagavimo į signalus, kurie nesusiję su juo arba nėra svarbūs, ar turi klaidingos informacijos.

Įtaiga valdymo bendravime

Permainos visuomenės socialiniame – ekonominiame gyvenime yra susijusios su žmogaus, asmenybės vaidmens pasikeitimu. Visuomenės šiuolaikinė raida reikalauja išsivaduoti nuo stereotipų, kūrybiškai, netradiciškai spręsti problemas, numato kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę už savo veiksmus. Tai reikalauja didelio asmenybės dėmesio dvasiniam, vidiniam pasauliui, harmoningai panaudoti visas psichologinio poveikio priemones, tarp kurių svarbiausią vietą užima įtaiga arba sugestija.

Įtaigos psichofiziologinės ištakos ir pagrindai

M. L. Lineckis įtaigą laiko biopsichosocialiniu reiškiniu. Pagal jį šis fenomenas yra biologinis dėl smegenų struktūros, psichologinis fenomenas pagal formą, socialinis fenomenas pagal turinį ir visuomeninį kryptingumą. Įtaigos mechanizmo pagrindą sudaro fiziologiniai procesai, bet psichologinės veiklos turinys – pabrėžė jis, – tai žmonijos istorijos, visuomeninės būties produktas, jis socialiai determinuotas.

Konformiškumas, mėgdžiojimo refleksai, tarp kitų reiškinių sudarantys įtaigos pagrindą, būdingi gyvuliams, gyvenantiems grupėmis. Toks elgesys turi daug biologinių privalumų, dėl ko jis įsitvirtino evoliucijos eigoje. Gyvenimas bandoje mažina palikuonių mokymo terminus, didina šansus išgyventi puolant priešui. Žmogus atsiskyręs nuo gyvūnų, taip pat grįš prie bandos gyvenimo būdo. Ir kaip šiuolaikinis žmogus nenutoltų nuo gyvulių bandos jam neatsikratyti savo kilmės biologinių šaknų.

Įtaiga yra žmogaus psichikos universalus mechanizmas. Istoriškai sugestijos atradimą B. F. Poršuevas susieja su antrosios signalinės sistemos ir kalbos atsiradimu.Žmonių kalba yra pasekmė kaip tik to, kad pokalbį pradžioje sudarė įsakymai, reikalavimai ir paliepimai. Ši aplinkybė – pabrėžia B. A. Didenko, – išryškėja ir šiuolaikinėse kalbose, kuriose žodis ,,klausytis” turi ir gretimą reikšmę – “klausyti”, ,,paklusti”, kas ir buvo pradžioje vienintelė ir pagrindinė reikšmė. Ir šią sąvokos dviprasmiškumą – ją reikia pripažinti ypač sena, jei jinai sugebėjo išlikti kalbose, nežiūrint lingvistinės diferenciacijos procesų.Įtaiga vykdoma kalbos pagalba. Netgi jeigu joje dalyvauja fiziniai, cheminiai, biologiniai ir kiti faktoriai, – pažymi M. L. Lineckis – jų veiksmą sąlygoja kalba. Ji “išvedė žmogų į žmones, padarė jį pavaldžiu socialinės buities dėsniams. Žodis – gija, einanti nuo žmogaus prie žmogaus, tvirtinanti tikrovę, siejanti mus su praeities kartomis ir tęsianti prie palikuonių. Žodis – realybės kodavimo būdas, bendravimo priemonė, santykių nustatymo tarp ”Aš” ir kitų priemonė, sąmonės, minties instrumentas, apibendrintos (abstrakčios) tikrovės pareiškimas. Minčių laisvų nuo kalbos, neegzistuoja”. Žodžio jėga – informacijos užtaise, kurį jis neša.

Žmogaus galvos smegenys kalbą pertvarko į elgesį, atlaisvintą nuo tiesioginio reagavimo elgesį daro pavaldžiu užduočiai, komandai (eksteroinstrukcijai) arba sumanymui (autoinstrukcijai), tai yra kalbos planui, programai. Nors eksteroinstrukciją ir autoinstrukciją galima nagrinėti kaip ekvivalentinius, – pažymi B. A. Didenko, bet reikia kreipti dėmesį ir į jų priešingumą. Atriboję šias sąvokas, mes gausime
įtaigos ir savitaigos pagrindą, sugestijos ir kontrsugestijos pagrindą. Pirminiu lieka įtaiga (sugestija), o antriniu – negatyvinis atsakymas į įtaigą (kontrsugestiją) arba, priešingai, jo pakėlimas laipsniu.

Taigi antrosios signalinės sistemos, kalbos bendravimo branduolys yra įtaigos, sugestijos funkcija. ,,Ir šis branduolys yra ne individo viduje, o tarpusavio santykių tarp individų sferoje. Įtaiga pagal B. A. Didenko – yra žodžių prievartinės jėgos reiškinys. Vieni pasakyti žodžiai neišvengiamu būdu lemia kito elgesį, jeigu tik nesusiduria su kontrsugestija. Jis mano, kad kalbos bendravime viskas suvedama į paliepimus ir pavaldumą. Kreipimasis kalbant , jeigu ir nėra įsakymas, o informacijos pranešimas, visgi yra paliepimas atsakyti ir taip toliau. Klausytojas arba pasiduoda skatinimui (vykdo įtakotą veiksmą, nekrikštai suvokia informaciją), arba randa atsisakymo priemonių. Pokalbis abipusių prieštaravimų ir sutikimų grandis. Atsakymų, reakcijos uždelsimas, išgirstų apmąstymas taip pat yra prieštaravimas.

Taigi antra signalinė sistema gimė kaip įtaigos sistema tarp individų. „Antrosios” signalinės sistemos ištakose yra nepasikeitimas informacija, tai yra nepranešimas ko nors individo veiksmams – ypatingas bendravimas dar iki pranešimo funkcijos. Kalbos funkcijoje išskiriamas pats giliausias pagrindas – tiesioginis kalbos poveikis į adresato (recipiento) veiksmus arba įtaigos sugestiją.

Fiziologiniam įtaigos pagrindo atskleidimui didelį įnašą padarė rusų fiziologas I. P. Pavlovas. Jis nustatė, kad psichiniai skirtumai, kurie atsiskleidžia įtaigoje, atitinka galvos smegenų žievės funkcijos fiziologinius skirtumus, funkcinių ryšių tarp jos atskirų dalių nutraukimas. Smegenų informacinis modelis pasirodo izoliuotas nuo tikrovės. Į ją nepatenka grįžtamojo ryšio signalai. Izoliuotai veikiančią sistemą galima sudaryti stipriomis emocijomis. Kaip tik norint padaryti poveikį, reikia vaizduotės su emociniu įtampos derinimu.

Įtaigos sąvoka, žiūrint iš jo objekto pozicijos, apima tris nuoseklius procesus:

1) Sugestinės informacijos, turinčios elgesio programą suvokimas, arba, pagal M. L. Lineckį “elgesio programos įdiegimas”.

2) Smegenų psichofiziologiniai pasikeitimai, užtikrinantys suvoktos elgesio programos įvykdymą.

3) Psichonervinis procesas, lemiantis vykdymo sistemą. Elgesys, kūno funkcijos tampa adekvačiomis įdiegtai programai. Įtaiga pasibaigia programos virtimu veiksmu.

Įtaigos mechanizmas, pažymi M. L. Lineckis, – pasireiškia tuo, kad jos objektas pradeda veikti ne dėl loginių samprotavimų, o paprastai tartum pastumiamas, “provokuojamas” sąmonėje supratimu apie tokio veiksmo atėjimą.

Taigi, mes galime kalbėti apie įtaigą kaip apie seniausią būdą socialinio – psichologinio žmonių vienas kitam poveikio, egzistuojanti dar iki žmonių gebėjimo logiškai mąstyti, – pabrėžia M. I. Skulenko. Įtaigos kilmė aiškinama jos universalumu.

Įtaigos panaudojimo istoriniai – kultūriniai aspektai

Įtaigą žmonės stichiškai panaudojo dar savo istorijos pradžioje. Tokio poveikio ypatumas, – pagal M. L. Lineckį – yra jos siejimas su mitologine sąmone ir religija. Įtaiga egzistavo ir žmogaus kasdieninėje praktinėje veikloje, sąveikavo su pirmykščių žmonių dvasinio gyvenimo formomis. Pirmykščiais laikais įtaigos ir religijos sąvokos emocinis – psichologinis pagrindas buvo baimė.

Besuyrant pirmykščiai sąmonei ir ryškėjant moralės realistinio žinojimo elementams, religijos įtaiga pradeda vaidinti vyraujantį vaidmenį religijoje ir žmogaus socialinės – kultūrinės veiklos apeiginėje -ritualinėje sferoje. Įtaiga buvo vienintelis galimas būdas, – pabrėžia Šerkovinas, – perduoti idėjas, kurių negalima įrodyti loginiais argumentais, kurie atrodė absurdiški vertinant sveiku protu ir įprastinėmis normomis.

Sugestijos tikslingo taikymo elementai egzistuoja daugelyje šiuolaikinėse pasaulio religijose ir tikėjimuose. Nemažą įtaigos taikymo patirtį turi ir krikščionybė. Jau pirmieji krikščionys taikė įtaigos metodus kulto praktikoje. Didelį sugestinį poveikį darė kolektyviniai kulto veiksmai – bažnytinės procesijos, skulptūrinių vaizdų, ikonų išnešimas. Vienas iš pirmųjų istorinių religinių paminklų, liudijančių apie efektyvų įtaigos taikymą yra Biblija. Kristus labai mažai davė tiesioginių instrukcijų: „…nevok, nežudyk…“. Bet jis dažnai pasakojo alegorijas, istorijas, kuriomis darė žmonėms nurodymus kaip jie turi elgtis.

Šiuolaikinė bažnyčia plačiai panaudoja įvairias psichologines priemones sugestiniam žmonių poveikiui. Kolektyviniai kulto veiksmai, pamokslautojo žodis, religinės apeigos, šventyklų architektūra ir interjeras, religinė muzika, aromatinių medžiagų kvapai daro stiprų sugestinį poveikį tikintiems, formuoja vienybės su Dievu susigiminiavimo su religine bendruomene jausmą. Todėl, – kaip teisingai pažymi I. J. Čerepanova, – teisingiau būtų sutelkti mokslo pastangas ne tiek į religiją, demaskuojant ir kritikuojant magiją, kiek ieškoti racionalių grūdų jose. Suprantama, ne visas psichologines priemones ir būdus galima mechaniškai perkelti į valdymo bendravimo situaciją. Bet jų analizė leidžia rasti universalias sudedamąsias dalis, kurių taikymas valdymo bendravime padidins jo efektyvumą.

V. M. Bechterevas
pažymi: “Būdų perduoti psichiniai būsenai įtaiga kur kas daugiau ir įvairių negu būdų perduoti minčiai įtikinamu keliu. Štai kodėl įtaiga yra labiau paplitusi negu įtikinimas”. Įtaigos poveikio žmogui diapazonas neribotas – nuo paprastų komunikacijos aktų ir socialinės reikšmės reiškinių. Įtaiga gali dalyvauti jutimuose, suvokimuose, atskiros asmenybės, didelių ir mažų socialinių grupių elgesy. Įtaiga daro poveikį skirtingai žmogaus gyvenimo veiklai: poreikiams, įvertinimams, jausmams. Todėl ji ir dabar labai paplitusi kasdieniniame gyvenime. Ji gali būti nevalinga ir tikslinga. Ją taiko pačiose įvairiausiose žmogaus veiklos sferose: medicinoje, pedagogikoje, profesiniame mokyme, reklamoje, sporte. Įtaiga turi įtaką žmogaus pasaulėžiūrai jo nuostatoms, transformuojant jas.

Nepaprastai didelis įtaigos vaidmuo informacijos, turinčios meno formą, suvokime. Ji yra kaip viena meno skirtingų rūšių pagrindimų priemonių: grožinė literatūra, tapyba, kinas. Menas paveikia žodžiu ir vaizdu perduodančiu kartais sąmoningai hiperbolizuotai atskiras reiškinių savybes. Nepastebėdami to mes perimame mąstymo būdą ir netgi literatūros kūrinių herojų, autoteritingų mums žmonių manieras, esame mylimo žmogaus žavesio valdžioje, – pažymi M. L. Lineckis. Mes dažnai nevalingai pamėgdžiojame mums patikusius žmones, nesuvokdami patys kopijuojame jų elgesį. Linkę pasiduoti įpročių, tradicijų, papročių, skirtingų idėjų įtakai tėvų, gydytojų ir kitų reikšmingų asmenų pamokymams, gandams.

Sunku pervertinti įtaigos, kaip mokymo ir ugdymo vaidmenį. Čia ji yra kaip komunikatyvinių barjerų ir kitų kliūčių (skepticizmo, negatyvumo) įveikimo būdas.

Kaip psichologinio poveikio instrumentas, įtaiga plačiai taikoma žiniasklaidos. Be to, J. A. Šerkovinas išskiria dvi priešingas tendencijas.

1. Įtaiga nagrinėjama kaip pagrindinis būdas organizuoti visuomeninę nuomonę ir manipuliuoti žmonių sąmone. Tiesiogiai įsiveržia į jų psichinį gyvenimą. Informacinis poveikis čia organizuojamas tokiu būdu, kad mintys, supratimai, vaizdai įeitų tiesiogiai į sąmonės sferą ir įsitvirtintų ten, kaip kažkas duotas, neabejotinas, jau įrodytas. Tai tampa galimu pakeičiant psichikos aktyvams poelgio komunikacijos dalykui dirbtinai sukurtu informacijos suvokimo pasyvumu. Toks pasyvumas siekiamas tokiais būdais:

• Išlaikant dėmesį informacijos gausumui;

• Pranešimų įteikimo atektyne forma;

• Šaltinių prestižo dirbtinis hiperbolizavimas.

Pagrindinis tikslas, kurio siekiama, yra neleisti reiškinių loginio apmąstymo, neduoti galimybės nustatyti priežastinius ryšius ir kartu bandyti įpiršti ne tik tam tikrą išorinį elgesį, bet ir įdiegti į sąmonę įvertinimu atitinkamas normas.

2. Antra tendencija yra ta, kad įtaiga taikoma kaip pagalbinis mechanizmas, papildantis įtikinimo komunikaciją ir didinantis jo efektyvumą tais atvejais, kai reikalinga įveikti pasipriešinimą įtikinimui. Įtaiga čia vykdoma kartu su įtikinimu ir dėl vienų ir tų pačių tikslų. Sugestinis poveikis nekuriamas neinformuotumu, žmonių prietarumu, silpnumu ir kitais iracionaliais momentais, didinančiais žmonių pasirengimą nekritiškai suvokti informaciją.

Šiuolaikinėje socialinėje psichologijoje įtaigos principas taikomas aiškinant tarpasmeninio poveikio procesus. Svarbią vietą įtaiga vaidina valdyme. Ji yra viena iš pačių efektyviausių ir palyginti paprastų poveikio metodų taikomų pavaldiniams. Be to vadovui reikia atsižvelgti, kad komandos našiai sugestyviai daro poveikį vienas kitam, dėl ko susidaro bendra tikslo psichologinė nuostata, atsiranda specifinis psichologinis klimatas, formuojama kolektyvinė sąmonė.

Įtaiga būdama socialinio – psichologinio poveldo variantu, numatančiu nekritinį informacijos suvokimą, taikomu tais atvejais, kai kritinis mąstymas neduoda reikalingo efekto arba tiesiog nepageidautinas.

Įtaiga, kaip vienas iš bendravimo mechanizmų, turi tam tikrą kultūrinį vaidmenį, leidžiantį įvaldyti dvasines vertybes, perduoti žinias ir patirtį.

Įtaigos pagalba galima numatyti nuovargį, jį pašalinti, didinti žmogaus darbingumą. Ji turi didelių galimybių mažinant laukimo būsenos neigiamą poveikį, mažinti stresą ekstremaliomis sąlygomis. Šiems tikslams pasiekti vadovas gali taikyti atitinkamą įtaigos formulę, kuri turi būti trumpa, reikia vartoti paprastus ir suprantamus žodžius ir pasakyti su informacija atitinkančia įtaigos tikslus. Pavyzdžiui, norėdamas sumažinti pavaldinių susijaudinimą kritinėje situacijoje, vadovas gali kategoriškai įsakmiu tonu tarti frazę: «Visi ramūs! Veiksime pagal tokį planą… Kreipkite dėmesį į…».

Pavaldinių veiklos valdyme reikia atsižvelgti į tai, kad didelį sugestinį poveikį žmonėms daro gandai. Paprastai jie sklinda esant informacijos deficitui gyvybiškai svarbiu klausimu. Nežinia kelia pavojų, emocinę įtampą, kuri sudaro reikalingas sąlygas įtaigai suvokti. Jeigu vadovas oficialiai nepatenkina informacijos poreikio, tai žmonės jos trūkumą papildo asmeniniais spėliojimais, kurie žaibiškai išplinta. Natūralu, kad dažniausiai informacija jose pasirodo iškreipta arba visiškai melaginga.

Gandai emociškai išgyvenami dėl tokių faktorių:

a) jie liečia gyvybiškai svarbias ir reikšmingas situacijas;

b) patenkina
informacinį poreikį;

c) yra bendravimo dalyvių savęs įtvirtinimo būdas: vienas jau demonstruoja savo informuotumą, o kitas turės informaciją, kurios neturės kiti;

d) gandai perduodami tiesiogiai žmonių, dažnai intymaus kontakto sąlygomis.

Vadovui reikia turėti omeny stichiškai plintančius gandus, darančius negatyvinį poveikį valdymo procesui, lengviau įspėti nei neutralizuoti. Žmogui žalinga ne išsami informacija, o jos nebuvimas arba ir sutrumpinimas. Socialiai reikšmingas informacijos objektyvumas, išsamumas ir operatyvumas -galingas priešinimasis gandų su įtaigos efektais atsiradimui ir plitimui.

Kelių ir būdų didinti psichologinio poveikio efektyvumą valdymo bendravimą, išaiškinimas reikalauja sudėtingų ir didelių psichologinių problemų gilaus apmąstymo. Jų tyrimas duoda žinių valdymo bendravimo teorijai, konkrečiai, psichologiniam poreikiui parengti.

Įtaigos poveikio žmogui mokslinis aiškinimas leidžia atskleisti reiškinių paslaptį, kuri ilgus amžius žmonėms buvo paslaptinga ir nesuprantama. Mokslo sukauptos žinios duoda galimybę suprasti įtaigos vaidmenį valdymo bendravimą, panaudoti jos galimybes optimizuojant valdymo procesą.

Vadovų susipažinimas su įtaigos psichologiniais pagrindais padės priimti teisingus sprendimus ieškant, atitraukiant ir rengiant valdymo informaciją, vengti galimų negatyvių efektų ir maksimaliai atsižvelgti į faktorius, darančius įtaką partneriui, suvokiant pranešimus ir toliau juos perdirbant.

Įtaigos būdai

Aukščiau išdėstyti dėsniai, liečiantys įtaigos, įtaigumo principus, proceso technologiją, turi tam tikrą praktinę išraišką, sugestijos būduose. Aišku, kad žemiau išvardyti būdai nėra išsamūs. Greičiausiai jie yra kai kurių aukščiau nurodytų principų realizacijos iliustracija. Todėl savotiškas vadovo praktikumas naudojant sugestiją yra įtaigos būdu, kuriuo galima skirti į tris grupes, įvaldymas:

1. Tiesioginės įtaigos būdai – patarimas, pasiūlymas, darantis įtaką pamokymams, komandai, įsakymams.

2. Netiesiogines įtaigos būdai – užuomina, pritarimas, smerkimas, “apgauti lūkesčiai” ir kt.

3. Paslėptos įtaigos būdai – nuvalkiotos tiesos, pasirinkimo iliuzija, visų variantų pateikimas, tikro ir norimo susiejimas.

Reikia pažymėti, kad pateikta klasifikacija reikalauja baigiamojo apdorojimo.

Tiesioginės įtaigos būdai

PATARIMAS IR PASIŪLYMAS

Šie būdai efektyviausi tuo atveju, jeigu objektą apėmė pasitikėti įtakojančiuoju. Tiesioginės įtaigos būdai reikalauja skirtingo balso tono, sakinių intonacijos, gestikuliavimo. Duodant patarimą, įtaigai tonas turi būti švelnus, geranoriškas. Tuo pačiu laiku psichologų tyrimai rodo, kad daugelis žmonių nežino savo intonacinių ypatumų. Labai dažnai patarimas duodamas pamokomu tonu, suprantamai keliančiu įtakojamajam vidinį protestą. Vardan išvengti šio trūkumo reikia tikslingai treniruoti kalbos intonaciją, naudotis balso garso įrašais.

PAMOKYMAS DARANTIS ĮTAKA

Pamokymas, darantis įtaką, apibūdinamas tuo, kad vadovo kreipimasis išreikštas imperatyvine forma, be argumentacijos, sąlygoja pavaldinio atlikimo elgesį. Tokio pamokymo žodinės formos yra paliepimas, nurodymas, draudimas. Šis pamokymas palaikomas emocingesne intonacija ir įtikinamais gestais. Frazės struktūra ir intonacijos neturi leisti kritinio suvokimo. Tekstas tariamas su nepalenkiamo įsitikinimo jausmu, kad pavaldinys įvykdys paliepimą. Kitaip nei komandomis ir įsakymais, kurie numato jau turimo įgūdžio suveikimą, tai pažymi I. D. Ladanovas, darantis įtaką pamokymas sukuria veiklos nuostatą apskritai. Atsistokite ! Išsitieskite! Aukščiau galvą ! Jūs galite gerai įvykdyti duotą jums užduotį. Eikite!

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2716 žodžiai iš 5329 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.