Tardytojo profesiogramos struktūra
5 (100%) 1 vote

Tardytojo profesiogramos struktūra

11213141

TARDYTOJO PROFESIOGRAMOS SISTEMA

Tardytojo profesiograma apibūdinama kaip sudėtinga hierarchinė struktūra, kurioje visos profesionės veiklos pusės, taip pat asmeninės savybės ir įgūdžiai yra labai susiję arba priklausomi vieni nuo kitų.

Kiekviena iš šių pusių atspindi tam tikrą profesionalios veiklos ciklą. Profesiogramoje realizuojasi asmeninės savybės, įgūdžiai, mokėjimas, taip pat žinios, kurios užtikrina profesionalią sėkmę šiame veiklos lygyje.

Profesiogramos esmėje glūdi ieškomoji veiklos pusė, kuri realizuojama siekimu išsiaiškinti nusikaltimą ir pasibaigia informacijos rinkimu, kuri padeda spręsti profesionalius sprendimus.

Ieškomoji tardytojo veikos pusė turi ypatingą reikšmę pirmame tyrimo etape. Jos esmė – išgauti svarbią informaciją iš supančios aplinkos (susekti nusikaltėlio pėdsakus, nusikaltimo įrankius, ginklus, nukentėjusį), kuri suteikia galimybę atstatyti nusikaltimo įvykius tokiu tikslumu, kokio reikalauja įstatymas.

Apžiūrėdamas nusikaltimo vietą, tardytojas ieško atsakymų į klausimus: kas čia atsitiko, kokius pėdsakus paliko šis įvykis? Čia didelį vaidmenį atlieka asmeninės savybės (faktoriai): visų pirma tai įgimti seklio gabumai ir sugebėjimai, taip pat turi reikšmę kriminalistikos žinios (mokymasis apie pėdsakus, nusikaltimo padarymo būdus), profesionali patirtis (įgūdžiai atkurti įvykio kontūrus), gyvenimiška patirtis. Įrodymų surinkimo proceso efektyvumas priklauso nuo jo individualių informacijos atsargų.

Sekanti lygis – tai komunikatyvinė pusė, kurios procese tardytojas turi gauti informaciją, kuri būtina atskleisti nusikaltimą, iš žmonių su kuriais tardytojas bendraus.

Apklausos metu neretai sprendžiasi apklausiamojo ir kitų žmonių likimai. Vyksta proto kovos. Tardytojui šioje kovoje padeda specialios mokslinės žinios psichologijoje ir apklausos taktikoje, meistriškumas pasireiškiantis mokėjimu ir įgudimu vesti apklausą.

Tardytojas turi mokėti organizuoti savo psichinę būklę. Geras tardytojas turi turėti įgūdžius kontroliuoti savo valinę ir emocinę sferas, ir įstatymo ribose, apklausiamojo emocijomis.

Visa tardytojo ar kvotėjo gauta informacija iš ieškomosios ir komunikatyvinės veiklos proceso yra pertvarkoma į specialias įstatymo nustatytas formas: protokolus, nutarimus ir t.t. Tam tardytojas turi gerai mokėti rašomąją kalbą, turėti įgūdžius greitai versti žodinę ir rašomąją kalbas.

Kitame lygyje tardytojas pasirodo kaip tyrimo organizatorius. Priimant atsakingus sprendimus, tardytojas siekia jų realizacijos ir taip pat atstovauja ir kitus žmones. Jo praktinis darbas kiekvieną dieną prilygsta egzaminui, kuris reikalauja ypatingo susikaupimo, tikslumo ir organizuotumo.

Sekančiame lygyje yra rekonstrukcinė tardytojo pusė. Kalbant kibernetikos kalba – tai informacinio bloko perdirbimas ir sprendimų priėmimas. Svarbią vietą šiame lygyje turi bendras ir specialusis tardytojo intelektas. Šiuolaikinis tardytojas turi labai daug žinoti: baudžiamąją ir baudžiamojo proceso teisę, kriminalistiką ir pedagogiką, finansų apskaitą ir teismo balistiką. Tai toli gražu ne visas sąrašas mokslinių disciplinų, į kurias atsiremia specialusis tardytojo intelektas – tai ir informacijos perdirbimas, hipotezių iškėlimas, tyrimo plano versijos išnagrinėjimas.

Profesiogramos struktūrą užbaigia socialinė pusė, kurioje tardytojas yra organizatorius kovoje su nusikalstamumu savo rajone arba nuovadoje. Sunkumų centras kovoje su nusikalstamumu pereina į priežasčių išsiaiškinimą ir išvadų padarymo sąlygas, kurios verčia imtis priemonių joms likviduoti.

Tardytojo suvokimas visada nukreiptas į tikslą, kuris yra planuotas ir apgalvotas. Tai surišta su profesionalia patirtimi ir mąstymo ypatumu.

Stebėjimas yra tam tikra žmonių veiklos rūšis, susijusi su numatomais daiktų suvokimais ir išorinio pasaulio reiškiniais.

Ypatingą vietą stebėjimo procese užima kryptis į tam tikrą veiklumą, kuris priklauso nuo konkretaus poreikio ir objektyvios galimybės pasitenkinti.

Nustatymo supratimas glaudžiai susijęs su veiklos vieningumo ir vientisumo problema.

Tardytojo sudarytą sistemą suformuoja “išskyrimas” kaip nusikaltimo įvykis. Tai šiek tiek vaizdingas dinaminio įvykio pavaizdavimas, kuris prisistato gyvavimo formos versiją.

Analizuojant supratimą “išsiaiškinimas kriminalistiškai reikšmingos informacijos” sustosim ties profesionaliai išsiaiškintos informacijos analize. Apžiūrint pacientą gydytojas suranda ligos simptomus ir tokiu būdu nustato diagnozę. Vairuotojas, važiuodamas gatve, priima tik jam reikalingą tuo metu informaciją: šviesoforą, ženklus, kitus vairuotojus, kurie yra numanomoje jo kelio trajektorijoje: šis paveikslas visuomet keičiasi, jis dinaminis. Taip pat elgiasi ir lėktuvo pilotas, ir oro uosto dispečeris. Visiems šiems profesionalams reikia išskirti informaciją iš supančios aplinkos, kad galėtų priimti tinkamą sprendimą. Visi kiti objektai tampa tiesiog fonu.

Apžiūrint įvykio vietą, tardytojas susiduria su visuma daiktų ir aplinkybių, kurie arba nesusiję vienas su kitu, arba susiję taip, kad tai neleidžia iškarto išaiškinti tyrimą. Kad tikslingai veikti tokiomis sąlygomis nesibaigiančioje terpėje, tardytojas, veikdamas atrinkimu, suriša vienas su kitu elementų visumą ir sukuria hipotezių
sistemą.

Kriminalistinis stebėjimas, apžiūrint įvykio vietą yra planingas, tikslingas ir apgalvotas situacijos suvokimas. Psichologijoje toks suvokimas vadinamas stebėjimu. Kad jis būtų maksimaliai efektyvus, reikia laikytis tam tikrų taisyklių. Iki apžiūrėjimo pradžios svarbu gauti bendrą supratimą apie tai kas įvyko. Nors pirminė informacija dažnai prieštarauja ir to pasekoje gali nepasitvirtinti, tačiau ji duoda tardytojui galimybę numatyti apžiūros planą ir mintyse sustatyti įvykio modelį.

Sėkmingų apžiūrų analizė liudija, kad tardytojų, kurie apžiūrinėjo pirminėje, stadijoje, dominavo vientisas objektų ir reiškinių priėmimas. Sukcesinės tendencijos (visų akiratin patekusių daiktų aprašymas laikrodžio rodyklės arba prieš jos kryptį, be bandymo išsiaiškinti nusikaltimo įvykio pėdsakus) atima iš tardytojo menišką priėjimą ir nesukuria prielaidų išsiaiškinti svarbius kriminalinės informacijos nešiotojus.

Tam tikras efektyvumas ieškomojoje veikloje priklauso ir nuo grupės asmeninių savybių ir įgūdžių, kurie aprūpina išskirti būtent tuos objektus, kurie turi reikšmingos kriminalinės informacijos: praeities paveikslų išskyrimas (nusikaltimo įvykio) pėdsakais, kurie buvo palikti tikri.

Tačiau neretai ryšium su atkuriamo įvykio sunkumais ir jo daugiaepizodiškumu, tardytojui būtina išskirti ne vieną, o kelias grupes objektų, kurie turi informacijos, kiekvienam sukurtam epizodui.

Šiuo metu eksperimentais patvirtinta, kad žmogus vienu metu gali operuoti 72 elementus. Tai nustatoma ribotos apimties atmintimi, kuri sugeba išsaugoti tam tikrą elementų (vienetų) skaičių nežiūrint į tai, koks yra informacijos kiekis, todėl vienas iš būdų kaip padidinti informacijos apimtį vienu metu, tai elementų (vienetų) stambinimas, tai yra, jų apibendrinimas. Literatūroje buvo išsakyta prielaida, kuri pasitvirtino eksperimentu, kad vaizdingi komponentai atlieka išdidintų informacijos vienetų funkciją.

Pagrindinio mazgo suvokimas aktyvizuoja tardytojo ieškomąją dominantę, kuri savo ruožtu padeda koncentruoti visus psichinius procesus nusikaltimo atskleidime, rekonstrukcijai praėjusio įvykio pėdsakais.

Sekantis etapas – “išskyrimas” atraminių taškų iš supančios aplinkos (prievartavimo pėdsakai ant lavono, įsilaužimo pėdsakai, nukentėjusiojo pėdsakai, ginklo ar jo pėdsako, nusikaltimo įrankių ar jų pėdsakų). Išskirti atraminiai taškai (signalai) prisijungia prie numatomo įvykio (nusikaltimo) kontūro pastatymo.

Kontūro išskyrimas sutampa su hipotezių iškėlimu, kas daro nusikaltimą šiek tiek aiškesniu. Tardytojas vienu metu ieško ir kitų atraminių taškų, kurie susideda iš informacijos įeinančios į įrodinėjimo dalyką (kaltinamojo tapatybė, nukentėjusiojo tapatybė, jų tarpusavio ryšys, nusikaltimo motyvai, nusikaltimo padarymo laikas).

Visa tai reikalauja aukšto stebėjimo vystymosi lygio, kuris kaip pažymi K. K. Platonovas, reiškiasi kaip asmenybės nuosavybė ir spėja pastebėti sugebėjimus mažai pastebimame, bet esmines tam tikro tikslo detales “figūras” atskleidžiamomis savybėmis mažareikšmiškam fone.

Tardytojo aukštą stebėjimo lygį sąlygoja:

 Nustatymas į informacijos suvokimą, kuris turi reikšmę nusikaltimo atskleidimui ir kriminalinės bylos tyrimui; ši savybė padeda įveikti pasibjaurėjimą (pvz.: lavono pozicija apžiūros metu), nuovargį ir apatiją (pvz.: ilgos ir be rezultatų apieškos);

 Specifinis susikoncentravimas tiems objektams ir jų savybėms, kurie gali duoti reikalingą informaciją; ant nukentėjusiojo lavono aptikti pasipriešinimo pėdsakus, dokumentų suklastojimą, įkalčių nustatymui, stebint kaip elgiasi apklausiamasis ir t.t.

 Ilgas pastovus dėmesio išlaikymas, kuris aprūpina tardytoją prie visų sistemų pasirengimo, reikalingas reikiamu momentu pradinei informacijai, ypač ilgiems apieškojimams (kratoms), apžiūrint įvykio vietas ir ilgoms apklausoms.

Prie ilgos įvairaus lygio tardytojo veiklos, sukuriant jos struktūrą, išsiskiria komunikatyvinė pusė. Jos struktūros ištyrimas, psichologinių bendravimo dėsningumų pažinimas ypatingais kriminaliniais-procesiniai reguliavimais duoda galimybę paruošti rekomendacijas su nukreipimu į efektyvesnį tardytojo darbą šiame lygyje.

Darbo psichologija klasifikuodama tūkstančius žmonių specialybių, visų pirma išeina į objektų sąveikas darbo procese. Technikos pasaulyje didelis kiekis specialybių patenka po kategorijų sąveika “žmogus-mašina”. Psichologiniai dėsningumai žmogaus veikloje – šios specialisto sritys – iš esmės tiriama inžinerinėje psichologijoje.

Yra didelė profesijų grupė “žmogus – žmogus”. Tai pedagogo ir daktaro, aktoriaus ir teisėjo, pardavėjo ir administratoriaus profesijos. Tardytojas priskiriamas taip pat šiai kategorijai. Komunikatyvinis aspektas šių žmonių veikloje yra vienu iš dominuojančiu. Tardytojas, ko gero pirmoj eilėj turi turėti neeilinius pašnekovo sugebėjimus, kuris veda pokalbį ypač sunkiomis sąlygomis.

Daugeliui apklausa yra kaip tardytojo kova su apklausiamuoju. Tai nepilnai tikslu. Mes, pavyzdžiui, apžiūrim apklausą visų pirma kaip organizaciją sekant tokios psichologinės apklausiamojo būsenos, kuri turėtų įtakos gauti iš jo kuo objektyvesnės ir pilnesnės informacijos apie įvykį ir nusikaltimo
asmenybę.

Apžiūrint apklausą kaip pokalbį ir 2 žmonių sąveiką, jėga reguliuojant jų veiklą iš tikrųjų, galima nustatyti vaidinamos pašnekovo pozicijos ypatumus.

Sėkminga 2 sistemų sąveika – tardytojo ir apklausiamojo – priklauso nuo psichologinio tarp jų kontakto.

Kontakto gilumas dažniausiai susijęs su tuo, kokiame lygyje jis įvykdomas. Turintys patirties tardytojai intuityviai ir pagrįstai keičia įvairius pokalbio parametrus, panaudoja vienus ar kitus būdus priklausomai nuo individualių apklausiamojo asmens ypatybių.

Viena iš svarbiausių psichologijos apklausos problemų – problema, kuri reguliuotų santykių, kurie tardymo eigoje iškyla tarp tardytojo ir tardomojo ir tam tikroje riboje daro įtaką paskutiniam apklausos tikslui išspręsti. Teisingas šios problemos išsprendimas daugeliui atveju priklauso nuo žinių lygio, profesionalios patirties ir tardytojo įgūdžių. Tai – socialiniai-psichologiniai dėsningumai valdomoje tardytojo ir tardomojo padėtyje, kurie kyla iš šių santykių rezultato.

Apklausa – tai kova už teisybę. Šiai kovai jėgų duoda įvairios tardytojo mokslinės žinios, ir vieną iš pirmųjų vietų užima psichologija.

Patvirtinančios veiklos esmė susideda iš tardytojo gautos informacijos vertimo į naują, parašytą formą. Pradinę informaciją tardytojas gauna konkrečiais būdais (apžiūra, krata), žodinės žmogaus kalbos (apklausa, akistata) taip pat rašomojoje kalboje (dokumentai, protokolai). Visą gautą informaciją po jos analizės ir atrinkimo, rezultate patvirtinančios veiklos, fiksuojama įstatymo nustatytomis specialiomis formomis: protokoluose, nutarimuose ir t.t.

Trečiajam lygiui yra priskiriamas gautos informacijos perkodavimas, t.y. semantinio neapibrėžtumo pašalinimas, kas duoda protokolinį aprašymą.

Paskutiniu metu, psichologijoje išsakoma nuomonė apie tai, kad ženklas ne tik informacinė funkcija apibūdinamą kaip susijusi su pažymėtu objektu, bet ne struktūrizuojančia, pertvarkomąja funkcija, kuri surišta su subjektui padaromu poveikiu. Žmogaus veikloje ženklai vaidina dvejopą vaidmenį: iš vienos pusės jie dalyvauja pertvarkomajame objekto tvarkyme, o iš kitos pusės – organizuoja psichinę, galvojamąją subjekto veiklą. Tai sąlygoja ir tai, kad ženklas funkcionuoja neizoliuotas, o tik kaip tam tikras ženklinis sistemos elementas.

Apklausos protokolas turi atitikti šiuos reikalavimus:

 Jo kalba turi atitikti kelis kriterijus: gramatinį, stilistinį ir juristinį. Kalba turi būti tiksli ir pakankamai suprantama tiems, kuriems bus skaitomas protokolas;

 Protokole reikia laikytis leksinių apklausiamojo kalbos ypatybių;

 Protokolas turi pilnai atitikti procesinio įstatymo reikalavimus, pagal išorinį įforminimą ir pagal pačią sudėtį;

 Protokolas (jei ranka rašytas) turi būti parašytas įskaitoma rašysena.

Šiuo metu tyrimui aktyviai taikomas parodymų fiksavimo metodas: kompiuteris, mašinraštis, magnetofoninis įrašas, kai kuriais atvejais – stenografas. Šie metodai, padidina tardytojo kultūrą, vienu metu reikalauja didesnio meistriškumo ir specialių techninių įgūdžių prie apklausos pravedimo. Diktofoną patogu naudoti apžiūrint vietoves, kai blogas oras, išskiriant tiesioginį protokolo sudarymą (stiprus šaltis, lietus, vėjas ir t.t.), kai būtina greitai užfiksuoti informaciją, gaunamą iš skirtingų šaltinių (teismo-medicinos eksperto, kriminalisto, gaisrininko, kinologo, nukentėjusiojo sunkios būklės).

Valdydamas dideliu procesiniu savarankiškumu, tardytojas pats priima sprendimus, ko rezultate, disponuoja darbiniu laiku, renkasi kelius ir priemones nusikaltimui išaiškinti ir t.t.

Tardytojos kultūros darbo rodiklis – mokėjimas organizuoti darbo dieną, kad nei viena jo ir svetima valanda nebūtų bereikšmė.

Anketuojant tardytojus, nustatyta, kad “įtraukimas” į darbą tęsiasi maždaug 0,5-2 valandas. Paskui artėja efektyvusis darbas maždaug 3,5 valandos laikotarpyje, paskui – nuovargis, ir darbo efektyvumas krenta. Šiuo atveju reikia daryti pertrauką. Po jos atsiranda dar vienas darbinis ciklas, tačiau darbo efektyvumas bus mažesnis negu pirmame cikle. Bandymai vieną dieną padaryti trečią ir ketvirtą ciklus veda prie pervargimo.

Patirtis rodo, kad praėjus vienai darbo laiko valandai prasideda pats produktyviausias laikas darbui. Bet likus valandai iki pietų pertraukos, darbo efektyvumas smarkiai krenta.

Antroje dienos pusėje labiau produktyvus laikas, kaip taisyklė, ateina valanda po pietų pertraukos ir pasibaigia iki darbo pabaigos likus valandai. Tai būtina turėti omeny tam, kad galėtum tinkamai paskirstyti savo darbo laiką: pats sunkiausias darbas turi būti planuojamas produktyviausiomis valandomis.

Tardomojo darbo specifiką sudaro savotiški nuovargio ir poilsio aspektai. Tardytojas turi aktyviai ilsėtis. Poilsio tikslas – aukšta raumenų apkrova, nervinio nuovargio ir įtampos nuėmimas, kurie atsirado darbe. Mes rekomenduojame pasivaikščiojimus, ypač mišku, renkant grybus ir uogas, darbą sode ir darže, turizmą, medžioklę ir žvejybą, plaukimą ir slidinėjimą.

Kaip taisyklė, tardytojas su grupe žmonių, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių, pateko į tyrimo objektą (operatyvinė grupė, revizorių, ekspertų supratimas, savotiška draugija, kuri apžiūrinėja vietovę ir t.t.). Tardytojas turi mokėti greitai
sutelkti ir organizuoti visus tuos žmones, nustatyti kiekvienam jo vietą, sudaryti kelių minučių bėgyje vientisą kolektyvą, kuris būtų jo valioje ir žinioje, vienam tikslui. Deja, šiuos sugebėjimus turi ne kiekvienas tardytojas.

Su atitinkamomis kriminalinėmis-procesinėmis įstatymų normomis oficialiu savitarpio lyderiu yra tardytojas. Įstatymas būtent jam suteikia teisę duoti nurodymus, reikalingus dėl kvotos organų vykdymo; tardytojas nustato patį reikalingiausią tarpusavio tikslo ir nusikaltimo krypties tyrimą. Ryšium su savo procesine patirtimi, tardytojas turi didelių šansų patekti į faktinio, dalykinio lyderio vietą ir šioje situacijoje oficialus ir neoficialus (faktinis) lyderiai viename.

Tyrimo metu kaip daugelyje bylų, būtina sąveika su policija, jos operatyvumo ieškojimo galimybėmis, specialiais moksliniais-techniniais ir transportiniais būdais, priskirtais nusikaltimo pėdsakams užtvirtinti ir nusikaltėlių paieškai.

Praktika rodo, kad nusikaltimui atskleisti ypatingai svarbus mokėjimas jungti tyrimo veiksmus su operatyvinio ieškojimo priemonėmis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2414 žodžiai iš 4826 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.