Tarpasmeniniai santykiai
5 (100%) 1 vote

Tarpasmeniniai santykiai

112131

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………………………………3

Kas yra tarpasmeniniai santykiai……………………………………………………………..4

Kuo tarpasmeniniai santykiai svarbūs………………………………………………………4

Tarpasmeninių santykių raida…………………………………………………………………..5

Tarpasmeninių konfliktų tipai :…………………………………………………………………6

konfliktų struktūra……………………………………………………………………………..8

konfliktų dinamika……………………………………………………………………………..9

Tarpasmeninių konfliktų sprendimas :……………………………………………………..10

trečiojo asmens vaidmuo sprendžiant konfliktą…………………………………..12

netiesioginio konflikto sprendimo būdai……………………………………………..13

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………..15

Įvadas

Bendraudami mes siekiame ne tik trumpalaikio, situacinio kontakto su aplinkiniais, koks jis geras bebūtų. Iš tikro mums labai svarbuužmegzti, kurti ir išlaikyti gerus ilgalaikius santykius su kitais. Dėl to mes nusiminame, kai, atėję į naują kolektyvą, ilgai negalime susirasti draugų, kai nesiseka sutikti sutikti mylimojo ar mylimosios ar pradeda irti santykiai su artimaisiais.

Tinkamas bendravimas padeda išlaikyti ir formuoti gerus tarpasmeninius santykius, tuo tarpu netinkamas gali išardyti tiek dalykinius, tiek artimus ar romantiškus santykius. Kai tik vienas nebeklauso kito, nebebendrauja, neatviras, nebemoka išreikšti savo jausmų ir poreikių, tarpasmeniniai santykiai pradeda blogėti.

Kas yra tarpasmeniniai santykiai

Santykiai – dažnai vartojama, bet sunkiai apibrėžiama sąvoka. Jei laikysom, kad santykiai – tai daiktų padėtis vienas kito atžvilgiu, tai tarpasmeninius santykius galima apibrėžti kaip žmonių padėtį visuomenėje vienas kito atžvilgiu. Bet tai nedaug ką pasako. Kokie požymiai apibūdina tokius santykius ?

Pirmiausia, kai kalbam apie tarpasmeninius santykius, tai galvojam apie bendravimą, kuris susieja bendraujančių asmenybes. Jei mes prašome pardavėjos paduoti mums kepaliuką duonos ar aiškiname policininkui, kkodėl viršijome greitį, tai tėra tik foramalaus bendravimo pavyzdžiai.

Kitas požymis, vertinant tarpasmeninius santykius, yra jų trukmė, o tiksliau, karu praleistas laikas. Laikas, kurį savo noru skiriate kitam, rodo tų santykių svarbą.

Ir turbūt svarbiausias tarpasmeninių santykių ypatumas – intymumas, t.y. artumas tarp bendraujančių. Artumas tarp žmonių gali būti intelektinis, emocinis ir fizinis. Žmonės gali būti artimi tiek vienu iš šių aspektų, tiek visais.

Taigi tarpasmeninius santykius galime apibūdinti kaip neformalų asmenybių bendravimą, trunkantį trumpesni ar ilgesnį laiko tarpą ir atspindintį tam tikrą intelektualinį, emocinį ar fizinį bendraujančių artumą.

Kuo tarpasmeniniai santykiai svarbūs

Jei įdėmiau pažvelgtume į savo gyvenimą, tai turėtume pripažinti, kad nuolat siekiame būti susiję su kitais žmonėmis. Mums reikia turėti šeimą, draugų, priklausyti kokiai nors grupei ar bendrijai. Tai tiesiog poreikis palaikyti ryšius su kitais. S. Schachter šį poreikį pavadino afiliacijos poreikiu ir teigė, kad jis būdingas visems žmonėms, nors ir skiriadi savo stiprumu. Vieniems yra labai svarbu bet kokioj situacijoj siekti kitų draugijos, būti daugelio bendrijų nariu, kitų šis poreikis yra silpnesnis.

Pagal S. Schachter, pirmagimiai ir vienturčiai turi stipresnį afiliacijos poreikį, nes nuo mažens įpratę kitų žmonių buvimą greta sieti su saugumo ir poreikių patenkinimo jausmais. Tuo tarpu kiti pagal gimimo eiliškumą vaikai gauna mažiau tėvų dėmesio, o neretai dar ir patiria vyresnių brolių ar seserų agresiją savo atžvilgiu.

Tyrimai rodo, kad žmonės, nepatenkinę priklausomybės poreikio, t.y. vieniši ir neturintys draugų, poros ir nepriklausantys jokiai draugijai ar bendrijai miršta anksčiau nei tie, kurie tokius ryšius turi.

Mes siekiame ne tik būti su kitais žmonėmis kartu, bet ir emocinio kontakto, t.y. jausti meilės, intymumo jausmus, dalintis jais, rūpintis kitu. Būti reikalingi. Nepatenkinę šio poreikio, neturintys artimų ryšių, žmonės jaučiasi vieniši. Jie gali net turėti keletą draugų, bet būti vienišais, nes tie santykiai gali būti paviršutiniški ir stokoti intymumo. Tik reikia žinoti, kad būti vienam ir vienišam yra ne tas pat. Pabūti vienam su savimi yra netgi būtina, kad geriau apmąstytum savo gyvenimiškąją situaciją ar susikaupusius jausmus, pasitikslintum savo mintis ir įvertintum veiksmus.

Tarpasmeninių santykių raida

Gyvenime mes sutinkame daugybę žmonių, bet santykius palaikome tik su kai kuriais iš jų. Pradinis patrauklumas dažnai lemia, ar mes toliau bendrausime su žmonėmis, ar ne. O kas vyksta po to, kai mes nusprendžiame tęsti santykius su musms patikusiu asmeniu ?
tarpasmaninius santykius tyrinėjantys mokslininkai siūlo įvairus santykių raidos modelius, aiškinančius, kaip nuo paviršutiniško bendravimo pereinama prie vis gilesnio ir artimesnio.

Tarpusavio priklausomybės modelis. Šiame modelyje santykių raida nuo trumpalaikės sąveikos iki artimų santykių vaizduojama kaip auganti dviejų žmonių tarpusavio priklausomybė. Iš pradžių du žmonės visiškai nežino apie vienas kito buvimą, t.y. kontakto tarp jų dar nėra. Kai asmuo pastebi ar sužino ką nors apie kitą, santykiai pereina į įsisąmoninimo stadiją. Pvz., jūs galite nemėgti kokio nors studento net ir nebendravę su juo, bet matę ar girdėję apie jį. Įsisąmoninimas gali būti vienpusis arba abipusis, kai, sakykim, du nepažįstami, laukiantys eilėje prie kabineto durų, peržvelgia vienas kitą. Ši stadija gali būti labai svarbi. Jei kitas asmuo sukelia mums teigiamą įspūdį, mes galime inicijuoti sąveiką su juo. Kitas lygis, paviršutiniškas kontaktas, prasideda tuomet, kai du žmonės pirmą kartą sąveikauja, dažniausiai – kalbėdami arba pasikeisdami laiškais. Paviršutiniškas kontaktas yra tarpusavio priklausomybės pradžia. Kai mes persimetame keliais žodžiais su pardavėja, mes sueiname į paviršutinišką kontaktą. Toks bendravimas dažniausiai yra trumpas, neįpareigojantis, nulemtas socialinio vaidmens, kurį tuo metu atlieka žmogus, ir jo poveikis bendraujančiam yra ribotas. Daugelis sąveikų ir baigiasi šioje minimalios tarpusvio priklausomybės stadijoje. Jei sąveika tarp dviejų žmonių tęsiasi ir toliau, pereinama į bendrumo stadiją, prasidedančią nuo nedidelės ir pasibaigiančią ryškia tarpusavio priklausomybe. Pastaroji stadija, kai žmonės labai susiję vienas su kitu, žymi artimus santykius. Tai gali būti santykiai su tėvais, geriausiais draugais, vyru ar žmona, bendradarbiais. Visiems artimiems santykiams būdingi trys pagrindiniai bruožai :

• dažna sąveika ir trukmė

• daug įvairios bendros veiklos ir kartu patirtų įvykių

• didelė įtaka vienas kitam.

Artimi žmonės dažnai bendrauja, jų santykiai tęsiasi santykinai ilgą laiką, jie turi daug bendros veiklos ir kartu išgyvena daug įvykių, taigi gali kalbėti apie daugelį dalykų. Artimų žmonių poelgiai, vertinimai, jausmai turi mums didelę įtaką. Jei kandžią repliką, išgirstą iš kokio nors įstaigos klerko, greitai pamirštam, tai geriausio draugo kritika gali ilgam išvesti iš pusiausvyros. Artimi santykiai yra teigiamų emocijų, meilės, rūpinimosi, paramos šaltinis. Bet nereikia užmiršti, kad dėl artimiausių žmonių mes galime išgyventi ir stipriausius pykčio, pavydo bei nusivylimo jausmus.

Kokiu būdu mes tampame tokie artimi vienas kitam, atskleidžia kitas santykių raidos modelis.

Socialinio įsiskverbimo modelis. Santykių raida šiame modelyje suprantama kaip palaipsnis savęs atskleidimo procesas, leidžiantis vis giliau ir giliau „ įsiskverbti “ į kito žmogaus asmenybės vidų. Socialinis įsiskverbimas gali vykti dviem kryptimis – į gylį ir į plotį.

Santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų, bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių dalykų apie save. Tai ir yra santykių plėtra į gylį. Jūs galite kalbėti su savo pažįstamais apie tai, koks jūsų šuns vardas, ką mėgstate valgyti, kokios muzikos klausotės ir kur jūs ruošiatės keliauti vasarą. Artimesniems žmonėms atskleidžiate tokią informaciją, kuri nėra labai intymi, bet ir nenorėtumėe, kad visa pasaulis apie tai žinotų, pvz., kiek uždirbate, kokie jūsų karjeros ir gyvenimo planai, vertybės ir poreikiai. Tik nedaugeliui pačių artimiausių žmonių galite atskleisti savo baimes, jausmus tėvų ir savo paties atžvilgiu, skausmingus ar reikšmingus išgyvenimus. Yra mumyse ir tokių dalykų, apie kuriuos mes nepasakojame net ir artimiausiems žmonėms, nes bijom arba tiesiog nenorim dalytis mums reikšmingais dalykais.

Santykiai taip pat plėtojasi į plotį, t.y. su laiku mes apie žmogų sužinome vis daugiau dalykų, nebūtinai labai asmeniškų. Santykių plėtra į plotį negarantuoja, kad su tuo žmogumi mes tapsime gerais draugais. Galim turėti daug informacijos apie asmenį, bet ji vis tik gerai nepažinti, jei jis nėra mums giliai atsiskleidęs.

Kaip nurodo modelio autoriai, šis procesas labiau panašus į plėtotę spirale, kai mes tai siekiame visiško atvirumo su draugais, tai vengiame jo. Tačiau iš esmės santykių raida priklauso nuo mūsų tarpusavio atskleidimo ypatumų.

Tarpasmeninių konfliktų tipai

Dėl ko dažniausiai kyla tarpasmeniniai konfliktai ? viena dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių – nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiau, be išankstinių nuostatų. Į konfliktus su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio. Konfliktiški yra ir tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas – bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje. Konfliktams palankios sąlygos ir tuomet, kai yra keliami nerealūs reikalavimai aplinkai, sąlygoti per didelio savojo Aš idealizavimo. Tokiu atvėju žmogus ima jaustis pranašesnis už kitus, mano esąs teisuolis, neklystantis, galintis nurodinėti. Konfliktus taip pat gali sąlygoti pernelyg didelis
Liepsnuojant konfliktui, galimybė lengvai susitaikyti – itin menka. Konfliktodami turime tikslą atstatyti pažeistą savają vertę, todėl nusileisti priešininkui yra sunku. Dažniausiai manome, jog nusileisdami liksime pažeminti, todėl už savigarbą kovojame, dėja, ne visada etiškomis priemonėmis.

Konflikto atomazgą nutolina ir kiti veiksniai. Konfliktuodami prarandame laiko perspektyvą, telkiame dėmesį tik į tai, kas vyksta dabar. Musų mąstymas pasidaro fiksuotas : ginčydamiesi naudojamės vis tais pačiais argumentais, nesistengiame į situaciją pažiūrėti nauju aspektu.

Tyrimai rodo, kad žmonės situaciją ima vertinti kaip konfliktinę, jeigu įžvelgia tris dalykus :

1. tam tikrą tipišką tarpusavio sąveika, elgesį („ kovoja tarpusavy“, „nori pasiekti savo“, „nori įrodyti savo tiesą“, „rašo skundus“ ir t.t.);

2. egzistuojančius prieštaravimus („nori skirtingų dalykų“, „skirtingi interesai“, „skirtingi tikslai“ ir t.t.);

3. tam tikras emocijas („išgyvena“, „kenčia“, „jaučia nervinę įtampą“, „nusiteikęs karingai“ ir t.t.).Įvairiu pagrindu skiriami tokie tarpasmeniniu konfliktų tipai :

Pagal poreikius :

1. Ištekliu – kai konfliktai kyla dėl materialių gėrybių;

2. Statuso ir vaidmenų – konfliktai kyla nepasidalijus valdžia, įtakos sferomis, dėl socialinių vaidmenų neatlikimo ir pan., idėju, normų, principu konfliktai.

Pagal gyvenimo sferą :

1. Šeimos,

2. Darbo,

3. Buitiniai,

4. Politiniai ir t.t.

Pagal pozityvių ir negatyvių konflikto elementų santykį :

1. Konstruktyvūs,

2. Destruktyvūs.

Pagal trukmę :

1. Trumpalaikiai,

2. Ilgalaikiai,

3. Užsitęsę, patekę į akligatvį.

Pagal pavaldumą :

1. Horizantalūs – tarp vienodo statuso individu,

2. Vertikalus – tarp pavaldinio ir vadovo,

3. Diagonalus – tarp vadovo ir netiesiogiai jam pavaldus žemesnio statuso asmens.

Pagal emocinę įtampą :

1. Aukštos įtampos,

2. Vidutinės įtampos,

3. Žemos įtampos.

Pagal intensyvumą :

1. Aukšto intensyvumo,

2. Vidutinio intensyvumo,

3. Žemo intensyvumo.

Pagal nukreiptumą :

1. Tiesioginiai – nukreipti į mus,

2. Šalutiniai – tiesiogiai mūsų neliečia, tačiau vistiek žeidžia.

Pagal konflikto sukėlėją :

1. Aktyvūs – patys išprovokuojate konfliktą,

2. Pasyvus – išgyvenate kito individo sukeltą konfliktą.

Pagal konflikto kontrolę :

1. Kontroliuojami,

2. Nekontroliuojami.

Konflikto struktūra

Kiekvienas konfliktas turi tam tikrą objektyvų turinį :

1. Konflikto dalyviai :

• Pagrindiniai konflikto dalyviai, kartais dar vadinami konkurentais, priešininkai. Dažnai konflikte galima rasti asmenį, pradėjusi konfliktą – iniciatoriu ( tačiau konflikto iniciatorius nebūtinai yra neteisus ! ). Svarbus yra konfliktuojančių pusių statusas, kurį nusako savo tikslų realizavimo galimybių lygis, individo „ jėga“, išreiškiama jo fizinėmis, materialinėmis, socialinėmis, intelektualinėmis galimybėmis, žiniomis, įgūdžiais, jo socialine patirtimi, socialiniais ryšiais.

• Konfliktuojančius palaikantys individai ar grupės (koalicijos).

• Kiti dalyviai. Asmenys, kurie retkarčiais būna susiję su konfliktu, įtakoja jį. Pvz., kurstytojas, pastumėjęs asmenį į konfliktą. Vėliau jis konflikte gali ir nebedalyvauti. Organizatorius – asmuo, planuojantis konflikto eigą, jo rezultatus ir pan.

2. Konflikto objektas. Objektyviai egzistuojančios ar įsivaizduojamos problemos, dėl kurios kilo konfliktas, priežastis, branduolis. Konflikto objektu gali būti materialinė, socialinė ar dvasinė vertybė, kurios siekia abu oponentai.

3. Aplinka. Sąlygos, kuriose vyksta konfliktas, kitaip tariant, tai mikro- ir makroaplinka. Aplinkos įvertinimas leidžia analizuoti konfliktą kaip socialinę situaciją.

Kiekvienas konfliktas taip pat turi ir psichologinį turinį :

1. Motyvai – vidinė paskata pradėti konfliktą, siekiant patenkinti savo poreikius. Kartais būna gana sunku nustatyti tikruosius konflikto motyvus, kadangi jie gali būti slepiami. Mūsų „ aktyvintojas“ konfliktinėje situacijoje gali būti ir interesai, vertybės, tikslai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2011 žodžiai iš 3965 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.