Tarptautinė ekonomika1
5 (100%) 1 vote

Tarptautinė ekonomika1

TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA, PRIELAIDOS, KRYPTYS IR PRIEMONĖSTarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šalių

ekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirą

ekonominį vienetą.

TE nagrinėja tarptautinių ekonominių santykių teorinius pagrindus,

aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptautines finansų

problemas, ekonomikos bei politikos tarpusavio sąveiką moderniajame

pasaulyje.Tarptautinės prekybos esmė ir svarbiausios egzistavimo priežastys

Šiuo metu visos valstybės, neatsižvelgiant į jų dydį, ekonominę

padėtį, technologinį išsivystymą bei kitas daugiau ar mažiau svarbias

charakteristikas, yra pasaulinio ūkio dalis. Pastarasis suvokiamas kaip

technologinių, ekonominių, informacinių, ekologinių, kultūrinių,

geografinių ir panašių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis

prieš daugelį metų ir tai visų pirma vyko tarptautinių mainų, o vėliau

prekybos dėka. Pradžioje tai buvo tik tam tikros žmonių grupės pragyvenimo

šaltinis bei kai kurių vartotojų norų tenkinimo šaltinis. Ilgainiui

tarptautinė prekyba išsivystė iki globaliai ir masiškai paplitusio

reiškinio, kuris tiesiogiai bei labai stipriai veikia kiekvienos valstybės

gerovę.

Šiuolaikinė TP – tai neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. Viena su

kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnėmis kainomis

negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis

iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių

ekonominį pagrindą?

TP pagrindas yra mainai ir specializacija. Taigi, TP yr apriemonė,

padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir

taip plėsti bendrą gamybos apimtį.

TP – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarp

pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būdingi 2 pagr.bruožai:

1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių – todėl prekyba,

vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos

objektu;

2) naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų

svyravimais.

TP ekonominės prielaidos:

1) Gamybos sąlygų skirtingumas – skiriasi gamtinės, klimatinės

sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, todėl gaminamos prekės ar teikiamos

paslaugos labai skirtingos.

2) Skirtingi gamybos našumo lygiai – kiekviena šalis, naudodama

pažangesnę technologiją, specializuojasi gaminti tai, kas jai sekasi

geriau. Gamybos kaštai įvairiose šalyse skirtingi (skiriasi darbo jėga,

transportavimo, gamybos išlaidos, technologija ir pan.)

Minėtos prielaidos lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant

tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių

gamyba šalies viduje palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar

paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas

pasulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai,

kas jai efektyviau.

Tačiau ekonominis efektyvumas, kurį pasiekia įvairios šalys,

gamindamos atskiras prekes, laikui bėgant keičiasi. Vystantis atskirų šalių

ūkiams, gali keistis darbo jėgos kokybė ir kiekybė, kapitalo apimtis ir

sudėtis, sukuriamos naujos technologijos, gali keistis netgi žemės ir

gamtinių išteklių kokybė ir kiekybė.

3) Skonių, polinkių, prioritetų įvairovė – dėl šios aplinkybės, net

jei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys

siektų prekiauti.

Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:

eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir

importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).

Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena

šalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai (iš” (į”

šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų

eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų ar

kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.

TP poveikis gamybai, vartojimui ir gerovei dažniausiai priklauso nuo

pasaulinių kainų santykio. Todėl ekonomistai didelę reikšmę skiria prekybos

sąlygoms.

Užsienio prekybos nauda valstybei įvertinama prekybos sąlygų (T)

rodikliu, kuris rodo valstybės eksporto (Px) ir importo (Pm) kainų santykį:

T=Px / PmŠio rodiklio didėjimas rodo užsienio prekybos sąlygų gerėjimą ir kartu

patiriamą naudą iš užsienio prekybos bei šalies gyventojų gyvenimo lygio

kilimą, o jo mažėjimas – prekybos sąlygų blogėjimą ir gyvenimo lygio kitimo

tendencijas.

TP nauda.

Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai,

galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį.

Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus bei

efektyvumą. Tai lemia 4 prielaidos:

1) konkurencijos didėjimas;

2) pagamintų produktų gausa ir įvairovė;

3) masto ekonomija
(vidutinių gamybos kaštų sumažėjimas, sąlygojamas

gamybos apimties augimo);

4) lyginamasis pranašumas (šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant

kurią nors prekę ar teikiamą paslaugą, jei gali ją pagaminti

sąlygiškai pigiau, t.y. patirdama mažesnius alternatyviuosius

kaštus negu jos prekybiai partneriai).

Užsienio prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinis

ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį

įmonėse. Šiandieną be užsienio prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė

ekonomikos raida. Nebus užsienio prekybos – sužlugs visų valstybių

ekonomikos pagrindai.

Užsienio prekyba daro tiesioginę įtaką šalies vidinei rinkai: aktyvėja

konkurencija, nes atsiranda pajėgus konkurentas iš užsienio. Taigi,

užsienio prekyba pertvarko natūralią vidaus rinkoje veikiančią monopoliją į

natūralią oligopoliją. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos

kaštus bei kainą, o tai naudinga šalies vartotojams. Be to, gali atsirasti

ir kitokių naudingumų, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruoti

ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan.

Užsienio prekyba šalies gyventojams sudaro sąlygas nusipirkti kitose

šalyse pagamintų retų gaminių, vaisių ir pan. Kartais, esant mažam

poreikiui, kai kurių prekių neapsimoka gaminti, o ekonomiškai tikslingiau

atsivežti iš svetur. Taigi, užsienio prekyba leidžia šalims gauti tam tikrų

prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti arba sudaro

sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo

šalies tiekėjų.

Panaikinus muito barjerus tarp Europos Sąjungos šalių, kiekvienos

šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes bet kurioje šalyje,

priklausančioje Europos Sąjungai. Tai leidžia padidinti gamybos apimtis,

mažina gamybos kaštus ir sudaro sąlygas pardavinėti prekes mažesnėmis

kainomis. Užsienio prekyba skatina koncentruotai gaminti tokias prekes,

kurios turi absoliutų pranašumą, o prekės, neturinčios absoliutaus gamybos

pranašumo perduoti kitoms valstybėms. Tačiau kartais specializaciją lemia

ir lyginamasis pranašumas. Tokiu atveju tikslinga kiekvienoje šalyje

apskaičiuoti gaminio alternatyviuosius kaštus.

Taigi galima daryti išvadą, jog bet kuri šalis, nevykdanti užsienio

prekybos ir viską gaminanti pati bei neišvengiamai ko nors atsisakanti,

tikrai patiria didelius nuostolius. Tarptautinės prekybos dėka visą laiką

esantys riboti gamtos, darbo bei kiti gamybos veiksnių ištekliai yra

paskirstomi kiek galima efektyviau, ko pasekoje pasiekiama efektyvesnė

gamyba ir padidinamas darbo našumas.

Prekyba ir karas yra dvi seniausios tarptautinių santykių formos. Iš

prekybos gaunamos pajamos ir mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausias

šalies elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Tarp galingų pasaulio

valstybių vyko nuolatinės kovos dėl Amerikos, Azijos ir Vidurinių Rytų

prekybos maršrutų kontrolės.

Tarptautinės prekybos reikšmę nusako šie aspektai:

1. Iš šalies išvežamos vidaus rinkoje perteklinės ir įvežamos prekės,

kurių šalis negali pati pasigaminti;

2. Šalyje gaminamos ir išvežamos absoliutų ar lyginamąjį pranašumą

turinčios prekės ir tokiu būdu pasisavinamas prekybinis pelnas;

3. Užsienio prekybos dėka plinta pažangios technologijos,

padedančios kelti nacionalinio ūkio veiklos efektyvumą;

4. Šalies prekių ir paslaugų vartotojai įgyja didesnę galimybę

rinktis ir geriau tenkina savo poreikius;

5. Vystomos eksportą gaminančios ūkio šakos, mažinamos darbo ir

kapitalo sąnaudos išvežamoms prekėms gaminti.

Prekyba daro ir kitą, labiau ginčytiną poveikį visuomenės vertybėms,

idėjoms ir elgesio normoms. Taip ekonominio nacionalizmo šalininkai prekių

įvežimą (importą) dažnai vertina neigiamai. Jų nuomone, prekyba nepaiso

tradicijų ir papročių, ugdo materializmą ir troškimą vartoti atvežtines

prekes, žalingas šalies gyventojams. Kai kurie kritikai įžvelgia užsienio

prekyboje imperialistinės ekonominės, politinės ir kultūrinės ekspansijos

galimybes.

Įvairios nuomonės apie tarptautinę prekybą neužgožia svarbiausios

minties, kad prekių mainai padeda jų dalyviams sparčiau vystyti tautos ūkį,

sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniam atsilikimui įveikti. Tokios

nuomonės buvo D. Ricardo, o vėliau amerikiečių ekonomistai V.Stlper,

P.Samuelson, švedai E.Hechsher, B.Ohlin ir kiti ekonominio liberalizavimo

atstovai.

Spartų pasaulinės prekybos augimą lėmė šie veiksniai:

* tarptautinė darbo pasidalijimo plėtotė;

* mokslinė techninė pažanga reikalauja greito pagrindinio kapitalo

atnaujinimo ir naujų technologijų;

* aktyvi transnacionalinių ir daugianacionalinių korporacijų

veikla;

* tarptautinės prekybos liberalizavimas;

* ekonominės integracijos stiprėjimas.

Tarptautinė prekyba 20 a. antroje pusėje plito labai sparčiais

tempais. 1950-1994 m. ji išaugo 14 kartų. Kai kada tarptautinė
prekyba

netgi sumažėdavo. Taip atsitikdavo ekonominių krizių arba karinių konfliktų

metu. Netolygus ekonominis ir politinis atskirų valstybių vystymasis

sąlygoja ir pasaulinės prekybos lyderių kaitą. Stambiausieji pasaulio

eksportuotojai: JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija, D. Britanija,

Italija, Kanada, Honkongas, Olandija ir kitos.

Tarptautinės prekybos efektyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo jos

rinkos tyrimo rezultatų, todėl pirmiausia reikėtų susipažinti su

tarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis, pasirinkti pelningą rinką,

susirinkti duomenis apie konkretaus regiono produkcijos pasiūlą ir

paklausą, išsiaiškinti gamintojus ir jų gamybos ypatumus, finansinę būklę

ir pan.

Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas

Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines

sritis:

– prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą

ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;

– paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių

transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;

– kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir

įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos,

vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.);

-mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas

per bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.

Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai.

Suskirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautus

atsispindi mokėjimų balanso atitinkamose dalyse.

Mokėjimų balansas yra sąskaitų sistema, parodanti visus šalies

sandorius su visu likusiu pasauliu, kuriuos atlieka gyventojai, įmonės ir

vyriausybės. Sandoriu (transakcija) vadinsime bet kokius mainus –

parduodant ar perkant prekes, apmokant paslaugas, perkant ir parduodant

turtą, dovanojant vertingus daiktus ar pinigus.

Šalies mokėjimų balansas parodo visas ekonomines transakcijas,

įvykdomas tarp šalies ir užsienio ekonominių subjektų per tam tikrą

laikotarpį (paprastai per metus, nors mokėjimų balansas gali būti

apskaičiuojamas ir trumpesniam laikotarpiui, pvz., mėnesiui, ketvirčiui).

Mokėjimų balansas kaip ir bet kuris kitas balansas turi dvi puses:

kreditą ir debetą. Kreditas – tai vertybės išvežimas iš šalies mainais už

tokios pačios vertės įvežimą į šalį. Tai šalies pajamos užsienio valiuta.

Debetas – vertybės įvežimas į šalį mainais už tam tikros vertės išvežimą iš

šalies. Tai šalies išlaidos užsienio valiuta. Kreditas – tai bet koks

sandoris, kuris baigiasi valiutos įplaukomis iš užsienio, o debetas – bet

koks sandoris, kuris baigiasi valiutos išplaukimu iš šalies.

Šalies mokėjimų balansas aktyvų pusėje sujungia mokėjimus, kuriuos

šalis gavo iš užsienio, o pasyvų pusėje – mokėjimus, kuriuos šalis sumokėjo

užsieniui. Tačiau čia vartojama balanso sąvoka nėra tapati balanso sąvokai,

taikomai įmonės lygmenyje. Įmonės balansas sudaromas tam tikrai datai ir

atspindi visą įmonės turtą bei visus įsipareigojimus; šalies mokėjimų

balansas sudaromas tam tikro laikotarpio ir įvertina tik mokėjimų

pasikeitimus.

Prekybos balanse atsispindi prekių eksportas ir importas. Fiziškai

eksportas reiškia, kad dalį šalies vidaus produkto suvartoja užsieniečiai,

o importas – kad dalį užsienio šalių nacionalinio produkto suvartoja šalies

vidaus gyventojai. Akivaizdu, kad prekių atveju tai reikš, kad dalis BVP

“gabenama per sieną”.

Prekybos balanse prekių eksportas ir importas paprastai įvertinamas

FOB kainomis, t.y. kainomis, kurios atspindi eksportuojančios šalies prekės

vertę, įskaitant krovimo į transporto priemonę kaštus. Pagal šią metodiką

sudaromas ir Lietuvos mokėjimų balansas. Kai kuriose šalyse prekių importas

prekybos balanse įvertinamas CIF kainomis, t.y. kainomis, kurios apima ir

prekių transportavimo į importuojančią šalį bei draudimo kaštus.

Aišku, jog valiutos įplaukos gerina mūsų balansą, o valiutos išplaukos

– blogina. Prekių importas yra debetas ir veda prie valiutos išplaukimo ar

įsiskolinimo užsieniui, kai eksportas didina mūsų šalies valiutines pajamas

bei užsienio įsiskolinimus mūsų šaliai. Skolinimas užsienyje mokėjimų

balanse atsispindi taip pat, kaip ir prekių eksportas. Panašiai atsispindi

ir tiesioginės užsienio investicijos. Dovanos, labdara, perlaidos

dažniausiai prilyginamos prekių importui ir atsispindi debete. Kartais būna

sudėtinga fiksuoti abi sandorio puses ir oficialūs organai gauna duomenis

tik apie vieną iš sandorio pusių. Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežamos prekės,

bet nėra pinigų pervedimo už jas (buvo sumokėta grynais). Tokiu atveju

apskaičiavus visą balansą susidaro skirtumas, kuris įrašomas į klaidų ir

praleidimų eilutę.

Prekės gabenamos per sieną taip pat tranzito ir tranzitinės prekybos

atvejais. Nors šnekamojoje kalboje šios sąvokos dažnai
kaip

sinonimai, ekonominiu požiūriu jos nėra tapačios.

Tranzitas – tai betarpiškas prekių pervežimas iš užsienio per šalies

vidaus teritoriją vėl į užsienį, neleidžiant prekei laisvai judėti šalies

viduje.

Tranzitas skirstomas į:

– aktyvų – kai prekių siuntėjas yra šalies viduje. Pavyzdžiui,

Lietuvos firma perka prekes Lenkijoje ir parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės

gabenamos per Lietuvos teritoriją;

– pasyvų – kai prekių siuntėjas yra užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijos

firma prekes parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvos

teritoriją.

Tranzitinė prekyba reiškia, kad šalies (vidaus) verslininkas įsigyja

užsienio prekių ir vėl jas parduoda užsienyje, tačiau fiziškai per šalies

teritoriją prekės negabenamos. Kaip pavyzdį galima paminėti tranzitinę

prekybą ginklais.

Pagrindinės mokėjimų balanso dalys: einamoji sąskaita, kapitalo

sąskaita ir oficialių atsiskaitymų balansas.

1.Einamoji sąskaita

Tai stambiausia sąskaita. Ji apima:

a) prekybos balansą,

b) paslaugų balansą (pervežimų, turizmo, verslo),

c) kapitalo ir darbo pajamų balansą,

d) einamuosius pervedimus.

Einamosios sąskaitos balansas parodo, ar šalis didina savo teises į

užsienio turtą (perviršis), ar mažina (deficitas). Einamosios sąskaitos

balansas yra labai atidžiai stebimas, nes manoma, kad jis lemia valiutos

kurso kitimą. Jeigu jo deficitas gilėja, tai galima laukti valiutos kurso

kritimo arba devalvavimo bei importo suvaržymų.

a)Prekybos balanso deficitas dažnai traktuojamas kaip neigiamas

reiškinys. Tačiau gali būti ir išimčių. Pavyzdžiui, kai į šalį įvežama daug

užsienio kapitalo ir tas kapitalas panaudojamas pirkti užsienyje naujoms

technologijoms, pradžioje gali susidaryti neigiamas balansas. Tačiau po

keleto metų, kai investicijos pradės duoti grąžą ir eksportas išaugs

prekybos balanso deficitas gali išnykti.

b)Paslaugų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susijusios su

keleivių ir krovinių gabenimu, kelionėmis ir kt., Lietuvos atžvilgiu

paslaugos eksportas bus, kai Lietuvos transporto firma veš prekes iš

Lietuvos į užsienį, kai užsienio turistų grupė apsigyvens kokiame nors

Lietuvos viešbutyje ir kt.

c)Pajamų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susiję su turimų

gamybos veiksnių – darbo, žemės, kapitalo – panaudojimu. Pvz., jeigu

Lietuvos pilietis išvažiavo trumpam padirbėti į užsienį, arba turi

nusipirkęs užsienio įmonės akcijų, ar laiko indėlį užsienio banke, tai jo

gautas darbo užmokestis, dividendai ar palūkanos sudarys pajamų balanso

aktyvą (kreditą). Analogiškai užsieniečių gautos Lietuvoje darbo ir

kapitalo pajamos atsispindės pajamų balanso pasyve (debete).

Kapitalo balansas apima kapitalo eksportą ir kapitalo importą.

Kapitalo eksportas vyksta, kai skolinimų ir įsipareigojimų saldo auga – tai

reiškia, jog skolinimų užsieniečiui daugėja ir (arba) įsipareigojimų

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2584 žodžiai iš 8608 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.