TARPTAUTINĖS PREKYBOS SAMPRATA, PRIELAIDOS, KRYPTYS IR PRIEMONĖSTarptautinė ekonomika – ekonomikos sritis, nagrinėjanti atskirų šalių
ekonomikų tarpusavio santykius, traktuodama kiekvieną šalį kaip atskirą
ekonominį vienetą.
TE nagrinėja tarptautinių ekonominių santykių teorinius pagrindus,
aktualiausias šiuolaikinės užsienio prekybos ir tarptautines finansų
problemas, ekonomikos bei politikos tarpusavio sąveiką moderniajame
pasaulyje.Tarptautinės prekybos esmė ir svarbiausios egzistavimo priežastys
Šiuo metu visos valstybės, neatsižvelgiant į jų dydį, ekonominę
padėtį, technologinį išsivystymą bei kitas daugiau ar mažiau svarbias
charakteristikas, yra pasaulinio ūkio dalis. Pastarasis suvokiamas kaip
technologinių, ekonominių, informacinių, ekologinių, kultūrinių,
geografinių ir panašių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis
prieš daugelį metų ir tai visų pirma vyko tarptautinių mainų, o vėliau
prekybos dėka. Pradžioje tai buvo tik tam tikros žmonių grupės pragyvenimo
šaltinis bei kai kurių vartotojų norų tenkinimo šaltinis. Ilgainiui
tarptautinė prekyba išsivystė iki globaliai ir masiškai paplitusio
reiškinio, kuris tiesiogiai bei labai stipriai veikia kiekvienos valstybės
gerovę.
Šiuolaikinė TP – tai neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis. Viena su
kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnėmis kainomis
negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis
iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių
ekonominį pagrindą?
TP pagrindas yra mainai ir specializacija. Taigi, TP yr apriemonė,
padedanti šalims vystyti specializaciją, didinti savo išteklių našumą ir
taip plėsti bendrą gamybos apimtį.
TP – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarp
pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.
Šiam procesui būdingi 2 pagr.bruožai:
1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių – todėl prekyba,
vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos
objektu;
2) naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų
svyravimais.
TP ekonominės prielaidos:
1) Gamybos sąlygų skirtingumas – skiriasi gamtinės, klimatinės
sąlygos, apsirūpinimas ištekliais, todėl gaminamos prekės ar teikiamos
paslaugos labai skirtingos.
2) Skirtingi gamybos našumo lygiai – kiekviena šalis, naudodama
pažangesnę technologiją, specializuojasi gaminti tai, kas jai sekasi
geriau. Gamybos kaštai įvairiose šalyse skirtingi (skiriasi darbo jėga,
transportavimo, gamybos išlaidos, technologija ir pan.)
Minėtos prielaidos lemia gamybos kaštų ir kainų skirtumus. Vykstant
tarptautiniams mainams, šalys aprūpina pasaulinį ūkį tomis prekėmis, kurių
gamyba šalies viduje palyginti pigi. Šalys importuoja tokią produkciją ar
paslaugas, kurių gamyba šalyje būtų žymiai brangesnė negu jos įsigijimas
pasulinėje rinkoje. Vadinasi, kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai,
kas jai efektyviau.
Tačiau ekonominis efektyvumas, kurį pasiekia įvairios šalys,
gamindamos atskiras prekes, laikui bėgant keičiasi. Vystantis atskirų šalių
ūkiams, gali keistis darbo jėgos kokybė ir kiekybė, kapitalo apimtis ir
sudėtis, sukuriamos naujos technologijos, gali keistis netgi žemės ir
gamtinių išteklių kokybė ir kiekybė.
3) Skonių, polinkių, prioritetų įvairovė – dėl šios aplinkybės, net
jei ir visose pasaulio šalyse gamybos sąlygos būtų visiškai vienodos, šalys
siektų prekiauti.
Tarptautinė prekyba susideda iš dviejų prekinių srautų:
eksporto (prekių išvežimas iš šalies muitų teritorijos) ir
importo (prekių įvežimas į šalies muitų teritoriją).
Pasaulinėje rinkoje yra pasiūlos ir paklausos pusiausvyra. Jei viena
šalis eksportuoja, tai kita importuoja, ir tie prekių judėjimai (iš” (į”
šalį tarpusavyje pasauliniu mastu susilygina. Tačiau šaliai nepavyktų
eksportuoti prekių nė už 1 litą, jei nebūtų kažkur vartotojų, dėl vienų ar
kitų priežasčių norinčių tą prekę įsigyti.
TP poveikis gamybai, vartojimui ir gerovei dažniausiai priklauso nuo
pasaulinių kainų santykio. Todėl ekonomistai didelę reikšmę skiria prekybos
sąlygoms.
Užsienio prekybos nauda valstybei įvertinama prekybos sąlygų (T)
rodikliu, kuris rodo valstybės eksporto (Px) ir importo (Pm) kainų santykį:
T=Px / PmŠio rodiklio didėjimas rodo užsienio prekybos sąlygų gerėjimą ir kartu
patiriamą naudą iš užsienio prekybos bei šalies gyventojų gyvenimo lygio
kilimą, o jo mažėjimas – prekybos sąlygų blogėjimą ir gyvenimo lygio kitimo
tendencijas.
TP nauda.
Ekonominę naudą sąlygoja specializacija. Vyraujant specializacijai,
galima užtikrinti didesnę prekių gamybos apimtį.
Specializacija ir prekyba sąlygoja aukštesnius veiklos rezultatus bei
efektyvumą. Tai lemia 4 prielaidos:
1) konkurencijos didėjimas;
2) pagamintų produktų gausa ir įvairovė;
3) masto ekonomija
(vidutinių gamybos kaštų sumažėjimas, sąlygojamas
gamybos apimties augimo);
4) lyginamasis pranašumas (šalis turi lyginamąjį pranašumą gaminant
kurią nors prekę ar teikiamą paslaugą, jei gali ją pagaminti
sąlygiškai pigiau, t.y. patirdama mažesnius alternatyviuosius
kaštus negu jos prekybiai partneriai).
Užsienio prekyba yra būtina rinkos ekonomikos sąlygomis. Valstybinis
ekonominis bendradarbiavimas įgalina toliau kelti gamybos technologijų lygį
įmonėse. Šiandieną be užsienio prekybos plėtros neįmanoma pasaulinė
ekonomikos raida. Nebus užsienio prekybos – sužlugs visų valstybių
ekonomikos pagrindai.
Užsienio prekyba daro tiesioginę įtaką šalies vidinei rinkai: aktyvėja
konkurencija, nes atsiranda pajėgus konkurentas iš užsienio. Taigi,
užsienio prekyba pertvarko natūralią vidaus rinkoje veikiančią monopoliją į
natūralią oligopoliją. Padidėjusi konkurencija skatina mažinti gamybos
kaštus bei kainą, o tai naudinga šalies vartotojams. Be to, gali atsirasti
ir kitokių naudingumų, jeigu vietiniai gamintojai būtų priversti konkuruoti
ne kainomis, o prekės kokybe, dizainu ir pan.
Užsienio prekyba šalies gyventojams sudaro sąlygas nusipirkti kitose
šalyse pagamintų retų gaminių, vaisių ir pan. Kartais, esant mažam
poreikiui, kai kurių prekių neapsimoka gaminti, o ekonomiškai tikslingiau
atsivežti iš svetur. Taigi, užsienio prekyba leidžia šalims gauti tam tikrų
prekių ir paslaugų pigiau, negu jos pačios gali pasigaminti arba sudaro
sąlygas vartoti prekes ir paslaugas, kurių nebūtų galima gauti iš savo
šalies tiekėjų.
Panaikinus muito barjerus tarp Europos Sąjungos šalių, kiekvienos
šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti savo prekes bet kurioje šalyje,
priklausančioje Europos Sąjungai. Tai leidžia padidinti gamybos apimtis,
mažina gamybos kaštus ir sudaro sąlygas pardavinėti prekes mažesnėmis
kainomis. Užsienio prekyba skatina koncentruotai gaminti tokias prekes,
kurios turi absoliutų pranašumą, o prekės, neturinčios absoliutaus gamybos
pranašumo perduoti kitoms valstybėms. Tačiau kartais specializaciją lemia
ir lyginamasis pranašumas. Tokiu atveju tikslinga kiekvienoje šalyje
apskaičiuoti gaminio alternatyviuosius kaštus.
Taigi galima daryti išvadą, jog bet kuri šalis, nevykdanti užsienio
prekybos ir viską gaminanti pati bei neišvengiamai ko nors atsisakanti,
tikrai patiria didelius nuostolius. Tarptautinės prekybos dėka visą laiką
esantys riboti gamtos, darbo bei kiti gamybos veiksnių ištekliai yra
paskirstomi kiek galima efektyviau, ko pasekoje pasiekiama efektyvesnė
gamyba ir padidinamas darbo našumas.
Prekyba ir karas yra dvi seniausios tarptautinių santykių formos. Iš
prekybos gaunamos pajamos ir mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausias
šalies elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Tarp galingų pasaulio
valstybių vyko nuolatinės kovos dėl Amerikos, Azijos ir Vidurinių Rytų
prekybos maršrutų kontrolės.
Tarptautinės prekybos reikšmę nusako šie aspektai:
1. Iš šalies išvežamos vidaus rinkoje perteklinės ir įvežamos prekės,
kurių šalis negali pati pasigaminti;
2. Šalyje gaminamos ir išvežamos absoliutų ar lyginamąjį pranašumą
turinčios prekės ir tokiu būdu pasisavinamas prekybinis pelnas;
3. Užsienio prekybos dėka plinta pažangios technologijos,
padedančios kelti nacionalinio ūkio veiklos efektyvumą;
4. Šalies prekių ir paslaugų vartotojai įgyja didesnę galimybę
rinktis ir geriau tenkina savo poreikius;
5. Vystomos eksportą gaminančios ūkio šakos, mažinamos darbo ir
kapitalo sąnaudos išvežamoms prekėms gaminti.
Prekyba daro ir kitą, labiau ginčytiną poveikį visuomenės vertybėms,
idėjoms ir elgesio normoms. Taip ekonominio nacionalizmo šalininkai prekių
įvežimą (importą) dažnai vertina neigiamai. Jų nuomone, prekyba nepaiso
tradicijų ir papročių, ugdo materializmą ir troškimą vartoti atvežtines
prekes, žalingas šalies gyventojams. Kai kurie kritikai įžvelgia užsienio
prekyboje imperialistinės ekonominės, politinės ir kultūrinės ekspansijos
galimybes.
Įvairios nuomonės apie tarptautinę prekybą neužgožia svarbiausios
minties, kad prekių mainai padeda jų dalyviams sparčiau vystyti tautos ūkį,
sudaro sąlygas ekonominiam ir socialiniam atsilikimui įveikti. Tokios
nuomonės buvo D. Ricardo, o vėliau amerikiečių ekonomistai V.Stlper,
P.Samuelson, švedai E.Hechsher, B.Ohlin ir kiti ekonominio liberalizavimo
atstovai.
Spartų pasaulinės prekybos augimą lėmė šie veiksniai:
* tarptautinė darbo pasidalijimo plėtotė;
* mokslinė techninė pažanga reikalauja greito pagrindinio kapitalo
atnaujinimo ir naujų technologijų;
* aktyvi transnacionalinių ir daugianacionalinių korporacijų
veikla;
* tarptautinės prekybos liberalizavimas;
* ekonominės integracijos stiprėjimas.
Tarptautinė prekyba 20 a. antroje pusėje plito labai sparčiais
tempais. 1950-1994 m. ji išaugo 14 kartų. Kai kada tarptautinė
prekyba
netgi sumažėdavo. Taip atsitikdavo ekonominių krizių arba karinių konfliktų
metu. Netolygus ekonominis ir politinis atskirų valstybių vystymasis
sąlygoja ir pasaulinės prekybos lyderių kaitą. Stambiausieji pasaulio
eksportuotojai: JAV, Vokietija, Japonija, Prancūzija, D. Britanija,
Italija, Kanada, Honkongas, Olandija ir kitos.
Tarptautinės prekybos efektyvumas daugeliu atvejų priklauso nuo jos
rinkos tyrimo rezultatų, todėl pirmiausia reikėtų susipažinti su
tarptautinėmis prekybos taisyklėmis ir normomis, pasirinkti pelningą rinką,
susirinkti duomenis apie konkretaus regiono produkcijos pasiūlą ir
paklausą, išsiaiškinti gamintojus ir jų gamybos ypatumus, finansinę būklę
ir pan.
Tarptautinė prekyba ir mokėjimų balansas
Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines
sritis:
– prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą
ir eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;
– paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių
transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;
– kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir
įsipareigojimų užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos,
vertybinių popierių, nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.);
-mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas
per bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.
Šio srauto pagrindas yra įvykę sandoriai.
Suskirstymas į prekių, paslaugų, kapitalo ir mokėjimų srautus
atsispindi mokėjimų balanso atitinkamose dalyse.
Mokėjimų balansas yra sąskaitų sistema, parodanti visus šalies
sandorius su visu likusiu pasauliu, kuriuos atlieka gyventojai, įmonės ir
vyriausybės. Sandoriu (transakcija) vadinsime bet kokius mainus –
parduodant ar perkant prekes, apmokant paslaugas, perkant ir parduodant
turtą, dovanojant vertingus daiktus ar pinigus.
Šalies mokėjimų balansas parodo visas ekonomines transakcijas,
įvykdomas tarp šalies ir užsienio ekonominių subjektų per tam tikrą
laikotarpį (paprastai per metus, nors mokėjimų balansas gali būti
apskaičiuojamas ir trumpesniam laikotarpiui, pvz., mėnesiui, ketvirčiui).
Mokėjimų balansas kaip ir bet kuris kitas balansas turi dvi puses:
kreditą ir debetą. Kreditas – tai vertybės išvežimas iš šalies mainais už
tokios pačios vertės įvežimą į šalį. Tai šalies pajamos užsienio valiuta.
Debetas – vertybės įvežimas į šalį mainais už tam tikros vertės išvežimą iš
šalies. Tai šalies išlaidos užsienio valiuta. Kreditas – tai bet koks
sandoris, kuris baigiasi valiutos įplaukomis iš užsienio, o debetas – bet
koks sandoris, kuris baigiasi valiutos išplaukimu iš šalies.
Šalies mokėjimų balansas aktyvų pusėje sujungia mokėjimus, kuriuos
šalis gavo iš užsienio, o pasyvų pusėje – mokėjimus, kuriuos šalis sumokėjo
užsieniui. Tačiau čia vartojama balanso sąvoka nėra tapati balanso sąvokai,
taikomai įmonės lygmenyje. Įmonės balansas sudaromas tam tikrai datai ir
atspindi visą įmonės turtą bei visus įsipareigojimus; šalies mokėjimų
balansas sudaromas tam tikro laikotarpio ir įvertina tik mokėjimų
pasikeitimus.
Prekybos balanse atsispindi prekių eksportas ir importas. Fiziškai
eksportas reiškia, kad dalį šalies vidaus produkto suvartoja užsieniečiai,
o importas – kad dalį užsienio šalių nacionalinio produkto suvartoja šalies
vidaus gyventojai. Akivaizdu, kad prekių atveju tai reikš, kad dalis BVP
“gabenama per sieną”.
Prekybos balanse prekių eksportas ir importas paprastai įvertinamas
FOB kainomis, t.y. kainomis, kurios atspindi eksportuojančios šalies prekės
vertę, įskaitant krovimo į transporto priemonę kaštus. Pagal šią metodiką
sudaromas ir Lietuvos mokėjimų balansas. Kai kuriose šalyse prekių importas
prekybos balanse įvertinamas CIF kainomis, t.y. kainomis, kurios apima ir
prekių transportavimo į importuojančią šalį bei draudimo kaštus.
Aišku, jog valiutos įplaukos gerina mūsų balansą, o valiutos išplaukos
– blogina. Prekių importas yra debetas ir veda prie valiutos išplaukimo ar
įsiskolinimo užsieniui, kai eksportas didina mūsų šalies valiutines pajamas
bei užsienio įsiskolinimus mūsų šaliai. Skolinimas užsienyje mokėjimų
balanse atsispindi taip pat, kaip ir prekių eksportas. Panašiai atsispindi
ir tiesioginės užsienio investicijos. Dovanos, labdara, perlaidos
dažniausiai prilyginamos prekių importui ir atsispindi debete. Kartais būna
sudėtinga fiksuoti abi sandorio puses ir oficialūs organai gauna duomenis
tik apie vieną iš sandorio pusių. Pavyzdžiui, į Lietuvą įvežamos prekės,
bet nėra pinigų pervedimo už jas (buvo sumokėta grynais). Tokiu atveju
apskaičiavus visą balansą susidaro skirtumas, kuris įrašomas į klaidų ir
praleidimų eilutę.
Prekės gabenamos per sieną taip pat tranzito ir tranzitinės prekybos
atvejais. Nors šnekamojoje kalboje šios sąvokos dažnai
kaip
sinonimai, ekonominiu požiūriu jos nėra tapačios.
Tranzitas – tai betarpiškas prekių pervežimas iš užsienio per šalies
vidaus teritoriją vėl į užsienį, neleidžiant prekei laisvai judėti šalies
viduje.
Tranzitas skirstomas į:
– aktyvų – kai prekių siuntėjas yra šalies viduje. Pavyzdžiui,
Lietuvos firma perka prekes Lenkijoje ir parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės
gabenamos per Lietuvos teritoriją;
– pasyvų – kai prekių siuntėjas yra užsienyje. Pavyzdžiui, Lenkijos
firma prekes parduoda Rusijoje, į Rusiją prekės gabenamos per Lietuvos
teritoriją.
Tranzitinė prekyba reiškia, kad šalies (vidaus) verslininkas įsigyja
užsienio prekių ir vėl jas parduoda užsienyje, tačiau fiziškai per šalies
teritoriją prekės negabenamos. Kaip pavyzdį galima paminėti tranzitinę
prekybą ginklais.
Pagrindinės mokėjimų balanso dalys: einamoji sąskaita, kapitalo
sąskaita ir oficialių atsiskaitymų balansas.
1.Einamoji sąskaita
Tai stambiausia sąskaita. Ji apima:
a) prekybos balansą,
b) paslaugų balansą (pervežimų, turizmo, verslo),
c) kapitalo ir darbo pajamų balansą,
d) einamuosius pervedimus.
Einamosios sąskaitos balansas parodo, ar šalis didina savo teises į
užsienio turtą (perviršis), ar mažina (deficitas). Einamosios sąskaitos
balansas yra labai atidžiai stebimas, nes manoma, kad jis lemia valiutos
kurso kitimą. Jeigu jo deficitas gilėja, tai galima laukti valiutos kurso
kritimo arba devalvavimo bei importo suvaržymų.
a)Prekybos balanso deficitas dažnai traktuojamas kaip neigiamas
reiškinys. Tačiau gali būti ir išimčių. Pavyzdžiui, kai į šalį įvežama daug
užsienio kapitalo ir tas kapitalas panaudojamas pirkti užsienyje naujoms
technologijoms, pradžioje gali susidaryti neigiamas balansas. Tačiau po
keleto metų, kai investicijos pradės duoti grąžą ir eksportas išaugs
prekybos balanso deficitas gali išnykti.
b)Paslaugų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susijusios su
keleivių ir krovinių gabenimu, kelionėmis ir kt., Lietuvos atžvilgiu
paslaugos eksportas bus, kai Lietuvos transporto firma veš prekes iš
Lietuvos į užsienį, kai užsienio turistų grupė apsigyvens kokiame nors
Lietuvos viešbutyje ir kt.
c)Pajamų balanse atsispindi pajamos ir išlaidos, susiję su turimų
gamybos veiksnių – darbo, žemės, kapitalo – panaudojimu. Pvz., jeigu
Lietuvos pilietis išvažiavo trumpam padirbėti į užsienį, arba turi
nusipirkęs užsienio įmonės akcijų, ar laiko indėlį užsienio banke, tai jo
gautas darbo užmokestis, dividendai ar palūkanos sudarys pajamų balanso
aktyvą (kreditą). Analogiškai užsieniečių gautos Lietuvoje darbo ir
kapitalo pajamos atsispindės pajamų balanso pasyve (debete).
Kapitalo balansas apima kapitalo eksportą ir kapitalo importą.
Kapitalo eksportas vyksta, kai skolinimų ir įsipareigojimų saldo auga – tai
reiškia, jog skolinimų užsieniečiui daugėja ir (arba) įsipareigojimų
mažėja. Tai atitinka mokėjimų srautą į užsienį. Kapitalo importas vyksta,