Tarptautine prekyba1
5 (100%) 1 vote

Tarptautine prekyba1

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Tarptautinės prekybos reikšmė ir priežastys 3

2. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai 8

3. Lietuvos narystė PPO 10

4. Lietuvos prekyba su ES 12

5. Kombinuotoji prekių nomenklatūra 13

6. Klasifikavimas pagal makroekonomikos kategorijas 15

7. Eksportas…………………………………………………………………………………….16

7.1 Eksporto motyvai 16

7.2 Lietuvos eksporto struktūros dinamika 18

8. Importas………………………………………………………………………………………………………………….. 21

8.1 Importo motyvai 21

8.2 Lietuvos importo reguliavimas 24

8.3 Lietuvos importo struktūros dinamika 27

IŠVADOS……..…………………………………………………………………….………………31

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………………………….………..33

PRIEDAI………………….………………………….…………………………………….………….34

ĮVADAS

… prekyba, kuri be prievartos ir apribojimų natūraliai ir nuolatos vyksta tarp bet kokių dviejų šalių, visada yra naudinga, nors ir ne visada vienodai, abiejoms iš jų …

A. Smith (1776)

Užsienio prekyba – mainų procesas, vykstantis pasauliniu mąstu. Šalys stengiasi gaminti tai, ką gali efektyviai parduoti pasaulinėje rinkoje, o tai kelia specializacijos lygį. Eksporto ir importo santykis atspindi šalies ekonomikos raidą. Nuo užsienio prekybos priklauso šiuolaikinės valstybės gyvenimo lygis.

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekyba reguliuojama Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais bei įvairiomis dvišalėmis ar daugiašalėmis tarptautinėmis sutartimis (laisvosios prekybos sutartys, ekonominio bendradarbiavimo sutartys). Pagrindinis užsienio prekybos reglamentavimo instrumentas yra Lietuvos Respublikos muitų tarifų įstatymas. Jame yra numatyti visi importo ir eksporto muitų taikymo atvejai.

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS REIKŠMĖ IR PRIEŽASTYS

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykstantis įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai:

1. Jis vykdomas tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl, kai prekyba vyksta už valstybės sienų, ji tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu.

2. Naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais. Šalys prekiauja viena su kita, kad galėtų įsigyti užsienio prekių žemesnėmis kainomis, negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje.

Šalies tarptautiniai prekybiniai santykiai apima šias pagrindines sritis:

Ų prekybą prekėmis – prekių srautas apima materialinių gėrybių importą ir

eksportą, taip pat prekių tranzitą ir tranzitinę prekybą;

Ų paslaugų judėjimą – paslaugų srautas sujungia žmonių ir prekių transportavimą, draudimą, konsultacijas, patentus, licencijas ir kt.;

Ų kapitalo judėjimą – kapitalo srautas apima skolinimų ir įsipareigojimų

užsienio atžvilgiu pasikeitimus (tiesioginės investicijos, vertybinių popierių,

nekilnojamojo turto sandoriai, kreditai ir kt.);

Ų mokėjimus – į mokėjimų srautą įeina visų minėtųjų operacijų atlikimas per

bankus, gaunant mokėjimus iš užsienio arba vykdant mokėjimus užsieniui.

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę.

Geresnius veiklos bei efektyvumo rezultatus sąlygoja gamybos specializacija ir prekyba ne tik šalies bet ir pasauliniu mastu. Laisvos prekybos politika, laisvas prekių paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimas skatina konkurenciją, naujų technologijų, prekių rinkų paiešką. Vykstant tarptautinei prekybai, šalys specializuojasi tam tikrų prekių gamyboje, išsiplėtus prekių rinkai didėja jų gamyba, o padidėjus gamybos apimčiai, mažėja prekių gamybos išlaidos.

Amerikiečių ekonomistai P. ir R. Wonnaccott išskiria keturis svarbiausius užsienio prekybos naudos šaltinius:

a) padidėjusią konkurenciją;

b) pagamintų prekių gausumą bei įvairovę;

c) masto ekonomiją;

d) lyginamąjį pranašumą.

Esant atvirai rinkai, vykstant tarptautinei prekybai, šalies prekių gamintojams atsiranda pajėgūs konkurentai iš užsienio, siūlydami prekes žemesne kaina arba geresnės kokybės. Padidėjusi konkurencija skatina šalies prekių gamintojus mažinti gamybos išlaidas bei prekių kainą arba gerinti prekių kokybę, jų dizainą ir kitas vartotojiškas prekių charakteristikas. Tai yra naudinga vartotojui.

Tarptautinė prekyba sudaro sąlygas gaminti naujas prekes, kurioms vienos šalies rinka yra per maža, kad padengtų šios prekės projektavimo, įrangos ir gamybos išlaidas. Šiuo atveju vartotojai gauna kokybiškai naujų, pagamintų pažangiausiomis technologijomis, prekių. Be to, vykstant tarptautinei prekybai, gamintojai turi galimybę pasaulinėje rinkoje pirkti gamybos procese naudojamas žaliavas bei išteklius, o vartotojai nusipirkti tų prekių, kurias išgauti ar išauginti savo šalyje nėra gamtinių sąlygų.

Esant laisvai prekybai, panaikinus muito ir kitus netarifinius barjerus, kiekvienas šalies gamintojas gali laisvai
pardavinėti savo prekes kitoje šalyje. Tai leidžia gamintojui išplėsti gamybą. Didesnė gamybos apimtis sąlygoja išlaidų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia gamintojui mažinti prekių pardavimo kainas tiek vidaus, tiek ir kitų šalių rinkose.

Jeigu šalis absoliučiai pranašesnė kelių prekių (pvz., jos gamybos išlaidų, prekės kokybės ar kainos) gamyboje, užsienio prekyba bus naudinga šaliai specializavusiai prekių gamyboje, kurioje ji turi lyginamąjį pranašumą. Lyginamasis pranašumas nustatomas apskaičiuojant prekių gamybos santykines išlaidas palyginamosiose šalyje. Lyginamasis pranašumas priklauso nuo išteklių gausumo, prekių gamybos technologijos, darbuotojų kvalifikacijos ir meistriškumo.

Nors tarptautinė prekyba sąlygoja bendro efektyvumo didėjimą, tačiau ne visos socialinės grupės šalyje iš jos turi naudos. Dėl prekių importo vidaus rinkoje kainos gali sumažėti, todėl vartotojui tai naudinga, o gamintojai dėl to gali turėti nuostolių, nes jie priversti savo gaminius pardavinėti žemesnėmis kainomis. Tačiau galutinis poveikis visos šalies ekonomikai, kaip teigia P. Wonnaccott ir R. Wonnaccott, yra teigiamas, nes vartotojai laimi daugiau negu gamintojai praranda.

Nors importas yra naudingas, nes jis įgalina šalį pasinaudoti tarptautinės prekybos privalumais: pirkti prekes ir paslaugas už mažesnę kainą, tačiau gali sumažinti realiąsias pajamas, gaminamos produkcijos apimtį ir eksportą ir tuo būti šaliai žalingas. Importas yra naudingas šaliai tada, kai jis subalansuotas su eksportu, išlaikyta mokėjimų balanso pusiausvyra, kai prarastas išlaidas už importą atsveria gautos pajamos už eksportą.

Eksporto padidėjimas leidžia daugiau importuoti, t.y. mokėti užsienio valiuta. Didėjant eksportui, į šalies ekonomiką įliejama papildomų pajamų ir tuo padidinama bendroji pagamintos produkcijos paklausa šalyje.

Eksportas kartu su importu sudaro šalies mokėjimų balansą. Didelis importo skverbimasis į ekonomiką, nesuderintas su lygiaverčiu eksporto kiekiu, gali sukelti mokėjimų balanso sunkumų, šalies pajamų ir gaminamos produkcijos mažėjimą.

Kiekvienos didelės ar mažos valstybės ūkis yra pasaulinio ūkio dalis. Jis suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, ekologinių ir kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Kiekvienos šalies natūralus siekis – gauti ekonominę naudą iš visuomeninio darbo pasidalijimo tarptautiniuose mainuose.

Prekių ir paslaugų judėjimas tarp šalių susieja nacionalinius ūkius į bendrą rinkos sistemą ir sustiprina šalių tarpusavio ekonominę priklausomybę. Tarpusavio priklausomybei turi įtakos šalies teritorijos dalis, ekonominio išsivystymo lygis, vidaus rinkos apimtis, gamtiniai ištekliai ir t.t. Didėja prekių ir paslaugų bendrojo nacionalinio produkto eksporto dalis.

Tarptautinės prekybos plėtros lygį rodo ir eksporto bei bendrojo vidaus produkto santykis arba eksporto kvota nuo BVP. Kai kurių valstybių šis rodiklis yra didesnis negu 100 procentų, t.y. šalies eksporto vertė viršija bendrąjį vidaus produktą. Tokio tipo valstybės ekonomika dažnai vadinama eksportine.

Šiuo metu nei viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.

Svarbiausios tarptautinių mainų prielaidos yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų reikia priskirti: gamtines, klimatines, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitas. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.

Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Jei kitos šalys vienodos, madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius mainus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą.

Galima padaryti išvadą:

1. Jokia šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes.

2. Gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba.

3. Prekių srautų judėjimas yra priešingas pinigų srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą.

4. Kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.

Eksporto didėjimas skatina visuminio nacionalinio produkto prieaugį, todėl stengiamasi jį visokeriopai remti įvairiomis ekonominėmis priemonėmis.
jų priklauso: valstybės priemokos gamintojams už eksportines prekes; prekių pardavimas užsienyje mažesnėmis kainomis negu vidaus rinkoje.

Svarbiausi pasikeitimai, įvykę tarptautinės prekybos prekinėje struktūroje per pastarąjį dešimtmetį, – tai žaliavų ir medžiagų dalies sumažėjimas; gatavų gaminių dalies padidėjimas.

Iki septinto dešimtmečio tarptautinėje prekių apyvartoje vyravo prekyba pramonės produkcija ir žaliavomis. Dabartiniu metu tarp išsivysčiusių valstybių paplito tarptautiniai mainai sudėtinga mokslo imlia produkcija ( elektronika, informacine technika, technologinėmis sistemomis). Padidėjo prekyba įvairaus profilio staklėmis, personalinėmis ESM, vaizdo magnetofonais, cheminiais produktais, medikamentais, automobiliais ir kitomis ilgo naudojimo prekėmis. Taip pat padidėjo mašinų gamybos pramonės produkcijos importas į besivystančias šalis. Per pastarąjį penkmetį apdirbamosios pramonės gaminiais prekiaujama intensyviau negu kitais produktais. Investiciniai ryšiai skatina prekiauti gaminių komponentais bei technologiniais panašumais telekomunikacijoje ir transporte. Tai sumažina šalių ekonominį atotrūkį.

Maisto produktų lyginamojo svorio sumažėjimas susijęs su žemės ūkio produkcijos gamybos augimu išsivysčiusiose šalyse. Šios šalys visiškai apsirūpina maisto produktais. Tačiau padidėjo keitimosi maisto produktais apimtis tarp išsivysčiusių šalių. Išsivysčiusios šalys subsidijuoja žemės ūkį ir saugo savo rinkas, pasitelkdamos muitus bei kitus importo apribojimus.

Šiuo metu Lietuvoje dažnai pasigirsta raginimų įvairiais būdais riboti iš kitų šalių įvežamas prekes. Argumentai pateikiami patys įvairiausi: būtinybė subalansuoti eksportą ir importą, apsaugoti vartotojus nuo “nekokybiškų”, o gamintojus – nuo “neteisingai” konkuruojančių prekių, importo muitus mažinti tik abipusiškai, t.y. jei už tai kita šalis atsilygina tuo pačiu, arba atsilyginti muito didinimu kitai šaliai, jei ji šitaip pasielgia Lietuvos eksporto atžvilgiu, išlaikyti darbo vietas, suteikti laikiną paramą nuo ekonominės krizės nukentėjusioms įmonėms. Tarp šių pareiškimų, nusiskundimų ir siūlymų pasimeta elementarūs ekonomikos dėsniai, kurių laikymasis sudarė turtingiausių pasaulio valstybių ekonominės plėtros ir gerovės augimo pagrindą. Raginimai apriboti užsienio prekybą atsiranda dėl dviejų priežasčių. Paprastai už raginimų “spręsti” prekybos balanso, prekių kokybės ar vietinės pramonės plėtros problemas slypi kokių nors konkuruoti nesugebančių įmonių interesai. Nerečiau susirūpinimas dėl prekybos keliamų “problemų” atsiranda iš nežinojimo ar nesugebėjimo suprasti esminių tarptautinės prekybos dėsnių, tokių kaip santykinio pranašumo dėsnis, kurį Nobelio premijos laureatas Paul Samuelson yra pavadinęs “gražiausia ekonomikos mokslo idėja”.

Šis dėsnis teigia, jog kiekviena pasaulio šalis dėl skirtingos geografinės padėties, klimato, istorijos ir tradicijų pasižymi skirtingais ištekliais ir gaminamų produktų struktūra bei kokybe. Dėl šių natūralių skirtumų tam tikras prekes, paslaugas ar gaminių dalis vienos šalies įmonės gamina efektyviau nei kitos šalies įmonės. Tačiau, net jei ir vienoje šalyje pagamintų produktų užtenka jos gyventojų poreikiams patenkinti arba daugelis produktų gali būti pagaminti pigiau nei kitoje šalyje, kiekvienos iš jų gamintojams naudingiau specializuotis gaminant santykinai pigesnes prekes ir laisvai jomis prekiauti. Laisvi mainai ir specializacija sudaro sąlygas inovacijai, efektyvumo ir visų dalyvaujančių šalių gerovės augimui.

Taigi, šalims yra naudinga laisvai prekiauti tarpusavyje, kadangi būtent šitaip efektyviausiai pasidalijama darbu ir specializuojamasi tose srityse, kuriose kiekvienos šalies įmonės turi santykinį pranašumą, o vartotojai turi didžiausią pigių prekių pasirinkimą. Beje, vienas iš esminių gerovės augimo veiksnių – technologija – yra tiesiogiai susijęs su laisva prekyba, kuri suteikia galimybę šalims įsivežti trūkstamos aukštesnio lygio technologijos, o užsienio prekių konkurencija skatina technologijų tobulinimą.

Laisva prekyba yra ypač svarbi tokioms mažoms ir atviroms ekonomikoms kaip Lietuva. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsigyti automobilius, elektronikos ir kitas prekes, kurios negaminamos Lietuvoje arba kurių kokybė ar kaina netenkina mūsų. Užsienio prekyba suteikia galimybę įsivežti vaisius ir daržoves, kurie neauga Lietuvoje, ar naftą ir kitus išteklius, kurių nepakanka, o taip pat produktus, kuriuos Lietuvos gamintojai naudoja savo veikloje ir perdirbtus parduoda vietos ar užsienio rinkoje. Užsienio prekyba taip pat suteikia galimybę parduoti Lietuvoje išaugintus ar pagamintus produktus kitų šalių vartotojams ar perdirbėjams ir gauti užsienio valiutos, už kurią galima pirkti trūkstamų prekių. Pašalinus kliūtis prekybai, įmonės geriausiai gali pasirinkti, ką joms apsimoka gaminti išnaudojant turimus pranašumus, ir kur pagamintas prekes naudingiausia parduoti. Šitaip vienos Lietuvos įmonės, pasinaudodamos darbo jėgos kainos privalumais, parduoda savo produkciją Europos Sąjungoje, kitos įmonės, išnaudodamos turimus verslo ryšius ar produktų kokybę, parduoda savo prekes Rusijoje, dar kitos įsiveža pigias žaliavas, kurias
perdirba išnaudodamos vietinės darbo jėgos kvalifikaciją. Paprastai visos šios grandys yra susijusios tarpusavyje, o laisvo jų funkcionavimo rezultatas – didelis vartojimo prekių pasirinkimas ir auganti šalies gerovė.

Lietuvos užsienio prekybos taisyklės buvo reformuotos pirmaisiais ekonominių reformų metais: sumažinti importo muitų tarifai, pašalintos kvotos ir kitos prekybos ribojimo priemonės.

Pastaruoju metu, pasitelkiant įvairius argumentus, vis dažniau pasigirsta reikalavimų įvesti importo muitus arba kitokias apsaugos priemones (pvz., sertifikavimą ar antidempingo mokesčius) prekėms, kurios konkuruoja su gaminamomis Lietuvoje. Nepriklausomai nuo to, kokie pateisinimai prekybos apribojimui bebūtų naudojami, apsaugos priemonių įvedimo rezultatas yra vienodas – padidėjusios įvežamų prekių kainos, mažesnis pasirinkimas, neefektyvios veiklos skatinimas ir išteklių švaistymas. Tiesa, tai naudinga vienai ar kelioms įmonėms, kurios laikinai apsaugomos nuo įvežamų prekių konkurencijos, tuo pačiu susilpninant paskatas gerinti jų veiklą ar gaminamą produktą. Tačiau už vietinių gamintojų apsaugą moka šalies vartotojai, o dažnai ir perdirbėjai, naudojantys tuos produktus tolesniame gamybos procese. Šitaip pabrangsta pastarųjų naudojama, eksportuojama į užsienį, sumažėja jų eksportas ir produkcija ir sumažėja jos konkurencingumas. Jei produkcija, kuriai gaminti naudojamų prekių importas yra apmokestinamas pajamos.

2. Lietuvos užsienio prekybos vystymosi aspektai

Lietuvos užsienio prekybos pradžia galima laikyti prekybos liberalizavimą, kuris prasidėjo 1993m., priėmus naują muitų tarifų įstatymą ir panaikinus kiekybinius eksporto apribojimus. Ribotam laikui buvo palikti eksporto muitai tik kai kuriems vietiniams žaliavų produktams. Importui buvo nustatyti beveik vienodi ir santykinai nedideli muitai. Kartu pamažu buvo šalinami mokėjimų apribojimai. Daugelio netarifinių prekybos barjerų pašalinimas ir santykinai nedideli importo muitai prisidėjo prie spartaus užsienio prekybos apimties didėjimo (žr. 1 pav.).1 pav. Užsienio prekyba Lietuvoje 1995-2003m.

(duomenys imami iš 1 lentelės, esančios prieduose)

Nagrinėjant 1995-2003m. laikotarpį (žr. 1 pav.), matyti, jog didelės užsienio prekybos apimtys buvo 1997m.-1998m. Tai buvo intensyvaus prekybinių ryšių plėtojimo su įvairiomis pasaulio šalimis rezultatas: 1995-1997m. laikotarpiu Lietuva pasirašė pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, konvencijas su dauguma ES valstybių, JAV bei kaimyninėmis šalimis – iš viso su 24. Iki 1997m. Lietuva daugiausiai prekiavo su NVS šalimis – apyvarta šiuo laikotarpiu sudarė vidutiniškai 44 proc. bendros užsienio apyvartos.

Vis intensyviau augančius Lietuvos užsienio prekybos rodiklius neplanuotai sustabdė 1998m. rugpjūčio mėn. įvykusi Rusijos krizė bei rublio devalvavimas. Lietuvos eksportas pradėjo sparčiai mažėti, nes daugelio šalies eksportuotojų produkcija tuo metu buvo orientuota į Rytų rinkas. Lietuvos įmonės susidūrė su sunkumais parduodamos savo gaminius NVS šalyse, buvo sustabdyti atsiskaitymai. Sutrikus įsipareigojimų vykdymui nemažai Lietuvos eksportuotojų bei importuotojų atsidūrė sudėtingoje situacijoje, kuri ne tik pablogino bendrus Lietuvos užsienio prekybos rodiklius (lyginant su 1998m., 1999m. užsienio prekybos apyvarta sumažėjo 18 proc.), bet ir sąlygojo gausų įmonių bankrotą, padidėjusį nedarbą šalyje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2651 žodžiai iš 8708 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.