Tarptautine teise1
5 (100%) 1 vote

Tarptautine teise1

1121314151617181

1. Tarptautinės teisės bruožai, tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis, Jus Cogens normos tarptautinėje teisėje, tarptautinės teisės šaltiniai. Tarp.teisę reguliuoja santykius tarp valstybių.Tarpt.t. skirstoma į 2 periodus:klasikinė tarpt.t. ir šiuolaikinė tarpt.t. Tarpt.t. turi pagr. teisės bruožus,tai:1.valstybių valios išraiška,2.teisės normų,reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius,sistema,3.šių normų laikymasis.

Tarpt.t. bruožai.1. tarpt.t.normos sukuriamos įstatymo leidimo būdu.Tas normas kuria patys tarpt.t. subjektai.2. tarpt.t. šaltiniai yra tarpt.sutartys, tarpt.papročiai, tarpt.organizacijų rezoliucijos, tarpt.teismų sprendimai ir bendri teisės principai.3.joks tarpt.organas,įskaitant ir jungtinių tautų saugumo tarybą,neatlieka centralizuotos teisės normų vykdymo.4. tarpt.santykiuose nėra kompetentingo organo,kad spręstų visus iškilusius tarpt.ginčus.Yra teisingumo teismas.Kad jis spręstų tokius ginčus,turi susitarti valstybės,kad būtų sprendžiamas ginčas.5. Tarpt.t. subjektai gali būti ne tik valstybės,bet ir tarpt.organizacijos. Tarpt.organizacijos-Europos taryba,jungt.tautos.Jos gali sudaryti sutartis tarp valstybių. Tarpt.t.subjektai gali būti teritoriniai valstybiniai vienetai(Vatikanas,Maltos ordinas).Subjektu laikoma tada kai turi savo suverenitetą.Fiziniai asmenys taip pat gali būti tarpt.t.subjektai.Jie gali būti tarpt.baudžiamojoje teisėje.Tarpt.teisės subjektai turi laikytis teisės normų.6.Teisės normas kuria tada,kai jos būtinos.kuria valstybės.

Tarptautinės ir nacionalinės teisės santykis Santykis ir sąveika. Egzistuoja dualistinė ir monistinė teorija. Dualistai klasikai – Openheimas, Strupas teigia, kad TT ir nacionalinė teisė (NT) – tai dvi savarankiškos teisės sistemos. Klaida – šios dvi sistemos niekada tarpusavyje nesusisiekia. Jeigu ginčas kyla valstybės viduje – remiasi vidaus T normomis, už valstybės – TT. Bet šios dvi sistemos sąveikauja, susikerta ir t.t. Tarptautinė sutartis įsigalios, kada laikysimės LR įstatymu ir tarptautine konvencija. Du skrituliai.

Monistinė teorija – egzistuoja vieninga teisės sistema. Vienas skritulys. Kam atiduot pirmenybę? Dvi kryptys: primatas tarptautinei ir primatas nacionalinei. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Kam pirmenybė? Teismų praktika patvirtina, kad pirmenybė turi būti atiduota tarptautinei teisei. Jei pasirašė tarptautinę sutartį, turi suderinti savo NT su TT.

Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės. Valstybė negali remtis nacionaliniais teisės aktais tam, kad pateisintų tarptautinės sutarties nevykdymą. TT komisija parengė valstybės atsakomybės straipsnių projektą. TT pažeidimas yra tada, jei tai prieštarauja TT normoms.

Monistai grindžia, kad kuria vienas subjektas – kuria valstybė. Hansas Kelzenas – vieninga norma, ant kurios kūrėsi visa sistema. Sutarčių reikia laikytis – tai pagrindų pagrindas.

Laikui bėgant atsiranda Koordinacijos teorija. Džeraldas Ficmoris, neigdamas dualistinę ir monistinę teorijas, iškelia savarankišką koordinacijos teoriją. Egzistuoja dvi savarankiškos teisės sistemos. Tarp jų galima kolizija, todėl sąveiką tarp šių teisės sistemų reikia spręsti koordinavimos keliu. Jis turi vykti nacionalinei teisei prisiderinant prie tarptautinės. Valstybei pasirašant tarptautinę sutartį, reikia pasižiūrėti, ar ji neprieštarauja tarptautinei teisei.

Remiantis LR Konstitucijos I38 str. Ir tarptautinių sutarčių įstatymu I999 06 20 LR K “Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis”. 1991m. Tarptautinių sutarčių įstatymas, jį vėliau pakeitė 1999m. Įstatymo galią turi tik Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys. Šis teiginys taikomas tik įsigaliojusioms tarptautinėms sutartims, deponavus raštus tarp tarptautinės sutarties depozitarą. Laiko tarpas tarp pasirašymo, ratifikavimo ir deponavimo gali būti net vieneri metai., pvz., Jūrų konvencija įsigaliojo po 60 raštų įteikimo.Po paskutinio 60 rašto įteikimo praėjus 1m. tam, kad priderintų nacionalinę teisę. Galioja tik paskelbtos tarptautinės sutartys (o LR 15% dar nepaskelbta). Hierarhija: konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai, poįstatyminiai aktai, kur tarptautinės sutartys? Ratifikuotos turi – įstatymų galią, neratifikuotos – poįstatyminių aktų. Jei tarptautinė sutartis nustato kitaip nei nacionaliniai įstatymai, tai vadovaujamasi tarptautiniais įstatymais (taip numatyta tarptautinių sutarčių įstatyme), nors tai turėtų reguliuoti konstitucija.

ES – savarankiška teisės sistema. Ji nesutampa nei su NT nei su TT. ES buvo įkurta tarptautinės sutarties pagrindu. ES teisingumo teismas 1963m. Van Gent & Los byloje (Olandijos piliečio) pasakė – galima padaryti išvadą, kad bendrija sukūrė naują teisinę tvarką, kurios naudai valstybės apribojo kai kurias suverenias teises. Subjektai ne tik valstybės, bet ir piliečiai. Vadinasi, egzistuoja savarankiška teisės sistema – EST. LR teisinė sistema turės derintis prie TT ir EST. Tai vadinama harmonizavimu. Jei LR taptų ES nare, tai 2/3 normų būtų ES. Mažiausiai kėsintųsi į baudžiamosios sritį, o daugiausiai – vartotojo, autorinių teisių, draudimo. Kai stojo į ES asocijuota nare, padarė pataisą konstitucijoj dėl žemės nuosavybės: iš pradžių buvo tik LR
piliečiams, vėliau – ir kitiems. Todėl nuolat reikia derinti norminius aktus.

Implementavimas. Nėra sudėtinga implementuoti tarptautinių sutarčių, kurios yra tiesioginio veikimo. Tai tokios, kurias implementuojant į teisinę sistemą nereikia priimti papildomų teisės aktų. Netiesioginio veikimo – reikia priimti papildomus aktus. 1961m. Narkotikų konvencija – ratifikavusios valstybės įsipareigojo bausti už narkotikų pervežimą ir t.t. Turėjo įtvirtinti savo baudžiamojoje teisėje.

Teisinė sistema. Į ją įeina teisės sistema, teisės taikymas ir t.t. Europos žmogaus teisių konvencija – turi būti subjektyvi nuomonė (pašalino byloj teisėją, o kiti du liko, nes kreipėsi advokatas).

Jus cogens

Jus cogens terminą pirmą kartą pavartojo 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, kurios 53 straipsnis nustato: “Sutartys, prieštaraujančios bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai (jus cogens)”. Šiame straipsnyje yra taisyklė: sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Imperatyvine norma laikoma norma, kurią tarptautinė valstybių bendrija kaip visuma pripažįsta kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Jus cogens normų sąrašo iki šiol nėra pateikta. Rengiant konvencijos projektą kilo ginčai dėl tokio sąrašo suformulavimo, tačiau šie argumentai nulėmė kita: tai nėra šios konvencijos turinys; be to sunku apibrėžti tiksliai jus cogens normų sąrašą. 1969 metų Vienos konvencija palieka klausimą, kilus ginčui dėl konkrečios sutarties negaliojimo dėl jos prieštaravimo jus cogens normoms, spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui.

1969 metų Vienos konvencijos 64 straipsnis: “Jei atsiranda nauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma, bet kuri galiojanti sutartis, kuri prieštarauja šiai normai, tampa niekine ir nustoja galios”. Jus cogens normų privalomumas nėra vienintelis imperatyvumo požymis, nes visos tarptautinės normos yra privalomos. Jus cogens normų teisinė prigimtis ir galia yra susijusi su tarptautinės teisės normų hierarchija. Sutartis, prieštaraujanti jus cogens, yra niekinė dėl to, kad tam tikros vertybės ir šias vertybes įtvirtinančios normos pripažįstamos viršesnėmis už visas kitas ir jokia sutartis negali į jas kėsintis. Šiuo požiūriu galima jus cogens palyginti su konstitucinėmis normomis – principais valstybės vidaus teisėje.

Jus cogens – tokios normos, kurios sudaro visos tarptautinės teisės ir visų tarptautinių santykių bendrai pagrindą, tarptautinės teisėtvarkos ir politinio stabilumo pasaulyje pagrindą. Imperatyvinės normos turi aukščiausią juridinę galią, visos kitos tarptautinės teisės normos turi atitikti jus cogens normoms. Nė vienas tarptautinės teisės subjektas negali išeiti iš imperatyvinės teisės normų sienų, savavališkai, savo nuožiūra keisti jų teisinį turinį, o juo labiau jas pažeisti. Valstybės veiksmai, kuriais pažeidžiamos ar prieštaraujama imperatyvinėms normoms, yra tarptautinės teisėtvarkos grubus pažeidimas, tame tarpe agresija, sąlygojanti pagal JTO Saugumo Tarybos sprendimą pačias rimčiausias tarptautines sankcijas prieinant net iki JTO įstatų 4 straipsnio – agresoriaus nuslopinimas jėgos priemonėmis.

Imperatyviomis normomis (jus cogens) visų pirma yra tarptautinės teisės pagrindiniai principai, įtvirtinti JTO įstatuose, kurių juridinis turinys atskleistas 1970 metų Deklaracijoje dėl tarptautinių teisės principų, taip principai esantys 1975 metų Baigiamajame akte, kiti pagrindiniai principai, o taip pat įstatymų ir karo papročių laikymosi principas. Šie principai privalomi visiems tarptautinės teisės subjektams be išimties. Jie naudojami kaip primatas kitų tarptautinės taisės normų atžvilgiu. Skirtingai nuo kitų tarptautinės teisės normų – jie galioja atgal. Be to tik veiksmai yra pripažįstami tarptautinės teisės nusikaltimais. Principai gali būti teisnių pagrindu tarptautinių santykių reguliavime, jei nėra tiesioginio reguliavimo.

Tačiau lieka konkrečių jus cogens normų identifikavimo problema. Doktrinoje žinomi didelės apimties specialūs tyrimai, kurių pagrindu buvo nustatyta, kokios konkrečiai tai yra normos: jėgos draudimas tarptautiniuose santykiuose, tautų teisė į apsisprendimą, žmogaus teisės (genocido, kankinimų, vergijos uždraudimas ir pareiga bausti kaltus dėl to asmenis), pareiga bausti asmenis, kaltus užgrobus jūrlaivius, orlaivius, pagrobus įkaitus. Normos, nustatančios pareigą apsaugoti karo aukas ir bausti karo nusikaltėlius (humanitarinės teisės principai), draudimas pasisavinti visos žmonijos palikimą (atvirąją jūrą, jos dugną, Antarktį, dangaus erdvę ir kūnus). Tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimuose galima rasti išvadų, kad viena ar kita norma yra imperatyvinė norma: tautų apsisprendimo principas (Tarptautinis arbitražas); tam tikros diplomatinės ir konsulinės teisės normos yra imperatyvinės (Tarptautinis Teisingumo Teismas); žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės, o taip pat draudimas naudoti jėgą tarptautiniuose santykiuose turi imperatyvinį pobūdį (Europos konferencijos Arbitražinė komisija).

Šiuolaikinėje tarptautinėje
teisėje jus cogens normų galia neapsiriboja vien tuo, kad jos padaro tam tikras sutartis negaliojančiomis. Tarptautinės teisės komisija, rengdama konvencijos dėl valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus projektą, nustatė, kad tam tikros aplinkybės, kuriomis paprastai valstybė atleidžiama nuo atsakomybės už įsipareigojimo nevykdymą, negalioja, kai neįvykdytas imperatyvus įsipareigojimas. Pavyzdžiui: negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas kitos valstybės įvykdytam jus cogens normų pažeidimui; negalima remtis būtinuoju reikalingumu jus cogens normų pažeidimui pateisinti; draudžiamos atsakomosios priemonės, kurias vykdant nesilaikoma jus cogens normų).

Pagrindiniai tarptautinės teisės principai, bent tie, kurie įtvirtinti JTO įstatuose gali būti traktuojami kaip jus cogens normos. Tarptautinės teisės principų požymiai: 1. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai yra: 1. visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos. Tų normų turinį gali pakeisti tik dauguma valstybių. 2. Pagrindinius tarptautinės teisės principus reglamentuoja svarbiausius pagrindus. 3. Universalios teisės normos, kurios galioja visoje tarptautinės teisės sistemoje. 4. Imperatyvinės normos. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai – tai visuotinai pripažintos, universalios, reglamentuojančios svarbiausius tarptautinių santykių imperatyvinės tarptautinės teisės normos. Pirmą kartą pagrindiniai teisės principai įtvirtinti JTO įstatuose. 1970 metais JTO generalinėje asamblėjoje buvo priimta deklaracija dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų. Joje užfiksuoti 7 principai, taip pat buvo pabandyta atskleisti šių principų turinį: 1. Nenaudoti jėgos ir grasinimų uždraudimas (plačiau žiūrėti 23 klausimą); 2. Ginčų sprendimas taikiomis priemonėmis; 3. Bendradarbiavimo principas; 4. Laisvanoriškas tautų apsisprendimo principas; 5. Suverenios valstybių lygybės principas; 6. Nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principas; 7. Principas, įpareigojantis laikytis tarptautinių sutarčių. (plačiau žiūrėti 6 klausime).

1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo priimtas Helsinkio baigiamasis aktas. Kuriame buvo atkartoti visi 7 principai, taip pat suformuluoti dar 3 principai: 1. Teisių ir laisvių pagarbos principas; 2. Sienų neliečiamumo principas; 3. Teritorijos vientisumo principas. Tuo metu JAV politikoje ir apskritai žmonių teisės ir laisvės buvo pirmoje vietoje.

Tarptautinės teisės šaltiniai T.T.Š. sąvoka yra viena iš painiausių. T.Š. suprantama 3 aspektais: 1.Materialine prasme 2. formos prasme 3. Pažintine prasme. Materialine prasme – faktoriai apibrėžiantys turinį, sąlygojantys teisę (ekonomika, politika, kultūra). Formos prasme – teisės normos (teisės norminiai aktai, paprotys, precedentas). Formos prasme kalbant apie T.T. – tarptautinės sutartys, tarptautiniai papročiai.

Klasikinį T.T. šaltinių sąrašą pateikia Tarptautinio teisingumo teismo Statuto 38 straipsnis:

1.tarptautinės konvencijos, tiek bendrąsias tiek specialiąsias, nustatančias normas, kurias aiškiai pripažįsta valstybės – ginčo dalyvės.

2.tarptautinį paprotį, kaip bendros praktikos, kuri pripažįstama teise, įrodymą.

3.bendrus teisės principus, kuriuos pripažįsta civilizuotos tautos.

Taip pat formos prasme prie šaltinių priskirtini ir teismo sprendimai, tarptautinė doktrina.

TT šaltinius galima skirti į pagrindinius ir pagalbinius. Pagrindiniai – tarptautinės sutartys ir tarptautiniai papročiai. Visus likusiuosius Saulius K. (kas nežino, tai čia tas, kuris mum dėstė TT) priskiria prie pagalbinių. Vadovėlis tokio paskirstymo nemini. Vadovėlyje prie TT šaltinių priskiriami tarptautinių organizacijų aktai, taip pat valstybių vienašaliai aktai, kurie g.b. tarptautinių įsipareigojimų šaltiniai. Teismo sprendimus toliau samprotaudamas Saulius vertina, kaip papildomus TT šaltinius, nes jis tik patvirtina teisės normą, o ne sukuria ją. Doktriną, monografiją pažintine prasme priskiria prie papildomų TT šaltinių.

2. Tarptautinės sutarties sąvoka, prigimtis. Sudarymo etapai, išlyga dėl tarpt. sutarties

Tarptautinės sutartys–terminas reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės, nepriklausomai nuo to, ar jį sudaro vienas, du ar daugiau dokumentų ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo (1969 m. Vienos konvencija). Tarptautinę sutartį gali sudaryti ir kiti T.T. subjektai – tarptautinės organizacijos, valstybiniai-teritoriniai vienetai ir t.t. Praktikoje žinomos ir tarptautinės sutartys sudarytos žodžiu – taip vadinami džentelmeniški susitarimai. Tarptautinės sutartys yra dviejų ir daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja T.T. Ji grindžiama šalių sutikimu. Tarptautinė sutartis yra labiausiai formalizuotas TT šaltinis, nes jos taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente (išskyrus džentelmeniškus susitarimus)

Tarptautiniam papročiui būdingi du sudėtiniai elementai: a) bendra praktika – reiškianti tam tikrų faktų, elgesio pasikartojimą, pastovumą b) tokios praktikos pripažinimą teisinę normą. Tai reiškia, kad valstybė ne tik laikosi tam tikrų taisyklių, bet ir aiškiai išreiškia savo įsitikinimą, kad tokia taisyklė yra privaloma. Kai kada iškyla įrodymo
toks paprotys egzistuoja. TT. nepripažįsta šaltinių hierarchijos, bet tarptautinė sutartis turi pirmenybę ta prasme, kad ji apibrėžta raštu, tai suteikia daugiau tikrumo valstybių tarpusavio santykiams. Tarptautinis teisingumo teismas Šiaurės jūros kontinentinio šelfo byloje, nurodė kad kontinentinio šelfo atribojimas atliekamas susitarimu tarp valstybių pagal tarptautinę teisę, tokiu būdu, kad būtų pasiektas teisingas sprendimas. Valstybėms, kurios neprisijungė prie 1958 metų Ženevos konvencijos “dėl kontinentinio šelfo’’ norma yra tarptautinis paprotys.

Bendrieji teisės principai. Teisininkų komitetas, kūręs Tarptautinio teisingumo teismo statutą, išvardindamas teisės šaltinius, siekė išvengti situacijų kuomet teismas negalėtų išspręsti bylos dėl spragos tarptautinėje teisėje. Tai parodo pagalbinį šio šaltinio pobūdį palyginus su sutartimi ir papročiu. Dažniausiai buvo pasinaudojama romėnų teisės principais. Praktika leidžia išskirti procesinius principus (negalima iš naujo spręsti tos pačios bylos, vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį…), tuo tarpu materialinės teisės bendrieji principai labiau priimtini tada, kai tampa tarptautiniais papročiais, t.y. kai nusistovėjusi praktika leidžia juos taikyti.

Teismo precedentas nėra TT šaltinis. Jo sprendimas privalomas tik teisme dalyvaujančioms šalims ir tik šioje byloje, bet jie yra pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti.

Panašiai galima apibūdinti ir kvalifikuotų viešosios teisės specialistų doktriną–pagalbinė priemonė teisės normoms nustatyti. Tarptautinio teismo statutas pripažino, kad mokslinė analizė gali gana tiksliai paaiškinti tarptautinės teisės normas ir jų turinį.

Tarptautinių organizacijų rezoliucijos gali būti T.T.Š. dviem atvejais:

a. kai pati rezoliucija išreiškia tarptautinės teisės normas. (1970 Generalinės Asamblėjos rezoliucijoje 2625 išdėstyti pagrindiniai T.T. principai – Jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas, taikus ginčų sprendimas…)

b. kai tarptautinės organizacijos rezoliucija gali būti patvirtinta universali tarptautinė sutartis (1966 metų Generalinės Asamblėjos rezoliucija priėmė ir atidarė pasirašymui Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą ir kitus) Rezoliucijos ne tik teisinis, bet ir politinis aktas, kuriuo valstybės siekia tam tikrų tikslų.

Vienašaliai aktai. Pripažįstama, kad vienašaliai aktai gali sukurti teisinius įsipareigojimus. Valstybė, vieną kartą užėmusi vienašaliu aktu tam tikrą poziciją kitų subjektų atžvilgiu jau negali sugrąžinti teisinių pasekmių, kurios dėl to atsirado (pavyzdžiui leidus plaukioti čiukčių povandeniniams laivams prie savo krantų, vienašališkas draudimas tai daryti bus neteisėtas, bet valstybė gali tą aktą paprasčiausiai panaikinti ir tai jau bus teisėta arba pripažinus valstybę negalima pripažinimo atšaukti, nes pripažinimas nėra pareiga).Doktrininis apibrėžimas: Tarptautinė sutartis (Vokietija) – tai tarptautinės teisės reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris pakeičia, nustato ar panaikina šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas.

Profesorius Kūris: Tarptautinė sutartis yra aiškiai išreikštas, dažniausiai rašytine forma, susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo.

Pagal 1969 m. Vienos konvencijos 2 str. 1a punkto bendrą tarptautinės sutarties apibrėžimą, “Sutartis” reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Išsireiškimas “reguliuojamą tarptautinės teisės tarptautinį susitarimą”, reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Tačiau yra išlyga, nes tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu – “džentelmeniški susitarimai”, kuriem netaikoma minėta konvencija.

Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje tarptautinė sutartys gali būti vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais notomis ar laiškais ir kt.

Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti tarptautinius įsipareigojimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų valstybių ministerijų. Svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę, taip pat svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarptautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptautinės teisės subjektui.

Tarptautinės sutarties sudarymas

Tarptautinės sutarties sudarymas – sudėtingas procesas, susidedantis iš eilės stadijų. Literatūroje skiriamos šios stadijos:

1. Sutarties teksto parengimas

2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga

3. Sutarties promulgacija
(paskelbimas).Ji priklauso nuo rodomos iniciatyvos.

Svarbu įvertinti ar tikslinga sudaryti sutartį, prisijungti ir ratifikuoti. LR sprendimą dėl tikslingumo priima LR Prezidentas, LRV ar jos pavedimu ministerija.

Sutarties sudarymo iniciatyva – asmenys turi turėti atitinkamus įgaliojimus tarptautinei sutarčiai sudaryti. LR Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyvą turi LR Prezidentas, Ministras Pirmininkas, UR ministras, LR Vyriausybė ar jos nustatyta tvarka ministerijos ar jos įstaigos. Specialiųjų misijų vadovai turi gauti tokius įgaliojimus.

Įgaliojimus sudaryti tarptautines sutartis, kurios yra ratifikuojamos Seimo suteikia Prezidentas. Kitas tarptautines sutartis gali sudaryti asmenys gavę Ministro Pirmininko, ministerijos ar vyriausybės įstaigos įgaliojimus, pritarus URM. Įgaliojamuosius raštus išduoda URM.

1. Tekstas yra ruošiamas diplomatinėse konferencijose, diplomatiniais kanalais dvišalių derybų keliu. Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galutinis; fiksuojanti procedūra – parafavimas – inicialų parašymas arba sutarties delegacijos vadovų pasirašymas. Tada yra balsuojama dėl galutinio teksto. Kai sutartis pasirašyta -tekstas galutinis. Sutarties pasirašymas yra valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma. Prisijungiant prie sutarties ji nepasirašoma.

Apsikeitimas dokumentais, sudarančiais sutartį taip pat laikomas sutikimu, kad sutartis taptų privaloma.

2. Sutarties pripažinimas teisiškai reikšminga, prisiimami įsipareigojimai. LR tarptautines sutartis ratifikuoja LR Seimas. Ratifikavimas – tai priemonė parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Jas Seimui teikia Prezidentas. Sutartys yra ratifikuojamos įstatymu. Sutartys nereikalaujančios ratifikavimo yra patvirtinamos vyriausybės. Sutarties ratifikavimo stadijos: kiekviena valstybė gali daryti išlygas. Išlygos yra negalimos kai pati sutartis draudžia daryti išlygas, kai išlyga prieštarauja sutarties tikslams. Valstybė, padariusi išlygą turi pranešti visoms sutarties šalims. Paprastai yra informuojamas depozitaras – sutarties sergėtojas. Jo pareigos: saugoti sutartį, dauginti autentiškas sutartis ir jas išsiuntinėti, saugoti papildomus dokumentus, užregistruoti tarptautinę sutartį JTO sekretoriate. Užregistruotos sutartys turi būti paskelbtos per 6 mėn.

LR sutartys registruojamos URM. Ratifikuotos sutartys skelbiamos „VŽ“.

Priėmimas ir tvirtinimas – tai taip pat valstybės sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo formos. Šių aktų paskirtis panaši į ratifikavimo paskirtį – jais pritariama tarptautinės sutarties sudarymui.

Prisijungimas – tai aktas, kuriuo nepasirašiusi sutarties valstybė (šia prasme ji nėra „pirminė“ sutarties dalyvė) išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Prie tarptautinės sutarties galima prisijungti, kai ji numato prisijungimo galimybę.

Reikia skirti sutarties ratifikavimą ir prisijungimą prie sutarties.

Išlyga dėl tarptautinės sutarties. Tai vienašalis pareiškimas, kurį nepriklausomai nuo formuluotės ar pavadinimo valstybė padarė pasirašydama ratifikuodama priimdama ar tvirtindama sutartį arba prie jos prisijungdama ir kuriuo ji siekia panaikinti ar pakeisti kokių nors sutarties nuostatų teisines pasekmes jas taikančių valstybių atžvilgiu. Išlyga galima išskyrus atvejus: 1. išlygas draudžia pati sutartis; 2. ošlyga prieštarauja sutarties objektui ir tikslui.

3. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas, aiškinimas, taikymas ir laikymasis, tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai, tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas.. Sutartis įsigalioja pagal taisykles, kurias nustatė susitariančios valstybės. Neesant tokios nuostatos, sutartis įsigalioja tada, kai visos susitariančios valstybės išreiškia savo sutikimas, dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai sutikimą, dėl jų privalomumo išreikš tam tikras valstybių skaičius. Dvišalės sutartys įsigalioja, kai apsikeičiama dvišaliais raštais. Tarptautinės sutarties aiškinimas savo esme yra analogiškas teisės akto aiškinimui vidaus teisėje. TT yra bent trys požiūriai į tarptautinės sutarties aiškinimą: 1. Suvedamas į sutarties tekstą ir jo terminų bei formuluočių aiškinimą; 2. Akcentuoja sutarties šalių ketinimus; 3. Sutarties objektas, tikslai. Tarptautinės sutarties taikymas ir laikymasis. Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti jų sąžiningai vykdoma. Sąžiningos sutarties vykdymo principas taip pat reikalauja, ka dšalys bendradarbiautų, kai to reikia sutarties vykdymui. Beto nurodoma, kad valstybės turi bendrą rūpestingumo pareigą, vykdydamos rezultatų įsipareigojimus. Elgesio įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė imtusi tam tikrų veiksmų ar nuo tam tikrų veiksmų susilaikytų. Šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis sutarties nesilaikymui pateisinti. Taikymas laike, erdvėje.

Tarptautinių sutarčių negaliojimo pagrindai

Tarptautinėje teisėje labai svarbu kada sutartis laikoma negaliojančia. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaikymas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą. Negaliojimas gali būti absoliutus, kai sutartis negalioja nuo pat pradžių (ab initio) ir santykinis, kai valstybė gali ginčyti savo
sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jos atžvilgiu. Absoliutaus negaliojimo atveju, sutartis negalioja ab initio ir nesukuria jokių teisių ir įsipareigojimų. Remiantis 1969 m. Vienos konvencija “dėl tarptautinių sutarčių teisės”, skiriami tokie sutarties negaliojimo pagrindai:

1. dėl sutarties šalių teisnumo;

2. dėl sutarties šalies sutikimo tikrumo;

3. dėl sutikimo objekto neteisėtumo.

Pirmas – dėl valstybės teisnumo problemų nekyla, tačiau sutartys sudaromos per įgaliojimus turinčias institucijas, kurios gali viršyti savo įgaliojimus, kas sukeltų sutarties teisnumo problemą. Pavyzdžiui, kai atstovas įgaliotas išreikšti valstybės sutikimą, tačiau nesilaiko šio apribojimo, išskyrus kai apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai dalyvavusiai derybose valstybei prieš jai išreiškiant savo sutikimą.

Antras – į tarptautinę teisę ydų sąvoka atėjo iš CT (klaida, apgaulė, prievarta). Valstybė gali remtis klaida, kai ji nori užginčyti sutarties privalomumą, jei ši klaida yra susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ši valstybė manė egzistuojant, ir kai ji suklydo dėl esminės sutarties sąlygos. Apgaulė yra tada kai valstybė sudarė sutartį paveikta kitos dalyvavusios derybose valstybės apgaulingo elgesio. Konvencija išskiria ir specialią ydą – tai valstybės vadovo papirkimas, kai valstybės sutikimas gautas kitai derybose dalyvavusiai valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai papirkus jos atstovą. Šie negaliojimo pagrindai yra ginčytini, t.y. santykiniai. Ir tik prievarta, kaip tarptautinės teisės principo pažeidimas, daro sutartį niekinę, tai absoliutus negaliojimo pagrindas. Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymas išgautas grasinimo jėga ar jos naudojimo būdu pažeidžiant JT įstatuose įtvirtintus principus. Jungtinių Tautų narės įsipareigojo savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudojimo prieš bet kokios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su JT tikslais. Jėgos panaudojimas gali būti teisėtas, pvz., kai tai yra savigyna prieš ginkluotą užpuolimą. Bendras principas: valstybės valios suvaržymas sudarant sutartį gali padaryti šią sutartį negaliojančia taip pat politinio bei ekonominio šantažo panaudojimo atveju.

Trečias – vyravo nuomonė, kad niekas negali varžyti valstybių susitarimo laisvės. Prof. Jelnikas tvirtino, kad bet kokį tarptautinį aktą ar sutartį galima padaryti juridiškai pagrįstą, jei įjungsim į tarptautinės sutarties turinį. Šiuolaikiniai autoriai (Ross’as) teigia, kad neegzistuoja jokių apribojimų, jei dvi valstybės nori susitarti. Dėstytojo nuomone, tokie teiginiai klaidingi. Vienos konvencijos 53 str. sakoma, kad sutartis laikoma niekine, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja jus cogens normoms. Imperatyvinė tarptautinės teisės norma tai tokia norma, kurią pripažino tarptautinė bendrija ir kurios atžvilgiu negalimas nukrypimas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma. Kiekvieną kartą jus cogens normos egzistavimas turi būti patikrintas Tarptautinio Teismo, kuris savo kompetencijoje turi teisę išaiškinti ar ta norma imperatyvinė ar ne, ir ar ji gali būti taikintina kaip imperatyvinė, nes šių normų išsamaus sąrašo nėra. Šis pagrindas yra priskiriamas prie absoliučių.

Negaliojimo pasekmės. Negaliojančios sutarties nuostatos neturi teisinės galios. Jei buvo atlikti kokie nors veiksmai, kiekviena iš sutarties šalių gali reikalauti padėties atstatymo. Jei prieš negaliojimą buvo atlikti veiksmai gera valia, tai jie nėra neteisėti. Jei sutartis prieštarauja imperatyvinei normai, tai šalys turi pašalinti visas pasekmes ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens reikalavimus. Negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvinės normos pažeidimo jos atžvilgiu.

Tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas. 1. sutarties nutraukimas ar pasitraukimas iš jos šalims sutinkant; 2. sutarties denonsavimas ar pasotraukimas iš jos; 3. esminis sutarties pažeidimas; 4. negalėjimas vykdyti sutartį; 5. esminis aplinkybių pasikeitimas; 5. diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas; 6. tarptautinis ginkluotas konfliktas.

4. Valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto požymiai, tradiciniai teritorijos įgijimo būdai, valstybių teisių perėmimas. Teisės teorijoje pateikiami valstybės kaip tarptautinio teisės subjekto požymiai. Jie nustatyti 1933 m. Montevidejo regioninėje konvencijoje dėl valstybių teisių ir pareigų. Ją pasirašė Lotynų Amerikos valstybės ir JAV. Šios konvencijos 1 str.: ”Valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas privalo turėti sekančius požymius: nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybės, galėjimas užmegzti ryčius su kt. valstybėmis.”

TT literatūroje minimi ir kiti požymiai: civilizacijos lygis, demokratijos laipsnis, valstybės funkcijų turėjimas, pasiruošimas laikytis TT normų.

Nuolatiniai gyventojai. Sunku įsivaizduoti valstybę su laikinaisiais gyventojais. Valstybėje turi būti nusistovėjusi bendruomenė: ar nacionaliniu, ar tautiniu pagrindu. Ši bendruomenė turi būti stabili. Tai ir yra vienos ar kitos valstybės piliečiai (pilietybės institutas), kurių ryšys su valstybe yra pastovus ir nenutrūkstamas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4574 žodžiai iš 9117 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.