Tarptautinės derybos mokslas ir menas
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės derybos mokslas ir menas

11213141516171

TURINYS

ĮVADAS 1

DERYBŲ SAMPRATA 3

DERYBŲ ISTORIJA 6

LIETUVA IR TARPTAUTINĖS DERYBOS 19

IŠVADOS 22

LITERATŪROS SĄRAŠAS 23

ĮVADAS

Tarptautinės derybos – plačiai paplitęs būdas spręsti įvairius klausimus. Būsime neteisūs sakydami, jog beveik visi tarptautiniai santykiai prasideda ir baigiamos įvairių formų, įvairaus turinio derybomis. Tačiau, dažnėjant deryboms ir plečiantis jų geografijai, iš pirmo žvilgsnio sunkiai suvokiama, kaip galima pasiekti harmoningų partnerystės santykių, kur kiekviena pusė siekia išsikovoti kuo geresnių rezultatų. Daugelis žmonių į tarptautines derybas žvelgia su nerimu. Kaina gali būti didelė – ypač jeigu nepasiseks. Galima nervintis dėl sudaromų sandorių, už kuriuos vėliau gali tekti brangiai sumokėti. Tačiau mokėti valstybei sėkmingai derėtis – neįkainojama savybė, kurią išsiugdžiusi pasiekią norimų rezultatų

Darbe stengiausi naudoti įvairių autorių, skirtingas nuomones atspindinčią literatūrą. Tačiau kaip teko pastebėti, literatūros pasirinkimas šia tema yra labai menkas. Bibliotekų lentynose tik kukliai ir netikėtai šmėkšteli viena kita tarptautinių santykių pakraipos autoriaus knyga. Dauguma žymesnių tarptautinių santykių atstovų darbai į lietuvių kalbą beveik neverčiami. Nemaža dalis informacijos apie derybas pateikiama internetiniuose straipsniuose, tačiau čia apsiribojama tik faktų pateikimu, o rimtesnės mokslinės analizės labai mažai. Tačiau nepaisant iškilusių sunkumų, labiausiai darbe buvo remtasi R.Lopatros, G.Vitkaus knyga „Nato vakar, šiandien, rytoj“, kurioje pateikiamas išsamus ir platus Nato susikūrimo, raidos, struktūros ir ateities perspektyvų vaizdas. Plačiai rėmiausi ir S.Matonienės, S.Jurkevičiaus žurnalu “Nato ir Lietuva”, kurioje pateikti spausdinti straipsniai bei vertimai tam tikra idėjinė gija, kurią nusako pats rinkinio pavadinimas. Taip pat daug naudingos informacijos suteikė K.Manioko, R.Vilpišausko, D.Žeruolio knyga „Lietuvos kelias į Europos Sąjunga“ bei europos integracijos studijų centro parengta knyga „Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje“, kurios išsamiai ir plačiai aptaria vykusiąs Lietuvos derybas į Europos Sąjungą. Taip pat verta paminėti tokias knygas, kaip K.Šerpečio „Tarptautinių santykių studijų įvadą“, Franke J. „Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje“ ir J.Tipler „Sėkmingos derybos“, kurios pateikė daug naudingos ir svarbios informacijos rašant šitą darbą.

Išanalizavus ir įvertinus temos ištirtumą aktualioje mokslinėje literatūroje, galima teigti, kad tarptautinės derybos yra mažai išnagrinėtos ir atskleistos. Kyla daugybė klausimų ir neišspręstų problemų šia tema. Kodėl tarptautiniuose santykiuose vienoms valstybėms geriau pavyksta derėtis, nei kitoms? kodėl vienos valstybės pasiekia viską, ko nori, o kitoms nepavyksta? Šiuos ir panašius klausimus nagrinėsime šiame darbe.

Šio darbo tikslas – supažindini su tarptautinėmis derybomis.

Darbo uždaviniai:

1. pateikti derybų samprata

2. apžvelgti tarptautinių derybų istorinių.

3. atskleisti Lietuvos sudarytas tarptautines derybas.

Darbas struktūriškai susideda iš trijų dalių. Pirmojoje aptariama, kaip apibrėžiamos ir suprantamos derybos. Čia nesileidžiu į gilesnius ieškojimus, tiesiog stengiuosi pateikti pagrindinį derybų sampratos vaizdą, pasiremdamas kelta įdomesnių ir labiau vertų dėmesio autorių nuomone – kaip jie supranta derybas ir pateikia savo darbuose.

Antroje darbo dalyje, aš išskyriau ir sutelkiau dėmesį į mano manymu svarbiausias dvi oragnizacijas – Nato ir Europos Sąjungą. Būtent per jas bandysiu atskleisti, kaip vyko derybos ir pats procesas, kol šios organizacijos susikūrė.

Trečioje, paskutinėje darbo dalyje aptariama Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse derybose. Būtent Lietuvos derybų dėl narystės Europos Sąjungoje procesas nuo jo pradžios 2000 metų vasario 15 dienos iki pabaigos 2002 metų gruodžio 13 dienos ir Nato nuo jo pradžios 1991 metų iki 2004 metų pabaigos.DERYBŲ SAMPRATA

Kadangi mane domina tarptautinės derybos, todėl visu pirma, mano manymu, reikėtų bent glaustai išsiaiškinti, kas yra tarptautinės derybos ir kaip jos suprantamos šiuo

Lietuvių enciklopedija derybas apibūdina kaip tradicinį ir dažnai taikomą suverenių valstybių bendradarbiavimo būdą, kurio metu, siekiama tarpusavio susitarimu išspręsti tarpvalstybinių santykių problemas. Derybų tikslas – sudaryti sutartį, kurios privalėtų laikytis ją pasirašančios šalys. Per derybas šalys pateikia savo nuostatas ir motyvus, ieško abiem pusėms priimtino sprendimo, kuris beveik visada būna kompromisinis, t.y. kiekviena šalis padaro viena kitai tam tikrų nuolaidų savo pradinės derybinės pozicijos atžvilgiu. Derybų sėkmė priklauso nuo diplomatų sugebėjimo ir pasirengimo deramai atstovauti savo šalies pozicijoms bei įtikinti derybų partnerius padaryti kuo daugiau nuolaidų. Kartais vienai valstybei tenka nusileisti dėl to, kad kita šalis nuo pat derybų pradžios turi geresnę derybinę pozicija. Sutarties sudarymas įmanomas tik tada, kai visos besiderančios pusės gauna iš jos kokios nors naudos. Lengviau derėtis ir siekti savo tikslų galingesnių šalių atstovams.

Anot K.Šerpečio derybos – būdas, numanantis bendradarbiavimą siekiant bendrų
interesų. Tai interesų derinimo procesas, o ne žaidimas siekiant laimėti, kadangi derybose laimi abi pusės, jeigu jos siekia ne pergalės, o susitarimo. Kartu derybos, kaip bendradarbiavimas, visai nereiškia, kad uždraudžiamas bet koks rungtyniavimas, kurio metu kiekviena pusė turėtų galimybę palyginti savo priemonių arsenalą su tuo, ką turi kita pusė, ir blaiviai pasverti savo galimybes. Žinoma, rungtyniavimas derybų metu turi „kritinę ribą“, kurią peržengus oponento veiksmai tampa destruktyvus ir nekontroliuojami. Todėl abipusiškai priimtino rezultato turi būti ieškoma tame derybų objektų taške, kuriame abi pusės gali pasiekti bent ko nors pozityvaus. Toks sprendimas, aprėpiantis realaus derybų rezultato maksimumą ir minimumą (lošimų teorijoje vadinamą minimaksu arba maksiminu), apibūdina situaciją, kurioje žaidimas vyksta su nelygia nuliu suma. T.y. vienos pusės laimėjimas nebūtinai tampa kitos pusės pralaimėjimu. Tokios derybų technikos įvaldymas reiškia gebėjimą nukreipti priešingus interesus abiem pusėms priimtina kryptimi, kad derybų dalyviai pamažu suvoktų, jog abiejų pusių tikslai yra bendri. Tokia būtų ideali kiekvienų derybų baigtis. Žinoma, derybas lydintys procesai, formuojantys jos atmosferą, taip pat sudaro sudėtingą politinių, ekonominių, kultūrinių ir psichologinių akcijų kompleksą su jam būtinga specifika ir autonomiškumu. Jų koordinavimas ir harmonizavimas stimuliuoja ir vysto politinį derybų procesą savitarpiškai priimtinų sprendimų linkme, kadangi tik ši operacija yra vienintelis realus ir produktyvus nūdienos tarptautinių santykių reguliavimo būdas.

Remiantis J. Frankel interpretacijomis derybas galima apibrėžti kaip labai plačią tarptautinių sąveikų sritį. Anot autoriaus, derybos gali būti vykdomos įvairiai – šalies ambasadorius derasi kitos valstybės sostinėje arba užsienio reikalų ministras savo sostinėje; vyriausybių vadovai arba užsienio reikalų ministrai patys užsiima „aukščiausiojo lygio diplomatija“ arba per savo asmeninius atstovus; deryboms vadovauja diplomatai, akredituoti Jungtinėse Tautose arba trečiose šalyse – ypač kai šalys nepalaiko tiesioginių diplomatinių santykių; surengiamos specialios tarptautinės konferencijos. Derybos gali būti formalios, pasikeičiant notomis, arba neformalios, palaikant asmeninius, kartais neoficialius kontaktus. Lyginant su Lietuviška enciklopedija J.Frankel gerokai išplečia pagrindinį visų derybų tikslą, kuris anot jo yra gauti kitų šalių sutikimą tam, kas laikoma valstybės interesais, – tai gali būti ginklavimosi apribojimo sutartis, parama Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje Asamblėjoje, prekybinės sutarties sudarymas, nacionalinių mažumų, gyvenančių kitoje šalyje, interesų gynimas ir visa kita, kas gali būti gyvybiškai svarbu ar net banalu. Derybos būtinai prasideda abiejų pusių nuostatų išdėstymu ir vyksta, nuosekliai ieškant kompromiso tarp šių dviejų išankstinių nuostatų. Apibrėžiama abipusio susitarimo erdvė ir, kiek įmanoma, praplečiama, taip pat apibrėžiama ir abipusio nesutarimo erdvė, kuri, kiek įmanoma, susiaurinama abipusėmis nuolaidomis, kol pasiekiama vienoda nuomonė. Tai gali būti padaryta neformaliai arba įkūnyta formalioje tarptautinėje sutartyje.

Kuomet abi pusės yra iš esmės antagonistiškos, derybos vedamos ne tam, kad priimtų susitarimą, o tam, kad pakenktų oponentui ir išreikštų jam savo priešiškumą. Taip buvo praeityje, pavyzdžiui, prasidėjus šaltajam karui, tai vykdavo itin dažnai. Nepaisant pareiškimų apie norą vesti derybas, ir komunistai, ir amerikiečiai dažnai neparodydavo noro nusileisti; net ilgose derybose dėl nusiginklavimo nė viena iš pusių rimtai nesiekė kompromiso.

Vieši pareiškimai ne visuomet sutampa su užkulisinėmis derybomis. Kai 1962 m. rusai ir amerikiečiai atnaujino branduolinius bandymus, jie viešai ėmė kaltinti vieni kitus nusikaltimais prieš žmoniją. Bet, kadangi jie patys norėjo, jog kitos valstybės netobulintų savo branduolinių ginklų, šie vieši pasmerkimai nesutrukdė jiems slapta susitarti uždrausti tokius bandymus, tačiau tik po to, kai jie patys bus atlikę visą bandymų seriją.

Derybos yra paprasčiausias būdas suderinti prieštaringus valstybių interesus; todėl jos atlieka pagrindinį vaidmenį ne tik kiekvienos atskiros valstybės užsienio politikoje, bet ir visos tarptautinės sistemos veikime. Jų vertė neįkainojama, nes jos siūlo paprasčiausią būdą taikiai išspręsti konfliktus; tol, kol vyksta derybos, jėgos panaudojimo tikimybė yra mažesnė. Dažniausiai derybų metu aptariami konkretūs dalykai, padedantys atsiriboti nuo nesuderinamų fundamentaliųjų principų, kuriuos lydi prietarai ir aistros.

Pagrindiniai derybų metodai yra įtikinėjimas ir kompromisas. Net prieštaringiausiuose dalykuose galima rasti ir tam tikrą interesų bendrumą; kuomet abi derybininkų pusės palaiko draugiškus santykius, dažniausiai įtikinėjimų ir kompromiso pakanka. Prireikus imamasi teigiamų akstinų, pavyzdžiui, karinės ar techninės paramos pažadų, ir neigiamų, sakykime, grasinimų nemaloniais veiksmais, kraštutiniais atvejais – net jėgos panaudojimu. Kiekviena šalis turi savo diplomatinį nacionalinį stilių, o komunistinio ir tradicinio Vakarų diplomatijos stiliaus neatitikimas, kaip ir anksčiau, trukdo
diplomatijai. Tačiau, nepaisant to, pavyko sukurti visuotinai pritaikomą tarptautinių derybų teoriją. Ji remiasi lošimų teorija, ypač analizuojant grasinimus ir pažadus. Teorija yra pakankamai lanksti ir gali būti pritaikyta deryboms visose situacijose: pavyzdžiui, ji pravertė amerikiečių-sovietų derybose vykstant šaltajam karui, kuomet dėmesys buvo sutelktas į racionalų grasinimo ir atgrasinimo panaudojimą, ir vėliau, sumažėjus tarptautiniam įtempimui, kuomet dėmesys nukrypo į grasinimo keliamus pavojus ir į abipusius pažadus. Didelis dalyvių skaičius trukdo tokioms racionalioms deryboms; George Kennano žodžiais tariant, galimybė, jog derybos pasibaigs nutarimo priėmimu, mažėja, didėjant derybose dalyvaujančių šalių skaičiui. Būdinga, jog sėkmingiausi ginklavimosi kontrolės susitarimai buvo priimti dviejų supervalstybių derybose.

Pasisekusios derybos dažnai baigiamos formalia sutartimi. Sutarčių reikšmė priklauso nuo svarstomo reikalo svarbos ir nuo pačių šalių reikšmingumo; svarbiausios yra sutartys, sudarančios pagrindą būsimam bendradarbiavimui gyvybinės svarbos reikaluose, pavyzdžiui, kuriant sąjungas .

Žinoma, derybas lydintys procesai, formuojantys jos atmosferą, taip pat sudaro sudėtingą politinių, ekonominių, kultūrinių ir psichologinių akcijų kompleksą su jam būdinga specifika ir autonomiškumu. Jų koordinavimas ir harmonizavimas stimuliuoja ir vysto politinį derybų procesą savitarpiškai priimtinų sprendimų linkme, kadangi tik ši operacija yra vienintelis realus ir produktyvus nūdienos tarptautinių santykių reguliavimo būdas . Konfliktinės situacijos šiuo metu tampa derybų situacijomis, nes skirtingi interesai derinami su galingu bendru interesu, kaip išvengti destruktyvaus abiem pusėms rezultato; sėkmė lydi ir vienus, ir kitus, jei išvengta karo. Todėl sena taisyklė, jog politikos tikslas yra kieno nors galios sustiprinimas, jau nebegalioja. Ilgalaikė tendencija rodo, jog įsivyravo sudėtingi nevienareikšmiai santykiai .

Nors pateikiama daug formalių ir oficialiai vartojamų derybų sąvokos apibrėžimų, visgi su šiuo terminu itin dažnai susitinkame ir kasdieniame gyvenime. Galima pateikti galybę pavyzdžių, kad ir 2000 m. vasario 15 Lietuva pradėjo oficialias derybas dėl narystės ES, kurios oficialiai baigėsi 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje vykstančiame ES Viršūnių susitikime.

Anot Tipler J. derybos – procesas kurio metu dvi šalys siekia susitarti taip, kad gautų abipusę naudą. Kad derybos įvyktų, reikalingos tam tikros sąlygos:

• Turi dalyvauti keleta šalių.

• Šalys turi siekti iš derybų gauti naudos. Šalys turi norų arba reikmių, bei už jas svarbesnių prioritetinių interesų, dėl kurių sutarus, derybos laikomos sėkmingomis.

• Šalys privalo ne tik pasiūlyti, bet ir gauti.

• Galutiniam susitarimui pasiekti reikia įveikti bet kokias kliūtis. Abi besiderančios pusės, norėdamos susitarti, turi pasirengti kai kuriuos klausimus išspręsti kompromiso būdu.

• Šalys privalo turėti pakankamai įgaliojimų sąlygoms pasiūlyti ir sutikti su kompromisu. Antraip jos turės tartis su tuo, kas turi tokias galias.

• Šalys turi norėti susitarti. Deja, ne visad taip būna – kartais derantis kuri nors šalis elgiasi tarytum nenorėtų pasiekti susitarimo.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad paprastai derybos suprantamos, kaip bendravimo procesas, kurio metu partneriai remdamiesi skirtingais tikslais, bei pozicijomis siekia rasti abi šalis patenkinantį sprendimą. Derybų sėkmingumo kriterijus, tai derybų veiksmingumas ir partneriškas bendradarbiavimas, kuris suprantamas, kaip vienas kito pozicijų papildymas, pagrįstas pozityviais partnerių pasiūlymais ir minimaliomis nuolaidomis.

TARPTAUTINIŲ DERYBŲ ISTORIJA

Nato

Nepaisant visų minėtų JAV užsienio politikos pokyčių ir teorinių debatų, iki 1948 metų JAV niekas rimtai nesvarstė galimybės sudaryti kokią nors karinę gynybinę sąjungos su Europos valstybėmis. Dėl ilgalaikės izoliuotos užsienio ir saugumo politikos tradicijos minties, kad JAV tiesiogiai įsitrauktų į Europos saugumo reikalus buvo sunkiai įsivaizduojama. Tuomet vyravo įsitikinimas, kad Amerika ir taip daug daro Europos saugumui – ji laiko savo kariuomenę Vakarų vokietyjoje, perėmė iš didžiosios Britanijos Graikijos ir Turkijos apsaugą, pasiūlė Europai suteikti ekonominę pagalbą, todėl Didžiosios Britanijos užsienio reiklaų ministro Bevino pasiūlymas ir kalba parlamente dėl gynybinės Vakarų sąjungos sukūrimo, buvo bene pirmoji proga tarpvalstybiniu lygiu apsvarstyti tokią galimybę.

Pradinė amerikiečių reakcija į bevino iniciatyvą buvo teigiama. Iš esmės Valstybės departamente niekas neginčijo, kad vienokiu ar kitokiu pavidalu tokia sąjunga turi būti sudaryta, tik dėl sąjungos formos išsikyrė nuomonė. Vieni pasisakė už dviaukštį “konstruktą”, kada Europos šalių sąjungai tam tikras paramos garantijas JAV viena arba drauge su Kanada teiktų vienašališkai. Kiti laikėsi nuomonės, kad daug efektyvesnė būtų sutartis, numatanti tiesioginę JAV sąjungą su Vakarų Europos valstybėmis. Nors nuomonės išsiskyrė, amerikiečiai pritarė Bevino iniciatyvai ir pradėjo tartis su britais dėl galimos gynybinės sąjungos. Pirmasis derybų raudas, kuriame dalyvavo tiktai JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados atstovai,
Vašingtone prasidėjo 1948 metų kovo 22 dieną.

Pirmieji pokalbiai apie galimą gynybinę JAV ir Vakarų Europos sąjungą vyko slaptai. Apie juos nebuvo informuoti netgi neseniai sukurtos Vakarų sajungos partneriai – Prancūzija ir Beneliukso šalys. Derybininkai slaptumo sumetimais buvo susirinkę net ne Valstybės departamente, bet Pentagone, kur buvo požeminė automobilių parkavimo aikštelė ir buvo galima nepastebėtiems patekti į pastatą.

Pentagono derybos truko tiktai vienuolika dienų. Iš esmės tai nebuvo derybos, o tik ekspertų rekomendacijų būsimosioms deryboms parengimas. Ekspertai sutarė, kad tokia sutartis, kuria Amerika įsipareigotų Europoms saugumui, reikalinga. Jie siūlė, kad JAV sudarytų Šiaurės Atlanto kolektyvinės gynybos sutartį su trylika (Didžioji Britanija, Pranzūzija, Kanada, Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija, Danija, Islandija, Airija, Portugalija ir Italija) valstybių, ir jei aplinkybės leis, tai į sąjunga pakviesti Vokietyją ir Ispaniją. Sutartį ekspertai siūlė rengti tokią, kad vienos iš sutarties dalyvių užpuolimas reiškia visos sajungos užpuolimą. Be to, ekspertų rekomendacijose buvo siūloma, kad JAV prezidentas paskelbtų vienašališką deklaraciją, kad JAV bet kokią karinę ataką prieš Brieselio sutarties šalis laikys pačiu JAV užpuolimu ir imsis atitinkamų priemonių.

Tačiau iki pačios sutarties dar buvo toli. Derybų metu patys amerikiečiai savo partnerius įspėjo, kad šias idėjas turi aprobuoti Valstybės departamento vadovybė, joms turi pritarti Prezidentas ir Senatas. Turint galvoje to meto politinę atmosferą, ši užduotis atrodė pakankamai sudėtinga. Juolab kad daug kas priklausė nuo Sovietų Sąjungos laikysenos. Jeigu Stalinas būtų nusprendęs apriboti savo ekspancines akcijas ir normalizavęs santykius su Vakarais, tai galimas daiktas, Pentagono pokalbiuose išsakytos ekspertų mintys nebūtų tapusios tikrove, nes Amerikoje jos turėjo gana didelę opoziciją.

Visgi dėl vidinių JAV politinių priežasčių sutarties rengimo procesas po Pentagono derybų, kuriam laikui istrigo. Prezidentas Trumenas griežtai laikėsi nuostatos, kad svarbūs užsienio politikos sprendimai būtų priimami prieš tai suderinus juos su abiem svarbiausiomis Kongrese atstovaujamomis politinėmis partijomis. juolab kad patvirtinimo dar laukė ir Europos atkūrimo programos (Maršalo plano) finansavimas. Be to, artėjo 1948 metų prezidento rinkimai.

Tačiau netikėta pagalba atėjo iš ten, kur paprastai kildavo daugiausiai problemų, t.y. iš Kongreso. Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Robertas Lovetas (Robert Lovett), kalbėdamas su Senato užsienio reikalų komiteto pirmininku respublikonu iš Mičigano valstijos Arturu Vandenbergu (Arthus Vandenberg), išsiaiškino, kad tokio svarbaus komiteto vadovas visai nėra priešiškai nusiteikęs idėjos, kas JAV gynybine prasme remtų Europą, atžvilgiu. Dar daugiau – artėjo prezidento rinkimai, todėl Vandenbergas nusprendė nepraleisti progos perimti iniciatyvą ir taip sustiprinti respublikonų pozicijas. Vandenbergas siūlė Senato rezoliuciją paremti 51 Jungtinių Tautų Chartijos straipsniu, teigiančiu, kad Chartija nedraudžia individualios ir kolektyvinės gynybos, jei šalys yra užpultos ar joms gresia užpuolimas.

Rezoliucija buvo skubiai parengta ir 1948 matų birželio 11 dieną priimta Senate 64 balsais prieš 4. Rezoliucijos tekstas buvo gana lankstus. Jame neminima nei karinė sąjunga, nei Europa apskritai ir tiesiogiai nenurodoma, kaip prezidentas turėtų įgyvendinti šį Senato dokumantą. Ten buvo sakoma, kad prisilaikant Jungtinių tautų Chartijos nuostatų, JAV prezidentui rekomenduojama siekti, kad:

… plėtotųsi regioniniai ir kiti kolektyvinės gynybos susitarimai, kurie yra skirti individualiai ir kolektyvinei gynybai ir kurie atitiktų chartijos tikslus, principus ir nuostatas.

Jungtinių Valstijų asociacija su tokiais regioniniais ir kitais kolektyviniai susitarimais būtų grindžiama konstituciniu procesu ir remtųsi nuolatinėmis ir efewktyviomis kiekvieno nario pastangomis ir tarpusavio pagalba bei stiprinant savo nacionalinį saugumą.

Indėliu į taikos palaikymą taptų aiškus įsipareigojimas pasinaudoti 51 straipsnyje numatyta individualios ir kolektyvinės gynybos teise bet kokios grasinančios nacionaliniam saugumui gikluotos atakos atveju.

Taigi, nepaisant aptakių formuluočių, JAV administracijos rankos buvo atrištos. Su tokia politine parama buvo galima toliau tęsti derybas. Tačiau kol kas ir pačiame JAV Valstybės depatamente nebuvo bendros nuomonės, kaip ši gynybinė sąjunga turi atrodyti tikrovėje. Be to, nebuvo aišku, ar JAV įsipareigojimai įgis sutarties su Vakarų Europos valstybėmis pavidalą, ar vis dėlto bus apsiribota vienašališka JAV prezidento deklaracija, kad Jungtinės Valstijos gins Europą.

Taip besvarstant ir derinat įvairius JAV pozicijos variantus, praėjo trys mėnesiai. Galiausiai 1948 metų liepos 6 dieną Vašingtone prasidėjo formalios septynių šalių (JAV, Kanados, ir penkių Briuselio pakto valstybių) derybos. Derybos vyko minėtų šalių ambasadorių lygiu. tik JAV atstovavo Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Lovetas. Derybų užduotis – išnagrinėti Vakarų Europos saugumo ir gynybos reikalus, nors oficialiai buvo skelbiama, kad bus deramasi, kaip įgyvendinti Vandenbergo rezoliuciją dėl Jungtinių tautų veiklos
Oficialiai nebuvo skelbiama, jog tai derybos dėl gynybinio aljanso sutarties. Kadangi JAV nebuvo apsisprendusios, buvo svarstomos įvairios galimybės. Buvo minimos atskirų valstybių grupuočių (Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos) asociacijos, Briuselio pakto išplėtimo ir galiausiai visiškai naujo atskiro Šiaurės Atlanto pakto sudarymo galimybės. Tačiau jokių principinių sprendimų nebuvo priimta. Po penkių dienų posėdžių Ambasadorių komitetas nutarė įsteigti nuolatinę ekspertų darbo grupę, kuriai buvo pavesta rengti siūlymus Ambasadorių komitetui.

Darbo grupė pradėjo savo veiklą 1948 metų liepos 14 dieną. Ji intensyviai dirbo iki pat rudens, kol įvyko kitas Ambasadorių komiteto susitikimas. Darbo grupėje gana išsamiai buvo išnagrinėta galimybė konstruoti „dviejų aukštų“ kolektyvinės gynybos sistemą su skirtingo laipsnio naryste ir mažesniais Amerikos įsipareigojimais periferinėms arba bailioms valstybėms. Pavyzdžiui, amerikiečiai iš pradžių ragino europiečius stiprinti Briuselio paktą ir priimti į jį tokius naujus narius, kaip Norvegija, Danija, Airija, Portugalija ir galbūt Italija. Tuo tarpu JAV ir Kanada sudarytų „antrąjį sąjungos sutarties ramstį“, kuris suteiktų tam tikras garantijas Briuselio pakto šalims. Britai, nors ir rezervuotai, šią nuostatą palaikė, nes tai buvo žingsnis pirmyn palyginti su tuo, kad amerikiečiai neturėjo jokių įsipareigojimų. Tačiau, žinoma, jų interesas buvo lygiateisė sąjunga. Tuo tarpu prancūzai, kurie apie prasidėjusias derybas ir planus kurti tokią gynybinę sąjungą sužinojo gerokai vėliau, iš viso prieštaravo Briuselio pakto plėtrai, teigdami, kad didesnis valstybių skaičius išsklaidys JAV karinę pagalbą ir jos efektas bus mažesnis. Kanadiečiai tuo tarpu pasisakė už naują ir lygiavertę visų valstybių sąjungą, nes „dviejų ramsčių“ sistemoje jie visada būtų likę Jaunesniojo brolio“ vaidmenyje.

Tačiau rudeniop, kai darbo grupės veikla ėjo į pabaigą, vis labiau ryškėjo sutarimas, jog vis dėlto geriausias sprendimas bus atskiros naujos Šiaurės Atlanto sutarties sudarymas. Pagrindiniu argumentu tapo nedalomo saugumo idėja, kurios praktiškai neįmanoma suderinti su „limituota naryste“ arba „daliniais įsipareigojimais“ ar juo labiau neaiškios paskirties „dviejų ramsčių saugumo sistema“. Ambasadorių komitetas, susirinkęs rugsėjo mėnesį įvertinti darbo grupės rezultatus, jau buvo palankiau nusiteikęs lygiavertės sąjungos idėjos atžvilgiu. Svarbų vaidmenį čia suvaidino Norvegijos veiksnys, kuriam amerikiečiai skyrė ypač daug dėmesio. Jų manymu, kuriama sąjunga turėtų būti tokia, į kurią laisvai, be jokių išankstinių sąlygų, galėtų įstoti tokios šalys kaip Norvegija. Jeigu Norvegijai, o drauge ir visam Šiaurės Atlanto regionui bei Amerikos komunikacijoms su Europa kyla grėsmė, tai pernelyg didelė prabanga amerikiečių paramą Norvegijai sąlygoti jos naryste Briuselio pakte.

Taigi galiausiai buvo nutarta kurti naują ir lygiateisę kolektyvinės gynybos sąjungą. 1948 metų rugsėjo mėnesį darbo grupės parengtas ir ambasadorių komiteto patvirtintas 11 puslapių dokumentas buvo išsiuntinėtas septynių dalyvavusių valstybių vyriausybėms. Žinoma, galutinis sutarties tekstas dar turėjo būti tolesnio derybų etapo objektas, tačiau principinis sprendimas buvo priimtas.

Netrukus savo sutikimą pradėti derybas pareiškė Kanados vyriausybė bei Briuselio sutarties šalys. Derybos buvo pradėtos, o tiksliau atnaujintos 1948 metų gruodžio 10 dieną. Jos vyko gana sparčiai ir iki Kalėdų buvo sutarta dėl pirmųjų dešimties straipsnių (sutartyje iš viso yra keturiolika) projektų. Tačiau kol kas liko neišspręsti svarbūs politiniai klausimai. Vienas jų – sutarties veikimo geografinės ribos. Pavyzdžiui, prancūzai pageidavo, kad sutartis apimtų ne tik pačią Prancūziją bet ir jos valdas Šiaurės Afrikoje, t.y. Alžyrą, Tunisą ir Maroką. Į tai reagavo belgai, kurie pusiau juokais, pusiau rimtai kėlė klausimą – ką tokiu atveju darysime su belgų Kongu? Kita diskusija kilo dėl Italijos kvietimo prisijungti prie sutarties. Italiją labai rėmė anksčiau skeptiškai jos atžvilgiu nusistatę prancūzai, tuo tarpu amerikiečiai ir britai dėl Italijos narystės abejojo, nes nenorėjo Šiaurės Atlanto sąjungos veikimo plėsti ir į Viduržemio jūrą. Pagaliau ginčo objektas buvo ir sutarties trukmė. Prancūzai teigė, kad jos trukmė galėtų būti maksimaliai ilga – net iki penkiasdešimt metų. Tuo tarpu amerikiečiai sakė, kad Senatas vargu ar patvirtins ir dešimties metų trukmės sutartį. Tačiau didžiausios problemos kilo, kaip reikėjo tikėtis, dėl penktojo sutarties straipsnio formuluočių. Per preliminarias konsultacijas Senato lyderiai sakė, kad jie priešinsis sutarčiai, kuri numatys automatišką JAV įsipareigojimą kariauti, jeigu bus užpulta kuri nors sutarties valstybė. Tik prezidentui Trumenui asmeniškai įsikišus į konsultacijų su senatoriais procesą pavyko rasti kompromisinę formuluotę.

1949 metų sausio mėnesį parengus pirmąjį Šiaurės Atlanto sutarties projektą buvo priimti sprendimai ir dėl kitų valstybių kvietimo prisijungti prie septyneto tolesnių derybų. Pasiūlymus gavo Airija, Danija, Islandija, Norvegija ir Portugalija. Tačiau tokio pasiūlymo nesulaukė Švedija, kuri tuo metu inicijavo ir ragino
Norvegijos ir Danijos vyriausybes sudaryti „kolektyvinio neutraliteto“ sutartį. Ypač skeptiškai į švedų projektą žiūrėjo norvegai, nes sovietinės grėsmės atveju ji nenumatė jokių Švedijos įsipareigojimų padėti gintis norvegams. Todėl, gavę pakvietimą iš Vašingtono, norvegai nedvejodami apsisprendė jungtis į Šiaurės Atlanto sąjungą.

Po tam tikrų svyravimų prie jų prisijungė ir Danija. Airijos vyriausybė į pasiūlymą atsakė, kad tiktai salos padalijimo nutraukimas gali būti šalies įsijungimo į Šiaurės Atlanto sąjungą prielaida. Vadinasi, Airija lieka nuošalyje. Tuo tarpu srategiškai svarbi Islandija savo sutikimą pareiškė, nepaišydama savo nedidelės komunistų partijos opozicijos. Portugalija, įsitikinusi, kad tam neprieštaraus Ispanija, irgi sutiko prisijungti prie aljanso. Kebliausia buvo su Italija. Italijos vyriausybė, nors ir negavusi oficialaus kvietimo, pati sausio 12 dieną paskelbė pageidaujanti tapti sąjungos nare. Tiktai įtikinusi kitas šalis, kad ji neįtrauks savo naujų sąjungininkių į Triesto ir kitus su buvusiomis kolonijomis susijusius reikalus, ir palaikoma Prancūzijos, Italija vis dėlto irgi buvo pakviesta prisijungti prie sąjungos.

Sutarties veikimo geografija, kurioje galios penktojo straipsnio nuostata, buvo apibrėžta taip: a) kadangi Vokietija nebuvo sutarties dalyvė, tai prie sutarties buvo pridėta speciali deklaracija, kurioje sakoma, kad „ginkluotas vienos ar kelių sutarties dalyvių užpuolimas reiškia ir tų šalių okupacinių ginkluotųjų pajėgų užpuolimą bet kurioje Europos dalyje. Šios deklaracijos nuostatą buvo sutarta taikyti ir Prancūzijos Alžyro departamentui. Tačiau Prancūzijai buvo aiškiai pasakyta, kad sąjunga neteiks garantijų Prancūzijos pajėgoms Maroke ir Tunise; b) šiaurine sutarties veikimo riba buvo sutarta laikyti visą erdvę į šiaurę nuo Norvegijos Špicbergeno salyno ir Kanados Šiaurės Vakarų teritorijos iki pat Šiaurės ašigalio; c) pietine veikimo riba nutarta laikyti Vėžio atogrąžą, kuri tapo skiriamąja Šiaurės Atlanto sutarties ir Rio de Ženeiro sutarties veikimo riba. Galutinai Šiaurės Atlanto sutartis pasirašyti buvo parengta 1949 metų kovo mėnesį, o pasirašymo ceremoniją numatyta surengti tų pačių metų balandžio 4 dieną Vašingtone.

Tuometinių JAV politikų įsivaizdavimu, Šiaurės Atlanto sutartis buvo tiktai savotiškas militarinis Maršalo plano analogas. Savo saugumu turėjo rūpintis patys europiečiai, o amerikiečių misija – padėti Vakarų Europai „atsistoti ant kojų“, kad paskui ji galėtų veikti savarankiškai. Kitas JAV įsikišimo atvejis būtų tiktai jau tiesioginiai karo veiksmai prieš sąjungininkes. Bet ir tuo atveju pagrindinis amerikiečių argumentas būtų visų pirma atominė bomba. Tada niekas tikrai negalvojo, kad Šiaurės Atlanto sutarties pagrindu susikurs Šiaurės Atlanto sutarties organizacija – NATO, kuri turės išplėtotas politinio ir karinio bendradarbiavimo struktūras ir netgi JAV kariškio vadovaujamas integruotas karines pajėgas. Tokia mąstysena, be abejonės, palengvino sutarties ratifikavimą JAV Kongrese. Sutartis JAV Senate buvo ratifikuota 1949 metų liepos 21 dieną po dvylikos dienų debatų 82 balsais prieš 13.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4380 žodžiai iš 8746 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.