Tarptautines institucijos
5 (100%) 1 vote

Tarptautines institucijos

TURINYS

ĮVADAS 3

1. TARPTAUTINĖS FINANSŲ INSTITUCIJOS 5

2. TARPTAUTINIS VALIUTOS FONDAS 7

2.1. Įkūrimo istorija 7

2.2. Narystė 8

2.3. Organizacinė struktūra 9

2.4. Tikslai ir veikla 10

2.5 Kapitalas, finansinė struktūra ir specialieji fondai 13

2.6. Lietuva ir TVF 18

3. PASAULIO BANKAS 21

3.1. Įkūrimo istorija ir narystė 21

3.2. Organizacinė struktūra 22

3.3. Tikslai, veikla ir kapitalas 22

3.4. Pasaulio banko grupė 24

3.4.1. Tarptautinė finansų korporacija 25

3.4.2. Tarptautinė plėtros asociacija 26

3.4.3. Daugiašalė investicijų garantijų agentūra 27

3.5. Lietuva ir PB 27

4. TARPTAUTINIŲ FINANSINIŲ INSTITUCIJŲ BENDRADARBIAVIMAS SU KITOMIS ORGANIZACIJOMIS 29

IŠVADOS 30

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 31

ĮVADAS

Nagrinėjant šiuolaikinius tarptautinius santykius, neįmanoma nepastebėti, kad vis aktyvesnėmis jų dalyvėmis tampa tarptautinės organizacijos. Didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė verčia jas plėtoti daugiašalį bendradarbiavimą, kurio viena iš formų yra tarptautinių organizacijų kūrimas ir funkcionavimas. XX amžiaus pradžioje tebuvo apie 200 tarptautinių organizacijų, iš kurių tik apie 20 –tarpvyriausybinių, o dabar, kai pasaulyje yra beveik 200 valstybių, veikia daugiau kaip 5000 tarptautinių organizacijų, iš kurių apie 400 organizacijų yra tarpvyriausybinės. Tačiau sunku būtų jas visas aprėpti ir apibūdinti todėl savo darbą šiek tiek susiaurinome ir jame apžvelgsime tarptautines finansines institucijas.

Manome, kad ši tema yra gana aktuali, nes finansų sektorius yra nepaprastai reikšminga pasaulinio ūkio dalis. Gerai žinoma, jog per pastaruosius penkiasdešimt metų įvyko stambių pasaulinio ūkio pokyčių. Kalbant apie tarptautinius finansus, jaučiamas ypatingas šių žodžių teisingumas. Tokie pokyčiai yra didžiuliai, todėl drąsiai galima tvirtinti apie kokybiškai naujo etapo atsiradimą tarptautinių valiutinių ir finansinių santykių sferoje. Svarbus šių pokyčių elementas yra reiškinys, vadinamas “globalizacija” arba valiutos ir finansų rinkų “globalinė integracija”, besiremianti nacionaline valiutos ir finansų rinkų integracija su euro rinka ir nacionalinėmis valiutos rinkomis į vieną globalinę tarptautinę rinką. Šių procesų sąveiką reguliuoja ir skatina tarptautinės finansų institucijos, kurių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje sunku pervertinti .

Tarptautinės finansų institucijos – sudėtinė tarptautinių finansų sistemos struktūrinė dalis, turinti nemažą įtaką pasaulinės ekonomikos vystymosi raidai. Tarptautinių finansinių institucijų įtaka pasaulinei ekonomikai nėra vienoda. Neabejotinai Tarptautinis Valiutos Fondas ir Pasaulio bankas užima lyderių pozicijas koordinuojant dvišalius ar daugiašalius valstybių veiksmus, priimant sprendimus, turinčius įtakos pasaulinei finansų sistemai. Išskyrus nedidelį ekonomistų ir finansų specialistų būrį, šios ir kitos finansų institucijos daug kam yra nežinomos, paslaptingos organizacijos. Daugelis stebėtojų paveikti įspūdžio, kad TVF teikia subsidijas neturtingų šalių ekonomikai vystyti, dažniausiai painioja jį su Pasaulio banku ir kitomis ekonominės pagalbos institucijomis. Tuo tarpu Tarptautinis Valiutos Fondas yra visai kas kita. Tad šio darbo tikslas ir bus – apibūdinti tarptautines finansų organizacijas , jų tikslus, funkcijas, veiklą bei kaip jos susietos su Lietuva.

Darbo uždaviniai:

1. Kas ir kokios yra tarptautinės finansinės institucijos.

2. Supažindinti su tarptautinio valiutos fondo ir pasaulio banko įkūrimo istorija, tikslais, organizacine struktūra, funkcijomis.

3. Apibūdinti Lietuvos dalyvavimą šiose organizacijose.

Rašant šį darbą buvo naudoti įvairiausi literatūros šaltiniai. Vienas pagrindinių D. Žalimo, S. Žaltauskaitės –Žalimienės, Z. Petrausko ir J. Saladžiaus knyga „Tarptautinės organizacijos“. Be to buvo pasinaudota informacija, esančia oficialiuose tarptautinių institucijų puslapiuose internete, ataskaitomis, straipsniais ir kitais šaltiniais.

1. TARPTAUTINĖS FINANSŲ INSTITUCIJOS

„Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu, socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.“ [ 4, p. 580].

Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

1. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) – International Monetary Fund (IMF).

2. Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – (dar vadinamas Pasaulio banku (PB) (World bank (WB) International Bank for Reconstruction and Development (IBRD).

3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for Reconstruction and Development (EBRD).

4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

5. Afrikos plėtros bankas (Af PB) – African Development Bank (Af DB).

6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American Development Bank (IADB).

7. Islamo plėtros bankas (IDB) – Islamic Development Bank (IDB).

8. Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International Investment
Bank (IIB).

9. Europos investicijų bankas (EJB) – European Investment Bank (EIB).

10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) – International Bank for Economic Cooperation (IBEC).

11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment bank (NIB).

12. Europos monetarinis institutas (EMI) – European Monetary Institute (EMI).

13. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) – International Fund for Agricultural Development (IFAD).

15. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International Settlements (BIS).

Pasaulio banko grupę taip pat sudaro:

1. Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International Finance Corporation (IFC).

2. Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development Association (IDA).

3. Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA) – Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA).

4. Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) – International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID).

Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų politiką.

Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

 Kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu;

 ekonomikos stabilizavimas;

 šalių narių integracija;

 keitimasis informacija ir patyrimu;

 informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę raidą skleidimas;

 techninė parama bei kadrų mokymas.

Tačiau šiuo metu dvi svarbiausios finansinės tarptautinės institucijos yra tarptautinis valiutos fondas ir pasaulio bankas. Todėl šias dvi institucijas plačiau panagrinėsime toliau sekančiuose skyriuose.

2. TARPTAUTINIS VALIUTOS FONDAS

„Tarptautinis valiutos fondas yra universali tarptautinė finansų organizacija, turinti plačius įgaliojimus tarptautinėje monetarinės politikos srityje. Pagrindinis šios tarptautinės organizacijos tikslas yra tarptautinių prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo, garantuojančio valstybėms subalansuotą ekonominį augimą, sukūrimas“ [4, p. 582].

Toliau šiame skyriuje esančiuose poskyriuose apžvelgsime šios institucijos įkūrimo istoriją, organizacinę struktūrą, veiklą bei atliekamas funkcijas, Lietuvos dalyvavimą tarptautinio valiutos fondo veikloje, bei daugelį kitų svarbių klausimų susijusių su šia tarptautine institucija.

2.1. Įkūrimo istorija

Poreikis sukurti tarptautinį valiutos fondą (TVF) atsirado Didžiosios depresijos, sukrėtusios pasaulio ekonomiką 4 – ojo dešimtmečio pradžioje, metu. Depresija palietė ne tik išorinę, bet ir vidinę, nematomąją pasaulinės ekonomikos pusę – tarptautinius finansus. Pasitikėjimas popieriniais pinigais krito, kas labai padidino aukso paklausą. Pasaulio šalių iždai nepajėgė patenkinti padidėjusios paklausos. Grupė šalių su Didžiąja Britanija priešakyje turėjo atsisakyti valiutos padengimo auksu standarto. Dėl nepasitikėjimo įvairių valiutų verte pasaulinė pinigų apyvarta komplikavosi. Šalys ėmė kaupti auksą ir valiutas, kurias buvo galima keisti į auksą, toliau mažindamos tarptautinę pinigų apyvartą, tuo skatindamos bedarbystę ir pragyvenimo lygio smukimą. Kai kurios vyriausybės apribojo nacionalinės valiutos keitimą operacijas ir netgi plačiai ėmė taikyti barterį. Dauguma šalių, negalėdamos rasti pirkėjų žemės ūkio produkcijai, atpigino šią produkciją, dirbtinai devalvuodamos savo valiutas ir tuo būdu nurungdamos savo konkurentus. Ši praktika, vėliau įvardyta kaip “konkurencinė devalvacija”, sukėlė analogiškus atsakomuosius veiksmus. Ryšys tarp pinigų ir prekių vertės sutriko, kaip sutriko ryšiai tarp vienų ir kitų valiutų vertės. 1929 – 1932 prekių kainos visame pasaulyje sumažėjo 48 proc., o tarptautinės prekybos apimtys – 63 proc. 4 – ajame dešimtmetyje buvo sušauktos kelios konferencijos valiutinėms problemoms spręsti, tačiau kurios naudos nedavė. Dalinių sprendimų aiškiai nepakako. Iškilo naujos monetarinės sistemos kartu su specialia institucija jai kontroliuoti sukūrimo būtinumas. Tokio modelio pagrindus parengė du žymūs to meto ekonomistai Harry Dexter White iš JAV ir John Maynard Keynes iš Didžiosios Britanijos. 1944 metais jie pateikė savo pasiūlymus Breton Vudo (JAV) konferencijoje. Sistemos esmė – sudaryti prielaidas neribotoms valiutų keitimo operacijoms, eliminuoti “konkurencinio devalvavimo” praktiką. Paskutinės derybos dėl tarptautinio valiutos fondo įsteigimo
įvyko 1944 metų liepos mėnesį. 44 – rių valstybių delegatai Breton Vude įkūrė Tarptautinį valiotos fondą. Fondas veiklą pradėjo 1946 metų gegužės mėnesį Vašingtone. Fondo narėmis tuomet tapo 39 šalys.

Dabar TVF jungia per 180 šalių. Jo nariu gali tapti kiekviena šalis, savarankiškai vedanti užsienio politiką ir prisiimanti TVF chartijos teises bei įsipareigojimus. Lietuva 1992 m. tapo 157 – ąja TVF šalimi. Išstoti iš TVF galima laisvai.

2.2. Narystė

„Pagal TVF sutarties 2 str. Jo nare gali tapti bet kuri šalis, norinti ir galinti vykdyti Fondo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Valdytojų tarybos keliami reikalavimai naujai narei remiasi principais, kurie buvo taikomi kitoms šalims, jau esančioms narėmis. Narystė formaliai įsigalioja nuo tos dienos, kai pareiškėjo įgaliotas atstovas pasirašo TVF sutarties kopiją ir pateikia atitinkamus priėmimo dokumentus JAV valstybės departamentui, kuris šiuo atveju veikia kaip depozitarijus„ [ 4, p. 583].

Tiriamas šalies pareiškėjos ekonominis potencialas. Gautų duomenų pagrindu nustatoma kvotos apimtis.

Ypatingas dėmesys skiriamas teisiniams formalumams. Fondas reikalauja specialaus aukščiausiojo šalies valdymo organo pritarimo šalies įstojimui į šią organizaciją. Tai daroma siekiant užtikrinti šalies įsipareigojimų Fondui vykdymą.

Valdytojų tarybai priėmus rezoliucijos dėl šalies įstojimo į Fondą projektą, šalies atstovas gali atvykti į Vašingtoną pasirašyti įstojimo sutartį.

„Kiekviena šalis, įstojusi į TVF, sumoka tam tikrą pinigų sumą – kvotą. Kvotų įmokų pagrindu formuojamas Fondo kapitalas. Pirma, kvotos suformuoja piniginį fondą, kurį TVF gali skolinti savo nariams, jiems susiduriant su finansiniais sunkumais. Antra, remiantis kvotos dydžiu, nustatomas šalies skolinimosi “pajėgumas” iš specialių Fondo lėšų, vadinamų Specialiosiomis skolinimo teisėmis (Spesial Drawing Rights – SDR). Juo kvota didesnė, tuo šalis gali daugiau pasiskolinti. Trečia, kvotos nulemia šalių narių balsų skaičių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Fondo ekspertai, analizuodami šalių gerovę ir ekonominę padėtį, nustato kvotų dydžius. Vienas iš kvotos kriterijų – nacionalinių pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui. Juo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos kvota. Kvota gali būti sumokama iš karto arba penkiomis dalimis per penkerius metus. Jei šalies ekonominė padėtis sunki, mokėjimo terminai gali būti nukelti. 75 proc. kvotos sumokama savo valiuta, 25proc. – auksu arba kitų Fondo narių konvertuojamomis valiutomis (paprastai JAV doleriais). Kvotos peržiūrimos kas penkeri metai ir gali būti padidintos ar sumažintos, atsižvelgiant į Fondo poreikius ir šalies ekonominę padėtį. 1945 metais 35 Fondo nariai įmokėjo apie 7,6 mlrd. JAV dol., 1992 metais 156 nariai – apie 130 mlrd. (auksu ir laisvai konvertuojama valiuta – apie 91 mlrd.). JAV turi didžiausią kvotą – apie 20 proc. kvotų sumos (apie 25 mlrd. JAV dol.). Maldivai, nedidelė sala Indijos vandenyne, turi mažiausią kvotą – apie 3 mln. JAV dol.“ [4, p. 583].

Šalys, įkūrusios Fondą 1944 metais, nusprendė, kad Fondas efektyviausiai gali veikti, tiesiogiai susiejus narių balsų skaičių su jų kvotų dydžiu. Šalies balsų skaičių apytikriai atitinka lyginamasis šalies kvotos svoris bendroje kvotų masėje. Pavyzdžiui, JAV turi apie 180 tūkst. balsų (apie 1/5 visų balsų), Maldivai – tik 270. Kiekvienas narys turi po 250 balsų plius po 1 balsą kiekvienai kvotos daliai, lygiai 100 tūkst. SST . Išskyrus tam tikrus atvejus, visi Fondo sprendimai turi būti priimami balsų dauguma.

Devynios šalys – JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kinija, Vokietija, Saudo Arabija, Šveicarija, Rusija ir Japonija – balsuoja atskirai, likusios šalys susiskirsčiusios į 15 grupių ir balsuoja bendrai. Šių grupių procentinis balsų skaičius bendrame balsų skaičiuje svyruoja nuo 1,99 iki 4,88 procento.

Fondo nariai turi tam tikrus įsipareigojimus ir teises. Visų pirma nariai prisiima įsipareigojimus dėl tvarkingo valiutų keitimo mechanizmo užtikrinimo bei stabilios valiutų keitimo kursų sistemos palaikymo. Taipogi Fondo nariai įsipareigoja nenaudoti be Fondo leidimo jokių restrikcinių priemonių tarptautiniuose mokėjimuose, vengti valiutinės diskriminacijos, esant tam tikroms sąlygoms, išpirkti savo valiutą likučius iš kitų narių, teikti Fondui visą informaciją, reikalingą pastarojo veiklai, bendradarbiauti su Fondu ir kitomis narėmis dėl efektyvios Specialių skolinimosi teisių departamento veiklos užtikrinimo, rezervinių lėšų politikos, siekiant užtikrinti tarptautinį likvidumą ir kt. Nariai turi teisę naudoti savo kvotas, taipogi nutraukti savo dalyvavimą Specialių skolinimosi teisių departamente.

2.3. Organizacinė struktūra

„TVF organizacinė struktūra susideda iš:

1. Valdytojų tarybos;

2. Direktorių valdybos;

3. Administracijos vadovo.“ [4, p. 583].

Kiekvieną iš organizacinės struktūros dalių aptarsime atskirai.

Aukščiausias valdymo organas yra valdytojų taryba, į kurią šalys narės deleguoja po vieną valdytoją ir pavaduojantį jį asmenį. Valdytojais paprastai skiriami finansų ministrai ar centrinių bankų vadovai. Valdytojų tarybą sudaro du komitetai: Laikinasis komitetas, patariantis valiutinės sistemos funkcionavimo klausimais,
Vystymo komitetas, teikiantis informaciją apie specifinius besivystančių šalių poreikius. Kartą per finansinius metus Valdytojų taryba renkasi į posėdžius, kuriuose formaliai tvirtinami svarbiausieji TVF sprendimai.

Vykdomoji TVF institucija yra Direktorių valdyba. Ją sudaro 24 direktoriai vykdytojai, kurie renkasi ne rečiau kaip tris kartus per savaitę. Jie vadovauja politikos, nustatomos šalių narių vyriausybių per Valdytojų tarybą, įgyvendinimui. Šiuo metu Kinija, Prancūzija, Vokietija, Japonija, Rusija, Šveicarija, Saudo Arabija, Didžioji Britanija ir JAV Vykdančiųjų direktorių taryboje yra atstovaujamos atskirų vykdančiųjų direktorių. Tuo tarpu likusios 170 šalių yra pasiskirsčiusios į 15 grupių, kurios yra išsirinkusios po vieną direktorių.

2 tūkst. aparato darbuotojų yra atvykę beveik iš 100 šalių. Didžioji aparato dalis dirba centriniame ofise Vašingtone, dalis – nedideliuose ofisuose Paryžiuje, Ženevoje, Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke, taip pat atstovauja TVF laikinose būstinėse kai kuriose šalyse narėse.

TVF tarnautojams vadovauja administracijos vadovas, kurį skiria direktorių valdyba. Paprastai juo skiriamas europietis, siekiant atsverti JAV įtaką, kurios atstovas paprastai vadovauja pasaulio bankui.

Taigi išsiaiškinę TVF struktūrą turėtume aptarti jo tikslus bei veiklą. Tai padarysime toliau sekančiame poskyryje.

2.4. Tikslai ir veikla

„Tarptautinio valiutos fondo sutarties 1 str. Pateikia šiuos Fondo veiklos tikslus:

1. Padėti tarptautinei monetarinei kooperacijai, sprendžiant tarptautines monetarines problemas;

2. Padėti vystytis tarptautinei prekybai, tuo būdu paremiant užimtumą, gyvenimo lygį bei gamybinių išteklių vystymąsi, kurie yra pagrindiniai ekonominės politikos tikslai;

3. Remti valiutų stabilumą, tvarkingą jų keitimą tarp šalių narių, vengti konkurencinių valiutų nuvertinimų;

4. Padėti kurti tarptautinę atsiskaitymų sistemą, siekiant eliminuoti apribojimus tarptautiniuose mainuose, kas trukdo tarptautinės prekybos vystymuisi;

5. Padėti šalims narėms sureguliuoti savo mokėjimų balansus, suteikiant galimybę naudotis Fondo ištekliais;

6. Pasitelkus anksčiau išvardytas priemones, sumažinti tarptautinį mokėjimų nesubalansuotumą, kartu stengiantis sutrumpinti šį procesą.“ [4, p. 484].

Taip pat yra svarbu paminėti TVF svarbiausias veiklos sritis bei priemones. Visos priemonės yra numatytos chartijoje. Viena jų –valstybių narių priežiūra, kai TVF vertina savo narių keitimo kurso politiką platesniu bendros ekonominės situacijos ir politinės strategijos kontekstu. Priežiūros funkcijas TVF pradėjo vykdyti 1977 m. Priežiūra atliekama keliais būdais:

1. Kartą per metus vyksta dvišalės konsultacijos tarp TVF ir valstybės narės;

2. Du kartus per metus vykdoma daugiašalė priežiūra Pasaulio ekonominės būklės analizės kontekste;

3. Sudaromi išankstinio pasirengimo susitarimai, vykdoma sustiprinta priežiūra bei programų monitoringas, kurie suteikia galimybę valstybei naudotis intensyvia Fondo priežiūra, nesinaudojant jo ištekliais.

Antroji veiklos sritis, gana prieštaringai vertinama, yra finansinės pagalbos teikimas narėms, susidūrusioms su mokėjimo balanso sunkumais. Šias priemones galima skirstyti:

1. Besąlyginė rezervų dalis. Ji atspindi valstybės valiutos atsargas TVF, kai fondui priklausanti dalis yra mažesnė už valstybės kvotą. Šia rezervų dalimi valstybė naudotis bet kada.

2. Sąlyginė kredito dalis. Jų yra dvi rūšys:

A) Už pirmą kredito dalį valstybė gali įsigyti kitų valiutų arba specialias skolinimosi teises, kurių suma negali viršyti 25 procentų jos kvotos. Fondas reikalauja, kad valstybė, norinti pasinaudoti šia paskola būtų numačiusi mokėjimo balanso sunkumų pašalinimo programą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2565 žodžiai iš 8518 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.