Tarptautinės sutartys1
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės sutartys1

Tarptautinių sutarčių teisė

REFERATAS

Tarptautinių sutarčių sąvoka, prigimtis ir pagrindiniai šaltiniai

Tarptautinės sutarties apibrėžimas pateikiamas 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 2 – ame straipsnyje: “Sutartis reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitarimą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.” Tarptautiniai susitarimai gali būti sudaromi ir žodžiu, tačiau Vienos konvencija jiems netaikoma. Jie pasiekiami derybomis, nefiksuojami raštu ir paprastai neturi privalomojo teisinio pobūdžio.Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai įsipareigojimai. Praktikoje toks susitarimas gali būti vadinamas įvairiai, priklausomai nuo jo pobūdžio: sutartis, konvencija, protokolas, kompromisas, memorandumas, apsikeitimas notomis ar laiškais, deklaracija, komunikatas, chartija ir pan., tačiau negalima kalbėti apie kokią nors sutarčių gradaciją – visais atvejais prisiimami tarptautiniai įsipareigojimai. Paprastai kai kurioms tarptautinių sutarčių rūšims būdingi tam tikri pavadinimai, pavyzdžiui universalioms JTO sutartims taikomas konvencijos terminas, protokolu vadinamas kitos sutarties papildymas ar priedas. Tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigojimus. Taigi ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. Iš Vienos konvencijoje pateikiamo apibrėžimo, išplaukia dar vienas tarptautinės sutarties kriterijus – ji turi būti reguliuojama tarptautinės teisės, taigi tai turi būti tarptautinės viešosios teisės sutartis. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarptautine sutartimi. Pavyzdžiui, vienos valstybės banko suteikiamas kreditas kitai valstybei laikomas privatinės teisės kontraktu, tačiau sutartis tarp dviejų valstybių vyriausybių dėl valstybinės paskolos jau yra tarptautinė sutartis. Kaip yra su tarpžinybiniais susitarimais? Vyriausybės ministerija ar departamentas santykiuose su kitos valstybės atitinkamomis institucijomis yra aukščiausia valstybės vykdomosios valdžios institucija, o ne privatinės teisės subjektas, ir todėl negali veikti savo vardu ir sukurti tarptautinius įsipareigojimus tik sau. Nors ministerija gali sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, tai nebūtinai reiškia, kad ji gali sudaryti tarptautines sutartis.

Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptautinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, vyriausybių ar atskirų ministerijų – žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimų nustatymas pagal tarptautinę teisę. Taip pat nesvarbu, kas yra sutarties sudarytojas – sutarties subjektas visada yra valstybė, tačiau svarbu, kad sudarytojas galėtų atstovauti savo valstybei.

Tarptautines sutartis galima klasifikuoti įvairiai, priklausomai nuo jų sudarymo aplinkybių ir tikslų. Pagal sutarties šalių skaičių tarptautinės sutartys gali būti dvišalės ir daugiašalės. Pastarąsias galima skirstyti į universalias (bendrąsias) ir lokalines (grupines). Universaliose sutartyse gali dalyvauti visos valstybės ir tai dažniausiai JTO rėmuose sudaromos sutartys. Lokalinėse sutartyse dalyvauja apibrėžtas šalių skaičius, pavyzdžiui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija buvo atvira Europos Tarybos narėms. Lokalinės sutartys paprastai uždaros ir kitos valstybės kviečiamos tik bendru sutarties dalyvių sutikimu (pvz., Šiaurės Atlanto sutarties organizacija). Tarptautinės sutartys gali būti klasifikuojamos ir pagal jų objektus. Išskiriamos politinės (sąjungos, taikos, draugystės, partnerystės, bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir pan.) bei ekonominės (laisvos prekybos, techninės, humanitarinės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.) sutartys. Vis dėlto toks skirstymas subjektyvus, nes bet kokia sutartis tarp valstybių vienaip ar kitaip siejasi su politika. Objektyviai galima atskirti nebent sutartis sudaromas tarp valstybių ir sutartis sudaromas tarp valstybės ir tarptautinės organizacijos arba vien tarptautinių organizacijų.

Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos yra kodifikuoti dviejose universaliose sutartyse: jau minėtoje 1969 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės (joje dalyvauja ir Lietuva) ir 1986 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarptautinių organizacijų (Lietuva nedalyvauja). Pastaroji skirta valstybių ir tarptautinių organizacijų bei pačių tarptautinių organizacijų sutartims reguliuoti ir išplečia joms tas pačias su keliais pakeitimais normas, kurios taikomos sutartims tarp valstybių pagal 1969 metų Vienos konvenciją. Reikia pažymėti, kad 1986 m. konvencija dar nėra įsigaliojusi. Kiekviena valstybė gali sudaryti tarptautines sutartis, tai išplaukia iš valstybių suvereniteto principo ir yra įtvirtinta konvencijoje. Tuo tarpu tarptautinės organizacijos kompetenciją sudaryti tarptautines sutartis reguliuoja šios organizacijos normos.

Tarptautinių sutarčių
sudarymą, vykdymą, nutraukimą taip pat reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina ir 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijų preambulės, kuriose nurodoma, kad “paprotinės tarptautinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios Konvencijos nuostatomis.”

Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti tos valstybės institucijų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti valstybės tarptautines sutartis (kaip tai daroma Lietuvoje bus aptarta vėliau). Valstybės tarptautinių sutarčių sudarymas yra susijęs su valstybės užsienio politika, todėl jos detalus reguliavimas vidaus teisės normomis vargu ar tikslingas. Pagaliau tarptautinės sutartys yra pirmiausia tarptautinės teisės reguliavimo dalykas ir šiuo atveju 1969 m. Vienos konvencijos normos yra pakankamai konkrečios.

Tarptautinės sutarties sudarymas

Tarptautinių sutarčių įvairovė sąlygoja jų sudarymo procedūrų įvairovę. Vienoms sutartims (pvz., universalioms) reikia kelių sudarymo stadijų, kitoms (pvz., apsikeitimui notomis) užtenka vienos ar dviejų. Įvairių sutarčių sudarymo procesas gali apimti sudarymą labai įvairių dokumentų ar raštų. Daugiašalės ratifikuojamos sutarties atveju paeiliui gali būti sudaromi tokie dokumentai: suderintas (dažniausiai parafavimo, atstovų inicialų įrašymo forma) tarptautinės sutarties tekstas, pasirašytas sutarties tekstas, sutarties ratifikavimo raštai, prisijungimo prie sutarties raštai ir kiti. Sutartį galima laikyti sudaryta nuo to momento, kai valstybės galutinai išreiškia savo valią įsipareigoti. Sutartis įsigalioja nuo joje nurodytos datos arba nuo apsikeitimo ratifikaciniais raštais momento.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 974 žodžiai iš 2890 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.