Tarptautinės sutartys2
5 (100%) 1 vote

Tarptautinės sutartys2

112131

PLANAS

1. ĮŽANGA

2. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ APIBŪDINIMAS;

3. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ SĄVOKOS GENEZĖ;

4. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS.

5. IŠVADOS

ĮŽANGA

Šio rašto darbo tema “Tarptautinių sutartčių sąvoka ir rūšys” yra aktuali, ne vien dėl to, kad tarptautinės sutartys yra vienas iš svarbiausių viešosios tarptautinės teisės šaltinių, bet ir todėl kad šiuo metu tarptautinių sutarčių įtaka tarptautinėje, tuo pačiu ir nacionalinėje teisėje yra ganėtinai išaugusi. O tai ypač jaučiama Lietuvos Respublikoje, kur remiantis statistiniais duomenimis, po nepriklausomybės atkūrimo jau pasirašyta per 600 tarptautinių sutarčių. Tarp kurių labai svarbios tarptautinės sutartys žmogaus teisių ir laisvių srityse, nusikaltėlių ekstradicija, laivų ir lėktuvų saugumas, ekonominė pagalba, autorinės teisės, kelio ženklų standartizavimas, užsienio investicijų apsauga, aplinkosaugos klausimai ir t.t.

Šio rašto darbo problematika yra ta, kad iš pažiūros tokia paprasta ir aiški tema kaip “Tarptautinių sutartčių sąvoka ir rūšys” pasirodė sudėtingesnė ją nagrinėjant giliau. Nagrinėjant pačią savoką pastebėjau kaip ganėtinai skirtingai, žinoma nenukrypstant nuo esmės, įvairūs autoriai traktuoja tarptautines sutartis, kad Lietuva LR tarptautinių sutarčių įstatyme yra praktiškai nukopijavusi Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės nurodytą tarptautinės sutarties apibrėžimą. Kad ne visi autoriai į tarptautinės sutarties apibrėžimą įtraukia pagrindinius tarptautinės sutarties požymius ir panašiai. Dėl šių priežąsčių aš tarptautinės sutarties sąvokos nagrinėjimui aš naudojau Vienos konvencijoje numatytą tarptautinės sutarties apibrėžimą.

Literatūros šia tema pavyko surasti labai įvairios. Pradedant lietuviška literatūra, tai daugiausiai tarptautinės viešosios teisės vadovėliai tokie kaip Kūrio ir Požarsko “Tarptautinės teisės apybraižos”, Michael Akehurst, Peter Malanczuk “Šiuolaikinės tarptautinės teisės įvadas” ir kitokios. Taip pat lietuviškais staipsniais tokiais periodinėje literatūroje, tokiais kaip Eglės Radušytės straipsnis “Tarptautinės sutarties sąvoka” Jurisprudecijos 1999 13(5) numeryje, ir baigiant palyginti gausia, žinoma daugelyje atvejų necituojant išversta į lietuvių kalbą, rusiška literatūra.

Tačiau aplamai tema “Tarptautinių sutartčių sąvoka ir rūšys” yra įdomi, nes leidžia gana plačiai įsigilinti ir išnagrinėti tarptautinių sutartčių sąvoką bei rūšis.

TARPTAUTINIŲ SUTARTČIŲ APIBŪDINIMAS

Sutartys tarptautine teisėje darosi vis svarbesnės. Tam tikros valstybės arba valstybių grupės sudarytų sutarčių rinkiniai pradėti publikuoti jau XVII a. antrojoje pusėje. “Svarbiausią rinkinį, leistą įvairiais pavadinimais, iki Antrojo pasaulinio karo pradėjo G.F. von Martensas 1771 m. Nuo 1945 in. pagal JTO įstatų 102 straipsnį Jungtinėse Tautose buvo įregistruota daugiau kaip 33 000 sutarčių, iš kurių keletas tukstančių – daugiašalės” ”.(įvadas 65 psl). Šiuolaikinės technologijos, komunikacijos priemonės, prekyba lėmė tai, kad valstybės labiau nei bet kada tapo tarpusavyje priklausomos, ir todėl labiau linkusios pripažinti taisykles, reguliuojančias didžiulį ratą problemų, esančių bendro susirūpinimo objektu. Šios taisyklės paprastai yra įtvirtinamos sutartyse. Sutartys yra pagrindiniai tarptautinio bendradarbiavimo instrumentai. “Bendra tendencija, ypač po Antrojo pasaulinio karo, yra didinti sutarčių svarbą tarptautinėje teisėkūroje; tai iš dalies yra atsakas į augančią tarpusavio priklausomybę, iš dalies prieštaravimų, kylančių tarp skirtingų valstybių grupių dėl senųįų paprotinių normų turinio ir galiojimo, sprendimas. Sutartys ėmė išstumti paprotinę teisę. Kur sutariama dėl paprotinės teisės normų, jos yra kodifikuojamos sutartimi; kur nesutariama arba kyla neaiškumų, valstybės ginčus siekia išspręsti ad hoc kompromisais, o tai vėlgi daroma sutarčių forma.”.(įvadas 65 psl)

“1990 metais Lietuvos Respublika pasirašė 11 tarptautinių sutarčių, 1991 – 25, 1992 – 84, 1993 – 87, 1994 – 74, 1995 – 77, 1996 – 67, 1997 – 57, 1998 – 53 tarptautines sutartis” ( jurisprudencija)

Tarptautinės teisės sistemoje yra teisės šaka – tarptautinių sutarčių teisė, reguliuojanti tarptautinių sutarčių sudarymo, vykdymo ir nutraukimo tvarką bei nustatanti jų galiojimo pagrindus. Ilgą laiką tarptautinė sutarčių teisė buvo paprotinė. Tik Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinės teisės komisijos pastangomis 1969 ji buvo kodifikuota. Taigi, dabar pagrindinis sutarčių teisės šaltinis yra 1969m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės (įsigaliojusi 1980 metais), taip pat 1986m. Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių tarp tarptautinių organizacijų ir valstybių.

Kiekvienoje valstybėje tarptautinės sutartys yra reguliuojamos ir nacionalinės teisės aktais. Lietuvoje tarptautinių sutarčių klausimus reguliuoja pirmiausia Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas.

Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą ir t.t. taip pat reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina
ir 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijų preambulės, kuriose nurodoma, kad ,,paprotinės tarptautinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios Konvencijos nuostatomis.“

TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKOS GENEZĖ

Tarptautinė sutartis P. Kūrio apybraižose apibūdinama kaip aiškiai išreikštas, (dažniausiai rašytine forma) susitarimas tarp dviejų ar kelių valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų, dėl jų savitarpio teisių ir pareigų nustatymo, pakeitimo ar nutraukimo.

Tarptautinė sutartis teisės terminų žodyne apibūdinama kaip tarptautinės teisės reguliuojamas susitarimas tarp dviejų ar daugiau valstybių, kuris nustato, pakeičia ar panaikina šių valstybių tarpusavio teises ir pareigas.

Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės nurodoma, kad tarptautinė sutartis yra tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro valstybės nepriklausomai nuo to koks yra sutarties pavadinimas, ar sutartį sudaro vienas ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatyme tarptautinė sutartis apibūdinama kaip – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.

Taigi, pirma, tarptautinė sutartis yra susitarimas, tai reiškia kad sutartis parengiama derybų keliu, kuriose šalys turi lygias teises. Ji yra grindžiama sutarties šalių sutikimu. Negalima prieš valstybę panaudoti jėgą ar grasinti jėga, kad priversti ją sudaryti tarptautinę sutartį. Vienos konvencijoje yra numatyta “valstybės sutikimo tarptautinei sutarčiai išreiškimas, gautas prievarta tiesiogiai panaudojus nukreiptus prieš jos atstovą veiksmus ar grasinimus, neturi jokių teisinių pasekmių”.(vadapalas 161)

Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. Jomis laikomos tik tarptautinės viešosios teisės sutartys. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarp tautine sutartimi. Praktikoje gerai žinomos paskolos sutartys, kuriomis vienos valstybės įgalioti specialūs organai (pvz., valstybiniai eksportoimporto bankai, skatinantys šios valstybės gamintojus ir prekiautojus) sudaro sutartis su kitos valstybės vyriausybe, suteikdami jai kreditą pirmosios valstybės įmonių prekėms įsigyti ar projektui, kurį atliks pirmosios valstybės firmos, finansuoti. Tokioje tarptautinėje paskolos sutartyje paprastai nurodoma, kad sutarčiai taikoma pirmosios valstybės vidaus teisė, o antroji valstybė atsisako savo imunitetų pirmosios valstybės teismų jurisdikcijos atžvilgiu. Antroji valstybė šioje sutartyje sutinka su tuo, kad paskolos santykiuose ji bus pirmosios valstybės vidaus teisės, o ne tarptautinės viešosios teisės, subjektu. Tai yra privatinės teisės kontraktas, nežiūrint į tai, kad paskolos gavėjas yra užsienio valstybė. Situacija būtų visiškai kitokia, jeigu abiejų valstybių vyriausybės sudarytų tarptautinę sutartį dėl valstybinės paskolos. Tokios paskolos būtinai yra tarptautinės, nes jos atsiranda iš susitarimo tarp tarptautinės teisės subjektų.

Antra, tarptautinė sutartis tai tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, tai reiškia, kad sutartis negali prieštarauoti tarptautinės teisės principams ir bendrosioms tarptautinės teisės imperatyvinėms normoms. Pagrindiniai tarptautinės teisės principai tai universalios visuotinai pripažintos jus cogens normos. Tarptautinės teisės principai yra įtvirtinti 1945 metų Jungtinių Tautų Organizacijos įstatuos; 1970 metų JTO Generalinės Asamblėjos deklaracijoje “Dėl pagrindinių tarptautinės teisės principų” atskleidžiamas jų turinys. Trumpai suformulavus šie principai būtų:

1) jėgos ir grasinimo jėga uždraudimo principas;

2) valstybių suverenios lygybės principas;

3) laisvanoriško tautų apsisprendimo principas;

4) ginčų sprendimo taikiomis priemonėmis principas;

5) nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principas;

6) valstybių bendradarbiavimo principas;

7) sąžiningo tarptautinių įsipareigojimų laikymosi principas.

Taip pat 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos akte suformuluoti:

8) valstybės teritorijos vientisumo principas;

9) valstybės sienų neliečiamumo principas;

10) žmogaus teisių ir laisvių gerbimo principas.

Tarptautinė sutartis negali prieštarauti normom nuo kurių neleidžiamas joks nukrypimas, tai yra jus cogens normoms. 1969 metų Vienos konvencijoje dėl sutarčių teisės numatyta, kad: ”sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Šios konvencijos tikslais bendrosios tarptautinės teisės imperatyvine norma laikoma tokia norma, kurią pripažįsta tarptautinė valstybių bendrija visumoje kaip normą, nukrypimas nuo kurios yra neledžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma”.(vadapalas 163)

Trečia, tarptautinė sutartis tai susitarimas tarp tarpatutinės teisės subjektų. Kadangi pagal tarptautinę teisę sutartis gali sudaryti tik tarptautinės teisės subjektai: valstybės, tarptautinės organizacijos bei kiti tradiciškai
pripažinti dariniai. Taigi, tarptautinė sutartis yra dviejų ar daugiau subjektų susitarimas siekiant apibrėžto rezultato, kurį reguliuoja tarptautinė teisė.

Ketvirta, tarptautinė sutartis tai susitarimas sudarytas raštu. Nes jo taisyklės įforminamos šalių pasirašytame dokumente ar dokumentuose.

Penkta, tarptautinė sutartis tai susitarimas nepriklausomai nuo to koks yra sutarties pavadinimas. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti tarptautinės sutarties šalys gali pasirinkti labai įvairius pavadinimus. Tarptautinių sutarčių pavadinimų yra labai įvairių, kadangi nėra visuotinai priimtos jų klasifikacijos, nėra nustatyta aiškių kriterijų, kada kokį pavadinimą vartoti. Tačiau visuotinai pripažįstama, kad sutarties pavadinimas neturi įtakos jos teisinei galiai. Šalys pavadinimus pasirenka pagal savo nuožiūrą. Neretai pasitaiko, kad tos pačios rūšies sutartims pavadinti vatrojami nevienodi terminai. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susitarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, apsikeitimais notomis ar laiškais, ankščiau kartais buvo naudojamas traktato pavadinimas. Kaip sutarčių arba tam tikrų jų tipų sinonimai taip pat vartojamos ir tokios sąvokos kap paktas, chartija, statutas, aktas, sureguliavimas, įsipareigojimas, reglamentas ir kt. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana tolimas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas. Tačiau, kaip jau minėta, tarp sutarčių pavadinimų nėra jokios herarchijos: šalių pasirinktas pavadinimas ,,sutartis“ vietoje pavadinimo ,,susitarimas“ nereiškia, kad sutarties tarptautiniai įsipareigojimai bus kitokios galios už susitarimo įsipareigojimus. Tačiau išanalizavus tarptautinių sutarčių sudarymo praktiką vis dėl to galima nustatyti kai kuriuos bendrus atvejus kai vartojami konkretūs sutarčių pavadinimai, atskleidžiantys šių sutarčių ypatybes.

“Sutartis” tai labai paplitęs pavadinimas. Vartojamas pavadinti susitarimams esminiais valstybių santykių klausimais (politiniais, ekonominiais ir kitais). Paprastai tai gana dideli ir įvairųs aktai (bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos, prekybinės sutartys). Sutartis, tai gimininė sąvoka, apimanti visus tarptautinius susitarimus.

“Susitarimas” tai paplitęs pavadinimas tarptautinių teisinių aktų, reguliuojančių konkrečius dviejų ar keleto valstybių santykius. Paprastai susitarimai yra neratifikuotini.

“Paktas” – dažniausiai vartojamas pavadinti ypač svarbiom politinėm sutartim, kai joms norima suteikti ypatingą moralinę, politinę reikšmę.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1831 žodžiai iš 3637 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.