Tarptautiniai santykiai
5 (100%) 1 vote

Tarptautiniai santykiai

1. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI KAIP STUDIJŲ OBJEKTAS

TS studijos tiria tuos politinius ir ekonominius, mažiau – kitų sferų reiškinius, kurie kerta valstybių sienas. Tai yra ne tik vyriausybių, tačiau taip pat korporacijų, nevyriausybinių organizacijų veiksmai. Šiuolaikiniame pasaulyje visi dalyvauja tarptautiniuose santykiuose. Analizuoti arba net kiek suvokti politinius procesus, vykstančius bet kokioje šalyje, neįmanoma, ignoruojant tos šalies tarptautinius santykius ir, plačiau, pasaulinę politiką.

TS daugumos politologų nuomone yra politikos mokslų (political science) dalis.

Pirma, vidaus ir užsienio politikos klausimai, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis užsienio valstybėmis, ir atvirkščiai, užsienio politikos pasiekimus ir nesėkmes dažnai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Kai kurie autoriai net vartoja specialų terminą – intermestic policy, sudarytą iš žodžių international ir domestic policy.

Antra, tiek vidaus politikos, tiek tarptautinių santykių pagrindinės problemos yra tos pačios: galia, interesų ir vertybių konfliktai, sprendimų priėmimas, valstybės funkcijos ir t.t.Todėl analizuojant tiek vidaus, tiek užsienio politiką vartojamos tos pačios kategorijos ir sąvokos: “valstybė”, “valdžia”, “galia” “teisė”, “ideologija” ir t.t. Tai reiškia, kad iš esmės nagrinėjami tie patys reiškiniai, tik platesniu mastu ir kiek skirtingu požiūriu.

Trečia, kaip tarptautinių santykių veikėjai (actors) pastaraisiais dešimtmečiais šalia valstybių vis aktyviau reiškiasi nevyriausybinės organizacijos: transnacionalinės korporacijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai.

Ketvirta, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslu metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, kontent-analizė, įvykių analizė (event analysis), žaidimų teorija ir t.t

Pagrindinės pasaulinės politikos temos:

Politika: Saugumas;

Mažėjantis didžiųjų valstybių vaidmuo;

Destruktyvinio potencialo augimas;

Didėjanti socialinė mobilizacija;

Ekonomika: Globalinė ekonominė restruktūrizacija

1. pramoninės revoliucijos plitimas;

2. poindustriniai pokyčiai;

Platesnė aplinka: Demografinis pokytis (transition);

Augantis apsirūpinimas produktais;

Energetiniai pokyčiai (transition)

Didėjanti globalinės aplinkos įtaka

TS kaip atskira tyrimų sritis susiformavo pagrindinai XX amžiuje. Skirtingai nuo kitų politikos mokslų, pamažu atsišakojusių nuo filosofijos ir teisės, tarptautiniai santykiai daug amžių buvo istorijos mokslo dalis. Nuo seno pagrindinė TS studijų tema, ypač 1950s ir 1960s buvo karo ir taikos, t.y. saugumo klausimai (international security studies). Centrine tema jie lieka ir dabar, tačiau saugumo tema tapo platesnė, apima ne tik karinę galią ir supervalstybių ginkluotės varžybas. Daugiau dėmesio skiriama regioniniams ir etniniams konfliktams, taikos studijoms, tarptautinei politinei ekonomijai (IPE). Daugumoje TS vadovėlių centrinės temos yra saugumas ir tarptautinė politinė ekonomija, svarbiausias pasaulio pasidalinimas yra į Pietus ir Šiaurę)

Pagrindinės paradigmos: realizmas, idealizmas/ liberalizmas, komunitarizmas

Pagal klasikinio realizmo teoriją, vadinama taip pat (politiniu) realizmu (political realism), galios arba jėgos politika (power politics), taip pat realpolitik, pasaulinė politika yra pirmiausia konfliktas tarp valstybių. Valstybė yra suprantama kaip unitarinis veikėjas, turįs savo specifinius – valstybinius interesus, pirmiausia saugumo ir autonomijos siekimą.

Realistinėje paradigmoje valstybė yra pagrindinis veikėjas, nes tarptautinėje arenoje virš jos nėra aukštesnės valdžios. Valstybinės veiklos (statecraft) tikslas yra nacionalinis išlikimas (survival) priešiškoje ir anarchiškoje aplinkoje. Todėl svarbiausia yra galia (power). Kokie bebūtų galutiniai tarptautinės politikos tikslai, artimiausias tikslas visada yra galia.

Tarptautinėje politikoje realistus labiausiai domina karo, saugumo ir taikos klausimai. Valstybės varžosi tarpusavyje dėl ribotų resursų: teritorijos, žaliavų, rinkų, statuso, strateginių punktų ir pan. Vienos valstybės laimėjimas yra kitos valstybės pralaimėjimas.

Pagrindinis principas siekiant saugumo yra savigalba (self-help): valstybė pastoviai gali pasiklaiuti tik savo resursais. Siekiant saugumo svarbiausias ramstis yra suverenitetas, įgaliojantis valstybės vadovą imtis bet kokių priemonių saugumo ir tautos gyvavimo vardan.

Realistų požiūriu galia ir jos realizacija yra atskira sfera, nepriklausoma nuo ir aukščiau moralės, ideologijos, religijos, socialinių ir ekonominių faktorių. Maksimaliai supaprastinus, pagrindiniai realizmo teiginiai yra: (1) valstybės yra pagrindiniai veikėjai ; (2) gindamos nacionalinius interesus, jos veikia kaip racionalūs individai (unitarinė racionalaus veikėjo koncepcija); (3) jos veikia tarptautinėje sistemoje, kurioje nėra centrinės valdžios (anarchy assumption). .

Daugeliui dabartinių šios teorijos šalininkų pagrindinis
analizės objektas yra ne tiek valstybė, kiek sistema, kurioje jos veikia.

Realistinis požiūris ypač įsigalėjo po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinės koncepcijos suformuluotos E.H.Carr’o ir ypač Hanso Morgenthau darbuose. Naujausieji tyrimai remiasi klasikinio realizmo požiūriais, tačiau praplatina ir papildo juos. Neoklasikinis realizmas, arba neorealizmas (struktūrinis realizmas) skaito, kad valstybės užsienio politiką determinuoja reliatyvi materialinė šalies galia, tačiau tai vyksta netiesiogiai, nes svarbūs yra politinių veikėjų požiūriai ir politinės sistemos struktūra. Valstybės lieka pagrindiniais veikėjais, tačiau jų vietą tarptautinėje sistemoje nulemia jų galimumai (capabilities); pastarųjų pasiskirstymas savo ruožtu determinuoja sistemos struktūrą. Neorealistų požiūrių galia nėra tikslas, o priemonė išlikimui . Susiformavus sistemai, ji tampa jėga, kurią valstybės nebegali kontroliuoti. Tokiu būdu, įvykius (outcomes) nulemia daugiau sistemos struktūra, negu veikėjų ypatybės.

Realizmo rėmuose išsiskiria keletas koncepcijų, dažnai taip pat vadinamų teorijomis. Populiariausia yra veiksmo-reakcijos dinamika (action-reaction dynamic). Valstybės supranta savo aplinką kaip priešišką, vertina kitų valstybių veiksmus kaip grėsmę savo saugumui ir reaguoja, stiprindamos savo saugumą.Tai savo ruožtu sukelia kitų valstybių panašią reakciją. Būdingas rezultatas yra ginkluotės varžybos. Siekdamos saugumo, valstybės dažnai sudaro blokus ir sąjungas, tuo padidindamos savo galią. Galios balansas (balance of power) yra viena reikšmingiausių realizmo teorijų. Realistai pripažįsta, kad tarp valstybių yra galimas ir bendradarbiavimas. Todėl viena realizmo pakraipų yra bendradarbiavimas anarchijos sąlygomis.

Liberalus/idealistinis požiūris

Liberalizmas suvokia pasaulį per individualios laisvės prizmę, žmonėms siekiant daugiau laisvės ir geresnių gyvenimo sąlygų. TS vertinimas per klasikinio liberalizmo prizmę yra populiari TS studijų kryprtis Vakaruose.

Liberalizmo požiūriu pagrindiniai aktoriai pasaulinėje politikoje yra individai, kuries siekia asmeninės naudos: laisvės (politinės, sąžinės), saugumo, ekonominio gerbūvio. Todėl jie mokosi vienas iš kito, keičiasi prekėmis ir paslaugomis, sukuria institucijas. Bendradarbiavimas padeda individams pasiekti daugiau, tai yra situacija, kada laimi visi saugumo ir kitose sferose. Liberalų nuomone tarptautiniai santykiai turi remtis turi būti formuluojama, vadovaujantis ne galios, o bendradarbiavimo ir etiniais standartais, nes žmogus iš prigimties yra geras. Todėl reikia plėtoti bendradarbiavimą, ypač sprendžiant sudėtingiausias problemas: ginkluotės varžybų, globalinio skurdo ir bado, aplinkosaugos ir t.t.

Idealistų programos centre yra kolektyvinio saugumo principas (Tautų Lyga), tarptautinė teisė (Tarptautinis Teismas, Kellogo-Briando 1928 m. paktas, paskelbęs karą nelegaliu politikos instrumentu; jį pasirašė daugumas valstybių, buvo panaudotas sprendžiant konfliktus Pietų Amerikoje, tačiau nenumatė priemonių prieš agresorius ir 1930s, Japonijai okupavus Mandžuriją, Italijai įsiverzūs į Etiopiją ir didėjant Hitlerio galiai Vokietijoje, buvo pamirštas).

Dalies liberalų dėmesio centre yra ne tarptautinės teisinės valstybių bendrijos formavimasis, o radikali pasaulinės politikos transformacija, kūrimasis tarptautinės ir regioninių sistemų, kurių pagrindas yra individo teisės ir poreikiai. Šią tendenciją vaizdžiai iliustruoja tarptautinių organizacijų gausėjimas.

Pasibaigus Šaltajam karui jėgos vartojimo klausimu liberalai ir realistai dalinai susikeitė vietomis. Liberalai skaito, kad ginant demokratiją, žmonių gyvybę (pav., Bosnijoje) pateisinama pavartoti jėgą.

Kiek kitus tarptautinių santykių aspektus akcentuoja taip vadinamas feministinis idealizmas – labai marga srovė, ginanti moterų interesus. Feminizmo teoretikų nuomone, tarptautiniuose santykiuose ir jų studijose nepakankamai įvertinamas moterų vaidmuo, dominuoja vyriškos sąvokos (pav., taika kaip karo nebuvimas, t.y. “negatyvi taika”, tuo tarpu kai moterys siekia “pozityvios taikos” – socialinio teisingumo, ekonominės lygybės, ekologinės lygsvaros, saugumą taip pat supranta ne vien militarine prasme.

Komunitarinis/kultūrinis požiūris

Virš 90% ginkluotų konfliktų, vykusių pastaraisiais dešimtmečiais, buvo vidiniai karai. Paaiškinti juos neįmanoma nei liberalizmo, nei realizmo požiūriu. Bendruomenių modelyje akcentuojama grupių – tautinių, etninių, religinių svarba. Bendruomenių ideologijjos yra nacionalizmas, religija, atskirų grupių universalizmas /greičiau – transnacionalizmas/. Realizmo ir liberalizmo požiūriu jos dažnai vertinamos kaip iracionalios, fundamentalistinės.

Pagrindinis grupių siekis yra bendrijos kūrimas ir jos išsaugojimas, individo interesai tampa antraeiliais. Nacionalistai griežtai skiria save nuo kitų grupių narių (exclusion, išskirtinumas). Religiniams idealistams dažnai būdingas pranašumo jausmas, jie neretai siekia įjungti į savo grupę kitas atvertimo arba nukariavimo būdais. Nacionalistai paprastai siekia sunaikinti egzistuojančią valstybę ir dalyje jos teritorijos įkurti savo valstybę. Jeigu valstybės ir grupės ribos sutampa, komunitarinės ir realistinės perspektyvos praktiškai
Komunitariniu požiūriu dabartiniam pasauliui būdinga fragmentacija ir ateityje turi susikurti visiškai kitokia pasaulinė bendrija. Yra taip pat nuomonė (Huntington 1993), kad gali susiformuoti keli arba net du (krikščionių is musulmonų) blokai.

Geopolitika

Geopolitika yra atskira tarptautinių studijų sritis, o kartu ir požiūris, kurį galima priskirti realistinei paradigmai. Galią nulemia geografiniai faktoriai (teritorijos dydis, strateginių punktų kontrolė, gyventojų skaičius ir t.t.). Per geopolitikos prizmę priešpastatomos jūrų galybė – dinamiška, orientuota į individualizmą (Atėnai, Britanija, JAV), prekybą, ir sausumos galybė – konservatyvi, kolektyvistinė, hierarchiška (Sparta, Roma, sausumos imperijos).

Pradininku skaitomas Friedrich Ratzel (1844-1904), “Politinės geografijos” (1897) ir “Antropogeografijos” autorius, nagrinėjęs Lebensraum ypatybes.

Alfred Mahan (1840-1914), JAV admirolas, “Jūros galios įtaka istorijai.1660-1783”. JAV būdingas jūrinis likimas, bendradarbiavimas su Britanija ir globalinio viešpatavimo perspektyva. Kontinentines galybes (Rusiją, Kiniją, antroje eilėje Vokietiją) išsekinti, taikant “anakondos principą”.

Sir Halford Mackinder (1861-1947), britų mokslininkas ir politikas (liberalas MP 1910-1925) , daugelio skaitomas svarbiausiu geopolitikos teoretiku. Pirmasis pateikė globalinį geopolitinį modelį. Svarbiausia teritorija skaitė Pasaulinės salos (World Island, i.e. Azija, Afrika ir Europa) šerdį -Euraziją, kurios centras – Rusija. Aplinkui – vidinis pusmėnulis (pakrantės zona – Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija, Indija, Kinija), toliau – išorinis arba salų (insular -UK, Pietų Afrika, Australija, Š.Amerika) pusmėnulis. Anglosaksų šalims svarbiausia – neleisti susidaryti strateginei kontinentinei sąjungai. “Kas valdo Rytų Europą, tas valdo heartlandą; kas valdo heartlandą, tas viešpatauja Pasaulinėje saloje; kas valdo Pasaulinę salą, tas viešpatauja pasaulyje”.

Mackinderio požiūris sufromulavo pagrindinę Šiaurės Atlanto aljanso tendenciją: visais būdais kliudyti Eurazijos bloko – Rusijos ir Vokietijos sąjungos – susidarymui. Tam reikalingas ir tarpinių valstybių ruožas (Suomija, Baltijos valstybės, Lenkija, Čekija, Rumunija).

Nicholas Spikman (1893-1943) įvedė savoką Midland Ocean (Atlanto vandenynas) – vidinė teorinio kontinento (“Naujosios Atlantidos”) jūra. Jo branduolys – JAV. Tuo faktiškai numatytas NATO, JAV dominavimas ir planetarinė hegemonija. JAV pergalė Šaltajame kare patvirtino jo schemą.

Karl Haushofer (1869-1946): jūrinų ir sausumos valstybių konkurencija – visos tarptautinės politikos raktas. Vokietijai reikalingas kontinentinis blokas Berlynas-Maskva-Tokyo. Eurazijos negalima įveikti, kol vokiečiai ir rusai sieks išvengti tarpusavio konflikto. Ši Ostorientierung linija turėjo įtvirtinti “naująją Eurazijos tvarką” ir rekonstruoti Pasaulinę salą taip, kad “jūrų jėgos” neturėtų jai įtakos.

Kiti Vokietijos mokslininkai plėtojo Mitteleuropa (Vid. Europos) koncepciją. Anot Arndto “Dievas patalpino mus [vokiečius] Europos centre, mes – tos pasaulio dalies širdis”. Karl Schmitt (1888-1985) nagrinėjo globalinius istorinius skirtumus tarp sausumos ir jūros civilizacijų. Geopolitinė sausumos ir jūros valstybių konfrontacija įgyja istorinę, ideologinę ir filosofinę prasmę.

Modeliai

Valstybių bendrijos modelis. Nežiūrint karų, tarpusavio įtarumo, tarp valstybių yra nemaža tvarkos elementų: tarptautinė teisė, diplomatija, “žaidimo taisyklės”. JTO sudaro savotišką valstybių klubą su savo priėmimo procedūromis, elgsenos normomis, konfliktų sprendimo būdais. Europoje tokia valstybių sistema susikūrė 1648 m., kad buvo pasirašyta Vestfalijos sutartis, ir nežiūrint kelių bandymų (Napoleono, Vokietijos) ją sugriauti, išsilaikė tris šimtmečius ir tik po Antrojo pasaulinio karo Europos pasidalijimas ir integracija reiškė jos eroziją. Valstybės, kurios nesilaiko pripažintų normų ir taisyklių, tampa parijais (Rusija, Kinija ir Kuba po komunistinių perversmų, Iranas ajatolos Khomeini laikais, dabartinė Lybija).

Pasaulinės (globalinės) visuomenės modelis daugiau akcentuoja ryšius tarp visuomenių ir ypatingą dėmesį skiria pasaulinės visuomenės formavimuisi. Šiuolaikiniame pasaulyje valstybinės sienos vis labiau netenka reikšmės: panašėja gyvenimo būdas (drabužiai, maitinimasis, architektūra), labai išaugo bendradarbiavimas tarp atskirų grupių, vienyja žmonija taip pat iškilusios bendros problemos: gamtosaugos, demilitarizacijos, mažumų teisių, moterų nelygybės. Pasaulinės visuomenės modelis atkreipia dėmesį į kai kurias ypatybes ir procesus, tačiau nepasiūlo jokios teorijos, neaiškina procesų dinamikos, o daugiau postuluoja, koks turėtų būti pasaulis.

Abiejų modelių pagrindas yra valstybė, o pagrindiniai klausimai – saugumo, taikos ir tvarkos palaikymas. Pliuralistinio tarpusavio priklausomumo modelyje (Pluralist-Interdependence Model) pabrėžiama sąveikos svarba. Vyriausybės negali veikti, ignoruodamos tarptautinį kontekstą, transnacionalinių korporacijų, politinių partijų ir gausybės kitų tarptautinių veikėjų (actors) interesų ir vertybių. Šios nevalstybinės organizacijos sudaro įvairiausias tarptautines koalicijas, kurios veikia
spaudimo grupės, kelia klausimus, siūlo sprendimus ir neretai nulemia tarpvalstybinių santykių darbotvarkę. Tokiu būdu tarptautinė politika, TS nėra vyriausybių ir jos atstovų – diplomatų – išimtina veiklos sfera. Valstybės užsienio politika formuojama sąveikos, konsultacijų ir derėjimosi procese tarp transnacionalinių grupių, politikų, valdžios atstovų. Todėl šis modelis ir yra vadinamas pliuralistiniu.

Priklausomybės (centro-periferijos) modelis (Dependency, or centre-periphery model): santykiai tarp valstybių nėra simetriški ir lygūs, dominuoja išsivysčiusios postindustrinės šalys, kurios nustato žaidimo taisykles ir diktuoja savo savo sąlygas daugumai Trečiojo pasaulio šalių. Pastarųjų požiūrių Vakarų Europos šalys praturėjo pirmiausia todėl, kad negailestingai išnaudojo ir pajungė savo ekonomikos naudai Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalis. Taip susiformavo hierarchiška sistema, kuri iš esmės išliko ir po dekolonizacijos. Treciojo pasaulio ideologų nuomone, taip atsitiko todėl, kad buvusios kolonijos liko ekonomiškai labai silpnos, o jų ekonominio elito -“kompradorinės buržuazijos”, egzistavimo pagrindas yra tarpininkavimas tarp savo šalies ir išsivysčiusių valstybių. Ekonominę priklausomybę sustiprina Vakarų teikiama ekonominė, techninė, karinė pagalba, viešpatavimas informacinėje, žymia dalimi taip pat masinės kultūros (televizija, kinas) sferoje. Ekspluatacija pasireiškia tuo, kad (a) besivystančios šalys tarnauja kaip žaliavų šaltinis, ir (b) veikia žalingos Trečiajam pasauliui kainų žirklės: žemos žaliavų ir aukštos užbaigtos produkcijos kainos. Šioje schemoje valstybės funkcija besivystančiose šalyse yra tarnauti transnacionalinio kapitalo poreikiams.

Analizės lygiai

Globalinis lygis

Šiaurės-Pietų gap Pasaulinė aplinka

Pasaulio regionai Pasaulinės mokslo ir biznio bendrijos

Technologinės permainos Jungtinės Tautos

Globalinės telekomunikacijos

Tarpvalstybinis lygis

Galia (power) TVO

Galios balansas Diplomatija

Sąjungų formavimasis ir nykimas Summit meetings

Karai Derybos

Sutartys Reciprocity

Prekybos sutartys

Vidinis lygis

Nacionalizmas Politinės partijos

Etninis konfliktas Rinkiminė kampanija

Valdymo forma Viešoji nuomonė

Demokratija Ekonomikos ir pramonės sferos

Diktatūra Militarinis-industrinis kompleksas

Vidinės koalicijos Užsienio politikos biurokratijos

Individualus lygis

Didieji lyderiai Mokymasis (learning)

Crazy leaders Nužudymai, istoriniai atsitiktinumai

Sprendimų priėmimas krizėse Piliečių dalyvavimas

Percepcijos ir sprendimo psichologija

Situacijos analizės metodai

Stebėjimas – tiesioginis (stebint įvykį vietoje) ir netiesioginis (per TV, radiją, spaudą, interviu, anketavimas), išorinis (žurnalisto požiūris) ir vidinis (dalyvio požiūris). Tarptautiniuose santykiuose daugiausia taikomas netiesioginis, išorinis stebėjimas.

Dokumentų analizė: oficialių (vyriausybinių institucijų oficialūs pranešimai, komunikatai, valstybių vadovų ir atstovų pareiškimai, sutarčių tekstai) ir neoficialių (užrašai, šeimyniniai archyvai, audio ir vizualinė medžiaga, ikonografiniai dokumentai: nuotraukos, paveikslai). Abiejų tipų dokumentai nevienodai prieinami skirtingose valstybėse. Komunistinėse šalyse įslaptinti būdavo net elementariausi faktai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2572 žodžiai iš 8480 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.