Tarptautiniai santykiai
5 (100%) 1 vote

Tarptautiniai santykiai

11213141516171

1. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI KAIP STUDIJŲ OBJEKTAS

TS studijos tiria tuos politinius ir ekonominius, mažiau – kitų sferų reiškinius, kurie kerta valstybių sienas. Tai yra ne tik vyriausybių, tačiau taip pat korporacijų, nevyriausybinių organizacijų veiksmai. Šiuolaikiniame pasaulyje visi dalyvauja tarptautiniuose santykiuose. Analizuoti arba net kiek suvokti politinius procesus, vykstančius bet kokioje šalyje, neįmanoma, ignoruojant tos šalies tarptautinius santykius ir, plačiau, pasaulinę politiką.

TS daugumos politologų nuomone yra politikos mokslų (political science) dalis.

Pirma, vidaus ir užsienio politikos klausimai, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis užsienio valstybėmis, ir atvirkščiai, užsienio politikos pasiekimus ir nesėkmes dažnai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Kai kurie autoriai net vartoja specialų terminą – intermestic policy, sudarytą iš žodžių international ir domestic policy.

Antra, tiek vidaus politikos, tiek tarptautinių santykių pagrindinės problemos yra tos pačios: galia, interesų ir vertybių konfliktai, sprendimų priėmimas, valstybės funkcijos ir t.t.Todėl analizuojant tiek vidaus, tiek užsienio politiką vartojamos tos pačios kategorijos ir sąvokos: “valstybė”, “valdžia”, “galia” “teisė”, “ideologija” ir t.t. Tai reiškia, kad iš esmės nagrinėjami tie patys reiškiniai, tik platesniu mastu ir kiek skirtingu požiūriu.

Trečia, kaip tarptautinių santykių veikėjai (actors) pastaraisiais dešimtmečiais šalia valstybių vis aktyviau reiškiasi nevyriausybinės organizacijos: transnacionalinės korporacijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai.

Ketvirta, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslu metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, kontent-analizė, įvykių analizė (event analysis), žaidimų teorija ir t.t

Pagrindinės pasaulinės politikos temos:

Politika: Saugumas;

Mažėjantis didžiųjų valstybių vaidmuo;

Destruktyvinio potencialo augimas;

Didėjanti socialinė mobilizacija;

Ekonomika: Globalinė ekonominė restruktūrizacija

1. pramoninės revoliucijos plitimas;

2. poindustriniai pokyčiai;

Platesnė aplinka: Demografinis pokytis (transition);

Augantis apsirūpinimas produktais;

Energetiniai pokyčiai (transition)

Didėjanti globalinės aplinkos įtaka

TS kaip atskira tyrimų sritis susiformavo pagrindinai XX amžiuje. Skirtingai nuo kitų politikos mokslų, pamažu atsišakojusių nuo filosofijos ir teisės, tarptautiniai santykiai daug amžių buvo istorijos mokslo dalis. Nuo seno pagrindinė TS studijų tema, ypač 1950s ir 1960s buvo karo ir taikos, t.y. saugumo klausimai (international security studies). Centrine tema jie lieka ir dabar, tačiau saugumo tema tapo platesnė, apima ne tik karinę galią ir supervalstybių ginkluotės varžybas. Daugiau dėmesio skiriama regioniniams ir etniniams konfliktams, taikos studijoms, tarptautinei politinei ekonomijai (IPE). Daugumoje TS vadovėlių centrinės temos yra saugumas ir tarptautinė politinė ekonomija, svarbiausias pasaulio pasidalinimas yra į Pietus ir Šiaurę)

Pagrindinės paradigmos: realizmas, idealizmas/ liberalizmas, komunitarizmas

Pagal klasikinio realizmo teoriją, vadinama taip pat (politiniu) realizmu (political realism), galios arba jėgos politika (power politics), taip pat realpolitik, pasaulinė politika yra pirmiausia konfliktas tarp valstybių. Valstybė yra suprantama kaip unitarinis veikėjas, turįs savo specifinius – valstybinius interesus, pirmiausia saugumo ir autonomijos siekimą.

Realistinėje paradigmoje valstybė yra pagrindinis veikėjas, nes tarptautinėje arenoje virš jos nėra aukštesnės valdžios. Valstybinės veiklos (statecraft) tikslas yra nacionalinis išlikimas (survival) priešiškoje ir anarchiškoje aplinkoje. Todėl svarbiausia yra galia (power). Kokie bebūtų galutiniai tarptautinės politikos tikslai, artimiausias tikslas visada yra galia.

Tarptautinėje politikoje realistus labiausiai domina karo, saugumo ir taikos klausimai. Valstybės varžosi tarpusavyje dėl ribotų resursų: teritorijos, žaliavų, rinkų, statuso, strateginių punktų ir pan. Vienos valstybės laimėjimas yra kitos valstybės pralaimėjimas.

Pagrindinis principas siekiant saugumo yra savigalba (self-help): valstybė pastoviai gali pasiklaiuti tik savo resursais. Siekiant saugumo svarbiausias ramstis yra suverenitetas, įgaliojantis valstybės vadovą imtis bet kokių priemonių saugumo ir tautos gyvavimo vardan.

Realistų požiūriu galia ir jos realizacija yra atskira sfera, nepriklausoma nuo ir aukščiau moralės, ideologijos, religijos, socialinių ir ekonominių faktorių. Maksimaliai supaprastinus, pagrindiniai realizmo teiginiai yra: (1) valstybės yra pagrindiniai veikėjai ; (2) gindamos nacionalinius interesus, jos veikia kaip racionalūs individai (unitarinė racionalaus veikėjo koncepcija); (3) jos veikia tarptautinėje sistemoje, kurioje nėra centrinės valdžios (anarchy assumption). .

Daugeliui dabartinių šios teorijos šalininkų pagrindinis
analizės objektas yra ne tiek valstybė, kiek sistema, kurioje jos veikia.

Realistinis požiūris ypač įsigalėjo po Antrojo pasaulinio karo. Pagrindinės koncepcijos suformuluotos E.H.Carr’o ir ypač Hanso Morgenthau darbuose. Naujausieji tyrimai remiasi klasikinio realizmo požiūriais, tačiau praplatina ir papildo juos. Neoklasikinis realizmas, arba neorealizmas (struktūrinis realizmas) skaito, kad valstybės užsienio politiką determinuoja reliatyvi materialinė šalies galia, tačiau tai vyksta netiesiogiai, nes svarbūs yra politinių veikėjų požiūriai ir politinės sistemos struktūra. Valstybės lieka pagrindiniais veikėjais, tačiau jų vietą tarptautinėje sistemoje nulemia jų galimumai (capabilities); pastarųjų pasiskirstymas savo ruožtu determinuoja sistemos struktūrą. Neorealistų požiūrių galia nėra tikslas, o priemonė išlikimui . Susiformavus sistemai, ji tampa jėga, kurią valstybės nebegali kontroliuoti. Tokiu būdu, įvykius (outcomes) nulemia daugiau sistemos struktūra, negu veikėjų ypatybės.

Realizmo rėmuose išsiskiria keletas koncepcijų, dažnai taip pat vadinamų teorijomis. Populiariausia yra veiksmo-reakcijos dinamika (action-reaction dynamic). Valstybės supranta savo aplinką kaip priešišką, vertina kitų valstybių veiksmus kaip grėsmę savo saugumui ir reaguoja, stiprindamos savo saugumą.Tai savo ruožtu sukelia kitų valstybių panašią reakciją. Būdingas rezultatas yra ginkluotės varžybos. Siekdamos saugumo, valstybės dažnai sudaro blokus ir sąjungas, tuo padidindamos savo galią. Galios balansas (balance of power) yra viena reikšmingiausių realizmo teorijų. Realistai pripažįsta, kad tarp valstybių yra galimas ir bendradarbiavimas. Todėl viena realizmo pakraipų yra bendradarbiavimas anarchijos sąlygomis.

Liberalus/idealistinis požiūris

Liberalizmas suvokia pasaulį per individualios laisvės prizmę, žmonėms siekiant daugiau laisvės ir geresnių gyvenimo sąlygų. TS vertinimas per klasikinio liberalizmo prizmę yra populiari TS studijų kryprtis Vakaruose.

Liberalizmo požiūriu pagrindiniai aktoriai pasaulinėje politikoje yra individai, kuries siekia asmeninės naudos: laisvės (politinės, sąžinės), saugumo, ekonominio gerbūvio. Todėl jie mokosi vienas iš kito, keičiasi prekėmis ir paslaugomis, sukuria institucijas. Bendradarbiavimas padeda individams pasiekti daugiau, tai yra situacija, kada laimi visi saugumo ir kitose sferose. Liberalų nuomone tarptautiniai santykiai turi remtis turi būti formuluojama, vadovaujantis ne galios, o bendradarbiavimo ir etiniais standartais, nes žmogus iš prigimties yra geras. Todėl reikia plėtoti bendradarbiavimą, ypač sprendžiant sudėtingiausias problemas: ginkluotės varžybų, globalinio skurdo ir bado, aplinkosaugos ir t.t.

Idealistų programos centre yra kolektyvinio saugumo principas (Tautų Lyga), tarptautinė teisė (Tarptautinis Teismas, Kellogo-Briando 1928 m. paktas, paskelbęs karą nelegaliu politikos instrumentu; jį pasirašė daugumas valstybių, buvo panaudotas sprendžiant konfliktus Pietų Amerikoje, tačiau nenumatė priemonių prieš agresorius ir 1930s, Japonijai okupavus Mandžuriją, Italijai įsiverzūs į Etiopiją ir didėjant Hitlerio galiai Vokietijoje, buvo pamirštas).

Dalies liberalų dėmesio centre yra ne tarptautinės teisinės valstybių bendrijos formavimasis, o radikali pasaulinės politikos transformacija, kūrimasis tarptautinės ir regioninių sistemų, kurių pagrindas yra individo teisės ir poreikiai. Šią tendenciją vaizdžiai iliustruoja tarptautinių organizacijų gausėjimas.

Pasibaigus Šaltajam karui jėgos vartojimo klausimu liberalai ir realistai dalinai susikeitė vietomis. Liberalai skaito, kad ginant demokratiją, žmonių gyvybę (pav., Bosnijoje) pateisinama pavartoti jėgą.

Kiek kitus tarptautinių santykių aspektus akcentuoja taip vadinamas feministinis idealizmas – labai marga srovė, ginanti moterų interesus. Feminizmo teoretikų nuomone, tarptautiniuose santykiuose ir jų studijose nepakankamai įvertinamas moterų vaidmuo, dominuoja vyriškos sąvokos (pav., taika kaip karo nebuvimas, t.y. “negatyvi taika”, tuo tarpu kai moterys siekia “pozityvios taikos” – socialinio teisingumo, ekonominės lygybės, ekologinės lygsvaros, saugumą taip pat supranta ne vien militarine prasme.

Komunitarinis/kultūrinis požiūris

Virš 90% ginkluotų konfliktų, vykusių pastaraisiais dešimtmečiais, buvo vidiniai karai. Paaiškinti juos neįmanoma nei liberalizmo, nei realizmo požiūriu. Bendruomenių modelyje akcentuojama grupių – tautinių, etninių, religinių svarba. Bendruomenių ideologijjos yra nacionalizmas, religija, atskirų grupių universalizmas /greičiau – transnacionalizmas/. Realizmo ir liberalizmo požiūriu jos dažnai vertinamos kaip iracionalios, fundamentalistinės.

Pagrindinis grupių siekis yra bendrijos kūrimas ir jos išsaugojimas, individo interesai tampa antraeiliais. Nacionalistai griežtai skiria save nuo kitų grupių narių (exclusion, išskirtinumas). Religiniams idealistams dažnai būdingas pranašumo jausmas, jie neretai siekia įjungti į savo grupę kitas atvertimo arba nukariavimo būdais. Nacionalistai paprastai siekia sunaikinti egzistuojančią valstybę ir dalyje jos teritorijos įkurti savo valstybę. Jeigu valstybės ir grupės ribos sutampa, komunitarinės ir realistinės perspektyvos praktiškai
Komunitariniu požiūriu dabartiniam pasauliui būdinga fragmentacija ir ateityje turi susikurti visiškai kitokia pasaulinė bendrija. Yra taip pat nuomonė (Huntington 1993), kad gali susiformuoti keli arba net du (krikščionių is musulmonų) blokai.

Geopolitika

Geopolitika yra atskira tarptautinių studijų sritis, o kartu ir požiūris, kurį galima priskirti realistinei paradigmai. Galią nulemia geografiniai faktoriai (teritorijos dydis, strateginių punktų kontrolė, gyventojų skaičius ir t.t.). Per geopolitikos prizmę priešpastatomos jūrų galybė – dinamiška, orientuota į individualizmą (Atėnai, Britanija, JAV), prekybą, ir sausumos galybė – konservatyvi, kolektyvistinė, hierarchiška (Sparta, Roma, sausumos imperijos).

Pradininku skaitomas Friedrich Ratzel (1844-1904), “Politinės geografijos” (1897) ir “Antropogeografijos” autorius, nagrinėjęs Lebensraum ypatybes.

Alfred Mahan (1840-1914), JAV admirolas, “Jūros galios įtaka istorijai.1660-1783”. JAV būdingas jūrinis likimas, bendradarbiavimas su Britanija ir globalinio viešpatavimo perspektyva. Kontinentines galybes (Rusiją, Kiniją, antroje eilėje Vokietiją) išsekinti, taikant “anakondos principą”.

Sir Halford Mackinder (1861-1947), britų mokslininkas ir politikas (liberalas MP 1910-1925) , daugelio skaitomas svarbiausiu geopolitikos teoretiku. Pirmasis pateikė globalinį geopolitinį modelį. Svarbiausia teritorija skaitė Pasaulinės salos (World Island, i.e. Azija, Afrika ir Europa) šerdį -Euraziją, kurios centras – Rusija. Aplinkui – vidinis pusmėnulis (pakrantės zona – Vokietija, Austrija-Vengrija, Turkija, Indija, Kinija), toliau – išorinis arba salų (insular -UK, Pietų Afrika, Australija, Š.Amerika) pusmėnulis. Anglosaksų šalims svarbiausia – neleisti susidaryti strateginei kontinentinei sąjungai. “Kas valdo Rytų Europą, tas valdo heartlandą; kas valdo heartlandą, tas viešpatauja Pasaulinėje saloje; kas valdo Pasaulinę salą, tas viešpatauja pasaulyje”.

Mackinderio požiūris sufromulavo pagrindinę Šiaurės Atlanto aljanso tendenciją: visais būdais kliudyti Eurazijos bloko – Rusijos ir Vokietijos sąjungos – susidarymui. Tam reikalingas ir tarpinių valstybių ruožas (Suomija, Baltijos valstybės, Lenkija, Čekija, Rumunija).

Nicholas Spikman (1893-1943) įvedė savoką Midland Ocean (Atlanto vandenynas) – vidinė teorinio kontinento (“Naujosios Atlantidos”) jūra. Jo branduolys – JAV. Tuo faktiškai numatytas NATO, JAV dominavimas ir planetarinė hegemonija. JAV pergalė Šaltajame kare patvirtino jo schemą.

Karl Haushofer (1869-1946): jūrinų ir sausumos valstybių konkurencija – visos tarptautinės politikos raktas. Vokietijai reikalingas kontinentinis blokas Berlynas-Maskva-Tokyo. Eurazijos negalima įveikti, kol vokiečiai ir rusai sieks išvengti tarpusavio konflikto. Ši Ostorientierung linija turėjo įtvirtinti “naująją Eurazijos tvarką” ir rekonstruoti Pasaulinę salą taip, kad “jūrų jėgos” neturėtų jai įtakos.

Kiti Vokietijos mokslininkai plėtojo Mitteleuropa (Vid. Europos) koncepciją. Anot Arndto “Dievas patalpino mus [vokiečius] Europos centre, mes – tos pasaulio dalies širdis”. Karl Schmitt (1888-1985) nagrinėjo globalinius istorinius skirtumus tarp sausumos ir jūros civilizacijų. Geopolitinė sausumos ir jūros valstybių konfrontacija įgyja istorinę, ideologinę ir filosofinę prasmę.

Modeliai

Valstybių bendrijos modelis. Nežiūrint karų, tarpusavio įtarumo, tarp valstybių yra nemaža tvarkos elementų: tarptautinė teisė, diplomatija, “žaidimo taisyklės”. JTO sudaro savotišką valstybių klubą su savo priėmimo procedūromis, elgsenos normomis, konfliktų sprendimo būdais. Europoje tokia valstybių sistema susikūrė 1648 m., kad buvo pasirašyta Vestfalijos sutartis, ir nežiūrint kelių bandymų (Napoleono, Vokietijos) ją sugriauti, išsilaikė tris šimtmečius ir tik po Antrojo pasaulinio karo Europos pasidalijimas ir integracija reiškė jos eroziją. Valstybės, kurios nesilaiko pripažintų normų ir taisyklių, tampa parijais (Rusija, Kinija ir Kuba po komunistinių perversmų, Iranas ajatolos Khomeini laikais, dabartinė Lybija).

Pasaulinės (globalinės) visuomenės modelis daugiau akcentuoja ryšius tarp visuomenių ir ypatingą dėmesį skiria pasaulinės visuomenės formavimuisi. Šiuolaikiniame pasaulyje valstybinės sienos vis labiau netenka reikšmės: panašėja gyvenimo būdas (drabužiai, maitinimasis, architektūra), labai išaugo bendradarbiavimas tarp atskirų grupių, vienyja žmonija taip pat iškilusios bendros problemos: gamtosaugos, demilitarizacijos, mažumų teisių, moterų nelygybės. Pasaulinės visuomenės modelis atkreipia dėmesį į kai kurias ypatybes ir procesus, tačiau nepasiūlo jokios teorijos, neaiškina procesų dinamikos, o daugiau postuluoja, koks turėtų būti pasaulis.

Abiejų modelių pagrindas yra valstybė, o pagrindiniai klausimai – saugumo, taikos ir tvarkos palaikymas. Pliuralistinio tarpusavio priklausomumo modelyje (Pluralist-Interdependence Model) pabrėžiama sąveikos svarba. Vyriausybės negali veikti, ignoruodamos tarptautinį kontekstą, transnacionalinių korporacijų, politinių partijų ir gausybės kitų tarptautinių veikėjų (actors) interesų ir vertybių. Šios nevalstybinės organizacijos sudaro įvairiausias tarptautines koalicijas, kurios veikia
spaudimo grupės, kelia klausimus, siūlo sprendimus ir neretai nulemia tarpvalstybinių santykių darbotvarkę. Tokiu būdu tarptautinė politika, TS nėra vyriausybių ir jos atstovų – diplomatų – išimtina veiklos sfera. Valstybės užsienio politika formuojama sąveikos, konsultacijų ir derėjimosi procese tarp transnacionalinių grupių, politikų, valdžios atstovų. Todėl šis modelis ir yra vadinamas pliuralistiniu.

Priklausomybės (centro-periferijos) modelis (Dependency, or centre-periphery model): santykiai tarp valstybių nėra simetriški ir lygūs, dominuoja išsivysčiusios postindustrinės šalys, kurios nustato žaidimo taisykles ir diktuoja savo savo sąlygas daugumai Trečiojo pasaulio šalių. Pastarųjų požiūrių Vakarų Europos šalys praturėjo pirmiausia todėl, kad negailestingai išnaudojo ir pajungė savo ekonomikos naudai Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalis. Taip susiformavo hierarchiška sistema, kuri iš esmės išliko ir po dekolonizacijos. Treciojo pasaulio ideologų nuomone, taip atsitiko todėl, kad buvusios kolonijos liko ekonomiškai labai silpnos, o jų ekonominio elito -“kompradorinės buržuazijos”, egzistavimo pagrindas yra tarpininkavimas tarp savo šalies ir išsivysčiusių valstybių. Ekonominę priklausomybę sustiprina Vakarų teikiama ekonominė, techninė, karinė pagalba, viešpatavimas informacinėje, žymia dalimi taip pat masinės kultūros (televizija, kinas) sferoje. Ekspluatacija pasireiškia tuo, kad (a) besivystančios šalys tarnauja kaip žaliavų šaltinis, ir (b) veikia žalingos Trečiajam pasauliui kainų žirklės: žemos žaliavų ir aukštos užbaigtos produkcijos kainos. Šioje schemoje valstybės funkcija besivystančiose šalyse yra tarnauti transnacionalinio kapitalo poreikiams.

Analizės lygiai

Globalinis lygis

Šiaurės-Pietų gap Pasaulinė aplinka

Pasaulio regionai Pasaulinės mokslo ir biznio bendrijos

Technologinės permainos Jungtinės Tautos

Globalinės telekomunikacijos

Tarpvalstybinis lygis

Galia (power) TVO

Galios balansas Diplomatija

Sąjungų formavimasis ir nykimas Summit meetings

Karai Derybos

Sutartys Reciprocity

Prekybos sutartys

Vidinis lygis

Nacionalizmas Politinės partijos

Etninis konfliktas Rinkiminė kampanija

Valdymo forma Viešoji nuomonė

Demokratija Ekonomikos ir pramonės sferos

Diktatūra Militarinis-industrinis kompleksas

Vidinės koalicijos Užsienio politikos biurokratijos

Individualus lygis

Didieji lyderiai Mokymasis (learning)

Crazy leaders Nužudymai, istoriniai atsitiktinumai

Sprendimų priėmimas krizėse Piliečių dalyvavimas

Percepcijos ir sprendimo psichologija

Situacijos analizės metodai

Stebėjimas – tiesioginis (stebint įvykį vietoje) ir netiesioginis (per TV, radiją, spaudą, interviu, anketavimas), išorinis (žurnalisto požiūris) ir vidinis (dalyvio požiūris). Tarptautiniuose santykiuose daugiausia taikomas netiesioginis, išorinis stebėjimas.

Dokumentų analizė: oficialių (vyriausybinių institucijų oficialūs pranešimai, komunikatai, valstybių vadovų ir atstovų pareiškimai, sutarčių tekstai) ir neoficialių (užrašai, šeimyniniai archyvai, audio ir vizualinė medžiaga, ikonografiniai dokumentai: nuotraukos, paveikslai). Abiejų tipų dokumentai nevienodai prieinami skirtingose valstybėse. Komunistinėse šalyse įslaptinti būdavo net elementariausi faktai.

Palyginimas – paplitęs kituose moksluose metodas, pradėtas taikyti tarpaturinių santykių studijose nuo 1960s, kada dekolonizacijos išdavoje labai padidėjo valstybių skaičius; naudojamas taip pat chronologiniams palyginimams.

Eksplikaciniai (aiškinamieji) metodai

Kontent-analizė politikos moksluose pirmą kartą panaudota ir aprašyta H.Lasswello 1949 m. Esme: fiksuojami dažniausiai vartojami žodžiai ir žodžių deriniai ir dažnumas palyginamas su jų dažnumu kituose rašytiniuose arba žodiniuose tekstuose.

Event-analizė: (1) kas kalba (veikia) – subjektas-iniciatorius, (2) ką kalba (veikia) – issue-area, (3) kieno atžvilgiu – objektas-taikinys, (4) kada – įvykio data. Sitematizuoti tokiu būdu įvykiai suvedami į matricų lenteles, ranžiruojami ir matuojami kompiuteriu pagalba. Efektyvumas priklauso nuo duomenų bazės apimties. Pav., event-analizės būdu galima tiksliau išsiaiškinti, kas iš Rusijos politikų ir kokiose situacijose kalba, kad Rusijai yra nepriimtinas Baltijos prisijungimas prie NATO.

Kognityvinė “kartografija” (mapping). Priimdami sprendimus individai vadovaujasi ne tiek supančia realybe, kiek realybės percepcija (suvokimu), kuri gali būti klaidinga (misperception). Gaunamą informaciją kiekvienas žmogus, taip pat ir politinis lyderis, tvarko ir interpretuoja pagal savo nuostatas, pažiūras, prioritetus. Informacija, kuri neatitinka jų požiūrių, dažnai atmetama, kaip nereikšminga, ir atvirkščiai, pernelyg sureikšminami net smulkūs faktai, atitinką įprastinei schemai. Kognityvinio mappingo būdu bandoma išsiaiškinti pagrindines sąvokas, kuriomis operuoja politikas, ir sąryšius tarp jų.

Eksperimentas. Dviejų tipų imitaciniai žaidimai: personaliniai ir kompiuteriniai. Personaliniuose griežtai prisilaikoma formalių žaidimo taisyklių, parametrų, apibrėžiančių kiekvieno dalyvio vaidmenį. Kompiuteriniuose imitaciniuose žaidimuose kuriamas situacijos modelis kuris, įvedant vis
daugiau duomenų, turi galiausiai atitikti konkretų istorinį pavyzdi ir toliau gali būti taikomas analizuojant dabartinius įvykius.

Prognoziniai metodai

Delfų metodas: sistematizuotas ir kontroliuojamas ekspertų svarstymas. Ekspertai pateikia įvykio ar situacijos įvertinimus centrinei grupei, kuri apibendrina ir sistematizuoja išvadas ir grąžina ekspertams. Taip daroma keletą kartų, kol išryškėja ir yra pagrindžiami svarbiausi nuomonių skirtumai arba, atvirkščiai, pasiekiamas bendras požiūris. Taip išsiaiškinama labiausiai ir mažiausiai tikimi tolimesni situacijos vystymosi variantai ir suformuluojamos rekomendacijos. TS yra sunkiai nuspėjama sfera, todėl daugumas jos tyrinėtojų ne be pagrindo kukliai vertina savo galimybes prognozuoti tarptautinius įvykius.

Scenarijų kūrimas. Išanalizavus situaciją, pateikiamos jos tolimesnio vystymosi ir pasekmių hipotezės, atsižvelgiant į svarbiausius faktorius. Antrame etape, remiantis vien “sveiku protu” bandoma numatyti tų faktorių pokyčiai tam tikru laikotarpiu (10-20 metų), o trečiame etape grįžtama prie galimų bendrų scenarijų, atsižvelgiant į faktorių pokyčius ir jų tarpusavio sąveiką. Ketvirtame etape scenarijai klasifikuojami pagal jų tikimumą.

Modeliavimas: faktiškai tai yra sisteminės analizės variantas, kuriami idealūs situacijų ir veikėjų modeliai.

Sprendimų priėmimo proceso analizė

Sprendimų priėmimas yra lyg filtras, per kurį praeina visi įtakoją tarptautinius santykius faktoriai. Klasikinis metodas, tęsiantis Maxo Weber’io tradiciją – du etapai: (1) svarbiausieji priimantys sprendimus veikėjai, jų vaidmuo; (2) veikėjų preferencijos, požiūriai, nuostatos. Yra keletas pagrindinių metodų (approaches):

(1) racionalaus pasirinkimo (rational choice) metodas;

(2) vyriausybinių struktūrų įtakoje; kiekviena institucija veikia pagal savo įprastas procedūras, sprendimas fragmentuojamas ir sunku priimti optimalų sprendimą;

(3) sprendimas kaip derėjimosi tarp atskirų biurokratinės struktūros elementų rezulatas;

(4) sprendėjas yra sunkioje aplinkoje, neturi pilnos informacijos, neretai taip pat negali įvertinti vieno ar kito pasirinkimo pasekmes.

Analizuojant tikslinga atsižvelgti į visus šiuos metodus.

Vienas populiariausių metodų, analizuojant sprendimų priėmimą tarptautiniuose santykiuose yra žaidimų teorija. Metodo pagrindas yra tikimybių teorija, o tikslas – analizuoti arba prognozuoti elgseną konkrečioje situacijoje. Kai kurių tyrinėtojų nuomone žaidimų teorija yra sprendimų rizikingose situacijose priėmimo teorija, t.y. subjektyviai racionalaus veiksmo modelis tokiose aplinkybėse, kada visi įvykiai yra nenusakomi. Jeigu žaidime dalyvauja keletas žaidėjų, tada rizikinga situacija yra bendra, o nenusakomumas priklauso nuo kiekvieno žaidėjo sprendimo. Sprendimas surandamas tada, kada situacija nustoja būti rizikinga. Žaidimų teorijoje svarbu ne aprašyti žaidėjų elgesį, o surasti kiekvienam žaidėjui geriausią iš galimų variantų sprendimą, priklausomai nuo prognozuojamo oponento sprendimo. Pagal žaidimų teoriją skaičius situacijų, kuriose gali atidurti žaidėjai, yra ribotas ir toliau gali būti sumažintas iki kelių žaidimų modelių, kurie skiriasi tikslu, komunikacijų galimybėmis ir žaidėjų skaičiumi.

Tarp žaidimų su dviem žaidejais labiausiai žinomi yra “Viščiukas” ir “Tardomųjų dilema” (Prisoners’ dilemma).

2. TARPTAUTINĖ SISTEMA

Istoriniai tarptautinių sistemų tipai

Senovės Graikija, Roma.

Po Romos žlugimo 476 m. apie 1000 metų politinė galia Vakaruose: makrolygyje krikščionybė (kaip ją interpretavo Katalikų bažnyčia ir Romos popiežius) veikė kaip integruojanti jėga, mikrolygyje galios centrais buvo vienetai, mažesni už valstybę (kunigaikštystės, hercogystės, grafystės ir kitos feodalinės valdos). Jų valdovai teoriškai buvo karaliaus arba imperatoriaus vasalais, arba pavaldiniais, tačiau realiai jos turėjo plačią autonomiją. Prieš viduramžių pabaigą išaugo taip pat kai kurių miestų-valstybių (Florencija, Venecija) reikšmė.

Multietninės imperijos: Britų, Habsburgų, Vokiečių, Nyderlandų, Otomanų, Rusijos, Ispanijos. Kai kurios jų išliko beveik iki XX a. pabaigos.

Prieš XIV a. religinio universalizmo ir feodalinio partikuliarizmo derinio irimas.

Šiuolaikinės Europos valstybių sistemos kontūrai išryškėjo po Trisdešimties metų karo (1618-1648). Vestfalijos sutartyje (1648 m.) suformuluoti pagrindiniai tarptautinės sistemos bruožai ir normos, išlikusios iki mūsų laikų. Todėl 1648 m. laikomi šiuolaikinės tarptautinės sistemos pradžia. Nuo to laiko pradėjo ryškėti kontinentinė jėgų lygsvaros sistema, teritorinės valstybės suverenumo principas nepriklausomai nuo aukštesnio lygio religinės, dinastinės ar imperinės valdžios.

Laikotarpyje nuo Vestfalijos taikos iki XIX a. pradžios Europoje formavosi šiuolaikinio tipo valstybės: feodalai neteko teisės turėti savo armijas, nyko laisvųjų miestų sistema, kūrėsi vieninga ir centralizuota valdymo sistema ir būdingas jai biurokratinis aparatas. Sustiprėjus absoliutizmui, tarpvalstybiniuose santykiuose didelę reikšmę įgijo dinastiniai ryšiai.

Pagal Vestfalijos sutartį buvo pripažintas valstybių (tiksliau – valdovų) suvereniteto principas, t.y. buvo atmestos bet kokios
institucijų (Romos popiežiaus, Šventojo Romos imperatoriaus) juridinės galios. Kartu valstybės suverenitetas, tame tarpe ir teisė panaudoti jėgą, griežtai apsiriboja šalies teritorija. Antra, suvereniteto principas taip pat reiškė, kad subvalstybiniai vienetai – kunigaikštystės, laisvieji miestai, hercogystės ir kt.. – neteko valstybingumo požymių ir nebegalėjo veikti tarptautinėje arenoje (sudaryti sutartis, skelbti karą, prisilaikyti neutraliteto ir t.t.). Trečia, viena valstybė nebeturėjo teisės kištis į kitos valstybės vidaus reikalus. Nors pastarasis principas dažnai būdavo pažeidžiamas, tačiau skaitoma kad pagrindinai jo buvo prisilaikoma. Galiausiai, suvereniteto principas reiškia, kad juridiškai visos valstybės yra lygios.

Vestfalijos sutartis ilgam laikui nustatė “žaidimo taisykles”, kurių privalėjo prisilaikyti suverenai. Nors kai kurios jų buvo dažnai laužomos, ir ypač todėl, kad nebuvo sukurta jokio konfliktų prevencijos mechanizmo, ilgalaikėje perspektyvoje tai sudarė pagrindą sistemos stabilumui Europoje. Nors kai kurios valstybės labai išaugo (Prūsija), o kitos (Švedija) susilpnėjo, nė vienai valstybei negrėsė sunaikinimas (Lenkija – išimtis, Vakaruose jos padalijimai buvo pasmerkti). Buvo skaitoma, kad monarchas valdo dievo valia, todėl sunaikinti jį būtų tolygu pasipriešinti Dievo valiai. Lenkijos padalijimai buvo išimtis, kurią Vakarų Europos šalys pasmerkė. Religiniai motyvai, šalia sutarčių ir priimtų normų, darė tarptautinę politiką nuosaikesne. Galiausiai, jėgų balansas padėjo daugumai Europos šalių išsaugoti nepriklausomybę. Karlo V, Louis XIV, Napoleono pastangos primesti savo hegemoniją susidūrė su stiprių koalicijų pasipriešinimu ir žlugo. Utrechto sutartyje (1713) atmestas Prancūzijos mėginimas dominuoti Europoje, o Vienos kongrese sukurta Europos Santarvė, kurios pagrindinis tikslas buvo išsaugoti status quo.

Vienas svarbiausių vestfalinės sistemos bruožų buvo jėgų balansas. Susiformavusi sistema neleido nė vienai valstybei tapti hegemonu. Išskyrus trumpą periodą nuo Prancūzijos revoliucijos iki Napoleono karų pabaigos (1789-1814), jėgų balanso sistema išsilaikė iki pat Pirmojo pasaulinio karo. 1815 m. Austrijos princo Metternicho iniciatyva susirinkę Vienoje Europos konservatyvieji valdovai atkūrė jėgų balanso sistemą; ji dažnai buvo vadinama Metternicho sistema.

XVIII-XIX aa. Europos tarptautinėje vyko reikšmingi pokyčiai. Nusmuko Ispanija ir Otomanų imperija, pamažu sumažėjo Nyderlandų ir Švedijos vaidmuo, ir atvirkščiai, labai sustiprėjo Prusija/Vokietija ir Rusija, vėliau taip pat Italija, o už Europos ribų – JAV ir

XX a. žlugo Britanijos hegemonija, Habsburgų imperija suskilo į kelias antraeiles valstybes, labai sumažėjo Britanijos, Prancūzijos ir Italijos, o amžiaus pabaigoje ir Rusijos įtaka. Įsigalėjo JAV hegemonija, kylančia galia tapo Kinija.

(1) Daugumos analitikų nuomone tarptautinė sistema laikotarpiu po Antrojo pasaulinio karo (tiksliau, nuo 1947 m.) iki aštuntojo dešimtmečio buvo bipolinė. (NATO (1949), ANZUS (1951), SEATO (1954) vs Varšuvos paktas (1955).

(2) Tarptautinės ir regioninių sistemų analizėje dažniausiai išskiriami šie elementai: 1)valdžios struktūra (authority structure), 2) sistemos lygio veikėjai (actors), 3) polių skaičius, 4) valdžios (power) koncentracija, 5) galios resursų pasiskirstymas (distribution of power assets), 6) elgsenos taisyklės, 7) geografinė charakteristika, 8) sąveikos mastas ir lygis (scope and level of interacion.

(5) Valdžios struktūra (authority structure).

Tarptautinė sistema taip pat pagrindinai turi horizontalią, išsklaidytą valdžios struktūrą: jos pagrindiniai veikėjai yra valstybės, kurioms būdingas suverenitetas ir bent formali lygybė. Nėra centralizuojančių organizacijų, kiekviena šalis siekia savo tikslų. Būtent šia prasme tarptautinė sistema yra anarchiška. Iškilus konfliktui šalies viduje, vyriausybė gali pavartoti jėgaa, taip pat ir individualūs piliečiai gali kreiptis pagalbos į policiją ar į teismą. Tarptautinėje sistemoje valstybės pačios atsako už savo saugumą ir todėl beveik visos yra ginkluotos, arba bent šliejasi prie kitų, galingesnių valstybių.

2. Subjektai

National actors (states)

Pagrindiniai tarptautinės sistemos veikėjai yra valstybės. Šalia valstybių tarptautinėje sistemoje yra

a) viršvalstybiniai veikėjai (supranational actors): universalios (JTO) ir regioninės (ES, OAS,) organizacijos, sąjungos (NATO),

b)transnacionalinės vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos.

c) režimai;

Tarp nevalstybinių teritorinių aktorių politiškai svarbiausi yra tautinio išsivadavimo sąjūdžiai ir separatistiniai judėjimai. Jų veikla gali aprėpti visą pasaulį, tačiau jos tikslas yra sukurti valstybę.

(3) Polių skaičius arba galios pasiskirstymas, kartais taip pat vadinamas tarptautinės sistemos struktūra. Poliumi gali būti a) vienas veikėjas (dažniausiai valstybė), b) vertikali struktūra, apjungianti vieną galingą valstybę ir grupę silpnesnių; c) horizontali struktūra – lygių valstybių sąjunga arba blokas. Šios trys galimybės taikomos visai
tarptautinei, rečiau – regioninėms sistemoms. Polių skaičius yra svarbus parametras, nes nuo jo daug priklauso sistemos stabilumas. Sistemų stabilumas (kai kurių tyrimų rezultatai, karo ir konfliktų tikimybė):

unipolinė žema hegemonija

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4318 žodžiai iš 8480 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.