Tarptautiniai santykiai
5 (100%) 1 vote

Tarptautiniai santykiai

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..4

2. Pagrindiniai požiūriai į tarptautinių santykių formavimąsi……………………………….5

3. Tarptautinių santykių paradigmos……………………………………………………………………5

4. Naujųjų amžių tarptautinių santykių laikotarpiai ir požymiai……………………………6

5. Lietuvos tarptautinių santykių raida…………………………………………………………………8

6. Trys tarptautinių santykių paradigmos……………………………………………………………8

7. George‘ o Modelski‘o tipologija……………………………………………………………………….10

8. Šaltojo karo pabaiga ir tarptautiniai santykiai………………………………………………….11

9. Valstybių sąveikos priemonės ir metodai………………………………………………………….14

10. Išvados……………………………………………………………………………………………………………15

11. Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………16

ĮVADAS

Dalykas, kuris tarptautinių santykių teorijoje retai pripažįstamas, nors jos istorijoje būta svarbių ir visada marginalizuotų išimčių (pavyzdžiui, taikos studijose arba tarpukario darbuose tarpvalstybinių santykių gerinimo klausimais), yra tai, kad tarptautinių santykių konceptualizavimo būdai konstatuoja pačią jų praktiką. Tas pats „protas“, kuris valdo mūsų mąstymą,taip pat padeda kurti tarptautinę praktiką. Tarptautinių santykių teorija yra implikuota tarptautinėje praktikoje jau dėl to, kad joje paprastai atskiriama etika nuo politikos ir siekiama „protu“ besiremiančio supratimo, nepriklausomo nuo etinių arba moralinių dalykų. Yra šios bendros tendencijos išimčių, ypač kai kuriuose darbuose, parašytuose dar prieš atsirandant tarptautinių santykių disciplinai. Toms išimtims taip pat priklauso daugelis tradicinių realistų, tokių kaip Niebuhras, Wolfersas ir Carras. Tačiau vyraujančioje disciplinos sampratoje šių normatyvinių ir etinių elementų paprastai mažai paisoma arba jie yra laikomi specifiškai realistinės interpretacijos bruožu. Vyrauja tokia tarptautinių santykių teorijos samprata, kuri etiką traktuoja kaip taikytiną tokiai visuomenei, kuri negali būti tarptautinė visuomenė. Todėl, tarptautinė teorija turi tendenciją virsti diskursu, kuris pats dalyvauja produkuojant ir reprodukuojant tokią tarptautinę praktiką, kuri kelia grėsmę, kuri disciplinuoja ir prievartauja kitus…

Pagrindiniai požiūriai į tarptautinių santykių formavimąsi

Įvardijami 3 pagrindiniai požiūriai:

1) Konservatyvusis

2) Liberalusis

3) Revoliucinis

Konservatyvusis- į pasaulį kaip pagrindinę vertybę, akcentuoja status quo pasaulyje ir neskatina tarptautinių santykių pokyčių. Jis remiasi galios politikos dėsniais ir geriausiai atitinka tarptautinio saugumo sampratą, grindžiamą karine galia.

Liberalusis-į pasaulį skatina evoliucinį tarptautinių santykių keitimą.Šį požiūrį palaikančios teorijos dažniausiai kaip pagrindinę vertybę akcentuoja tarpusavio naudą, kuri gali būti gaunama dėl įvairiapusių tarptautinių santykių, o ne karinės galios didinimą . Karas vertinamas ne kaip neišvengiama realybė, o kaip tragiška klaida, kurios reikia siekti išvengti tarptautiniais susitarimais.

Revoliucinis-į pasaulį remiasi greitų, revoliucingų pasikeitimų siekimu akcentuojant, kad tie pasikeitimai reikalingi teisingumui įgyvendinti. Sakoma, kad būtent ekonominio išnaudojimo aspektai yra daugelio karų priežastys ir tik nedelsiant juos panaikinus galima pašalinti prielaidas tiems karams kilti.

Tarptautinių santykių paradigmos

1) Idealistinė

2) Realistinė

3) Globalistinė

4) Marksistinė

Idealistinės paradigmos šalininkai propaguoja konfliktų mažinimo ir tautų bendradarbiavimo didinimo idėja, paremta tarptautine teise bei morale ir tarptautinių organizacijų veikloje. Idealistai labiau akcentuoja koks turėtų būti pasaulis, o ne koks jis dabar yra t.y. mažiau domisi ar dabartinis pasaulis sudaro prielaidas tam būsimam pasauliui sukurti.

Realistinė ėmė dominuoti po II pasaulinio karo, ji įrodinėja kad šiuolaikinis pasaulis dar sunkiai paklūsta geros valios žmonių siekiams. Pasisako už tai, kad reikia ieškoti būdų tarptautiniems konfliktams spręsti. Pirmiausia akcentuoja valstybių karinės galios balanso bei nacionalinių interesų svarbą. Pasak jų, tik išlaikant galingiausių valstybių karinį balansą, įmanoma sutramdyti galimus agresorius ir taip išvengti naujų karų.

Globalistinės esmė yra ta, kad nagrinėjant tarptautinius santykius, stengiamasi įvertinti kuo platesnį spektrą faktorių ir veikėjų, įtakojančių tarptautinius santykius šiuolaikiniame įvairiapusių sąryšių pasaulyje. Jie akcentuoja ekonominius ir socialinius klausimus, įrodydami, kad šiuolaikiniame pasaulyje tarptautinius santykius lemia ne tik valstybių tarpvyriausybiniai santykiai, bet ir daugianacionalinių koorporacijų, bei kitų nevyriausybinių institucijų veikla.

Marksistinės paradigmos teigė,, kad tarptautiniai
santykiai turi būti vertinami, kaip turtingųjų ir beturčių klasių kovos išraiška, mažiau akcentuojant tarpvyriausybinių ir tarpvalstybinių santykių kontekstą. Kitas marksistinės paradigmos akmuo – centriniu planavimu ir valdymu pagrįsti ekonominiai santykiai. Šalininkai teigė, kad tik į liaudį orientuota centrinio planavimo ir valdymo ekonomika gali sudaryti prielaidas harmoningiems socialiniams santykiams valstybės viduje ir tarptautiniu mastu.

Naujųjų amžių tarptautinių santykių laikotarpiai ir požymiai

Pirminis laikotarpis – nuo Vestfalijos taikos sutarties iki Prancūzijos revoliucijos 9 1648 – 1789 ). Dinastinis nacionalizmas pradėjo užleisti vietą demokratiniam nacionalizmui t.y. tiek vidaus, tiek užsienio reikaluose imta labiau įsiklausyti į kitų visuomenės grupių balsą. Pirmoje šio laikotarpio pusėje karinė ir ekonominė galia Europoje dominavo Anglija, Prancūzija, Ispanija, Austrija, Švedija, Olandija ir Turkija, o antroje prie jų priartėjo ir Prūsija bei Rusija. Esminis bruožas buvo tas, kad ano meto tarptautinė politika iš esmės buvo Europos politika.

Pereinamasis – nuo Prancūzijos revoliucijos iki II – ojo pasaulinio karo pabaigos ( 1789 – 1945 ). Šiuo laikotarpiu stipriau ėmė reikštis valstybinis nacionalizmas, paremtas didesniu gyventojų emociniu ryšiu su centrine valdžia ir atitinkamai didesniu piliečių įtraukimu į politinį gyvenimą ( nepriklausomų valstybių skaičius patrigubėjo ). Prasidėjo industrinė revoliucija, kuri lėmė ne tik žymų turto perskirstymą tarp valstybių, bet ir karinės galios diferenciaciją, kadangi turtingesnės valstybės naujas technologijas sėkmingai taikė ir karinės galios didinimui. Europos dominavimo mažėjimas ir naujų įtakingų tarptautinių santykių dalyvių atsiradimas yra vienas iš ryškiausių pereinamojo laikotarpio bruožų. Ima vešėti tarptautinių santykių idealegizavimo daigai. Vyko dekolonizavimo ir kolonizavimo procesai. Sustiprėjo tarpvalstybinių ryšių, pirmiausia ekonominių, tendencija. Pradėjo veikti tarptautinės tarpvyriausybinės bei nevyriausybinės organizacijos. Įkurta Tautų Sąjunga. Labai išryškėjo valstybių sąjungų ir jų blokų svarba ir lemiamas vaidmuo tarptautinių santykių formavimuisi.

Pokarinis arba Šaltojo karo – nuo II – ojo pasaulinio pabaigos iki Šaltojo karo pabaigos ( 1945 – 1989 ). Būdingas labai stiprus tarptautinių santykių ideologizavimas ir naujaisiais mokslo pasiekimais, bei naujausiomis technologijomis paremtos ginklavimosi varžybos. Tarptautinių santykių formavimuisi vis didesnę įtaką ėmė daryti tarptautinės organizacijos. Susikūrė JTO ( 1945 – 04 – 25 ). Pradėjo formuotis dvipolinė sistema, kurioje tarptautinių santykių raidą iš esmės lėmė tik dvi karinė galia stipriausios pasaulio valstybės JAV ir TS. Susikūrė EEBO ir NATO. Tarybų sąjungos iniciatyva buvo įkurta ESPT ir VSO ( Varšuvos sutarties organizacija ). Formuojantis priešiškiems blokams, lygiagrečiai vyko ir intensyvus dekolonizacijos procesas.

Dabartinis – nuo Šaltojo karo pabaigos. Bruožai :

1. Intensyvėjantis galios tarp valstybių pasiskirstymas ir didėjantis tos galios įtakos zonų neapibrėžtumas.

2. Didėjantis valstybių grupuočių bei sąjungų nepastovumas.

3. Sudėtingėjantys tarpusavio sąryšiai, susieti su vis gausėjančiais tarptautiniais bendravimo klausimais ir nauja nacionalinio saugumo koncepcija, apimančia ne vien tik karinius, bet ir ekonomikos, telekomunikacijų, ekologijos reikalus.

4. Didėjantis nevyriausybinių institucijų, bei organizacijų iš jų ir daugianacionalinių korporacijų vaidmuo, stiprėjant jų įtakai tiek vidiniuose valstybių reikaluose, tiek ir tarptautiniuose santykiuose.

Naujųjų amžių tarptautinių santykių požymiai :

• Dauguma to meto valstybių teturėjo nedideles, paprastais ano meto aprūpintus armijos, kuriose neretai tarnavo ir samdyti užsieniečiai.

• Tai buvo naujų tarptautinio bandradarbiavimo formų bei metodų kūrimo įtvirtinimo laikotarpis. Nauja tarptautinių santykių aplinka klostėsi veikiama tiek politinių, tiek ir ekonominių faktorių, susijusių su naujų valstybių kūrimųsi bei naujų dominuojančių valstybių atsiradimu su industrinės revoliucijos pasekmėmis su dekolonizavimu, tarptautinių organizacijų formavimusi.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1148 žodžiai iš 3791 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.