Teisė į svetimus daiktus romėnų teisėje
5 (100%) 1 vote

Teisė į svetimus daiktus romėnų teisėje

Prieš aptariant kai kurias romėnų teisės dalis, pirmiausiai gal reikia pakalbėti apie pačius romėnus, kas jie tokie esa ar buvo, kas per tauta ar civilizacija ta Roma ir romėnai yra, kad čia dabar apie jų teisę ir įstatymus ar papročius reikia kalbėti. Kodėl, sakykime, rašau apie romėnus, o ne apie kokius graikus ar kiniečius, ne apie arabus ar senovės egiptiečius, juk ir tos tautos žmonijai paliko daug kultūros, meno ir mokslo paminklų, padarė didžiulę įtaką tolesnei žmonijos raidai, padėjo pamatus ištisoms mokslo ir meno šakoms, taikiems ir karo reikalams. Tad kodėl?

Pirmiausiai apie romėnus rašysiu todėl, kad aš, kaip būsimas teisininkas privalau žinoti šio mokslo, šios institucijos ištakas, pačią pradžią, o teisės, kaip tokios, dabar žinomos ir naudojamos šakos pradininkai ir buvo romėnai. Jie pirmieji šiai šakai teikė labai daug dėmesio ir kaip jokį kitą mokslą labai plėtojo ir sistemino.

Antra, romėnų teisė pasitarnavo daugumai Europos ir pasaulio valstybių kuriant savo teisinę sistemą ir įstatymus, kadangi esant labai ištobulintai romėnų taisei “nuodėmė” buvo ja nepasinaudoti.

Taigi, truputis Romos istorijos.

Apie Romos miesto pradžią (miesto, davusio pradžią visai Romos valstybei, savo laiku buvusiai pačia didžiausia valstybe ne tik Europoje, ko gero ir visame pasaulyje) yra žinoma sena legenda, sukurta, beje, ne pačioje Italijoje, o Graikijoje.

Ji byloja, kad Trojos karo didvyris Enėjus, deivės Afroditės sūnus, likęs gyvas po Trojos (Troja, legendinis Antikos miestas, iš tikro egzistavęs – jis stovėjo dabartinės Turkijos teritorijoje) sugriovimo, atvyko į Lacijų ir vedė karaliaus Lotyno dukterį Laviniją. Jiems gimė sūnus Askanijas, kuris įkūrė Alba Longos miestą. Jo tolimą palikuonį Numitorą nuvertęs nuo sosto jaunesnysis brolis Amulijus. Nuversto valdovo dukterį Rėją Silviją jis atidavė į vestales – deivės Vestos tarnystėn. Vestalės duodavusios skaistumo įžadus, bet taip atsitiko, kad Rėja pagimdė dvynius sūnus, kurių tėvas buvo pats karo dievas Marsas. Dvynius karalius liepęs įmesti į Tiberį, tačiau upė nepriėmėv aukos ir išnešė kraitelę su kūdikiais į krantą. Juos kurį laiką maitino vilkė, vėliau rado piemuo ir juos išaugino, davęs vardus Romulas ir Remas. Kai jų kilmė išaiškėjo, jie nuvertė Amulijų, sugražino sostą savo seneliui Numitorui, bet patys nepanoro likti Alba Longoje ir įkūrė naują miestą. Kilus ginčui tarp brolių Romulas nukovė Remą, o miestą pavadino savo vardu. Pagal tradiciją tai įvykę 754 – 753 metais prieš Kristų.

Istoriniai duomenys patvirtino, kad tikrai apie aštunto amžiaus prieš Kristų vidurį buvo įkurtas Romos miestas, išsidėstęs ant septynių kalvų.

Mokslininkai skiria keturis miesto formavimosi etapus senovėje.

Seniausiai apgyvendinta Palatino kalva, vėliau Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvinalio ir Celijaus kalvos. Paskutinėje – Aventino – kalvoje žmonės apsigyveno tik penkto amžiaus prieš Kristų viduryje.

Nekintama istorinė tradicija pateikia septynių Romos karalių, valdžiusių nuo 753 (754) m. Iki 509 (510) m. pr. Kr. Sąrašą. Išskyrus legendomis apipintą Romulą, visus kitus valdovus istorikai linę pripažinti istorinėmis asmenybėmis. Tai – Numa pompilijus, Tula Gostilijus, Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas, Sevilijus Tulijus, Tarkvinijus Išdidusis.

2 – 1 amžiais prieš Kristų gyvenęs filosofas Poseidonijus yra palikęs senovės valdžių kaitos schemą. Ji rodo, kad karalių valdžia iš pradžių buvusi tobula, vėliau išsigimė į tironiją, kurią nuvertė aristokratija, po kiek laiko tapusi mažumos diktatūra – oligarchija.

Iš čia kilęs demokratijos judėjimas, galiausiai virtęs oclokratija – minios valdžia- , iš kurios, susidarius tam tikroms aplinkybėms ir sąlygoms, atsirandąs tironas.

Pirmaisiais valdovais romėnai tikrai buvo patenkinti. Numa Pompilijus karaliumi buvo išrinktas už teisingumą ir religingumą. Jis sukūrė žynių kolegijas, vietoj buvusio dešimties mėnesių kalendoriaus įvedė naują, dvylikos mėnesių. Tarkvinijus Priskas surengė pirmąsias viešąsias žaidynes, kanalų pagalba nusausino pelkes aplink Romą. Daugiausia romėnams nusipelnė Servijus Tulijus. Jis įvykdė reformą, kuri sulygino patricijų ir plebėjų teises.

Patricijai (nuo pater – tėvas) – kilmingesnių Romos piliečių luomas. Jie laikomi pirmaisiais Romos gyventojais, susiskirsčiusiais į tris dideles grupes, vadinamas tribomis. Triba jungė 10 kurijų. Kurijų atstovai sudarė tautos susirinkimą, dar vadinamą kuriatinėmis komicijomis. Jos veikė šalia karaliaus ir senato, rinko iš svo narių valdininkus, nustatinėjo mokesčius ir panašiai.

Plebėjais (nuo plebeji, plebs – masė, liaudis) irgi buvo laikomi laisvi piliečiai, tik jie ir jų protėviai nebuvę pirmaisiais Romos gyventojais. Tai kitų italikų bendruomenių žmonės, jėga perkelti ar savanoriškai persikėlę į Romą. Plebėjai kuriatinėse komicijose nedalyvavo, taigi neturėjo visų politiniųteisių.

Servijus Tulijus, žinodamas apie Solono pertvarkymus Atėnuose, suskirstė Romos piliečius pagal turtą – įvedė cenzą. Pirmoji klasė – turtingiausiųjų, penktoji – vargingiausiųjų. Karalius pertvarkė ir kariuomenę, įvedė naują valdžios instituciją.

Kiekviena klasė sudarydavo tam tikrą centurijų
(šimtinių) skaičių kariuomenėje. O naujajame tautos susirinkime – centurinėse komicijose – klasė tiek turėdavo balsų, kiek sudarydavo centurijų. Pirmoji, visų turtingiausiųjų, klasė turėjo daugiau balsų nei visos kitos drauge paėmus.

Nors tradicinis dalijimas į patricijus ir plebėjus dar išliko, tačiau didesnę reikšmę įgijo Romos piliečių turtas, dabar turtingi žmonės, o tarp jų galėjo būti ir plebėjų, sprendė svarbiausius valstybės klausimus. Kuriatinės komicijos buvo nustumtos į antrą planą.

Visiškai plebėjų ir patricijų Servijus Tulijus nesulygino, bet jo sukurta valstybės organizacija nevertus karalius gyvavo ilgus šimtmečius. Su juo baigėsi ir “gerų” karalių laikai. Paskutinį ankstyvosios Romos monarchą, Tarkvinijaus Prisko sūnų, romėnai praminė išdidžiuoju. Išdidžiuoju jis buvo pramintas todėl, kad nesiskaitė su senių taryba – senatu. Senatą sudarydavo 100, vėliau – 300 Romos piliečių genčių seniūnų. Romėnų kantrybė išseko, todėl 509 – 510 metais prieš Kristų jie išvijo paskutinį monarchą.

Išvijus Tarkvinijų, aukščiausią vykdomąją valdžią pamažu perėmė įvairūs pareigūnai. Jie buvo vadinami magistratais.

Magistratai – visos renkamos, kasmet perrenkamos, kolegialios ir neapmokamos pareigybės, kurias eiti buvo ne darbas, bet garbės reikalas.

Aukščiausią civilinę ir karinę valdžią, vadinamą imperiumu, turėjo konsulai. Cenzoriai prižiūrėjo mokesčių paskirstymą, surašinėjo gyventojus, tikrino senato sudėtį. Teisingumu rūpinosi mažąjį imperiumą turintys pretoriai. Romos gerove, viešųjų švenčių organizavimu rūpinosi ir policines funkcijas atliko edilai. Iždą tvarkė kvestoriai, kurie buvo renkami.

Senatas leido įstatymus, o jo nariais galėjo tapti žmonės, atlikę karinę prievolę, turį tam tikrą turtą, ne jaunesni kaip 45 metų, geros reputacijos, prieš tai buvę valdininkais – magistratais. Tačiau senatas vienas valstybės nevaldė, jo darbams turėjo pritarti centurijų komicijos. Todėl romėnų teisės aktai būdavo leidžiami senato ir tautos vardu. Senatas buvo nuolatinis, iš esmės aristokratų organas.

Plebėjai gavo teisę šaukti savo susirinkimus. Romoje atsirado trečioji susirinkimų rūšis – tribų (tributinės) komicijos. Iš pradžių jos svarstė tik plebėjų reikalus, tačiau vėliau jų nutarimai įgavo įstatymų galią.

IV a. Pr. Kr. Plebėjams buvo padaryta dar daugiau nuolaidų. Licinijaus, Sekstijaus, Petelijaus įstatymai skelbė, kad vienas konsulas turi būti renkamas iš plebėjų, kad draudžiama pavergti Romos pilietį už skolas ir kad visiems suteikiamos lygios teisės į valstybines žemes. Apie 300 m. Pr. Kr. Plebėjams buvo pripažinta teisė tapti vyriausiais dvasininkais – augūrais ir pontifikais. Ši teisė galutinai sulygino plebėjus ir patricijus.

Nykstant luomų nelygybei, vis labiau ryškėjo turtiniai skirtumai. Nuo turtuolių priklausė magistratų rinkimas centurinėse komicijose, jie vieni galėjo užimti sunkias, atsakingas konsulo, pretoriaus pareigas. Visos valstybinės pareigos, taip pat ir vietos senate, pasidarė prieinamos tik nedaugeliui šeimų. Jos sudarė naująją aristokratiją – nobilus, pasiturinčiųjų luomą. Nobliai lėmė Romos vidaus ir užsienio politiką. Ta valdžia buvo vadinama oligarchija.

Pamažu romėniška heleninės civilizacijos provincija ėmė kloti universalios valstybės pamatus.

Romėnai tapo pasaulio valdovais. Tokiais jie tapo todėl, kad be perstojo kariaudami su visomis tautomis, visada sugebėdavo atsisakyti savo papročių bei įpročių, jei tik matydavo, kad juos galima pakeisti perimtais iš priešų. Karines pergales daugiau lėmė ne Romos karinė galia, bet priešų silpnumas ir susiskaldymas.

Apie 272 m. Pr. Kr. Romėnai gana lengvai užėmė visą Pietų Italiją ir Apeninų pusiasalyje buvo sukurta Romos valdoma imperija.

Laikui bėgant, romėnai pajungdavo vis daugiau ir daugiau žemių, plėtė savo įtaką už šalies ribų. Esant didelei valstybei, iškilo būtinybė įvesti vieną vastybinę kalbą. Ja tapo lotynų kalba. Tačiau ne visos pavergtos tautos lotynizvosi. Graikiai gi, atvirkščiai, darė didžiulę įtaką romėnų kultūrai, o dažnas paisiturintis Romos pilietis laikė didžiule garbe turėti graiką mokytoją. Taip pamažu užkariautojai romėnai patys tapo užkariauti graikiškosios kultūros ir meno. Labiausiai helenizavosi romėnų literatūra. Čia, kaip ir kitose srityse, graikai nuo III a. Pr. Kr. Tapo užkariautojų mokytojais ir pavyzdžiu jiems. Romėnai perėmė graikų žanrus, formas, siužetus, vertė ir perdirbinėjo graikų autorių veikalus.

Romos valdomoje teritorijoje gimė nauja rekligija – krikščionybė, per kelis amžius ne tik tapusi valstybine Romos imperijos religija, bet išplito po visą tų laikų pasaulį.

Bet ne krikščionybės atsiradimu garsi Romos imperija, o savo išplėtota ir ištobulinta teise.

Seniausias romėnų teisės šaltinis buvo papročiai (mores majorum). Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu tam tikrą, tiesa, dar labai kuklų, vaidmenį ėmė vaidinti karalių įstatymai (leges regiae). Laikui bėgant, įstatymai tarp teisės šaltinių ėmė įgauti vis didesnę reikšmę. Ypač svarbūs buvo V a. Pr. Kr. Viduryje pasirodę Dvylikos lentelių įstatymai (Leges duodecim tabularum) – sutvarkytos ir konsoliduotos papročių
rinkinys, susidedantis iš trumpų taisyklių ir draudimų, surašytų dvylikoje (pagal kai kuriuos šaltinius – medinių) lentelių, kurios buvę išstatytos miesto aikštėje: įstatymus privalėjo žinoti visi Romos piliečiai, nes be to negalima buvo atlikti pilietinių pareigų. Manoma, kad lemiamą reikšmę įstatymams pasirodyti turėjo `plebėjų kova su patricijais, nes šie, naudodamiesi monopoline teise eiti valstybines pareigas, buvo linkę laisvai, ignoruodami plebėjų interesus, aiškinti nerašytas papročių normas. Įstatymų tekstas iki mūsų dienų neišliko, bet didžioji jo dalis tyrinėtojų yra rekonstruota pagal vėlesnių autorių (Cicerono, Ulpiano, Gajaus), citavusių įstatymų ištraukas, darbus.

Dvylikos lentelių įstatymai baigėsi nurodymu, kad ateityje įstatymo galią turėsią tautos susirinkimo nutarimai.

Įstatymus, priimamus tautos susirinkimuose, pateikdavo juos rengę magistratai, ir jų vardai paskui įeidavo į įstatymo pavadinimą. Respublikos laikais leista nemažai įstatymų, daugiausia valstybės santvarkos, žemės valdymo, administravimo ir kai kuriais reikalais.

Romėnų teisės raida respublikos laikotarpiu rėmėsi ne tiek tautos susirinkimų priimtais įstatymais, kiek laiko patikrinta teismo praktika. Sparčiai rutuliojantis visuomenės gyvenimui, senosios teisės taisyklių nebepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai patys reglamentavo naujus visuomeninius santykius, buvusius nežinomus senajai teisei. Todėl būdingiausiu romėnų teisės šaltiniu, pradedant III a. Pr. Kr., tapo pretorių ediktai: pradėdami eiti pareigas, pretoriai viešai skelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ketino palaikyti tvarką ir rikiuoti teismo darbą. Naujai išrinkti pretoriai kiek keisdavo buvusių pretorių ediktus, atmesdami, kas pasenę, ir patikslindami paliekamas galioti formules. Patys neturėdami įstatymų galios, šie ediktai, palaikomi pretorių veiklos, buvo privalomojo pobūdžio.

Romos miesto valstybės galimybės I a. pr. Kr. Išsisėmė, tapo aišku, kad miestas valstybė nepajėgus efektyviai valdyti milžinišką teritoriją, todėl respublika, jau virtusi pasauline valstybe, beveik per šimtmetį išsigimė į tam tikrą imperijos formą, gavusią principato pavadinimą.

Pirmasis Romos imperatorius Oktavianas, 27 m. Pr. Kr. Gavęs aukščausiąją valdžią (imperium) ir augusto (išaukštintojo) garbės titulą, formaliai įstatymų leidybos teise nesinaudojo. Tačiau faktiškai nuo šiol įstatymų leidyba kaip tik visiškai susitelkė princepso rankose. Sumažėjus tautos susirinkimo reikšmei, įstatymo galią įgijo senatuskonsultai, tad princepsui tereikėjo visiškai užvaldyti senatą. Tam kaip tik tinkamas salygas pirmojo senatoriaus – princepso padėtis. Ji jam suteikė teisę senate kalbėti pirmajam ir kartu lemti šios institucijos nutarimus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2043 žodžiai iš 6797 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.