Teisė ir teisingumas krikščioniškojo socialinio mokymo požiūriu
5 (100%) 1 vote

Teisė ir teisingumas krikščioniškojo socialinio mokymo požiūriu

11213141

TURINYS:

Įvadas 3

Krikščioniškojo mokymo pradžia bei jo įtaka teisei ir teisingumui 4

Prigimtinė teisė pagal Tomą Akvinietį 5

Prigimtinė teisė – svarbiausia teisė 7

Teisingumas – pagrindinė dorybė 10

Išvados 13

Literatūra 14

ĮVADAS

Teisė ir teisingumas lydi žmogų per visą gyvenimą. Šiais laikais neįsivaizduojama ne tik visuomeninio, bet ir privataus gyvenimo be teisės normų ir teisingumo principų. Jie reguliuoja žmogaus gyvenimą, nusako kaip elgtis, kad nebūtų prasižengta pasaulėtinoms ir dorovinėms nuostatoms. Jau nuo senovės žmonės kūrė tam tikras taisykles, kurios reguliuotų žmogaus gyvenimą. Būtent iš senovės atėjo tokie teiginiai, kad visuomenė be teisės egzistuoti negali.

Pasirinkau šią temą savo referatui, kadangi ji yra aktuali kiekvienam žmogui. Ši tema buvo aktuali kaip senovėje, taip ir dabar žmonės įvairiais būdais interpretuoja teisės ir teisingumo sąvokas. Per amžius teisės ir teisingumo sąvokos buvo interpretuojamos įvairiais būdais, kiekviena epocha atnešdavo vis kitokių naujovių į teisę ir teisingumą. Krikščioniškasis socialinis mokslas laikosi tos seniausios šių sąvokų interpretacijos, nenužengdamas, kaip kitos srovės, toli nuo žmogaus prigimties. Tai dar viena priežastis kodėl pasirinkau nagrinėti šią temą. Mano galvą, kas yra artima žmogaus prigimčiai tas yra artima ir pačiam žmogui, tai jį domina ir yra suprantama.

Savo darbe naudojau tris literatūros šaltinius: Joseph Hőffner “Krikščioniškasis socialinis mokymas“, Sabine H.G., Thorson T. „Politinių teorijų istorija“, Gurevičius A. „Viduramžių kultūros kategorijos“. Pirmoji knyga, krikščioniškojo socialinio mokymo vadovėlis, čia suradau pagrindines sąvokas ir mintis, kurios mane pastūmėjo pažvelgti į šią temą giliau. Tam kad gerai suprasti prigimtinės teisės požiūrį, pristačiau prigimtinės teisės pradininko Tomo Akviniečio mintis, kurios buvo aprašytos Sabine H.G., Thorson T. knygoje „Politinių teorijų istorija“. Aprašydama pirmųjų krikščionių požiūrį į teisę pasisėmiau Gurevičius A. „Viduramžių kultūros kategorijas“.

Referatas susideda iš keturių dalių:

1. Krikščioniškojo mokymo pradžia bei jo įtaka teisei ir teisingumui

2. Prigimtinė teisė pagal Tomą Akvinietį

3. Prigimtinė teisė – svarbiausia teisė

4. Teisingumas – pagrindinė dorybė

Krikščioniškojo mokymo pradžia bei jo įtaka teisei ir teisingumui

Teisė kaip visuotinio žmonių ryšio samprata buvo žinoma dar iki krikščionybės įvedimo. Teisė buvo laikoma žmonių bendrabūvio pagrindu. Prasidėjęs tautų sukrikščioninimas, padarė didelę įtaką žmonių buičiai, kartu tai buvo ir jų socialinės santvarkos transformacijos sindromas. Krikščioniškasis mokymas nemažai pertvarkė ir teisinę gyvenimo sferą. Bažnyčia propagavo nomokratinę teises koncepciją. Jo dieviškosios teisės teorija pabrėžė Dievo apreikšto įstatymo visuotinį viešpatavimą. Krikšto aktas, „gyvuliško žmogaus“ pavertimas krikščioniu, ištikimu bažnyčios sunūs buvo suvokiamas kaip jo naujas „gimimas“. Krikštas buvo ypatingas individo institucionalizacijos būdas, uždedantis jam teisias ir pareigas, kurių pažeisti jis negalėjo, nors prie jų kūrimo ir neprisidėjo. Žmonės nekuria teisės, ji jau iš anksto nustatyta Dievo.

Bažnyčia buvo suvokiama kaip ištikimųjų bendruomenė, į kurią įeina ir dvasininkai, ir pasauliečiai. Bažnyčios nariai vis dėlto tarpusavyje nėra lygūs: dvasininkai yra aukščiau pasauliečių, tarp kurių irgi nėra lygybės, nes ne visi lygiai Dievui „nusipelnę“, nors iš prigimties visi žmonės lygūs. Nuopelnų ir tarnybų hierarchija numato nelygias individo teises.

Daugiausiai teisių turi Dievo paskirtas monarchas. Jis pavaldus vienam Dievui ir tarnauja tik jam. Valdovo nesaisto jokie žemiški įstatymai. Visi pavaldiniai gauna valdovo duotą įstatymą ir turi jam, kaip Dievo pateptam asmeniui, visiškai paklūsti. Pagrindinis teisės elementas – ne sutikimas, o besąlygiškas paklusnumas, pavaldinių ištikimybė. Tik bažnyčia gali apriboti valdovo valdžią ir atleisti pavaldinius nuo pareigos paklūsti blogam valdovui.

Teisė buvo suprantama kaip neatskiriamas pasaulio tvarkos elementas, kuris yra toks pats amžinas ir nesunaikinamas, kaip ir pasaulis. Pasaulis – ir gamtos, ir žmonių – neįsivaizduojamas be įstatymo. Teisė visos visuomenės pagrindas, ja remiantys formuojasi žmonių tarpusavio santykiai. Teisės šaltinis buvo mąstomas esąs Dievas, todėl nei imperatorius, nei kitas valdovas, nei koks nors pareigūnas ar žemių atstovų susirinkimas negali įtakoti teisės. Manyta, jog teisė negali būti neteisinga ar bloga, ji – pats gėris. Teisė ir teisingumas – sinonimai. Kaip blogiu buvo manoma esant gėrio stoką, taip ir neteisingumu – teisės stoką. Teisė teisinga, nes ji protinga ir atitinka žmogaus prigimtį. Teisė turėjo būti protinga, tarnauti visų labui ir priklausyti kompetencijai valdžios, skelbiančios ją reikiamu būdu.

Teisės požymis buvo senumas. Teisė negali būti naujovė – ji egzistuoja nuo amžių kaip ir amžinas yra teisingumas. Teisė iš naujo nekuriama, ji „ieškoma“ ir „randama“. Teisės senumas – ne tiek
laiko, kai ji atsirado, kiek jos neginčijamumo, tvarumo rodiklis. Sena teisė – gera, teisinga teisė.

Prigimtinė teisė pagal Tomą Akvinietį

Iš pirmos dalies galime pastebėti, jog tų laikų teisė labai stipriai buvo susieta su krikščioniškuoju mokymu. Teisei buvo budingas nekintamumas, teisė buvo protinga, bei ji turėjo atitikti žmogaus prigimtį. Prigimtinė teisė, krikščioniškojo socialinio mokymo požiūriu, yra svarbiausia teisė, todėl norėčiau išsamiau išnagrinėti prigimtinės teisės idėjas. Prigimtinės teisės idėjas krikščioniškojo mokymo požiūriu pradėjo skelbti Tomas Akvinietis, todėl norėčiau pristatyti jo požiūrį.

Tomas Akvinietis labai gerbė teisę. Laikė jos galią įgimta ir nepriklausančia nuo jokių žmogiškųjų šaltinių. Jis nuolat mėgino žmogiškąją teisę kuo glaudžiau susieti su dieviškąja. Žmogiškoji teisė jam buvo neatskiriama dalis visos dieviškosios valdžios sistemos, valdančios viską ir danguje, ir žemėje. Tokią sistemą Tomas tiesiogine prasme laikė emanacija iš Dievo proto, reguliuojančia visų kūrinių – gyvų ir negyvų, gyvūnų ir žmonių – tarpusavio santykius. Todėl teisė siauresne žmogiškąja prasme buvo tik vienas kosminio fakto aspektas.

Tomas Akvinietis savo teisės teoriją suskirstė į keturias dalis. Keturlypėje jo teisės klasifikacijoje tik viena iš keturių teisės rūšių yra žmogiška. Jam atrodė labai svarbu, kad šitaip jis sugebėjo rasti sistemą, kurią laikė pritaikoma tokiai pačiai ir, šiuolaikinių požiūriu, tokiai įvairiai reiškinių sričiai. Apie žmonių visuomenę ir jos institucijas jis mąstė kaip apie tipišką kosminės tvarkos plotmę, kurioje egzistuoja tie patys principai, įvairiomis formomis pasireiškiantys kitose plotmėse. Valdinga valia turėjo labai mažai bendro su materija ir gamtoje ir visuomenėje. Abi jas daugiau valdo priežastys arba tikslai, o ne jėgos. Jo keturios teisės rūšys yra keturios proto formos, pasireiškiančios keturiose kosminės tikrovės plotmėse, bet apskritai išliekančios vienu protu. Jis jas pavadino amžinąja teise, prigimtine teise, dieviškąja teise ir žmogiškąja teise.

Amžinoji teisė, praktiškai tapati Dievo protui. Tai yra amžinasis dieviškosios išminties planas, pagal kurį tvarkoma visa kūrinija: „Tie dalykai, kurie neegzistuoja savaime, egzistuoja kartu su dievu tiek, kiek jis juos pažįsta ir tvarko, kaip yra pasakyta Laiške romiečiams: „Atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17). Taigi amžinasis dieviškojo įstatymo pradas turi amžinojo įstatymo pobūdį, ir todėl dievas skiria jį jo paties pažintiems dalykams valdyti“ . Pati savaime ši teisė yra aukščiau už fizinę žmogaus prigimtį ir kaip visuma yra anapus žmogiškojo supratimo, nors dėl to ji nėra svetima ar priešinga žmogaus protui: „Nurodymas gali būti išreikštas, ir žodžiu, ir raštu. Tačiau abiem atvejais tai, ką skelbia dievas, bus amžinasis įstatymas. Juk ir dievo Žodis, ir gyvenimo knygos raštas yra amžini. Tačiau nurodymas to, kuris kalba arba skaito, negali būti amžinas“ . Kiek leidžia jo baigtinė prigimtis, žmogus iš tikrųjų dalyvauja Dievo išmintyje ir gerume, kurie atsispindi žmoguje, nors jo prigimtis atkuria tik iškreiptą dieviškojo tobulumo atvaizdą.

Prigimtinę teisę galima apibūdinti kaip dieviškojo proto atspindį sukurtuose daiktuose: „Įgimtas protas, kuriuo skiriame gera ir bloga ir kuris yra prigimtinio įstatymo pasireiškimas, yra ne kas kita, kaip dieviškosios šviesos atspindys mumyse. Tai rodo, kad prigimtinis įstatymas yra ne kas kita, kaip amžinojo įstatymo apraiška protingose būtybėse“ . Ji pasireiškia visoms būtims prigimties įdiegiamu polinkiu siekti gėrio ir vengti blogio, išsaugoti save ir kuo tobuliau gyventi jų natūralius sugebėjimus atitinkantį gyvenimą. Žmonija trokšta tokio gyvenimo, kuriame galėtų būti realizuota protinga prigimtis. Kaip pavyzdžius Tomas Akvinietis minėjo žmonėms būdingą polinkį gyventi visuomenėje, saugoti savo gyvybę, gimdyti ir auklėti vaikus, siekti tiesos ir ugdyti protingumą. Prigimtinė teisė reikalauja visko, kas padėtų plačiausiai išsiskleisti šiems žmogaus polinkiams.

Tomas Akvinietis įdomiai traktavo dieviškąją teisę, nes čia jis pasiekė ribas to, ką galima pavadinti prigimtinių protu, ir šiuo klausimu jis užėmė labai būdingą poziciją. Iš esmės dieviškąją teisę jis laikė apreiškimą. Pavyzdys būtų specialus įstatymų rinkinys, kurį Dievas davė žydams kaip išrinktajai tautai, arba specialios krikščioniškosios etikos ar įstatymų leidybos taisyklės, perduotos per Šventąjį Raštą ar bažnyčią. Dieviškoji teisė yra veikiau Dievo malonės dovana negu prigimtinio proto atradimas: „Per prigimtinį įstatymą yra priimamas dieviškasis įstatymas, atitinkantis žmogaus prigimties imlumą. Tačiau, siekiant aukščiausio antgamtinio tikslo, reikia, kad žmogui būtų vadovaujama aukštesniuoju būdu. Tam ir yra dievo duotasis įstatymas, per kurį amžinasis įstatymas valdo aukštesniuoju būdu“ . Apreiškimas papildo protą, bet niekada jo negriauna. Tomo Akviniečio sistemos struktūra sukurta iš proto ir tikėjimo, bet jis niekuomet neabejojo, kad tai yra viena struktūra. Prigimtinė teisė, sukurta savarankiško proto, yra bendra visiems žmonėms. Ji nesilpnina,
veikiau stiprina pilietinio paklusnumo pareigą.

Amžinoji, prigimtinė ir dieviškoji teisės nustato elgesio normas, kurios, nors kartais ir taikomos žmonėms, nėra skirtos tik jiems ar konkrečiai kilusios iš žmonių prigimties. Specialiai žmonėms skirtą teisę Tomas Akvinietis vadino žmogiškąja teisę. Šią teisę jis laikė specifine, nes ji reguliuoja ypatingos kūrinių rūšies gyvenimus ir todėl turi būti pritaikyta specialiai skiriamosioms tos rūšies savybėms. Žmogiškoji teisė nesiūlo naujų principų; ji tik pritaiko žmonių rūšiai bendresnius tvarkos principus, kurie vyrauja pasaulyje. Kiekviena teisė nustato normą, pagal kurią tam tikros rūšies būtis yra skatinama veikti arba susilaikyti nuo veikimo. Žmonėms, kadangi žmogus skiriasi nuo kitų būtybių protingumu, normą nustato protas; ir kadangi žmogaus protingumas susijęs su socialumu, teisė nustato veikiau bendrojo gėrio normą, o ne tarnauja individo ar atskiros klasės naudai. Dėl šios priežasties teisė veikiau remiasi bendru autoritetu, o ne individualia valia: ji yra visų žmonių, veikiančių bendrojo gėrio labui, kūrinys. Tomas Akvinieti pabrėžia, kad žmogiškoji teisė yra kilusi iš prigimtinės teisės: „Nuo prigimtinio įstatymo paliepimų, tarsi nuo kokių bendrų ir neįrodomų principų, žmogaus protas turėtų eiti prie atskiresnių potvarkių. Ir šitie atskiri potvarkiai, kuriuos padaro žmogaus protas, numatantys ir kitas aplinkybes, kurios, kaip buvo sakyta, priklauso įstatymui, vadinami žmogiškaisiais įstatymais“ .

Tomo Akviniečio filosofija siekė rasti priežastis, paaiškinančias tai, kas buvo tikima esant: sukonstruoti racionalią Dievo, gamtos ir žmogaus schemą, kurioje visuomenė ir pilietinė valdžia surastų joms deramą vietą. Šia prasme Tomo filosofija brandžiausiai išreiškia moralinius ir religinius įsitikinimus.

Prigimtinė teisė – svarbiausia teisė

Išnagrinėjus Tomo Akviniečio prigimtinės teisės idėjas, norėčiau apžvelgti pagrindines prigimtinės teisės idėjas, bei kokią reikšmę prigimtinė teisė vaidina krikščioniškajame socialiniame mokyme.

Socialiniame krikščioniškame mokyme „teisę“ galime skirti į objektyviąją teisę, kuri apima vertybes priklausančias individui ir visuomenei, ir subjektyviąją teisę, kuri įvardija ko reikalauja pati teisė. Teisė pripažįsta orumą žmogaus kaip Dievo atvaizdo, kuriam priskiriamos tam tikros gėrybės; kartu ji liudija žmogaus nesaugumą, nes kai kurioms gėrybėms gresia pavojus, todėl jas turi ginti teisė.

Prigimtinė teisė glūdi ne konkrečioje, istorinėje vieno ar kito žmogaus esmėje, tai yra tai, kas visais laikais ir visose kultūrose žmogų metafaziškai apibrėžia kaip žmogų, kuris turi kūną ir dvasią, yra individualus ir socialus, taip pat dievo kūrinys. Dievas žmogų sukūrė kaip asmenį ir suteikė jam prigimtinių teisių, tokių kaip gyvybės, kūno neliečiamybės, sąžinės laisvės teisę.

Prigimtinė teisė tai prigimtinio dėsnio dorovės dalis, „amžinas“ Dievo „įstatymas“ ir įpareigota sąžinės. Todėl klaidinga dorovę ir teisę priešinti kaip „vidinį moralumą“ ir „išorinį legalumą“.

Tačiau teisė jokiu būdu negalioja visoms dorovės sritims, tai yra nei dievobaimingumui, nei skaistybei, nei savimeilei ar artimo meilei. Žmogiškas įstatymas yra skirtas didžiulei miniai, kuri dėl savo didumo tiesiog negali būti „tobulai dorovinga“. Todėl žmogiškas įstatymas draudžia ne visas ydas, bet tik didesnes, kurių išvengti sugeda dauguma žmonių. Apskritai žmogiškam įstatymui užtenka vykdyti paliepimus, nepaisant nuostatos.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2233 žodžiai iš 4457 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.