Teisių rūšys
5 (100%) 1 vote

Teisių rūšys

11213141

TURINYS

ĮVADAS 3

I. POLITINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA 4

II. REFERENDUMO TEISĖ 6

III. PETICIJŲ TEISĖ 9

IV. PILIEČIŲ ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INICIATYVOS TEISĖ 11

V. RINKIMŲ TEISĖ 13

IŠVADOS 15

LITERATŪROS SĄRAŠAS 16ĮVADAS

Individas neatsiejamas nuo valdžios institucijų, nes jis ne tik pagal atstovaujamosios demokratijos principus renka valdžios atstovus, bet ir pats gali būti renkamas. Tokiu būdu individas gali būti įstatymų leidžiamosios arba vykdomosios valdžios atstovas, o kitokiu keliu gali atstovauti ir teisminei valdžiai. Žmogaus teisė dalyvauti valdant savo šalį yra visuotinai pripažinta politinė teisė. Dažniausiai ši žmogaus teisė interpretuojama kaip teisė dalyvauti laisvuose rinkimuose, slaptai balsuojant.

Individas Lietuvoje ne tik dalyvauja politinėje veikloje, bet ir turi realių galimybių ją vertinti, kritikuoti. Tos galimybės išreikštos rinkimų, referendumų pavidalu, kai valstybės piliečiai tiesiogiai (referendume) arba netiesiogiai (rinkimuose) pareiškia savo norus ar poreikius. Tad šiuo metu individui Lietuvoje politikos atžvilgiu yra suteikiama pakankamai dėmesio ir netgi galimybių tobulinti tą politiką ar net ją kurti.

Šalia atstovaujamosios demokratijos, kuomet tauta savo suverenią valią išreiškia rinkimų metu, rinkdama kandidatus į tautos atstovavimo įstaigas, yra gyva ir tiesioginės demokratijos idėja. Tiesioginė demokratija reiškiasi pačių piliečių betarpišku dalyvavimu svarstant svarbius valstybinius klausimus, galimybe atšaukti išrinktus pareigūnus ir kt. Individo teisę dalyvauti valdant savo šalį gina Referendumų, Peticijų, Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos ir kiti įstatymai.

Šių įstatymų dėka piliečiai gali aktyviau pasireikšti svarstant svarbius valstybės reikalus ar pateikiant atskirus įstatymų projektus. Žmogaus teises dalyvauti rinkimuose, referendumuose, teikti peticijas reglamentuoja Konstitucija, o šios teisės įgyvendinamos remiantis Lietuvos Respublikos (toliau – LR) įstatymais.

Kas apskritai yra žmogaus politinės teisės ir kaip jos įgyvendinamos, kokią turi įtaką individo dalyvavimui valstybės valdyme? Į šiuos klausimus bus bandoma atsakyti remiantis sisteminiu, loginiu, lyginamuoju ir dedukciniu metodais.

Gilinantis į žmogaus politinių teisių institutą, pirmiausia remtasi LR Konstitucija, kitais LR įstatymais, LR Konstitucijos komentaru, Lietuvos konstitucinės teisės vadovėliu ir Lietuvoje pripažintų teisininkų išsakytomis mintimis.

I. POLITINIŲ TEISIŲ IR LAISVIŲ KLASIFIKACIJA

Žmogaus teisių klasifikavimas gali būti pagrįstas įvairiais kriterijais. Žmogaus teises galima skirstyti pagal teisių įtvirtinimo pobūdį, pagal jų turinį, pagal subjektų, kuriems jos skirtos grupes, pagal teisių ribojimo galimybes, pagal istorines jų susiformavimo sąlygas ir kitus kriterijus.

Bene populiariausia klasifikacija – pagal teisių turinį. Remiantis šiuo kriterijumi išskiriamos politinės, pilietinės (asmeninės), ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės. Politinių teisių atskyrimas nuo socialinių, ekonominių ir kultūrinių dažnai grindžiamas tuo, kad politinės kaip ir pilietinės teisės yra priskiriamos “negatyviosioms teisėms”, t.y. šios teisės skelbia laisvę nuo valstybės (valstybei draudžiama jas pažeisti, ji turi nesikišti į jų įgyvendinimą) ir jų įgyvendinimas nekainuoja, o socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės priskiriamos “pozityviosioms”, t.y. jos reikalauja valstybės veiksmų ir išlaidų. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad kai kurių politinių teisių tinkamas įgyvendinimas taip pat reikalauja nemažų valstybės išlaidų, pvz. referendumo organizavimas valstybei gali stipriai neigiamai paveikti valstybės biudžetą.

Politinės teisės (kaip ir pilietinės) kartais yra priskiriamos “absoliučioms” teisėms, o socialinės, ekonominės, kultūrinės traktuojamos kaip palaipsniui realizuojamos, programinės ir todėl nėra tokioms priskiriamos.

Apskritai politinės ir pilietinės teisės ir laisvės dažnai yra vardijamos kartu ir ne visada išskiriamos ne tik todėl, kad jos susiformavo tuo pačiu laikotarpiu, bet ir todėl, kad kai kurios jų gali būti įvairiai traktuojamos, pvz.: žodžio laisvė, susirinkimų laisvė ar asociacijų laisvė – ir kaip politinės, ir kaip pilietinės teisės.

Politinėms teisėms galėtume priskirti LR Konstitucijoje deklaruojamą teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. Ji galėtų apimti rinkimų teisę, teisę inicijuoti referendumą, piliečių įstatymų iniciatyvos teisę, peticijų teisę, teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą ir juos apskųsti. Prie politinių teisių priskirtina ir teisė vienytis į politines partijas. Tokioms teisėms priskirtina ir piliečių teisė lygiomis teisėmis dirbti valstybės tarnyboje, kaip nurodomo Konstitucijos 33-ojo straipsnio 1-oje dalyje.

Aptariant konstitucinę piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį, svarbi ir jų įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, kuri reglamentuojama Konstitucijos 68-ajame straipsnyje. Šio straipsnio 2-oje dalyje nurodoma, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Tokią teisę reglamentuoja ir specialus įstatymas –
Piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos įstatymas.

Teisė dalyvauti valdant savo šalį gali būti vertinama ir kaip principas, apibūdinantis demokratinės valstybė santykius su piliečiais, ir kaip konkreti teisė, susijusi su kitomis politinėmis teisėmis ir laisvėmis. Šios teisės negalima vertinti izoliuotai, tik kaip konstitucinėje teisėje įtvirtintos piliečio politinės galimybės kartu su kitais formuoti valstybės politinę ir teisinę valią.

Prie politinių teisių priskirtina ir Konstitucijos 139-ajame straipsnyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo, taip pat ir teisė atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Politinėms teisėms galėtume priskirti ir konstitucijos 3-ajame straipsnyje įvardytą kiekvieno piliečio teisę priešinti bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Politinių teisių įgyvendinimas paprastai siejamas su pilietybe, tačiau šiuo metu ne visais atvejais pilietybės turėjimas yra būtina sąlyga visoms politinėms teisėms realizuoti.

Šiame darbe bus aptariamos tik pagrindinės žmogaus politinės teisės ir laisvės, t.y. peticijų teisė, aktyvioji rinkimų teisė, piliečių įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ir referendumų teisė.

I. REFERENDUMO TEISĖ

Vieną iš svarbiausių pozicijų piliečių dalyvavimo politiniuose reiškiniuose užima referendumas. Referendumas – tai visuotinis piliečių, turinčių balsavimo teisę, atsiklausimas Konstitucijos ar svarbesnio įstatymo patvirtinimo ar atmetimo klausimu, valstybės formos nustatymo, esminiais vidaus ar užsienio politikos klausimais. Svarbiausias Lietuvos valstybės įstatymas – Konstitucija – priimtas taip pat referendumu. Nors teisė inicijuoti referendumą nėra specialiai minima Konstitucijoje, tačiau galėtų būti interpretuojama kaip Konstitucijos 33-ajame straipsnyje formuluojamos teisės dalyvauti valdant savo šalį komponentas .

Panašus į referendumą yra plebiscitas – tautos atsiklausimas ypatingai svarbiu politiniu klausimu jos tarptautinei padėčiai nustatyti, teritorijos valstybinio priklausomumo pakeitimo bei kitais klausimais. Tačiau skirtingai nei referendumas, plebiscitas nėra numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Dažniausiai plebiscitas daromas vykdant tautos apsisprendimo teisę, pavyzdžiui dėl atsiskyrimo nuo valstybės, kuriai priklauso, ir nepriklausomos valstybės sukūrimo, dėl sąjungos su kita valstybe, tam tikros teritorijos priklausomumo valstybei ir jo pakeitimo. Plebiscitu kartais sprendžiamos valstybės valdymo formos, valstybinės santvarkos pagrindų klausimas. Plebiscitas, kaip ir referendumas, vykdomas balsuojant, jame pareiškiama viešoji nuomonė.

Referendumo metu piliečiai savo valią išreiškia balsuodami už referendumui pateiktą klausimą, o nuo rinkimų referendumas skiriasi tuo, jog rinkimų objektas – kandidatai į tautos atstovus arba į kitas renkamas valstybės institucijas, o referendumo – konkretus teikiamas klausimas.

Įstatymų leidyba turi būti realizuojama valdžios sprendimų ir viešosios nuomonės tarpusavio santykiu, jų grįžtamuoju ryšiu . Tai pasakytina ir apie žmogaus teisę dalyvauti valdant savo šalį. Įstatymų leidyba yra ne tik profesinė, bet ir socialinė veikla; per ją įgyvendinamas ne tik profesinis ar asmeninis įstatymų kūrėjo interesas, bet ir politinė žmonių valia, kurią jie tam tikram laikui deleguoja įstatymų leidėjui. Atsižvelgti į visuomenės nuomonę yra įstatymų leidėjo pareiga ir politinė atsakomybė. Ypač tai svarbu daryti, kai svarstomi įstatymų projektai, tiesiogiai liečiantys žmogaus teises.

Pagal įgyvendinimo formą referendumas panašus į rinkimus: panaši agitacijos, balsavimo procedūra. Referendumo įstatyme taip pat numatyti atvejai, kada referendumas laikomas neįvykusiu, kiek piliečių turi dalyvauti referendume, kad jis būtų įvykęs ir kiek turi balsuoti “už”, kad atsakymas į pateiktą klausimą patenkintų šio klausimo iškėlimą. Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais. Norint užtikrinti visų piliečių galimybę dalyvauti referendume, jis turi būti organizuojamas ir vykdomas viešai ir atvirai, piliečiai turi būti informuojami apie referendumo komisijų darbą, apie jo organizavimą ir vykdymą.

Kalbant apie piliečių dalyvavimą, referendumas yra lyg tarpinė grandis tarp politinio ir pilietinio gyvenimo sferų. Tai įrodo referendumo iniciatyvos teisė, kurią turi ir parlamentarai, ir piliečiai. Todėl referendumas laikomas tikra pilietinio gyvenimo mokykla, ypač jei jį inicijuoja piliečiai (nors referendumą skelbia Seimas).

Referendumas pagal jame pateiktą klausimą gali būti:

1) konstitucinis (tautos atsiklausimas dėl visiško ar dalinio Konstitucijos pakeitimo);

2) įstatyminis (įstatymui priimti);

3) privalomasis (kai jo reikalauja Konstitucija ne jos keitimo klausimu);

4) fakultatyvinis (rengiamas vyriausybės nuožiūra arba tam tikro piliečių skaičiaus reikalavimu).

Referendume, kuris įvyksta vieno trečdalio Lietuvos Respublikos Seimo narių siūlymu arba trijų šimtų tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių iniciatyva, gali būti sprendžiami įvairiausi klausimai. Tuo tarpu yra ir tokių klausimų, kurie gali būti sprendžiami tik referendume:
“Konstitucijos 1-o straipsnio nuostata <…> gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę ”. Tokiu atveju visa teisė spręsti paliekama valstybės piliečiams.

Į referendumo organizavimą, individo naudai, įtraukiamos netgi masinės informacijos priemonės, jose paskelbiant referendumui pateikto įstatymo nuostatas ar kitus svarbiausius valstybės ar tautos gyvenimo klausimus. Kaip ir rinkimų, taip ir referendumo dalyviams taikomi cenzai: referendumo dalyvis turi turėti rinkimų teisę, turi būti veiksnus. Tačiau netgi Referendumo įstatymo 2-ajame straipsnyje išdėstytos griežtos nuostatos, jog “balsavimas vykdant referendumą yra slaptas, piliečių reiškiamos valios kontroliuoti neleidžiama; negalima varžyti Lietuvos Respublikos piliečių teisių dalyvauti referendume dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų”. Toks teiginys rodo, kad sprendžiant svarbius valstybės klausimus yra svarbi visų piliečių, neatsižvelgiant į jų skirtumus, nuomonė.

II. PETICIJŲ TEISĖ

Dalyvauti politikoje ir nulemti kai kuriuos sprendimus žmogus gali ir naudodamasis peticijos teise. Peticijos teisė – tai Konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis šio įstatymo nustatyta tvarka į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas – tarybą bei merą (valdybą) . Ši teisė tiesiogiai remiasi konstitucine piliečių teise dalyvauti valdant savo šalį ir yra tiesioginio taikymo . Peticiją – raštišką kreipimąsi į valdžios institucijas – žmogus gali pateikti reikalaudamas ar siūlydamas spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo, valdžios ir valdymo institucijų reformavimo, kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus. Beje, peticija gali būti pateikta, kai minėtiems pakeitimams reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą.

Peticijos pareiškėjo teisės yra visapusiškai ginamos, jis gali bet kada atsiimti pareiškimą, gali reikalauti informacijos apie peticijos nagrinėjimo eigą ir kt. Peticijos pareiškėjui – LR piliečiui ar užsieniečiui – taikomas tik sėslumo cenzas: jis turi nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. Beje, peticija negali būti teikiama kaip skundas, pareiškimas ar pasiūlymas – jų nagrinėjimo tvarką nustato kiti įstatymai.

Tačiau peticijos teisė gali būti interpretuojama ir siauriau – kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. Lietuvos konstitucinėje teisėje peticija traktuojama šia, siauresne, prasme.

Peticijų komisijos sprendžia klausimą dėl kreipimosi pripažinimo peticija, išsiaiškinusios, ar jame iškeltų reikalavimų ir siūlymų nagrinėjimas priklauso įregistravusios institucijos kompetencijai. Jei kreipimasis yra pateiktas institucijai, kurios kompetencijai nepriklauso nagrinėti ir iškelti reikalavimus ir siūlymus, peticijų komisija ne vėliau kaip per keturias darbo dienas nuo išsiaiškinimo, ar kreipimesi iškeltų reikalavimų ir siūlymų nagrinėjimas priklauso įregistravusios institucijos kompetencijai, dienos persiunčia kreipimąsi atitinkamai Seimui, Vyriausybei ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijai, atsižvelgiant į tai, kieno kompetencijai priskirtinas iškeltų reikalavimų ir siūlymų nagrinėjimas. Kreipimąsi gali paduoti pats pareiškėjas arba jo atstovas.

Išnagrinėjus peticiją Seime, Vyriausybėje ar savivaldybės taryboje, apie priimtus sprendimus per dešimt darbo dienų raštu pranešama pareiškėjui arba jo atstovui. Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami. Pareiškėjas, nesutinkantis su peticijų komisijos ar Seimo, Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimu dėl peticijoje iškeltų reikalavimų ir siūlymų turi teisę po vienerių metų nuo pranešimo gavimo dienos pakartotinai pateikti kreipimąsi.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2130 žodžiai iš 4095 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.