Teismų sistema lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Teismų sistema lietuvoje

Turinys

ĮVADAS 2

1. ISTORINĖ LIETUVOS TEISMŲ SISTEMOS APŽVALGA NUO LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IKI ŠIU DIENŲ. 3

1.1.LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS TEISMŲ SISTEMA. 3

1.2. TARPUKARIO LIETUVOS TEISMŲ SISTEMA 5

1.3. SOVIETINĖS LIETUVOS TEISMŲ SISTEMA 6

1.4. TEISMŲ REFORMA LIETUVOJE 7

2. DABARTINĖ LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ SISTEMA IR KOMPETENCIJA 8

2.1. BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMAI IR JŲ JURISDIKACIJA 9

2.2. SPECIALIZUOTI TEISMAI IR JŲ JURISDIKACIJA 13

2.3. GINČAI DĖL TEISINGUMO IR JŲ SPRENDIMAS 17

2.4. KONSTITUCINIO TEISMO VIETA LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISMŲ SISTEMOJE 18

IŠVADOS 20

LITERATŪRA 21ĮVADAS

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis numato:“Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Teismas“. Taigi teismai ir jų sistema yra vienas iš valstybės atributų. Teismai, vykdydami savo funkcijas, yra savarankiški ir nepriklausomi, nors juos ir sieja tam tikri ryšiai tiek su įstatymų leidžiamąja (priima įstatymus, nustatančius teismų sistemą, teismų veiklos principus, teismų kompetenciją ir kt.), tiek su vykdomąją (užtikrina teismų veiklos materialines sąlygas, įgyvendina specialistų rengimo programas ir kt.) valdžiomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį teisminė valdžia įgyvendina teisingumo vykdymo valstybėje funkciją, pagal 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Dar 1999 metų gruodžio 21 dienos Konstitucinio Teismo nutarime buvo konstatuota, kad „demokratinėje teisinėje valstybėje socialinis teisminės valdžios vaidmuo yra toks, kadteismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves“. Teisminei valdžiai keliami svarbūs ir reikšmingi uždaviniai, kuriuos įgyvendina šalyje veikianti teismų sistema, apimanti visus teismus, nurodytus Lietuvos Respublikos Konstitucijos IX skirsnyje: tai keturių grandžių bendrosios kompetencijos teismai (Aukščiausiasis teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai) ir specializuoti administraciniai teismai (Lietuvos Respublikos Vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnis nurodo, kad įstatymu gali būti įsteigti ir kiti, specializuoti teismai (darbo, šeimos ir kitų kategorijų), kartu čia minima, kad taikos metu negali būti steigiami teismai su ypatingais įgaliojimais.

Taigi teismų sistema – tai valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma. Teimų sistemą, jų jurisdikcijos ribas, kitus su teismais susijusius klausimus detalizuoja Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas, turintis konstitucinio įstatymo statusą (nes yra tiesiogiai paminėtas pačioje Konstitucijoje), taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymas bei kiti teisės aktai, kuriais remsiuosi rašydamas šį darbą, analizuodamas juos teoriniu tyrimo, loginės analizės metodais. Vadovaudamasis istoriniu metodu trumpai apžvelgsiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų organizavimo ir funkcionavimo pagrindinius principus, nes būtent čia reikėtų ieškoti istorinių Lietuvos teisminės valdžios ištakų. Taip pat trumpai paanalizuosiu dabartinėms teismų organizacijos problemoms artimiausią Tarpukario Lietuvos laikotarpį bei mažiausiai istoriškai nutolusią socialistinės Lietuvos teismų sistemą.

1. ISTORINĖ LIETUVOS TEISMŲ SISTEMOS APŽVALGA NUO LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS IKI ŠIU DIENŲ.

1.1.Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų sistema.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo XIII – XVIII amžiaus raidoje buvo du esminiai teismų sistemos formavimosi, kaitos periodai. Pirmuoju, trukusiu nuo XIII amžiaus iki XVI amžiaus reformų, aukščiausiojo teismo ir teisėjo valstybėje funkcijas turėjo valdovas.Antruoju periodu, prasidėjusiu nuo 1447 metų bendravalstybinės (žemės) privilegijos kai susiformavo bajorų luomo teismai ir 1581 metais, įsteigus Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą, ši valstybės valdžios funkcija buvo išskirta iš valdovo kompetencijos ir tapo savarankiška teismine valdžia.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmuoju laikotarpiu veikė šie teismai:

Lietuvos valdovo teimas. Jo jurisdikcijai pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą priklausė ginčai dėl žemės paveldėjimo, dėl globos ir žmonų kraičio garantijų, dėl duotų privilegijų valdyti domeno žemes galiojimo, taip pat baudžiamąsias bylas dėl valstybinų nusikaltimų, dėl savavališko muitų įvedimo, žemių užvaldymo ir kt., bei ponų ir svetimšalių bylos. Pažyėtina, kad valdovas Vakarų Europos teismų pavyzdžiu galėjo kiekvieną bylą perimti savo žinion.

Ponų Tarybos teismas. Veikė, kai didysis kunigaikštis išvykdavo į Lenkiją. Šis teismas kaip pirmoji instancija nagrinėjo smurto prieš aukščiausius valstybės urėdus bylas ir kaip apeliacinė instancija svarstė valstybės dvarų užvaldymo bylas, spręstas komisarų teisme, taip pat bajorų garbės teisme.

Vaivados teismas. Teisė savo vaivadijos dvarų valstiečius, bajorus, išskyrus stambiausius didikus. Bajorai galėjo apeliuoti iš vaivados teismo į patį didįjį
kunigaikštį.

Vietininko teismas. Šio teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruojamo valsčiaus arba pavieto bajorus, išskyrus ponus, taip pat jam priklausė visos jo valsčiaus, didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečių bylos, miestų, kurie neturėjo savivaldos teisių, miestiečių bylos.

Tijūno teismas. Teisė jam pavestų didžiojo kunigaikščio dvarų valstiečius ir savo valsčiaus gyventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo jurisdikcijoje.

Komisarų teismas. Tai trečiųjų teismui prilygstanti Lietuvos didžiojo kunigaikščio teismo atšaka, sudaroma iš konkrečiai bylai skirtų asmenų nagrinėti valstybės dvarų ar jų žemių užgrobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat spręsti ginčus dėl valstybės, bajorų bei dvasininkijos žemių ribų.

Maršalkos teismas. Valdovo įsakymu sprendė turtines bylas, susijusias su ginčais dėl sutarčių sudarymo, skolų grąžinimo, nepilnamečių išlaikymo, įkeistų dvarų valdymo, turto dalybų, muitų nustatymo, pabėgusių žmonių susigrąžinimo, valdovo pavedimu taip pat sprendė baudžiamąsias bylas dėl nužudymų, plėšimų, savavališko turto ar žmonių grobimo, dvarų užpuolimo, smurto, dokumentų klastojimo ir kt.

Asesorių teismas. Dirbo sesijomis, trukdavo pusę metų, nagrinėjo bylas, atėjusias iš miesto ar komisarų teismo, arba pirmosios instancijos bylas dėl miestiečių privilegijų pažeidimo ginčuose su bajorais ir dvasininkais, bylas dėl skriaudų, padarytų didžiojo kunigaikščio valstiečiams, ir kitas įvairias turtinio pobūdžio bylas.

Dvaro teismas. Teisė dvarų žmones. Žemiausia dvaro teismų grandis savo valdiniams buvo atskirų dvarų valdytojų teismai, o aukščiausia, t.y. apeliacinė – savininko teismas.

Kuopos teismas. Tai valstiečių bendruomenės teismas, susidėjęs iš ginčo šalių atstovų, daugiausia veikęs slavų gyvenamose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės srityse ir nagrinėjęs ginčus dėl žemės bei priimdavęs sprendimus ginčo vietose.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje antruoju laikotarpiu veikė šie teismai:

Žemės teimas. Šis teimas – tai pirmosios instancijos pavieto ar vaivadijos civilinių bylų teismas, kuris turėjo galią teisti visus be išimties paviete gyvenančius ar žemės turinčius bajorus.Jo kompetencijai priklausė žemės ribų bylos ir kai kurios kriminalinės bylos, kurios nebuvo pavestos pilies ar kitiems teismams.

Pilies teimas. Tai ne nuolatos veikęs pavieto teismas, sprendęs kriminalines bylas kaip pirmoji instanciaj. Jo jurisdikciaji priklausė visi tame paviete gyvenę ar žemės valdas turintys bajorai.

Pakakamario teismas.Sprendė bajorijos ginčus dėl žemių ribų nustatymo, taip pat šiam teismui iš dalies priklausė ir įvairių dvarų bei kaimų užpuolimų ir grobimų bylos, tačiau tik tuo atveju kai buvo paliestos ar pažeistos žemių ribos.

Trečiųjų taismas. Šis teismas turėdavo vykti tik šalių susitarimu, vienai šaliai nevykdant šio teismo sprendimo, kita galėjo kreiptis su skundu į žemės teismą, kuris ir įvykdydavo trečiųjų teismo sprendimą. Nuo trečiųjų teismo kompetencijos buvo atskirtos kriminalinės ir valstybės pareigūnų prasižengimo bylos.

Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas. Įsteigtas 1581 metais. Tribunolas iš pradžių sprendė visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų bylas, išskyrus Žemaitijos, kuriai buvo palikta teisė sudaryti atskirą tribunolą Raseiniuose. Jo kompetencijai priskirta civilinių ir baudžiamųjų bylų, nagrinėtų žemės, pilies ir pakamario teismuose, apeliacija ir bylos dėl žemės ir pilies teismo pareigūnų, nevykdžiusių teismo sprendimo ar bylas sprendusių ne pagal Lietuvos Statutą. Jis taip pat nagrinėjo skundus dėl Iždo tribunolo ir karinių taismų išspręstų bylų. Tribunolui taip pat priklausė ir kai kurios pirmosios instancijos bylos, susijusios su neteisėtais pavietų teismų pareigūnų veiksmais.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė šie specialūs teismai:

Kaptūrinis teismas. Tai mirus didžiajam kunigaikščiui, tarpuvaldžiu, kol užimdavo sostą naujas valdovas, vietos sustabdomos pavietų teismų veiklos bajorų rinktas teismas, kuris sprendė tik tas bylas, kurios į jį patekdavo valdovo mirties dieną ir iki naujojo valdovo išrinkimo dienos.

Dvasinis tribunolas. Sprendė bažnytines bei mišrias bylas. Kaip apeliacinė instancija byloms, gautoms iš pirmosios instancijos teismų. Negalėjo spręsti ginčų dėl tėvonijų, žemių ribų atidalijimo, kurias nagrinėti priskirta asesorių tasimui.

Iždo tribunolas. Tai nenuolatinė teismo įstaiga, atnaujinta nevienodais (1-13 metų) laikotarpiais, prireikus vienai ar dviems kadencijoms išieškoti nesumokėtus mokesčius.

Iždo komisijos teismas. Sudarytas įsteigus 1764 metais Iždo komisiją. Jam priklausė bylos dėl valstybės iždo, kurias kėlė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prokuroras pagal gautus iždo tarnautojų ar kitų asmenų skundus, komercinės bylos pagal įvairių gamyklų skundus, taip pat bylos dėl įvairių matų pažeidimo, nagrinėjo abišales nuskriaustų užsieniečių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų prekybines pretenzijas, taip pat privačius skundus dėl teismo komisarų neteisėtos veiklos, dėl teisėjų patirto smurto, dėl priteistų ir nesumokėtų baudų teismui ar iždui ir pan.

Etmono teismas. Šis teismas sprendė karo lauko ir
stovyklos bylas, neatvykusių į visuotinį šaukimą ir kariuomenėje kuo nors nusikaltusių bylas.

Karo komisijos teismas. Veikė nuo 1764 metų. Šis teismas perėmė buvusias etmono teismo funkcijas, taip pat nagrinėjo baudžiamąsias bylas, skundus ir pretenzijas, gautas iš karinių dalinių dėl atlyginimų nemokėjimo, apeliacijas, gautas iš civilinių teismų dėl žemutinių karo teismų sprendimų, nagrinėjo kariškių bylas.

Vilniaus universiteto teismas. Šį teismą sudarė rektorius su savo tarėjais, kurie sprendė universiteto bendruomenės civilines ir baudžiamąsias bylas.

Edukacinės komisijos teismas. Veikė nuo 1775 iki 1794 metų. Šio teismo kompetencijai priklausė Edukacinės komisijos perimtų jėzuitų dvarų bylos dėl turto, lėšų naudojimo, dėl žalos už dvarų niokojimą atlyginimo, mokytojų ir moksleivių padarytų nusižengimų tyrimas.

1.2. Tarpukario Lietuvos teismų sistema

Pažymėtina, kad nei 1918m. lapkričio 8 dienos Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, nei 1919 metais priimtuose antruosiuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose, nei 1920 metų Laikinojoje Konstitucijoje apie teismus visai nebuvo užsimenama. Žymus tarpukario Lietuvos konstitucinės teisės specialistas Mykolas Rėmeris darė prielaidą, kad “besikuriančios Lietuvos valstybės valdžia sąmoningai norėjo išlaikyti teismą vyriausybės žinioje, neišskirti jo paritetinės autonominės funkcijomis su atskiromis autonominėmis institucijomis”1. Mat dėl materialinių išteklių stokos, taip pat dėl to, kad ilgiau nei 85 metus uždarius Vilniaus universitetą, nebuvo galimybių savo krašte siekti teisinio išsilavinimo, todėl teisininkų atsikuriančioje Lietuvoje buvo nedaug. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad atsikuriančioje Lietuvoje visai nebuvo teismų. 1918 metų Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas nustatė 3 pakopų teismų sistemą, kuri buvo konstruojama pagal ikikarinį Rusijos teismų pavyzdį, pakoreguojant juos organizacijos ir kompetencijos požiūriu. Žemiausia grandis teismų sistemoje kiekvienai apskričiai ir miestui, turinčiam daugiau nei 20 000 gyventojų, buvo numatyti taikos teisėjai, buvusiose gubernijose turėjo būti sudaromi apygardų teismai. Aukščiausiąja teismine instancija numatytas vienas visai valstybės teritorijai Vyriausiasis Lietuvos tribunolas. Įjungus į Lietuvos sudėtį autonominio krašto teisėmis Klaipėdos kraštą, jame buvo įsteigti valsčių teismai ir Klaipėdos apygardos teismas. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas kiekvienai teismų sistemos grandžiai paskirstė atskirą kompetenciją nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas pirmąja instancija, taip pat taikos teisėjams ir apygardos teismams suteikė teisę tam tikrais atvejais nagrinėti skundus dėl administracinių įstaigų ir pareigūnų nutarimų. Kaip apeliacinė instancija apygardų teismai gavo teisę nagrinėti taikos teisėjų, Vyriausiasis tribunolas – apygardos teismų išnagrinėtas bylas.

Teigiamą poveikį ir teisinį apibrėžtumą Lietuvos teismų sistemai padarė 1922 metais Lietuvos Respublikos Konstitucija, įtvirtinusi svarbiausius demokratinius – teisinius teismų veiklos principus. Čia teismas jau laikomas vienu iš trijų pagrindinių valdžios struktūros elementų.

Ankstesnį 1918 metų laikinąjį įstatymą pakeitė 1933 metų Respublikos Prezidento priimtas Teismų santvarkos įstatymas, kuris įvedė jau 4 pakopų teismų sistemą. Žemutine teisminės sistemos pakopa tapo apylinkių teismai, kurių kompetencija buvo panaši į anksčiau buvusių taikos teisėjų. Kita teismų sistemos pakopa išliko apygardų teismai, sprendę svarbesnes civilines ir baudžiamąsias bylas, išskyrus politines, o kaip apeliacinė instancija peržiūrėjo apylinkių teismuose išnagrinėtas bylas. Į teismų sistemą minėtas Teismų santvarkos įstatymas įvedė naują pakopą – Apeliacinius rūmus visai Respublikai. Šie rūmai apeliacine tvarka nagrinėjo bylas pirmąja instancija jau nagrinėtas apygardos teismuose, o kaip pirmosios instancijos teismas – bylas dėl nusikaltimų valstybės saugumui, anksčiau buvusias teismingas apygardos teismams. Aukščiausioji teisminės sistemos pakopa ir toliau liko Vyriausiasis tribunolas. Jis neteko apeliacinių funkcijų ir veikė išimtinai kaip kasacinė instancija byloms, išnagrinėtoms apylinkių, apygardų ir Klaipėdos krašto teismuose, Apeliaciniuose rūmuose bei Kariuomenės teismuose. Kaip pirmosios instancijos teismui jam buvo pavesta nagrinėti bylas, kuriose buvo kaltinami vyriausybės nariai.

1.3. Sovietinės Lietuvos teismų sistema

1940 metų sovietinė okupacija nutraukė Lietuvos teismų sistemos raidą. Pagal sovietinius įstatymus Lietuvoje buvo įvestas 2 pakopų teismų sistemos modelis. Sovietinę teismų sistemą sudarė rajonų (miestų) liaudies teismai ir LSSR Aukščiausiasis Teismas, kurio struktūra (jį sudarė civilinių ir baudžiamųjų bylų kolegijos, Aukščiausiojo Teismo prezidiumas ir Aukščiausiojo teismo plenumas) praktiškai lėmė trejopą bylos peržiūrėjimo galimybę. Be to, tam tikroms byloms kaip priežiūros instancija galėjo būti ir SSRS Aukščiausiasis Teismas. Atkreiptinas dėmesys, kad sovietinėje sistemoje galiojęs teisėjų renkamumo principas, prokurorinė teismų priežiūra,
teismo galios procese lėmė, kad visa teismų sistema praktiškai nebuvo nepriklausoma ir buvo ne tiek teisingumo vykdymo, kiek valstybės represinė sistema.

1.4. Teismų reforma Lietuvoje

Po 1958-1961 metų reformos sukurta sovietinė teismų sistema veikė iki nepriklausomybės atkūrimo ir faktiškai nesikeitė iki 1995 metų sausio 1 dienos, kai ją pakeitė 1994 metų gegužės 31 dienos įstatymu įtvirtinta nauja teismų sistema, sukurta pasirinkus Tarpukario Lietuvoje galiojusios tesimų sistemos atkūrimo kelią. Valstybės pasirinktai 4 grandžių teismų sistemai pritarė ir 1992 metų spalio 25 dienos Lietuvos Respublikos piliečių referendumas, kuriame buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Daugelis teisininkų kritikavo 4 grandžių teismų sistemos sukūrimą teigdami, kad galima apsiriboti 3 grandžių teismų sistemos sukūrimu nesteigiant arba apygardos teismų, arba Apeliacinio teismo, mat tokia sistema, jų nuomone, būtų ne tik pigesnė, bet ir daug lankstesnė, lengviau pritaikoma prie besikeičiančių gyvenimo poreikių. Iš sovietinio laikotarpio Lietuvoje buvo išlikusi gana stipri apylinkės teisėjų sudėtis, todėl jiems drąsiai buvo galima patikėti visas bylas nagrinėti pirmąja instancija. Nustačius 4 grandžių teismų sistemą, reikėjo suformuoti apygardos teismų ir Apeliacinio teismo teisėjų korpusą. Reformos įgyvendinimui tuo tarpu buvo skirta labai mažai laiko – tik pusė metų, todėl į teisėjų korpusą be didesnės atrankos pateko abejotinos kvalifikacijos ir reputacijos asmenų, kas lėmė išaugusį šalies nepasitikėjimą teismais ir apskritai nepasitenkinimą visa justicija. Šiandien galima drąsiai teigti, kad būtų buvę tikslingiau visą teismų sistemos reformą įgyvendinti per ilgesnį laiką, daugiau dėmesio skiriant teismų sudėties formavimo kokybei.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2566 žodžiai iš 8072 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.