TEMINIAI ŽEMĖLAPIAI
I. Įvadas
Tai žemėlapiai, kurių turinio pagrindiniai elementai rodo pasirinktojo kartografuoti gamtos ar visuomenės reiškinio ryšius su vietovės geografiniais elementais.
Teminių žemėlapių geografinį pagrindą sudaro dalis bendrojo geografinio žemėlapio turinio elementų, būtinų orientavimuisi – retas upių tinklas, svarbiausieji keliai, didžiausiosios gyvenvietės, o specialiojo turinio objektai ar reiškiniai, pavyzdžiui, augalijos žemėlapyje – augalija, gyventojų žemėlapyje – gyventoju pasiskirstymas, žemės ūkio augalų žemėlapyje – javų pasėlių pasiskirstymas ir kita, vaizduojama labai detaliai.
Šiandieninei žmogaus veiklai teminiai žemėlapiai yra labai svarbūs. Be jų neapsieinama, kai vykdomi mokslo tyrimai, organizuojama gamtos apsauga ir gamtos ištekliu eksploatavimas bei atkūrimas, sudaromi įmonių statybos ir kelių tiesimo projektai, nagrinėjamos įvairiausios socialinės problemos. Žodžiu, teminiais žemėlapiais specialistai dažnai naudojasi, spręsdami visokiausius praktinius klausimus, todėl tuos žemėlapius verta apibūdinti kiek detaliau.
II. Gamtiniai teminiai žemėlapiai
Šiuose žemėlapiuose vaizduojami Žemės fiziniai geografiniai elementai, pavyzdžiui, reljefas, Žemės gelmių sandara, paviršiniai vandenys, dirvožemiai, augalija, gyvūnija.
1.Geologiniai žemėlapiai.
Juose vaizduojama Žemės plutos sudėtis, sandara, judesiai, raida, naudingųjų iškasenų telkiniai. Dažniausi tokie geologiniai žemėlapiai: tikrieji geologiniai (uolienų amžiaus, litologiniai) – vaizduoja Į Žemės paviršių išeinančių arba po kvartero nuogulomis slūgsančių uolienų sluoksnių seką, jų santykinį amžių, uolienų sudėtį, savybes, kilmę, raidą; tektoniniai – rodo Žemės plutos tektoninę sandarą, judesius, deformacijas; paleogeografiniai -supažindina su Žemės paviršiaus fizinėmis geografinėmis sąlygomis senovinėse geologinėse epochose; naudingųjų iškasenų – parodo mineralinių žaliavų telkinių pasiskirstymą ir žaliavų išteklius; hidrogeologiniai – vaizduoja požeminių vandenų slūgsojimo rajonus, vandens išteklius, vandens pasiskirstymo dėsningumus, dinamiką, vandens fizines bei chemines savybes; geocheminiai -vaizduoja Žemės plutos cheminių elementų pasiskirstymą, jų migracijos kryptis, poveikį augalijai, gyvūnijai ir žmonėms; metalogeniniai -vaizduoja rūdingųjų plotų ir rūdų telkiniu pasiskirstymo
Žemės plutoje dėsningumus, prognozuoja naujų rūdynu rajonus; inžineriniai geologiniai – rodo gruntu fizines savybes (drėgnumą, vandens pralaidumą, plastiškumą, atsparumą slėgiui ir deformacijoms), taip pat nepalankias žmogaus ūkinei veiklai sąlygas: griūtis, uolienų nuolaužas, sniego lavinas, karstinius reiškinius, šlaitu nuoslankas, seisminius rajonus.
Daugelis geologiniu žemėlapių plačiai pritaikomi: tektoniniai žemėlapiai padeda prognozuoti naudingąsias iškasenas ir jų ieškoti, išaiškinti galimų žemės drebėjimu rajonus, projektuoti aukštuminius objektus; iš hidrogeologinių žemėlapių galima gauti informacijos apie požeminius giluminius vandenis ir jų panaudojimo galimybes ūkyje ir buityje; geocheminiais žemėlapiais naudojamasi normuojant dirvų tręšima, tyrinėjant žmonių, gyvūnų ir augalu ligų paplitimo problemas, susijusias su mikroelementų stygium arba pertekliumi.
Pirmieji, dar labai kuklūs geologiniai žemėlapiai pradėti sudarinėti XVIII amžiuje Prancūzijoje, Anglijoje, Rusijoje. Pirmuosius žemėlapius, kuriuose buvo parodyta Lietuvos teritorijos geologinė sandara, sudarė ir išleido garsūs XIX a. specialistai: 1830 m.-F. Monperė, 1841 m.-G. Helmersenas ir A. Mejendorfas, 1861 ir 1879 m. – K. Grevinkas. Peterburgo geologijos komiteto geologas
nuo 1878 metų Lietuvoje darė geologinius tyrimus, maršrutinę geologinę nuotrauka ir 1895 m. išleido geologinį žemėlapį.
Po Pirmojo pasaulinio karo geologinių žemėlapiu yra sudarę Vytauto Didžiojo universiteto, o po Antrojo pasaulinio karo – Vilniaus universiteto, Geologijos instituto mokslininkai ir Lietuvos geologijos tarnybos specialistai.
2. Geofiziniai žemėlapiai.
Juose vaizduojami Žemės plutoje vykstantys fizikiniai procesai. Svarbiausieji geofiziniai žemėlapiai: Žemės magnetizmo – rodo magnetinio lauko įtampas, magnetines deklinacijas ir inklinacijas, magnetines anomalijas; seisminiai — vaizduoja galimų žemės drebėjimu rajonus pagal drebėjimų stiprumą (balais); gravimetriniai – rodo sunkio jėgos pasiskirstymą Žemės paviršiuje, teigiamas ir neigiamas gravitacines anomalijas. Dar būna labai specializuotų, siauro turinio ir labai konkretaus pritaikymo geofizinių žemėlapių, pavyzdžiui, rodančių kvazigeoido nutolimą nuo elipsoido, vertikalės nukrypimą nuo dienovidinio ir lygiagretės, magnetinio lauko horizontalųjį ir vertikalųjį komponentus, geotermines sąlygas.
Šios grupės žemėlapiai pradėti sudarinėti XIX a. pabaigoje. Lietuvoje pirmieji tos srities žemėlapiai buvo sudaryti 1936-1938 metais Vytauto Didžiojo universiteto mokslininku ir išleisti 1941 m., o pokario metais juos sudarinėjo Vilniaus inžinerinio statybos instituto (dabar – Vilniaus technikos universitetas) ir Lietuvos žemės ūkio akademijos mokslininkai.
3. Reljefo žemėlapiai.
Juose vaizduojama Žemės paviršiaus nelygumu visuma: kalnai, lygumos, žemumos, slėniai,
griovos, daubos. Taip pat parodoma nelygumu kilmė ir tipai. Svarbiausieji reljefo žemėlapiai: hipsometriniai – rodo Žemės paviršiaus, vandenynu ir jūrų dugno nelygumus (sausumos nelygumai vaizduojami izohipsėmis, o vandens telkiniu gylis – izobatomis); geomorfologiniai – rodo Žemės paviršiaus, vandenynų ir jūrų dugno reljefo bruožu kompleksą, tai yra reljefo tipą, forma, kilmę. Dar būna analitinių geomorfologinių žemėlapiu: morfografi-niai – vaizduoja Žemės paviršiaus reljefo formų pavidalą; morfometriniai – rodo reljefo horizontalųjį ir vertikalųjį susiskaidymą; morfogenetiniai – nusako reljefo kilmę. Pastaraisiais dešimtmečiais pradėta sudarinėti specializuotus (taikomuosius) reljefo žemėlapius: paleomorfologinius, inžinerinius geomorfologinius, agrarinius geomorfologinius, paieškinius ir kitokius.
Pirmieji reljefo žemėlapiai pasirodė XVII amžiuje Olandijoje. XIX a. pabaigoje geodezininkas A. Tilas sudarė Rusijos europinės dalies hipsometrinį žemėlapį, kurį paskelbė 1889 m. ir pakartotinai išleido 1896 m. Jame buvo pavaizduotas Lietuvos reljefas ir pirmąkart išryškinti pagrindiniai orografiniai vienetai: Žemaičių aukštuma, Vidurio lyguma, Baltijos bei Ašmenos aukštumos. 1924 m. pasirodė P. Matulionio Lietuvos reljefo žemėlapis. 1926-1931 m. tuometinėje Tarybų Sąjungoje išleisti turiningi reljefo žemėlapiai. Geomorfologiniai žemėlapiai pradėti sudarinėti tik XX a. antrajame dešimtmetyje_Lietuvos reljefo žemėlapiu yra sudarę Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto ir Geologijos instituto mokslininkai.
4. Klimatiniai žemėlapiai.
Juose vaizduojami kartografuojamosios teritorijos klimato ypatumai, klimatą sąlygojantys veiksniai. Būdingiausi klimatiniai žemėlapiai: šviesos ir šilumos ištekliu (albedo, Saulės radiacijos, efektyviojo spinduliavimo, oro ir dirvožemių temperatūrų), kritulių ir drėgmės (kritulių, sniego dangos storio, oro ir dirvožemio drėgnumo), vėjų ir nepalankių meteorologinių sąlygų (vėju greičių ir krypčių, uraganų, sausrų, rūkų, pūgų, lijundrų, perkūnijų).