Tėvų ir vaikų bendravimo problemos
5 (100%) 1 vote

Tėvų ir vaikų bendravimo problemos

1121

TURINYS

1. TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMO PROBLEMOS.

2. PRIEVARTA. PRIEVARTOS RŪŠYS

2.1. KODĖL VAIKAS NENORI SAKYTI, KAD BUVO AR YRA PRIEVARTAUJAMAS

2.2. DAŽNIAUSIAI PASITAIKANTYS IR ŽĄLOJANTYS HARMONINGĄ PSICHIKOS RAIDĄ FAKTORIAI

2.3. VAIKŲ REAKCIJA Į PRIEVARTĄ

2.4. PASĖKMĖS, LYDINČIOS SMURTĄ PATYRUSIUS VAIKUS

1. TĖVŲ IR VAIKŲ BENDRAVIMO PROBLEMOS

Šeima – daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.

Namai yra pirma bendruomenė, kurią vaikas sutinka. Deja šeimų be konfliktų tiesiog nėra. Kad ir kaip artimi, atidūs vienas kitam būtų suaugusieji ir vaikai, vargu ar jų santykiai visiškai nesukelia nesutarimų. Tai suprantama: mat labai skiriasi suaugusiųjų ir vaikų gyvenimo patirtis ir žinios. Dar labai skiriasi patirtimi pągrystas aplinkos sąlygų vertinimas. Ir jau visiškai skiriasi uždaviniai, kuriuos reikia kasdien spręsti vyresniems ir jaunesniems. Tačiau vienose šeimose konfliktai ne tik pašalinami nenuskriaudžiant “priešininko”, bet net sutvirtina savitarpio supratimą. O kitose šeimose jie virsta užsitęsusių ginčų grandine, išsekinamu karu, nuo kurio kenčia visi.

Neretai tenka girdėti, kad suaugusiųjų ir vaikų, janavedžių, bendradarbių užsitęsusių konfliktų priežąstis yra ta, jog nesutariančios šalys nežino, kokios yra bendro gyvenimo taisyklės ir normos, kokie auklėjimo principai. Iš dalies taip yra, tačiau tik iš dalies. Net ir žinodamas dorovės normas, žmogus negalės užmegzti kontakto su aplinkiniais, jei jo širdis ir siela bus abejingos kitų poreikiams, rūpesčiams ir interesams.

Tik savitarpio pagalba ir savitarpio supratimas gali būti tokia fazė, kuria remiantis pagal įsisąmonintas taisykles – elgesio etika – galima išmokti ir įgusti bendrauti su žmonėmis. Praktiškai taip ir yra: šeimose, kur savitarpio pagalba ir tarpusavio supratimą vaikai mato nuo mažų dienų, jie natūraliai ir organiškai, dažnai be specialių pedagoginių pastangų užauga dori. Juos auklėja pati aplinka. Ir atvirksčiai, neretai iš pažiūros darniose šeimose, kur, atrodo, visko pakanka, – šeima pasiturinti, išsilavinusi, mandagaus elgesio, – auga žmogus, su kuriuo niekas negali susitvarkyti.

Priežąstys, dėl kurių į šeimą įsiskverbia negerovės, o to indikatorius yra vaiko elgesys, esti įvairios. Sunku tikėtis, kad vaikas, užaugęs šeimoje, kur kiekvienas yra abejingas aplinkinių poreikiams, kiekvienas pasinėręs tik į savo rūpesčius, būtų atidus kitam. Nepaisant, jog tokiose šeimose paprastai viešpatauja vaiko kultas – “įpėdinis auga”, – tėvai rūpinasi tik jo sveikata, visa kita nieko nejaudina. Praeina kuris laikas – ir vaikas tampa šeimos despotu. Bet ir tai nesukelia tikro nerimo – visa priskiriama atžąlos charakterio tvirtumui. Tiesa, mokykloje ir kieme nuolat kyla konfliktų, tačiau dėl jų pagal įprotį tėvai kaltina bet ką, tik ne savo vaiką.

Perdėtas rūpinimasis vaiku, nepaprastas jo lepinimas. Ir tai neretai pasitaiko šeimose, kur tėvai patys dirba “neatsitiesdami” ir pasirengę padėti kiekvienam. Tačiau vaikų atžvilgiu jų pozicija tokia: vaikai pairmiausia sukurti tam, kad jais džiaugtumės, glamonėtume, saugotume ir globotume. “Jie dar užaugs”, “”Užaugs ir viską išmoks”,- kam šito neteko girdėti. Iš tikrųjų vaikas auga nepratinamas stengtis, įveikti sunkumus. Na, ir kam eikvotui jėgas, jeigu vos tik pašaukus – visi skuba į pagalbą. Štai ir galutinis rezultatas: dorovingų tėvų, kurie pasirengę paskutinį kąsnį atiduoti, šeimoje auga aiškus vartotojas.

Per didelis griežtumas, pernelyg didelis drausminimas. Pradinis principas toks: charakterį ugdo ir grūdina ne džiaugsmas, o pareigos supratimas, ne skatimai ir pagyrimai, bet reiklumas. Tačiau nepaliaujamai kontroliuojamo elgesio vaikas netenka vaikiško gyvenimo, negali pats priimti ir vykdyti sprendimų, pats sau ką nors leisti ir uždrausti. Ir pagaliau jis tampa neiniciatyvus, neįgudęs savęs drausminti, reguliuoti. O vien tik paklusmu ir uolumu nei moksle, nei darbe toli nenuvažiuosi. Net ir artimiesiems maža iš jo naudos. Apie kokią savitarpio pagalbą, apie kokį tarpusavio supratimą galima kalbėti, kai vaikas nesavarankiškas, nepasitiki savo jėgomis.

Svarbu, ne kiek reikia myluoti vaiką ir juo rūpintis, o tai, kokie viso to rezultatai – dėkingumas, atsakomasis rūpinimasis ir atidumas žmonėms ar egoizmas ir nepasotinamas godumas. Tas pat ir dėl reiklumo: svarbu, ar jis pagal vaiko jėgas, ar padeda vaikui tibulėti, ar tik sužadina nevertingumo, nenusimanymo, kaktumo jausmą. Jei reikalavimai protingi ir atitinka vaiko geriausius ketinimus, jei neprieštarauja jo siekiams ir iniciatyvai – jie prilygsta gerumui ir džiaugsmui ir padeda jų siekti.

Labai žaloja tėvų ir vaikų tarpusavio supratimą suaugusiųjų nesusivaldymas. Pats konfliktas – dar nieko bloga: atsirado nesutarimų, ir kiekvienas, žinoma, gina savo požiūrį. Protingi žmonės protingai ir išsprendžia konfliktą – randa abiem pusėms priimtiną sprendimą. Čia atsižvelgiama lyg ir į tam tikrą auklėjimo kriterijų –
vaiko interesus, jo ateitį. Kitaip esti šeimose, kur konflikto tarytum ir nėra. Niekas nieko nesvarsto rimtai, negalvoja, ar yra teisus. Suaugusieji tiesiog be reikalo pasiduoda nuotaikai ir “charakteriui”. Dėl to kyla barniai, mėginama pažeminti vienas kitą arba vaiką. Rėkimas ir šiurkštumas vaikus irgi sunervina, ar prislegia, sukelia išorinį nuolankumą, norą bet kokiomis priemonėmis išvengti konflikto. Ir nors pats vaikas pirmiausia kenčia dėl tokio santykių stiliaus, pamažu jis pradeda perimti jį kaip natūralų ir atitinkamai elgiasi mokykloje ir bendraamžių dragijoje, net ir namie pradeda atsikalbinėti. Taip susidaro pamatas plėstis vaiko konfliktui su aplinkiniais.

Dar viena šeimos gyvenimo problema – vaikų santykiai su draugais. Šie santykiai negali pakeisti net idealiausio bendravimo su suaugusiaisiais: mat suaugusiesiems vaikas visada pavaldus, o su vienmečiais – lygus. Tačiau daugelis tėvų dažnai prieštarauja vaikų bendravimui su vienmečiais. O juk tik šis bendravimas sudaro vaikui galimybę rasti realias savęs įtvirtinimo formas. Suaugusieji to duoti vaikui negali, kad ir kiek jie skaitytų moralus, kad ir kiek pateiktų tinkamų pavyzdžių. Tvirtas gyvenimo taisykles galima įsisąmoninti tik remiantis savo patirtimi, savo paties vertinimu.

Labai žąloja tėvų ir vaikų savitarpio supratimą užsitęsę vaikų nusižengimų svarstymai ir dažni prinimai dėl ankstesnių nusižengimų. Vaikas jau seniai prisipažino, jog jo elgesys buvo netinkamas, ištaisė kitados suaugusiųjų nurodytą trūkumą. Ir staiga, padarius kokią nors klaidą, tuojau prisimenamas visas ankstesnių nusižengimų sąrašas.

Šeimos vidinių santykių pobūdis, dorovonis, psichologinis šeimos mikroklimatas yra labai svarbūs. Perimdami tėvų elgesio ir santykių normas, vaikai pradeda pagal jas formuoti savo santykius su artimaisiais, o vėliau šitaip bendrauja su aplinkiniais žmonėmis. Kai šeimoje viešpatauja santarvė, vienų pagarba kitiems, tarpusavio supratimas, lengviau susiklosto vaiko dorovinio elgesio formos.

2. PRIEVARTA. PRIEVARTOS RŪŠYS

Prievarta prieš vaikus egzistavo amžiais. Jos supratimas ir vertinimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio ekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yra akivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 proc. emocinių ir elgesio sutrikimų slypi vaikystės patyrime.

Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina moralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvai galvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti.

Yra daug vaiko prievartos rūšių. Jos visos skaudžios ir žeidžia tiek vaikus, tiek ir jų tėvus.

Prievarta gali būti:

Fizinė:

 mušimas ranka,

 mušimas įvairiais daiktais,

 smogimas, stumdymas,

 bet koks skausmo sukėlimas,

 kūno sužalojimo grėsmė.

Emocinė:

 pasityčiojimas,

 žodinė agresija,

 žeminimas,

 gąsdinimas,

 vertimas jaustis kaltam,

 nuolatinis blogos savijautos sukėlimas,

 parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.

Seksualinė:

 išprievartavimas ar mėginimas išprievartauti,

 vaiko panaudojimas pornografijai,

 lytinių organų demonstravimas,

 atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką ar sukelti jo susidomėjimą,

 leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus arba pornografinius žurnalus.

Nesirūpinimas, apleidimas:

 biologinių ar psichologinių vaiko poreikių netenkinimas (nesirūpinimas vaiko maitinimu, rengimu, saugumu ir sveikata),

 išvijimas iš namų.

2.1. KODĖL VAIKAS NENORI SAKYTI, KAD BUVO

AR YRA PRIEVARTAUJAMAS

 bijo prievartautojo;

 bijo, kad niekas nepatikės;

 kaltina pats save dėl buvusios ar dabartinės prievartos;

 jaučia gėdą;

 mano, kad jam niekas negali padėti;

 bijo, kad jo nemylės;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1399 žodžiai iš 2790 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.