Tikrove virtes sapnas
5 (100%) 1 vote

Tikrove virtes sapnas

– Nežinau, ką tau papasakoti,- šypteli senelis, kai imu klausinėti apie jo gyvenimą,- girtis neturiu kuo, dirbau kaip visi…

Išgirdusi tokį atsakymą taip pat šypteliu. Puikiai suprantu, kad gyvenime galbūt niekada nesutiksiu tokio žmogaus, kuris save atidavė kitiems, stengėsi padėti, rūpinosi kiekvienu sutiktu gatvėje, užėjusiu prašyti pagalbos… Žmogus, kuris išaukštino žemę, gerbė žmogų, jo darbus.

– Gimiau Telšių raj., Baltakiškių kaime, 1931 m. žiemą,- pradeda pasakoti senelis ir ima deklamuoti eilėraštį:Gimiau, kai Sausyje poškėjo tvoros,

Langai išdailinti baltom gėlėm…

Tiek mėnesienoje, tiek trumpą dieną

Spingsulė degė rūkdama kasdien.

Į ąžuolus galingus vėjas daužė

Piktus ir nepalaužiamus sparnus,

Kad sidabrinis šerkšnas pabarstytų

Manam gyvenime naujus takus.

Į baltą taką pirmas klyksmas,

Į meilės pieną motinos krūties…

O jau ir laumės sugužėjo

Gyventi su manim ligi mirties.

Glaudžiau visas, nes nežinojau,

Kad jų gražių ir negražių yra,

Kurios gyvenimo viltis man dovanojo

Dar ir šiandieną supratimo negana.

Aš pavargau, pavargo mano laumės,

Gal ir gyvenimo dienų per daug ilgai?

O Angele, geriausias mano drauge,

Kodėl sprendimo savo dar nepasakai?

Už lango vėl žiema, už lango Sausio speigas

Ir viskas vėl pasikartoja kaip kadais

Tik dilsta atminty tėvų veidai lyg aidas

Ir užmaršties migla užkloja taip baltai…Nustebusi žvelgiu į susimąsčiusį senolį ir tarsi kažko laukiu, galbūt paaiškinimo, kada ir kur gimė šis nuostabus eilėraštis. Regis, jis perskaitė mano mintis ir neleidęs paskęsti apmąstymuose, tarė :

– Vaikut, rašai tai, ką kalbu?…- girdžiu senelio žodžius ir pajuntu barkštelėjimą į stalą. Vaclovo ir Onos Viktoravičių šeimoje buvau antras vaikas. Vaikystę praleidau su metais vyresnia seserim Antanina. Kaime gyvenome neilgai, netrukus persikėlėme į Šiaulius. Ten pradėjau lankyti pirmą klasę. Blogėjant gyvenimo sąlygom mieste teko vėl sugrįžti į kaimą. 1944m. atsikraustėme į tuometinį Luokės valsčių. Pradėjau lankyti Luokės vidurinę mokyklą. Mokiausi gerai, netgi padėdavau savo seseriai.

Mokantis vidurinėje, gimė tokia netikėta meilė arkliams. Pamenu, kaip dailės pamokose piešdavome arklius. Buvau ne koks dailininkas, todėl mokytojas neretai pasišaipydavo, kad mano arkliai labiau į karves panašūs. Visada arklys buvo protingiausias gyvūnas. Netgi toks atsitikimas kartą man nutiko. Buvau gal kokių trylikos ar keturiolikos metų vaikigalis. Su tėvu ruošėmės kažkur važiuoti. Tada liepė jis man nueiti į tvartą arklį pakinkyti. Mažas dar buvau ir šiek tiek bijojau. Išsivedžiau iš tvarto ir bandžiau užsėsti ant kupros, niekaip neišėjo. Kieme buvo iškasta didžiulė duobė, pilna vandens ir molio, o šalia tos duobės stovėjo medinis suoliukas. Pavedėjau arklį arčiau duobės, palipau ant suoliuko ir bandžiau užsiropšti. Šiaip ne taip pavyko, tik arklys labai išsigando, pasibaidė ir kartu su juo į tą duobę sukritom. Arklys iki pusės duobėje, tik su priekinėmis kojomis kabinasi į žemę ir prunkšdamas bando išširopšti. Aš įsikibęs į užpakalines laikaus, šaukiu ir matau, kad artėja galas. Užgrius tas arklys ant manęs ir palaidos molio ir vandens košėje. Staiga jis liovėsi prunkštęs, spardęsis, nurimo, pasuko galvą ir pažiūrėjo į mane tokiomis didelėmis akimis. Net kvapą užgniaužė. Netrukus atskubėjo tėvas ir ištraukė mane. Bet tos akys… Ir dabar kartais jas susapnuoju. Tokias dideles, žiūrinčias į mane. Protingas akis…- įsivyravo tyla, kūnu perbėgo kažkoks šiurpas, atrodo, ir aš pajutau tą žvilgsnį.

Taip ir bėgo mano metai Luokėje. Pamenu, parašiau tokį scenarijų vaidinimui ir mokykloje su saviveiklininkais jį pastatėme. Tada Respublikoje buvau pavadintas “jaunuoju rašytoju” ir netgi gavau pasiūlymą studijuoti Maskvos institute. Deja, gyvenimas pasisuko kita linkme, nežinau, gal tai buvo likimas, nenoriu šiandien apie tai galvoti. Tą dieną, kai turėjau išvykti, vis dar nebuvau gavęs Luokės vidurinės mokyklos baigimo diplomo, o be jo negalėjau tęsti mokslų Maskvoje. Tai teko spręsti, ką veiksiu toliau. Dažnai pagalvodavau apie mokytojo darbą, nes mane ši profesija visada traukė. Nusprendžiau stoti į Telšių mokytojų seminariją. 1948 m. tapau jos auklėtiniu. Tada vykusios partizaninės kovos visoje Lietuvoje, taip pat Žemaitijoje, palietė mus. Dalyvavau ir aš pogrindžio veikloje. Rašėme su kurso draugais straipsnius, eilėraščius į “Laisvės balsą”, “Maldą girioje”.

Pamenu ir siandien, kai prasidėjo partizanų paieška, kareiviai aptiko mano draugės Jokūbauskaitės rankraščius, suradę ją, nuteisė 25-iems metams. Iš mano seminarijos įkliuvo Būda, Kabalinskas. Kiek žinau ir iš tavo gimnazijos, dar tuometinės Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos, buvo suimti kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę.

Klausau savo senelio ir negaliu patikėti, kad jis gyvenime tiek daug patyrė, išgyveno. Pasijutau kvailai. Juk aš – naujos, laisvos visuomenės vaikas. Augu nežinodama, kas tai kova, karas, badas, baimės jausmas… Aš jau nebesugebu įvertinti to, ką sukūrė mūsų proseneliai, seneliai, tėvai. Tik jiems turėtume būti dėkingi už tokį gyvenimą. O gal dar nevėlu?.. Gal dar galime suprasti ir
įvertinti tai, ką turime? Gal dar nevėlu už tai pasakyti Ačiū!?..

Kartais ir pati pastebiu, kaip nuolat lekiu per gyvenimą, nes, rodos, jei sustosiu, kažkas atsitiks… Kažką pamiršiu, nesuspėsiu padaryti. Nepastebiu, kad vis rečiau apkabinu tėvus, pasidžiaugiu su artimaisiais, aplankau senelius, pas kuriuos jau nebuvau užsukusi ištisą savaitę. Štai tada ir suvokiu, ką aš taip dažnai pamirštu. Žmogiškumas, švelnumas, pagarba kitiems išnyksta, nes šiuos jausmus pakeičia slogus realybės, kasdienybės pojūtis. Paskęstu nuolatinėje rutinoje, buityje ir tampu svetima ne tik sau, bet ir žmonėms, kurie mane supa. Visada žavėjausi senelio sugebėjimu niekada nieko nepamiršti. Ir dabar sveikinimas gimtadienio proga niekada nevėluoja, geras žodis paguodžia, o skambanti daina prie pietų stalo visada suvirpina širdį. Štai tokiomis akimirkomis ir derėtų padėkoti, pasakyti Ačiū už parodytą dėmesį, už tą nuoširdžią dainą, sukurtą mums ir apie mus…

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1051 žodžiai iš 3251 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.