Tolerancijo raiškos sritys
5 (100%) 1 vote

Tolerancijo raiškos sritys

Tolerancija

Šią tema pasirinkti privertė šių dienų visuomenė, jos elgesys bei moralės supratimas. Įvairiose pasaulio vietose kyla konfliktų, dėl kurių žūsta tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių tarp jų moterų, vaikų ir senelių, griaunami miestai, kultūros, kulto pastatai, istoriniai paminklai. Todėl savitarpio supratimas, teisingumas, sąžiningumas, dorybė ir pagarba vieni kitiems turėtų gyventi visuomenės kasdieniniame gyvenime. Vyresnės kartos Lietuvos gyventojai prisimena, kai žmogus buvo vertinamas ne pagal turtą, o gyvenimo pamatu buvo žmogaus dorovė, padorumas, sąžiningumas, pagarba žmogui. Tik tokį žmogų bajorų susirinkimas priimdavo į savo gretas. Šiuo metu susirūpinimą kelią mūsų jaunosios kartos ateitis. Dalis jaunimo dėl įvairių ekonominių sunkumų neturi galimybių tinkamam dvasiniam ir doroviniam išsiauklėjimui. Vaikai iš mažens negauna nuo savo tėvų gerų pavyzdžių, elgesio normų, vyresniųjų gero žodžio. Tinkamai išnagrinėti šią tema privalu kiekvienam piliečiui. Tačiau ne kiekvienas tai supranta, jog tolerancija tai – gerų santykių pamatas.

Kad tauta lavėtų ir suvoktų tolerancijos reikšmę bei jėgą, būtų pravartu perskaityti šias knygas: “Tolerancija“ / Jonas Balčius. – Vilnius, 1994,bei „Tolerancija – taikos pradžia“ : [mokytojo knyga] / Betty A. Reardon. – Vilnius, ir daugelį kitų. Jose aiškinama bei pagrindžiama tolerancijos svarba, patarimai bei nuodugnūs paaiškinimai. O jei skaitytojas norėtų rasti visa tolerancijos istorija, apibūdinimą, sužinoti apie jos ontinius, pažintinius bei socialinius pagrindus – turėtų rinktis „Tolerancija“ /Romanas Plečkaitis. – Vilnius, 1998. Šioje knygoje taip pat aptariamos netolerancijos apraiškos, parodoma tolerancijos vieta vertybių kontekste.

Toliau kalbėsime apie tolerancijos sritis, bet prieš tai norėčiau supažindinti su pačia tolerancija. Terminas „tolerancija“ kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio ταλάω (talao) arba τλάω (tlao), reiškiančio: ištveriu, pakeliu, pakenčiu. Lotyniškai tolerans – kantriai pakeliantis, iškenčiantis, tolerantia – kantrybė. Renesanso epochoje terminui „tolerancija“ buvo suteikta filosofinė prasmė. Šia prasme terminas buvo įvestas XVI a. Religinių kovų laikotarpiu žymėti religiniam pakantumui, pasisakant prieš protestantų nepakantumą.

Labiau įsigilinus atrandamos tris skirtingos tolerancijos sritis: religinė, politinė, kūrybinė.

Religinė tolerancija

Istorinė tolerancijos idėjos ir praktikos sklaida rodo, kad netolerancijos kitaminčiams pagrindas buvo absoliutumo pretenzija: tikrąjį Dievo žodį žino tik Bažnyčia, jos autoritetas kyla iš Šventojo rašto autoriteto – ką teigia Bažnyčia, tas teisinga. Teokratinė tendencija siekė Bažnyčią įgalinti reguliuoti visas gyvenimo sritis: valstybę, teismus, švietimą, mokslą ir meną, net ekonomiką. Tokiomis sąlygomis apie toleranciją kitaminčiams nėra net kalbos. Viduramžiais būti tolerantiškam reiškė būti atlaidžiam nuodėmei, taigi pačiam daryti nuodėmę. Prievartinėmis priemonėmis dvasiškai įsiviešpatavo ir kitos pasaulio religijos, kai kuriais laikotarpiais tolerancijos reikalai jose buvo dar prastesni negu krikščionybėje viduramžiais.

Teokratinė ekspansija ir būtinas jos palydovas – prievartos taikymas – kyla iš Bažnyčios ir valstybės santykio iškreiptos sampratos, iš tikėjimo srities neatskyrimo nuo pasaulietinės srities, iš sacrum ir profanum atskirumo nepripažinimo. Antai ir nūdienio islamo fundamentalizmo teokratinė pretenzija reguliuoti visas gyvenimo sritis tapatina pilietinę ir religinę bendruomenes. „Pagrindiniai teiginiai, apie kuriuos mes kalbame, liečia, žinoma, santykius tarp sacrum ir profanum. Įrodinėti, kad šių santykių aiškus nustatymas visada turėjo pamatinę reikšmę krikščionybei, nereikia. Kalbant labai bendrai, dvasinė krikščionybės istorija plyti tarp dviejų kraštutinumų – teokratinio ekspansionizmo ir visiško šventumo atskyrimo nuo pasaulietiškumo. Bet tarp jų yra daug vidurio sprendimų“.

Lietuvos krikščionybėje tolerancija pirmiausia buvo apmąstyta kaip kvietimas netaikyti fizinės prievartos kitatikiams (pagonims, žydams bei atskalūnams). Aurelijus Augustinas toleranciją apibūdino kaip visuomeninę dorybę, tarp žmogiško elgesio ir krikščioniškos bendrijos pagrindą. Jis įrodinėjo, jog „svetimuosius“ krikščionims esą galima tik įtikinėti, o ne juos bausti.

Reformacijos metu, religinių kovų įkarštyje iškilo būtinybė aptarti toleranciją, siekiant atskirti sąžinės dalykus nuo politinių. Religinė tolerancija yra viena svarbiausių Naujųjų laikų pradžioje aptarinėtų praktinių temų. Galima prisiminti Johno Locke’o „Laišką apie toleranciją“, postuluojantį: „Todėl niekas – nei atskiri asmenys, nei bažnyčios, net nei valstybės – negali turėti teisės religijos dingstimi atimti vieni iš kitų pilietinės teisės arba užgrobti žemiškas gėrybes.“ Praktikoje buvo palaipsniui pasiektas susitarimas, jog bendras, visas konfesijas vienijantis pagrindas yra valstybė, visiems piliečiams, kokiai konfesijai jie priklausytų, uždedanti tas pačias pilietines prievoles.

Pradėjus krikščionybės kultūrinio viešpatavimo epochai, katalikybė ir kitos krikščioniškosios konferencijos įrodė, kad joms būdinga

atsinaujinimo dvasia, kad katalikybė pajėgi teigti tikėjimo laisvę be netolerancijos, be absoliutumo pretenzijos. Šie labai svarbūs doktrinos pakitimai ir mūsų laikais įtvirtinami popiežių enciklikomis ir kitais Bažnyčios dokumentais, ypač II Vatikano susirinkimo nutarimais. Anksčiau religinė prievarta buvo grindžiama principu, jog be Bažnyčios nėra išganymo. Mūsų laikais teigiama: Bažnyčia reikalinga išganymui kaip tarpininkas, tačiau nesvarbu, kokia toji Bažnyčia, nesvarbu ir konfesinis priklausymas krikščionių bendruomenei. Kiekvienas garbina Dievą pagal savo supratimą – tai esminis pokytis, atvėręs kelią ekumenizmui. Nėra jokių teologinių pagrindų, kuriais remdamasi Bažnyčia galėtų teigti netoleranciją religiniame ir pilietiniame gyvenime.

Kitaminčiai – tai neklystantieji, kaip aiškinta seniau. Šiuolaikinė Bažnyčios nuostata – pagarba tikintiesiems, pagarba netikintiesiems – rodo gebėjimą liberalizuotis. Pagaliau klystantysis taip pat turi teisių. Kiekvienas turi teisę elgtis pagal sąžinę, net jeigu klysta. Tačiau žinoma, jog sąžinė nėra langas, pro kurį regima tiesa. Tiesa ir sąžinė netapačios, sąžinė gali remtis klaidingais įsitikinimais. Tai žinomas reiškinys – klaidinga sąžinė, ginanti žmogų nuo tiesos. Šiuo atveju kaltė glūdi giliau – žmogus kaltas tuo, kad tapo kurčias tiesos balsui, kad susiformavo klaidingus įsitikinimus, klaidingą sąžinę.

Šiuolaikinėje katalikybės doktrinoje absoliutumo pretenzijos neliko. „Katalikai sako, kad nėra išganymo už Bažnyčios ribų. Ši taisyklė gali įžeisti ir atbaidyti tik tuos, kurie ją supranta klaidingai ir nežino, kas yra įprastai mokoma apie „Bažnyčios sielą“. Toji taisyklė mums sako tik vieną dalyką: kad nėra išganymo už tiesos ribų; o tiesa, tiesioginė arba netiesioginė, yra neribotai duodama visiems“.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1040 žodžiai iš 3247 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.