Alytaus Likiškėlių vid. m-klos
10e kl. mok. Kęstutis Rudenko
REFERATAS
TSRS ATŠILIMO IR SĄSTINGIO METAIS
Kęstučio Rudenko
Planas
1. Chruščiovo atėjimas į valdžią
2. TSRS “atšilimas”
3. Leonido IljičiausBrežnevo atėjimas į valdžią
4. TSRS “sąstingis”
5. Naudota literatūra
1. Chruščiovo atėjimas į valdžią
***
(Nikita Cruščiovas (1894-1971) Ukrainos šachtininko sūnus. Įgijo šaltkalvio specialybę. 1918m. tapo bolševiku, kariavo pilietiniame kare su baltarusais. Jo pirmoji žmona mirė per badą 1921m. 4-ąjį dešimtnetį jis rėmė Staliną. Dalyvavo nukrypusių nuo komunistų partijos linijos asmenų persekiojimuose. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo politiniu komisaru įvairiuose frontuose. Po karo tapo Ukrainos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, o 1949m. – SSKP sekretoriumi, ir Maskvos partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1953m. tapo SSKP CK pirmuoju sekretoriumi, 1958-1964m. Chruščiovas buvo atleistas iš pareigų. Jis parašė atsiminimus, kurie, vėliau išgabenti į Vakarus, tapo svarbiu Sovietų Sąjungos politinės istorijos šaltiniu.)
***
Stalinas mirė 1953m. kovo 5 dieną. Valdžios viršūnėje prasidėjo kova dėl aukščiausių postų. Nuo jos baigties priklausė atsakymas į klausimą: liks išsaugota Stalino sukurta diktatūra ar bus imtasi reformų, visuomenės gyvenimo liberalizavimo.
Tapti SSRS vadovu daug galimybių turėjo Stalino bendražygis L. Berija. Savo rankose po Stalino mirties jis laikė visas galingas teroro struktūras – saugumą ir Vidaus reikalų ministeriją. Jo įtaka, galimybės, susidorojimų patirtis buvo didžiulės. Dalis komunistų vadovų bijojo Berijos ir to, kad jis gali pakeisti Staliną bei tęsti jo politiką. Todėl jie siekė pakeisti šalies gyvenimą, atsikratyti paranojiško teroristinio rėžimo, kuris nusinešė milijonus šalies gyventojų, tarp jų ir daug partiečių, gyvybių. 1953m. birželio mėnesį Berija buvo suimtas, vėliau nuteistas ir sušaudytas. Daug jo šalininkų ištiko toks pat likimas. Iš aukštų pareigų pradėti šalinti susikompromitavę žmonės.
1953m. rugsėjo menesį SSKP CK plenumo sprendimu pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi, ir drauge faktišku šalies vadovu tapo Nikita Chruščiovas. Jis iš vidaus pažino politinę sistemą, gerai žinojo Stalino susidorojimo su kai kuriais komunistais detales. Nuo 1930m. aukštas pareigas komunistų partijoje užėmęs N. Chruščiovas buvo niekuo reikšmingesniu nesusikompramitavęs komonistų viršūnės akyse, labai skyrėsi nuo niūraus ir klastingo Stalino.
2. TSRS “atšilimas”
Naujoji SSRS valdžia su Chruščiovu priešakyje ėmėsi pertvarkyti šalies gyvenimą. Pirmiausia iš kalėjimų ir lagerių į laisvę išėjo keli tūkstančiai buvusių partijos veikėjų, karininkų, karo metu patekusių į vokiečių nelaisvę. Po to pradėti paleidinėti ir kiti kaliniai. Visuose lageriuose buvo sušvelnintas rėžimas, pagerėjo kalinių gyvenimo ir darbo sąlygos. Bet GULAG`o sistemos ardymo procesas šalyje, kur kalėjo milijonai žmonių, vyko lėtai. Iki 1956m. į laisvę išėjo tik apie 10 tūkst. žmonių. XX amžiuje vergai už spygliuotų vielų gyveno laisvės viltimi. Įkvėpę truputį laisvesnio oro jie troško greitų permainų. Vorkutos, Norilsko, Kengiro ir kituose lageriuose prasidėjo kalinių sukilimai, kuriuos kariuomenė nuslopino tankais. Tarp šimtų žuvusių buvo dešimtys lietuvių, kurie tais laikais sudarė didelę lagerių vergų dalį. Sukilimai vertė Chruščiovą spartinti reformas.
Svarbiu įvykiu keičiant šalies gyvenimą tapo 1956m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas. Jame Chruščiovas perskaitė pranešimą “Dėl asmens kulto ir jo padarinių”, kuriame buvo pasakyta (kai ką ir nutylint) daug baisios tiesos apie Stalino ir jo parankinių nusikaltimus, masines represijas, tūkstančių partiečių sunaikinimą. Chruščiovas savo kalboje sugriovė daug mitų apie Stalino asmenį ir jo “nuopelnus” šaliai. Iki tol Stalinas buvo aukštinamas, kaip Didžiojo tėvynės karo laimėtojas, o Chruščiovas jį apkaltino dėl didžiulių nuostolių karo pradžioje. Ši kalba ilgai buvo slepiama nuo visuomenės.
Po suvažiavimo reformos paspartėjo. Iš kalėjimų ir lagerių paleista nemažai kalinių, tarp jų ir didžioji kalintų lietuvių dalis. Iš Sibiro į Tėvynę grįžo išgyvenę tremties siaubą žmonės. Specialiais įsakais buvo rebelituotos Stalino nurodymu ištremtos tautos. Po keleto metų daug lagerių buvo uždaryta. Pasibaigus masiniams areštams, represinis aparatas nebesiuntė naujų vergų.