Ugdymo ypatumai japonijoje
5 (100%) 1 vote

Ugdymo ypatumai japonijoje

Turinys

1. Turinys 1 pusl

2. Įžanga 2 – 3 pusl

3. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje 3 – 5 pusl

4. Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijos mokyklose 5 – 11pusl

5. Naudota literatūra 12 pusl

Įžanga

Kadangi kultūra yra tai, ką žmogus,

vadinasi, visuomenė ar atskiri individai,

sukuria ir naudoja, tad išskirtni trys jos

aspektai: veikla kuriant kultūros vertybes,

pačios vertybės ir veikla jas naudojant.

Jenaga Saburas “Japonų kultūros istorija”

Dėl papročių nesiginčijama.

Japonų priežodis



Prieškario Japonija buvo vyrų valdžios ir visiško moters beteisiškumo šalis. Tai buvo įteisinta įstatymais, papročiais, morale. Vyras turėjo teisę į visos šeimos materialines vertybes, nuo jo noro priklausė žmonos darbas namuose, laisvalaikis. Ji neturėjo jokios teisės priešintis. Japonų išsiaukėljimas buvo paremtas trimis klusnumo kriterijais: dukra auklėjasi tėvui, žmona – vyrui, motina – sūnui.

Šalyje labai aukšta tėvų pedagoginė kultūra. Čia išleidžiama daugiau kaip 50 savaitraščių bei mėnesinių žurnalų, kuriuos gali prenumeruoti tėvai. Knygynuose platus auklėjimo vadovėlių pasirinkimas. Kai kuriuose rajonuose tėvai, nelankantys vaikų auklėjimui skirtų susirinkimų, net baudžiami.

Japonijoje tėvų namai ar žemė yra visų šeimos narių. Paveldėjęs tėvų turtą, vyriausiasis sūnus kartu imasi šeimos galvos vaidmens bei atsakomybės, beje, ne tik nusenusiems tėvams, bet ir jaunesniesiems broliams. Vienas iš jų, likęs be darbo, gali tikėtis, kad žmoną ir vaikus visada priglaus tėvų namai. Dėl to kiekviena šeima nori turėti sūnų. Japonui neturėti sūnaus – ne kas kita, kaip pasmerkti save vienišai senatvei. Šeima be sūnaus laikoma nelaiminga. Sūnus yra giminės tęsėjas, galbės ir turto saugotojas. Jis privalo pakeisti tėvą, ne tik adėti jam. Valstiečiai mano, akd jie neįvykdė savo gyvenimo tiksl,o, įžeidė svo protėvius, jei nepagimdė berniuko – įpėdinio, pratęsiančio vyriškąją liniją. Jei šeimoje yra tik dukterys, vienai iš jų tėvai ieško sužadėtinio, kuris sutiktų būti įsūnytas.tada vyras gaun žmonos pavardę ir kartu imasi sūnaus pareigų įtėviams.vadovaudamiesi šūkiu viskam savo vieta, nuo neatmenamų laikų japonai įprato skirstyti moteris į 3 kategorijas: namų židoniui saugoti, giminei pratęsti – žmona; sielai – išprususi geiša; kūnui – oirana, kurios vietą, uždraudus prostituciją, užėmė kabaretų ir barų merginos. Kai ateina vestuvių metas, kiekviena japonė tampa rami, nusižeminusi ir klusni.

Vaikų auklėjimo ypatumai Japonijoje

Japonijoje labai vertinamas išsiauklėjimas, o tėvų pareiga – kuo geriau išmokinti ir išauklėti vaikus. Japonai sėkmingai lavina savo vaikus, todėl visuomenėje didžiausią prioritetą turi geras vaikų išsimokslinimas ir išsiauklėjimas, o ne turti kaupimas ar tarnybinė sėkmė. Net šeimos “geras” vardas priklauso nuo to, kaip vaikas pritampa visuomenėje, kokį turi jis išsilavinimo ir išsimokslinimo lygį.

Svarbiausia moters profesija – būti gera motina, todėl pirmuosius septynerius metus, kol auga mažylis, beveik visos japonės nedirba. Ryšiai su vaiku yra be galo galudūs, motina su juo praleidžia nepaprastai daug laiko: visada būna šalia, net miega kartu su mažyliu. Eidama į parduotuvę ar šiaip į miestą, paprastai jį nešasi ant pečių. Daro viską, kad mažylis kuo mažiau verktų. Verkiantis vaikas japonams kelia sielvartą. Jų manymu, vaiko asmenybė susiformuoja iki 5 – 6 m., o to negali padaryti jokia vaikų įstaiga. Japonijoje vyrauja nuomonė, kad motina yra vienas iš svarbiausių auklėjimo sistemos veiksnių, be kurio ta sistema neišsiverstų. Jau vaiko kūdikystėje motina turi aiškią mažylio auklėjimo programą. Be to, motinos čia labai išradingos: moko vaikus žaidimų, šokių, dainavimo, kalbėjimo meno, fizinių pratimų, gaminti įvairų maistą. Taigi mažyliai vis kažko mokomi, o pastarieji vis ka nors maišo, lipdo, piešia ir panašiai. Kitataučiams tiesiog malonu stebėti japonę, bendraujančią su savo mažyliu. Ypač stebina, kad mamos niekada nebara vaikų kitiems girdint. Japonijoj vyrauja paprotys, kad visa šeima, maudosi vienoje ir toje pačioje vonioje. Pirma įsimaudo tėvas, po to motina kartu su mažyliu. Mama prausdama save prausia kartu ir jį, kūdikis neverkia, nes
jaučia motinos meilę ir šilumą, švelnumą ir gėrį. Pasak japonų, vaikas iki 5-6 metų šeimoje turi būti princas, iki 12 – tarnas, o nuo 13 metų su juo reikia elgtis kaip su suaugusiu žmogumi.

Japonijoje, skirtingai nei Europos šalyse, jau nuo senų laikų vyravo keistas vaikų kultas. Naujagimiai ir mažemečiai veikai laikomi vos ne dievaičiais. Mokslininkai pastebėjo, kad Japonijoje vaiko gimimas į namus atneša lyg dangaus pasiuntinėlį, Dievo tvarinėlį. Šis supratimas skatino vaiko saugojimą ir pagarbą, tėvai nuolankiai pildė jų užgaidas. Mažajam japoniukui buvo leidžiama viskas – parduotuvėje garsiausiai šaukti, gatvėje trypti kojomis ir gultis ant žemės, svečiuose raiščiotis po grindis. Tai tęsdavosi iki šešerių septynerių metų. Nuo šio amžiaus tėvų elgesys keisdavosi, nes vaikas tapdavo paprastu žemišku žmogumi, todėl ir prasidėdavo reiklus, net žiaurus auklėjimas. Taip pat labai įdomu tai, kad Japinijoje švenčiama naujagimio šventė. Ji švenčiama, kai naujagimiui gimus sukanka 120 dienų ir reiškia sunkaus pogimdyminio laikotarpio baigtį. Atėję svečiai taria daug gerų žodžių augančiam vaikučiui, o šiam nuo tos dienos skiriamas papildomas maitinimas. Šventė vadinama Tabe dzonme.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 900 žodžiai iš 2908 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.