Vaikų autizmas
5 (100%) 1 vote

Vaikų autizmas

112131415161

TURINYS



1. Autizmo sutrikimo apibūdinimas……………………………………………………….2

2. Autizmo sampratos raida…………………………………………………………………..3

3. Autizmo simptomatika.:……………………………………………………………………4

3.1 Socialinės saveikos ypatumai……………………………………………………..4

3.2 Kalbos, kalbėjimo ir komukacijos sutrikimai……………………………….5

3.3 Žaidybinės veiklos sutrikimai…………………………………………………….6

3.4 Pojūčių ir suvokimų sutrikimai…………………………………………………..7

3.5 Motorikos ypatumai………………………………………………………………….8

3.6 Miego bei mitybos sutrikimai…………………………………………………….9

3.8 Autizmo požymių sąrašas………………………………………………………….9

4. Autizmo sindromu pasižyminčių vaikų diferencijavimas…………………….10

5. Autizmo priežastys…………………………………………………………………………11

6. Darbas su autistų šeimomis……………………………………………………………..14

7. Pabaigos žodis……………………………………………………………………………….15

8. Priedai: Iš autistų prisiminimų…………………………………………………………16

LITERATŪRA………………………………………………………………………………….19

Autizmas – tai įvairiapusis raidos sutrikimas, kuriam būdingos raidos ano-malijos ir pažeidimai, išryškėjantys iki 3 metų amžiaus, ir pasireiškiantys 3 veiklos srityse – socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio. Tarp-tautinis šio sutrikimo kodas DSM III r 29900. “ Sutrikimų klasifikacijoje” autizmas priskiriamas kalbos ir komunikacijos sutrikimų grupei. Taip pat nurodoma, jog autizmas gali būti priskiriamas ir trečiajai grupei, t.y. emocijų ir elgesio (psichosocialinės adaptacijos )sutrikimams. V.Kagan, K.Lebedinskaja autizmą aiškina kaip savitą variantą psichinės disontogenezės, kurios išskirtinis požymis yra patologinė heterochronija (gr. heteros – kitas, chronos – laikas )- nesavalaikis, netolygus, asinchroniškas į-vairių centrinės nervų sistemos struktūrų ir funkcijų subrendimas ( Ambru-kaitienė J.A.,1997 ).

Autizmas – retokas sutrikimas. Iš dešimties tūkstančių vaikų maždaug 4 – 5 vaikai pasižymi autizmo sindromu. 1984 metais Ch.Gillberg ( Švedija ) pateikė duomenis, įrodančius, kad iš 10000 žmonių 2 yra autistai. Teigiama, kad sutrikimas būdingesnis berniukams, nes tik kas trečias ar ketvirtas autis-tas yra mergaitė. Kai kurių autorių duomenimis, iš 10000 vaikų 15 turi pana-šių į autizmą požymių. Tuomet jiems konstatuojamas nežymus autizmas.

Kai kuriems autistams būdingas didelis psichinių funkcijų netolygumas – tam tikri dalykai jiems labai nesiseka, o kitiems jie turi ypatingų, tiesiog ge-nialių sugebėjimų. Labiausiai paplitusi yra lengva autizmo forma, kuri vadi-nama Aspergerio sindromu. Manoma, kad daug žymių žmonių, ypač moks-lininkų , menininkų, turėjo Aspergerio sindromą. Vilniaus universiteto So-cialinės pediatrijos ir vaikų psichiatrijos klinikos psichiatrės Sigitos Lesins-kienės teigimu,: ”labai sunku nubrėžti ribą tarp švelnaus autizmo pasireiški-mo ir kūrybiškos asmenybės originalumo “.

Taigi liga gali būti skirtingai stipriai išreikšta. Ekstremalios stadijos ligo-nis visai nekontaktuoja su jį supančiu pasauliu, nešneka ir yra visiškai pasi-nėręs savyje. Švelnesnės formos liga pasireiškia, pavyzdžiui, tuo, kad žmo-gus nemeluoja ir neapgaudinėja, nesupranta juokų ir nepajėgia suprasti kito žmogaus dvasinio pasaulio. Taip pat ir autisto intelektualumo lygis gali būti gana nevienodas, nes tų žmonių yra nuo nemokytino iki normalios, išimti-niais atvejai ir aukštesnės nei vidutinės, inteligencijos. Autistai vaikai kartais turi stulbinančių gabumų matematikai, muzikai arba technikai.

Pastaraisiais dešimtemečiais stebimas didelis susidomėjimas autizmu, ir nors ši sritis pasaulyje aktyviai ir plačiai tiriama, vis dar lieka daug nežino-mų, neišaiškintų klausimų, o mūsų šalyje autistai vaikai iki šiol negauna jiems reikalingos medicininės ir psichosocialinės pagalbos (Lesinskienė S., 2000 ).

-3-

2.Autizmo sampratos raida

Žodis autizmas yra kilęs iš graikų kalbo žodžio “pats”, pažodžiui jis reiš-kia “ užsidaręs savyje”. Specialiojoje literatūroje autizmas vartojamas ir ap-

rašomas skirtingai. Visa autizmo sutrikimo istorija bei samprata yra labai į-domi, savita ir sudėtinga, kaip, beje, ir pats sutrikimas.

Nors autizmas santykinai nauja diagnozė, pats sutrikimas egzistuoja jau labai seniai. Įvairių kultūrų padavimuose, liaudies pasakose apibūdinami žmonės, turintys autizmo bruožų – naivūs, keistoki, kvailai besielgiantys, stebėtinai stokojantys nuovokos ir intuityvaus pajautimo įvairiose situaci-jose. Manoma, kad senovės Rusijoje “palaiminti šventieji” žmonės, kurie buvo garbinami dėl jų atitolimo nuo žemiškų dalykų, nejautrumo skausmui, keisto elgesio, galėjo
turėti autizmo sutrikimų.

Pirmą kartą į autizmo sutrikimą turinčius vaikus dėmesį atkreipė Leo Kanner 1938 metais, nors dar 1914 metais žymus šveicarų psichiatras Oigenas Bloileris ( Bleuler ) autistais pavadino suaugusius, kurie ilgai serga šizofrenija, ir esant galutinei ligos stadijai praranda kontaktą su jį supančiu pasauliu, užsidaro, atitrūksta nuo tikrovės. 1943 metais L.Kanner’is Balti-morėje (JAV ) paskelbė savo klasikinį darbą apie vaikus, turinčius autistinių afektinio kontakto sutrikimų. Amerikiečių psichiatrijos profesorius aprašė 11 vaikų, turinčių šį sutrikimą ir pavadino jį “infantiliniu autizmu”. Pagrindiniai požymiai, į kuriuos tada buvo atkreiptas dėmesys, – neadekvačios vaikų re-akcijos į girdimuosius, regimuosius ir taktilinius dirgiklius. Buvo pastebėta, jog vaikams dėl to iškyla socialinio bendravimo problemų, trūksta kalbos įgūdžių.

Leo Kanner’io stebėti vaikai elgėsi labai skirtingai ir turėjo unikalių simptomų. Buvo atkreiptas dėmesys į tai, jog pakeitus aplinką vaikai labai jaudindavosi, juos apimdavo nerimas. Jie nustodavo kalbėti arba kartojo tai, ką kalba kiti asmenys. Aprašydamas vaikų uždarumą ir negebėjimą orien-tuotis aplinkoje, Leo Kanner vartojo terminą autistas. Jis išskyrė tokius au-tizmo požymius: vaikų santykių su kitais asmenimis problemos; protinio vystymosi suletėjimas; neadekvačios (dažniausiai neigiamos) reakcijos į aplinkos pasikeitimą; stereotipiški, pasikartojantys ir kiti keisti motoriniai judesiai. Dėl itin išsamių klinikos aprašymų šis L.Kanner’io darbas iki šiol yra ir lieka vienas populiariausių autizmo literatūroje.

Svarbu paminėti tai, jog autizmo istorija įdomi stebėtinu sutapimu: 1944 metais austrų pediatras Hansas Aspergeris Vienos klinikoje apgynė diserta-ciją apie “autistinę psichopatiją” vaikystėje, aprašė sindromą, kurio klinika buvo labai panaši į L.Kanner’io “infantilinio autizmo” aprašymus.

-4-

Abu mokslininkai, nieko nežinodami apie vienas kito tyrinėjimu, aprašė retą, iki tol mažai suprantamą sutrikimą, ir jo pavadinimui pasirinko terminą “autizmas”. Šis jų pasirinkimas rodo autorių įsitikinimą, kad vaiko socialinės problemos yra svarbiausios ir esminis autizmo sutrikimo bruožas (Lesinskie-nė S., 2000).

3. Autizmo simptomatika

Jeigu nėra gretutinių vystymosi ydų, sukeltų įvairių organinių, biologinių ar genetinių etiologinių faktorių, autistai savo išorine išvaizda nesiskiria nuo kitų vaikų, tačiau dėl ryškių elgesio ir bendravimo ypatumų šie vaikai labai išsiskiria iš savo bendraamžių.

Autizmas pasireiškia dažniausiai nuo pat mažens, klinika išryškėja per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus. Manoma, jog autizmo sutrikimą galima nustatyti 18mėn. amžiuje, tiriant vaiko sugebėjimus trijose specifi-nėse srityse: socialinėje sąveikoje, komunikavime ir vaizduotėje. Kai nėra socialinės sąveikos ar socialinės adaptacijos, vaikas, pasižy-mintis autizmo sindromu, pasitraukia iš aplinkos į savo uždarą pasaulį. Pir-miausiai sutrinka santykiai tarp vaiko ir jo šeimos. Jis vengia bet kokios veiklos su kitais asmenimis (Ambrukaitienė A.J., 1997 ).

Socialinės sąveikos ir socialinės adaptacijos problemų atsirandą dėl to, kad vaikas nemoka ir negali prognozuoti kito žmogaus veiksmų, nesuvokia ką kitas žmogus nori daryti ir ką daro, dažniausiai nesupranta ir savo būse-nos, todėl nesugeba vartoti žodžių, kurie gali nusakyti ne tik savo, bet ir kito žmogaus būseną. Autizmo sindromu pasižymintis vaikas, kuriam ketveri metai, negali suprasti ką galvoja kitas žmogus, neturi savo nuomonės, nesu-geba išreikšti savo jausmų, kai tuo tarpu sveikas tokio pat amžiaus vaikas, tai dar visiškai lengvai.

Taipogi vaikai autistai nesuvokia santykių tarp žmonių ir santykių tarp savęs ir aplinkos. Jie nemoka mėgdžioti aplinkinių veiksmų, stokoja imita-cijos, todėl nesusiformuoja būtini gyvenimo įgūdžiai. Manoma, kad neįmi-tuojama dėl to, kad vaikas nemato veiksmo visumos, o tik atskiras jo dalis, negeba to ką įgijo pritaikyti naujoje nežinomoje aplinkoje. Šiuo sindromu pasižymintiems vaikams labai sunku suvokti veiksmo būtinumą.

Vaikai autistai turi daug problemų, susijusių su veiklos planavimu, savarankiška veikla. Dažniausiai jie nežino ką reikia daryti, todėl sėdi ir nieko neveikia. Kartais guli ant pilvo ir rėkia arba kokiu nors būdu save

-5-

stimuliuoja, taip bandydamas save nuraminti. Jeigu toks vaikas mėgina planuoti veiklą, tai dažniausiai nesuvokia laiko ir veiksmų nuoseklumo. Autistui sunku suprasti, kad darbas turi pradžią ir pabaigą .

Dažnai dėl socialinės adaptacijos problemų vaikas autistas tampa agre-syviu, neretai ir saviagresyviu. Agresyvumą paprastai lemia: komunikacijos sutrikimai; nenoras keisti aplinką; nutraukiami stereotipiški veiksmai ar ju-desiai, t.y. kai neleidžiama daryti to, ką vaikas nuolat atlikinėja; vaikui kelia-mi nerealūs reikalavimai; per aktyvi ar per menka stimuliacija; nerimas; ne-patenkinami poreikiai ( jam neaišku kaip kitas žmogus negali suprasti, ko jis nori ). Kartais agesyviu elgesiu paprasčiausiai siekiama kontakto. Svarbiau-sia tai, kad nesvarbu koks bebūtų agresyvumas, bet kuriuo atveju, nukenčia socialinė adaptacija.Iškyla tokios
problemos kaip – meilės, prisirišimo stoka , draugų neturėjimas, atsiskyrimas nuo aplinkinių, jų ignoravimas, vengimas atsakinėti į klausymus, nors ir vaikas autistas juos supranta.

Autistų vaikų interesų ratas dažniausiai yra ribotas, tačiau labai inten-syvus. Dalykų, kurie domina vaiką pobūdis ir turinys labai priklauso nuo protinio atsilikimo laipsnio , kuris eina kartu su autizmu. Šie vaikai pasižymi dideliu užsispyrimu ir begaliniu atkaklumu siekiant to, ko jie nori, kas juos domina. Dažnai jie net nepaiso kitų nuomonės bei interesų. Be to autistai dažnai būna be iniciatyvos, jiems reikia aplinkinių pagalbos, reikalavimų ar skatinimų.

Vaikui augant, išryškėja kalbos,kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimai. Kūdikis nustoja guguoti, vaikas – kalbėti, neįmituoja garsų, gestų ar išraiškų. Jei autizmą lydi vidutinis – sunkus protinis atsilikimas, kalbos raida ryškiai vėluoja arba išvis nesivysto.Stebimas blogas sinchroniškumas ir subtilaus sugebėjimo bendrauti trūkumas pokalbio metu, nelanksti kalbos išraiška ir kūrybingumo bei fantazijos stoka. Šiems vaikams būna pažeista balso modu-liacija ir kalbą lydinčių gestų, padedančių pabrėžti mintis, stoka.Vietoj kal-bėjimo garsiai vaikai autistai kalba šnabždesiu, kalba neatitinka reikmių, ne-supranta kitų kalbos, neįvardija objektų, kalba aritmiška. Dėl sulėtėjusio kal-bos vystymosi būdinga echolalija ( žodžių, frazių pakartojimas ), nebrandi kalbos gramatinė struktūra.Skiriama tiesioginė ir netiesioginė (pavėluota) e-cholalija. Tiesioginė esti tuomet, kai vaikas autistas kartoja žodį ar sakinį

iš karto po kito asmens pasakymo, o pavėluota – kai žodis ar sakinys pasa-komas po kurio laiko. Manoma, kad pavėluotos echolalijos yra bandymas naudoti kalbą komunikacijai.

Ypatinga ir autistų vaikų rišlioji monologinė kalba. Vaikai gali pakartoti paskui suaugusius sakinius, eilėraščius, pasakojimų pastraipas, tačiau dėl bendravimo stokos ir nepatyrimo patys nepasakoja. Dialoginė kalba esti nu-

kentėjusi labiau, nes vaikai nežino, kada jiems reikia įsiterpti į pokalbį. Daž-

-6-

niausiai jie nereaguoja į klausimus, į juos neatsakinėja. Savo kasdieniniame

gyvenime šabloniškas frazes jie gali vartoti spontaniškai, be to neretai jie kalbėdami atlieka kokius nors monotoniškus judesius.

Yra manoma, kad autistai vaikai nesugeba asmeniškai komunikuoti ir identifikuoti save su savo vardu, todėl jie nevartoja įvardžio “aš” (vietoj to save vadina “tu” ).

Ypač sutrikusi kalbos bendravimo funkcija; vaikas retai savo iniciatyva kreipiasi į aplinkinius, nežiūri pašnekovui į akis, nesiekia ar net priešinasi kontaktams su kitais žmonėmis, vengia akių kontakto arba tiesaus žvilgsnio su suaugusiais. Žvilgsnis “ neužkliūna” už konkretaus objekto, klaidžioja ar-ba būna susitingęs. Kartais tokie vaikai žiūri į suaugusius labai nežymiai iš šono. Vaikų veidas neišraiškingas, primena susirūpinusio žmogaus veidą, kartais “išdidaus princo”. Autistai vaikai nebendrauja iš karto keliais kana-lais – ir žodžiu, ir judesiu ir mimika kartu. Jie apskritai nelinkę reaguoti žo-džiu, dažniausiai reaguoja kūnu.

Regimąją informaciją autistai suvokia žymiai geriau, nei žodinę. Jiems sunku perteikti aplinkiniams savo norus ir poreikius, dažnai neturi suprati-mo, kaip tinkamai panaudoti kalbą bendravime.Tėvai dažnai suklysta many-dami, jog vaikas nekalba, nes negirdi, todėl veda jį pas gydytoją patikrinti klausą. “ Taip tik atrodo, kad vaikas nereaguoja, iš tikrųjų jis reaguoja, bet kitaip”, – sako S.Lesinskienė (Šiaulių kraštas, 2000 03 24 ,pusl.9 ) .

Reikia paminėti, jog vaikų autistų komunikacijos sutrikimo laipsnis yra nevienodas. Lengvesniais sutrikimų atvejais vaikams įmanomas efektyvus kontaktas.Įprastoje aplinkoje su kai kuriais asmenimis jie bendrauja, tačiau tie patys vaikai svetimoje aplinkoje visiškai užsisklendžia. Bandymas įtrauk-ti į bendravimą sukelia nerimą, įtampą, vaikai pradeda blaškytis, o kartais aplinkinius visiškai ignoruoja – rėkia ar ieško kitų savisaugos būdų.

Kai kurie vaikai gali kalbėti ar bent jau bandyti kalbėti, tačiau bėda ta-me, kad jie nejaučia sąryšio tarp kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos. Jie ne-suvokia, kad kalba gali naudotis kaip bendravimo priemonė norams ar pagei-davimams išreikšti ( Ambrukaitienė A.J., 1997 ).Vaikui augant išryškėja sutrikęs domėjimasis daiktais, savotiški žaidimai ( pvz.mėgsta žaisti su seilėm, pirštais, specifiniais buitiniais daiktais, tuo tar-pu vaikiškais žaislais visiškai nesidomi). Kartais vaikas turi specifinį “prisi-rišimo objektą”, pvz., skepetaitę, virvutę ar kt., su kuriuo niekur nesiskiria, ir kurio negalima pakeisti kitu. Pastebėta tai, kad vaikas domisi ne daikto visu-ma, o tik jo dalimi, pavyzdžiui, tik daikto paviršiumi, kurį mėgsta glostyti iš-tisas valandas, arba garsu, sklindančiu monotoniškai barškinant į tą daiktą. Dažnai jie žaidžia neįprastai, vienpusiškai, funkcionaliai, nesugeba žaisti vaizduotės žaidimų, laužo žaislus, nesidomi bendrais žaidimais. Pastebėta,

-7-

kad ypač ankstyvoje vaikystėje gali būti specifinis vaikų autistų prisirišimas

prie tam tikrų kietų daiktų.

Autistų vaikų veikloje, ir ypač žaidimuose,
socialinių ir kūrybinių aspektų, būdingų kitiems to amžiaus ir protinių sugebėjimų vaikams. Atsilie-ka savitvarkos įgūžių formavimasis ( Lesinskienė S., 2000 ).Vaikų, pasižyminčių autizmu, pojūčiai saviti. Jei kas liečia, jie ima prie-šintis, o būdami ant rankų neapsikabina ir nesilaiko. Itin jautriai reaguoja į garsinius dirgiklius. Natūralius, normalius garsus jaučia kaip nepaprastai garsius ir bando nuo jų apsisaugoti pvz. užsidengdami ausis rankomis ar pan. Dėl vaikų depresijos gali būti padidėjęs jautrumas garsams arba priešingai, jie susižavi garsais ir į juos įsijaučia. Kartais vaikai gali teisiog nereaguoti į stiprų garsinį dirgiklį kai ęsti ir dar vienas , pavyzdžiui vizualinis arba au-diovizualinis dirgiklis. Tai rodo, kad autizmo sindromą turintys vaikai gali priimti tik vieną dirgiklį. Pastebėta, kad vaikai gali skausmingai sureaguoti į

šviesą, sukti nuo jos akis, žvairuoti, pradėti sukti daiktus, kramtyti pirštus, sukoncentruoti dėmesį į vieną objekto detalę.

Vaikai autistai skirtingai reaguoja ir į skausmą. Pavyzdžiui, vaikas gali būti mušamas, įsidurti, įsipjauti ar kitaip susižaloti ir visiškai nereaguoti, o tuo tarpu švelnus prisilietimas kai kuriems vaikams gali sukelti skausmą. Nemalonius pojučius ar skausmą gali sukelti netgi apranga, ypač jei ji nauja. Kadangi jie labai prisiriša prie daiktų, gali tuos naujus rūbus imti plėšyti, rėkti, reikalauti tų rūbų, kuriuos nuolat dėvi. Todėl keičiant sezoninius dra-bužius, būtina pasirinkti tokius, kurių spalva ir faktūra mažiausiai erzintų vaikus ( Ambrukaitienė A.J., 1997 ).

Temperatūros pokyčiai taipogi gali sukelti įvairiausias neadekvačias rea-kcijas. Kartais vaikas autistas nejaučia arba mėgsta ypač žemą arba aukštą temperatūrą. Dėl to kyla pavojus vaiko ar suaugusiojo sveikatai.

Suvokimai yra glaudžiai susiję su pojūčiais. Autizmo sindromu pasižy-mintiems vaikams sunku susieti daiktą su jo visumą, taipogi suvokti ir rasti ryšį tarp tų pačių daiktų. Pavyzdžiui, vaikas išmoksta parodyti mažą šunį, o kai paprašoma parodyti didelį ar bent truputį kitokį, vaikas nebesuvokia,ką reikia rodyti. Dažnai autistai neatpažįsta netgi tų pačių žmonių, kurie esti kitoje aplinkoje, pavyzdžiui, gali neatpažinti gydytojo, pamatęs jį parduotu-vėje ir pan. Jiems sunku arba netgi visiškai neįmanoma suvokti, jog tas pats žmogus gali būti ir kitoje aplinkoje. Labai svarbu nustatyti ar tikrai vaikas atpažįsta kitus žmones. Kaip atpažinimas gali būti priimamas akių kontaktas, sumišęs ar įdėmus žvilgsnis, nors tai dažnokai būna neteisinga atpažinimo interpretacija.

Taipogi šie vaikai neskiria svarbių dalykų nuo antraeilių. Nesuvokdami ryšio tarp daiktų, vaikai nenustato ir laiko ryšių, t.y. nežino ir nesuvokia

-8-

veiksmų tęstinumo.Jiems neaišku kodėl prieš pereinant prie kitų veiksmų reikia atlikti vieną ar kitą veiksmą.

Asmenims, pasižyminteims autizmo sindromu, būdinga ir tai, kad jie suvokia ir supranta tai, kas konkretu. Abstrakčių sąvokų, perkeltinės ar paslėptos minties jie nesuvokia. Pavyzdžiui, mama pasako sūnui “neskai-čiuok varnų”, o sūnus nesupratęs perkeltinės prasmės , gali paklausti “kur tos varnos yra”.Aplinkiniams atrodo, kad vaikas taip elgiasi tyčia, todėl juos bara, baudžia, o “nusikaltęs” niekaip negali suprasti, už ką jis yra baudžia-mas ir pradeda nepasitikėti savimi. Reikia paminėti ir tai, kad autistai vaikai niekada nemeluoja, nes jie to nemoka, jie visuomet sako tiesą. Dažnai autis-tai nesupranta ir pokštų, todėl savo naivumu gali stebinti aplinkinius. Dėl to kyla kuriozinių situacijų. S.Lesinskienė pasakoja apie vieną mergaitę, kuri mokykloje ant lentos nuolat rašydavo mažomis raidėmis.Mokytoja tarstelė-jo: “ Parašyk dar mažesnėmis” . Mergaitė tai suprato pažodžiui ir pasistengė įvykdyti “nurodymą” ( Respublika, 2000 05 22, priedas Brigita ,pusl.9 ).

Taipogi autistai nesugeba sušvelninti posakio, draugui ar kitam artimam asmeniui gali pasakyti nemalonių žodžiu, pavyzdžiui “tu smirdi”, “tu šlykš-tus” ir pan. Vaikai beveik nereaguoja į kritiką, galbūt jos nesuvokia. Gausūs aiškinimai nedaro jokio pozityvaus poveikio. .Be to jie atlieka glaustas, aiš-kias instrukcijas (duok, imk, sėsk ir pan. ).

Dėl mąstymo konkretumo ir nesuvokimo vaikai sunkiai išmoksta mate-matikos ir kitų mokomųjų dalykų ( Ambrukaitienė A.J., 1997 ).Jie suvokia tik tai, kas labai konkretu ir vaizdu. Pasitaiko atvejų, kai vaikai labai gabūs matematikai, todėl netgi jų elgesys gali būti matematškai tikslus Kai kurių vaikų mamos sako, kad autisto smegenys darbuojasi kaip kompiuteris. Čia galima būtų pateikti tokį pavyzdį, kai mama savo autistui vaikui pasako atei-ti už minutės pietų, ir tas tiksliai už minutės prisistatęs klausia, kodėl pietūs dar neparuošti.Tai dažniausiai vaikai su Aspergerio sindromu.Nustatyta, jog autizmo sutrikimą turintiems vaikams augant taipogi su-trinka ir motorika, kadangi atsirada motorikos manieringumai, stereotipiniai, nuolat besikartojantys judesiai, pvz. lingavimas, plasnojimas rankomis, šo-kinėjimas ant pirštų galų, įvairūs judesiai plaštakomis ir pirštais. Autistai smarkiai nuo kitų vaikų skiriasi savo polinkiu laikytis jiems
įprastų rutinų, ritualų ir naujos patirties vengimu.

Savitai formuojasi vaikų autistų bendroji ir smulkioji motorika. Dau-gumai jų būdinga raumenų įtampa, nežymus rigidiškumas, diskoordinacijos ir apraksijos požymiai ( Ambrukaitienė J.A., 1997 ).

Skiriasi autizmo sindromu pasižyminčių vaikų valingų ir nevalingų judesių atlikimas. Instrukcijas atlikti jiems sekasi sunkiai, nes čia reikia va-lios, o štai nevalingus judesius jie atlieka gan lasvai. Dažnai šiems vaikams

-9-

diagnozuojamas raumenų hipotonusas, hiperkinezinė parezė, nepaslanku-mas. Dėl motorikos sutrikimų autistai ilgai neišmoksta apsirengti, praustis, šukuotis, nesitvarko tualete. Prie to prisideda ir tai, jog toks vaikas nesuvo-kia veiksmo reikšmės.

Išryškėja neįprastas jautrumas stimuliacijai ( pvz.tam tikriems garsams, skausmui, šviesos atspindžiams, nejautrumas skausmui, temperatūrai ), iš-rankumas ne tik maistui, bet ir drabužiams, nuolatinis daiktų laužymas, uos-tymas ir kt. Būdingas hiperaktyvumas ir hipoaktyvumas, dažnai kartu pasi-reiškia ir impulsyvumas, agresyvumas, pasitaiko ir įniršio priepuolių. Gali būti autoagresija ( pvz., riešų kandžiojimas ), ypač jei autizmą lydi protinis atsilikimas.

Jau ankstyvoje vaikystėje atkreipiamas dėmesys į keistoką vaikų elgesį. Vienas iš pirmųjų autizmo požymių yra vaiko bendravimo stoka ( nemėgsta myluotis, glaustytis ir pan.). Kartais tai vadinama “normalių atsakymų trū-kumu”. Vaikai blogai miega, sutrinka dienos ir nakties ritmas, blaškosi lo-vytėje,dažnai budinėjasi, bijo tamsos, rėkia ar verkia sotūs ir sausi. Tuo tarpu kiti kūdikiai gali būti ramūs, neverkti net norėdami valgyti, nereaguoti į šla-pius vystyklėlius, šaltį, žaidimą. Kartais toks kūdikio elgesys tapatinamas su labai gero vaiko elgesiu.Juk jis ramiai sau guli ir niekam netrukdo.Dažnai toks kūdikis nerodo jokių emocijų pamatęs krūtį, nesiglaudžia prie jos, ne-ieško spenelio, nesuaktyvėja ir prieš maitinimą pamatęs buteliuką. Svarbu paminėti ir tai, jog dažnai pasitaiko ir anoreksija (apetito nebuvimas).

Vyresnieji vaikai sunkiai pasirenka maistą, mėgsta ir valgo tik kelis į-prastus produktus, o kai kurių produktų gali bijoti ir vengti. Jiems neįprastas maistas gali sukelti šleikštulį (tai matoma iš vaiko grimasų ) ar net vėmimą. Autizmo sutrikimą turintiems vaikams ryškios su virškinimu susijusios ve-getacinės nervų sistemos reakcijos: atpylimai, obstipacijos, vėmimai. Dides-nis dėmesys į vaiką atkreipiamas antraisiais trečiaisiais gyvenimo metais, kai jis nepradeda laiku kalbėti. Ypač vėlai susirūpinama vaiku, kai autizmas nė-ra labai žymus.

Išoriniai autizmo požymiai yra panašūs. Amerikos psichiatrų asociaci-jos diagnozavimo ir statistikos centras pateikia sąrašą autizmo požymių, ku-rie skirstomi į tris pagrindines grupes, kuriose išskiriama dar 16 požymių. Autizmas diagnozuojamas, jei yra bent 8 iš 16 požymių.

PIRMA GRUPĖ. Socialinės sąveikos trūkumai:

1. žymūs jausmų ir santykių su kitais asmenimis sutrikimai;

2. nenoras ar nepakankamas siekimas ką nors keisti (atsisakyti blogų įpročių );

3. negali ar nepakankamai geba mėgdžioti;-6-

-10-

4. nėra arba nepakankami socialiniai vaidmenys ( nesugeba keistis );

5. sutrikęs gebėjimas bendrauti su bendraamžiais.

ANTRA GRUPĖ. Komunikacijos ir vaizduotės sutrikimai:

1. neturi poreikio bendrauti;

2. sutrikusi neverbalinė komunikacija;

3. menka vaizduotė;

4. sutrikusi kalba;

5. sutrikusi kalbos forma ir turinys (kartoja tai, kas anksčiau pasakyta );

6. negeba palaikyti pokalbio.

TREČIA GRUPĖ. Riboti interesai ir aktyvumas:

1. streotipiški kūno judesiai;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3505 žodžiai iš 7000 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.