TURINYSĮVADAS 1
I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA 3
1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS 7
2. HIPERAKTYVUMAS 10
3. AGRESYVUMAS 16
II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKA 24
1. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJA 24
2. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAIS 26
2.1. Konkretaus atvejo analizė. 29
3. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJA 30
IŠVADOS 35
LITERATŪROS SĄRAŠAS 37
PRIEDAI 38
ĮVADAS
Vaikai ir paaugliai yra pati jautriausia visuomenės dalis. Dabartinėje
visuomenėje vykstantys pokyčiai labai ryškiai paveikia jaunąją kartą.
Bendros agresyvios tendencijos vyraujančios visuomenėje, didėjantis šeimų
nestabilumas bei kiti socialiniai procesai įtakoja augantį vaikų ir
paauglių agresyvumą, gausėjantį nusikalstančių nepilnamečių skaičių,
dažnėjantį visuomenės normų pažeidinėjimą.
Elgesio problemos pasireiškiančios ankstyvoje vaikystėje, yra
pastebimos tik artimiausioje aplinkoje. Laikui bėgant, jeigu joms
neužkertamas kelias arba jos nekoreguojamos, turi tendenciją sunkėti,
gilėti ir plisti į tolimesnę aplinką. T.y. kitame etape, pasunkėjusios ir
pagilėjusios jos pasireiškia agresijos, autoagresijos aktais, nusikalstama
veikla, asocialiu elgesiu mokykloje, draugu rate ar paauglių referentinėje
grupėje, dar vėliau – bendruomenėje ir pagaliau visoje visuomenėje. Taigi,
problemiškas vaikas palengva tampa delinkventu ir galiausiai mes apie jį
perskaitome nusikalstamumo suvestinėse.
Gausėjantis vadinamųjų probleminių vaikų skaičius, pats savaime
reikalauja didesnio dėmesio atkreipimo į šią problemą.
Vaikų elgesio problemų, sutrikimų teorinis nagrinėjimas yra būtinas dėl
to, kad būtų kuo plačiau šviečiami ne tik pačios artimiausios aplinkos
nariai, mokyklos bendruomenė, bet ir visa visuomenė, kad būtų galima laiku
atpažinti, įvardinti esamą problemą ir suteikti reikiamą pagalbą ir
numatyti bendrąją prevenciją.
Darbo objektas – vaikų ir paauglių elgesio sutrikimai bei jų
pasireiškimas mokyklinėje aplinkoje.
Darbo tikslas – atskleisti elgesio sutrikimo, kaip reiškinio,
priežastis, kilmę, apžvelgti šį reiškinį skirtingų teorijų požiūriu.
Uždaviniai:
• išanalizuoti esamą literatūrą;
• išanalizuoti reiškinį;
• apžvelgti dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias netinkamo
elgesio formas;
• pateikti metodines rekomendacijas, naudotinas dirbant su elgesio
problemų turinčiais vaikais.
Metodai:
• Literatūros analizė;
• Kitų autorių atliktų tyrimų analizė.
• Konkretaus atvejo analizė.
Šis darbas susideda iš dviejų dalių, kurias sudaro po tris skyrius.
Viename iš šių skyrių yra pateikiama konkretaus atvejo analizė. Pirmojoje
dalyje yra apžvelgiama bendra elgesio sutrikimų samprata, smulkiau
analizuojami kai kurie netinkamo elgesio pasireiškimo būdai, kurie
dažniausiai yra pastebimi mokyklos aplinkoje ir būdingi vaiko bei paauglio
amžiui.
Antrojoje dalyje pateikiamos metodinės rekomendacijos netinkamo elgesio
korekcijai.
Be to, darbas prasideda įvadu, pabaigoje pateikiamos išvados. Prieduose
pateikiamos konkrečios strategijos darbui su hiperaktyviais vaikais,
konkretaus atvejo schema, agresijos rūšių lentelė bei DSM – III – R
kriterijai elgesio sutrikimui nustatyti.Šiame darbe vartojamos pagrindinės sąvokos:
Elgesio sutrikimas – tai “nuolatinis, pastovus elgesio modelis, kai
pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės ir svarbiausios atitinkančios
žmogaus amžių socialinės normos arba taisyklės. Šis elgesio modelis
tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek mokykloje, su bendraamžiais bei
bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)
Rizikos grupės vaikai – beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose,
nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria
psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvūs ir
bendraamžių atstumti vaikai bei vaikai, kurie jau yra padarę smulkių
prasižengimų arba nusikaltimų. ( Ignatavičienė S., Žukauskienė R., 1999).
Delinkventai – tai vaikai, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų
arba nusikaltimų.
Stigmatizavimas – individo priskyrimas nepageidaujamai visuomenės
grupei, didinantis individo socialinę atskirtį.
Hiperaktyvumas – dažnai pasitaikantis elgesio sutrikimas,
pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu, nesugebėjimu
sukaupti dėmesio.
Agresija – tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo
demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės
atžvilgiu. (Psichologijos žodynas., 1993)
Frustracija – tai emocinė organizmo reakcija į motyvuotą, kryptingą
siekį patenkinti poreikį, kai jis yra blokuojamas.
I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA
Vienokias ar kitokias elgesio normas pažeidžiantys vaikai ir paaugliai
vertinami ir vadinami labai įvairiai – delinkventais, rizikos grupių
vaikais, problemiškais
vaikais arba vaikais, turinčiais elgesio sutrikimų.
Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantis
DSM – III – R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją, tačiau neteikiant
pirmenybės nei biologiniams, nei psichosocialiniams ar sociokultūriniams
faktoriams kaip nenormalaus elgesio pirminėms priežastims. Jerome M.
Sattler knygoje “Vaiko įvertinimas” (“Assessment of Children”), kuri yra
skirta individo įvertinimui, jo problemoms nustatyti, aptariamos vaiko
sunkumų įvertinimo metodikos dažniausiai remiantis DSM – III – R
kriterijais, pateikiama ir bendra elgesio sutrikimų apžvalga.
Taigi, esminis elgesio sutrikimo klasifikavimo požymis yra “nuolatinis,
pastovus elgesio modelis, kai pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės
ir svarbiausios atitinkančios žmogaus amžių socialinės normos arba
taisyklės. Šis elgesio modelis tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek
mokykloje, su bendraamžiais bei bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)
Lietuviško leidinio “Socialinės reabilitacijos organizaciniai
aspektai”, kuris nėra sistemingas socialinės reabilitacijos vadovėlis,
tačiau priskiria elgesio problemų sprendimą specialaus ugdymo sričiai,
autoriai pateikia labai apibendrintą elgesio sutrikimo apibūdinimą. Tai yra
santykinai pastovus, išsiskiriantis, nelauktas nukrypimas nuo elgesio,
traktuojamo kaip normalaus. Taip pat pastebima, kad elgesio ir emocijų
sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai.
Šioje knygoje pateikiamas toks orientacinis skirstymas:
1. eksteriorizuota agresija;
2. interiorizuota agresija;
3. motyvacijų sutrikimai;
4. alkoholizmas ir narkomanija;
5. depresija;
6. nerimas;
7. valios ir kontrolės sutrikimai;
8. delinkventiškas elgesys;
9. hiperaktyvumas;
10. kiti elgesio sutrikimai;
Nors, kaip jau buvo minėta, elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis
nėra intelekto sutrikimai, tačiau pastebima ir tai, kad vaikų su elgesio
sutrikimais (arba delinkventų) IQ vidutiniškai 8 punktais žemesnis už
nedelinkventų; šis santykis nepriklausomas nuo socioekonominio statuso
poveikio (Moffitt, Gabrielli, Mednick ir Shulsinger, 1981). Tarp
delinkventų daugiau yra su žemesniu nei vidutiniu IQ ir mažiau su
aukštesniu nei vidutiniu IQ. Nors šių pastebėjimų priežastys ir neaiškios,
gali būti, kad protingesniems delinkventams pavyksta išlikti
neatpažintiems, jie mažiau nusikalsta arba jie rečiau patraukiami
baudžiamojo atsakomybėn, jiems rečiau iškeliamos baudžiamosios bylos.
Ir vis tik, tyrimais nustatyta, kad protingesnieji delinkventai
pasižymi tokiomis pačiomis kriminologinėmis, mokslumo ir socialinėmis
savybėmis kaip ir kiti delinkventai. Vis tik jie rečiau patenka teisminėn
jaunimo įskaiton, teismai su jais palankiau elgiasi ir dažniau į teismus
patenka kaip turintys emocinių sutrikimų (Gath ir Tennet, 1972). Tai, kad
jų yra palyginus mažai, gali būti jiems suteikto diferencinio imuniteto
rezultatas, nes jie priklauso aukštesnei socialinei klasei arba yra
aukštesnio intelekto. Įdomu, kad aukšto intelekto delinkventų mokymosi
rezultatai mažiau patenkinami nei nedelinkventų. Nėra ištirta, kaip
delinkventų intelekto lygis siejasi su jų reakcija į gydymą (angl.
treatment). Recidyviškumas nesusijęs su intelekto lygiu (Tennett ir Gath,
1975).
Delinkventai turi mažiau adekvačius neuropsichologinius sugebėjimus nei
nedelinkventai, tai matosi iš jų prastai atliktų neuropsichologinių testų
(Berman ir Siegal,1976; Yeudall,1979). Intriguoja hipotezė, kad kai kurie
žmonės gali tapti delinkventais nuolatos patiriamų nesėkmių sukeltų
adaptyvių sugebėjimų, taip reikalingų sėkmei patirti mūsų visuomenėje,
trūkumų pasėkoje.
Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamas
psichologinių testų rinkinys. Jis panašus į tą, kuris naudojamas įvertinant
mokymosi sunkumus ir turi apimti intelekto, asmenybės, vizualinių –
motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Taip pat tuo tikslu
patariama naudoti kelis metodus: interviu, stebėjimus ir elgesio pokyčių
užrašus (Sattler J.M., 1992).
Taip pat elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu.
Labai dažnai netinkamai besielgiantys vaikai yra priskiriami vadinamosioms
rizikos grupėms. Autorės Sigita Ignatavičienė ir Rita Žukauskienė,
remdamosi užsienio ir savo darbo patirtimi, rizikos grupės vaikams
priskiria beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose
šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę
arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvius ir bendraamžių atstumtus
vaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba
nusikaltimų.
Gatvės vaikais autorės vadina tris skirtingas vaikų grupes, pagal
UNICEF pripažįstamą klasifikaciją. Pirmajai grupei priskiriami vaikai,
kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima – tokie
vaikai gali būti vadinami “vaikais gatvėje”.
Antrai grupei priklauso tie
vaikai, kurie ir gyvena, ir dirba gatvėje – tai “vaikai iš gatvės”.
Kontaktą su šeima šie vaikai palaiko nereguliariai, jei ir egzistuoja
ryšiai su šeima, vaikai juos vertina negatyviai. Trečiajai grupei priklauso
apleisti ar patyrę prievartą, smurtą vaikai. Su tėvais jie nepalaiko jokių
ryšių, gyvena savarankiškai.
Rizikos grupės vaikams priskiriami ir vadinamieji asocialūs vaikai. S.
Ignatavičienė ir R. Žukauskienė pateikia tokį asocialaus vaiko apibūdinimą
– asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje
nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla,
nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai – agresyvumas,
nesąžiningumas ir amoralumas. Asocialus vaikas čia apibūdinamas kaip
nevisuomeniškas, abejingas visuomeniniams santykiams ar kenkiantis
visuomenei asmuo, nesugebantis išreikšti savęs visuomenei priimtinais
būdais, nepakankamai dalyvaujantis socialiniame gyvenime, su menkais
socialiniais interesais, turintis menkavertiškumo jausmą. Toks vaikas
nesugeba ir nenori bendrauti bei bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis.
Asocialiu elgesiu pasižyminčius vaikus S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienė
apibūdina kaip agresyviai besielgiančius su žmonėmis ir gyvūnais,
gadinančius kitų asmenų nuosavybę, vagiliaujančius, šiurkščiai
pažeidžiančius nustatytą tvarką ir panašiai. ( Ignatavičienė S.,
Žukauskienė R., 1999)
Toks apibūdinimas beveik identiškas DSM – III – R pateikiamiems elgesio
sutrikimo požymiams. ( priedas Nr.1)
Deja, toks požiūris į problemišką vaiką, traktuojant jo veiklą kaip
nusikalstamą, neatskleidžia elgesio sutrikimo priežasčių, nenumatoma
kitokia korekcija, išskyrus bausmę. Pastaruoju metu plinta nuomonė, kad
bausmės negali pakoreguoti elgesio teigiama linkme. Gausėja tyrimų, kuriais
stengiamasi empiriškai pagrįsti šią nuomonę. Juose pastebima, kad bausmes
atlikę specialiose įstaigose žmonės ne tik nepasitaiso, bet ir perima kitų
bausmes atliekančiųjų negatyvią patirtį. Taip didėja atotrūkis tarp
nubaustųjų ir visuomenės, šiems praradus sugebėjimą adaptuotis.
Visuomenė, susidurdama su jos įprastas normas pažeidžiančiu reiškiniu,
dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. “TLK – 10 psichikos ir elgesio
sutrikimai: klinika ir diagnostika”, nors ir būdamas klinikiniu problemų
atpažinimo ir įvertinimo žinynu, vis tiktai išreiškia humanišką požiūrį į
žmogų, vaiką ir kartu siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenės
nuomonę. Čia elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimų
išraiška, yra išskiriami ir į juos iš esmės žiūrima kaip į reiškinį, kurį
galima paveikti gydymu ir korekcija.
Leidinyje “TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir
diagnostika”, visoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas”
siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ir
“susirgimas” vartojimu. Naudojant terminą “sutrikimas”, juo apibrėžiama
klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejų
varginą žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Taip yra išvengiama
stigmatizacijos ir etiketavimo, kas tik dar labiau pagilintų sutrikusio
elgesio vaikų ir paauglių problemas.
Šiame leidinyje elgesio sutrikimai (F91) apibūdinami “kaip
pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantis
elgesys.” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir
diagnostika., 1997). Pasiekęs aukščiausiąjį išraiškos tašką, toks elgesys
sutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėra
paprastas vaikiškas išdykavimas ir paauglio maištavimas. Taip pat yra
pažymima, kad pavieniai disocialūs ar nusikalstami poelgiai dar nėra
pagrindas diagnozuoti elgesio sutrikimą, kuriam yra būdingas ilgai
besitęsiantis elgesys.
Šiame leidinyje minima ir tai, kad elgesio sutrikimas dažnai yra
susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant ir nepatenkinamus
santykius šeimoje, ir nesėkmes mokykloje bei priklauso nuo lyties –
berniukams šis sutrikimas yra dažniau nustatomas (kaip ir hiperaktyvumas).
Beje, ribos su hiperaktyvumu nėra labai aiškios ir šie sutrikimai dažnai
persipina, o tuo tarpu, elgesio sutrikimų ir emocijų sutrikimų skirtumas
yra patikimai patvirtintas.
Elgesio sutrikimai (F91) TLK – 10 žinyne yra skiriami į šias
kategorijas:
• Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus
ar agresyvus elgesys (bet ne vien tik opozicinis, iššaukiantis,
griaunantis elgesys) yra visiškai arba beveik visiškai apribotas namų
aplinka ir/arba tarpusavio santykiais su šeimos nariais arba
artimaisiais namiškiais.
• Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) – apibūdinamas kaip
“nuolatinio disocialaus ar agresyvaus elgesio (atitinkančio F91
kriterijus ir apimančio ne vien tik opozicinį, iššaukiantį ir
griaunantį elgesį)” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika
ir diagnostika., 1997) derinys su žymiu ir įvairiapusiu individo
santykių su kitais vaikais sutrikimu.
• Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2). taikoma elgesio sutrikimams,
apimantiems disocialų ir agresyvų elgesį ir pasireiškiantiems asmenims,
kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę.
• Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3). Paprastai sutinkamas
tarp 9 – 10m. vaikų. Vyrauja iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis
elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių. Vyresniems
vaikams vartoti šią kategoriją reikėtų atsargiai. Ši kategorija
įtraukta į elgesio sutrikimus tam, kad atsispindėtų kasdienė klinikinė
praktika ir kad būtų galima pagerinti jaunesnio amžiaus vaikų sutrikimų
klasifikaciją.
• Kiti elgesio sutrikimai (F91.8).
• Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9). Tai liktinė kategorija, kuri
rekomenduojama vartoti tik sutrikimams, kurie neatitinka nė vieno iš
specifinių subtipų kriterijų, tačiau atitinka F91 kriterijus. (TLK – 10
psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997).
Egzistuoja ir dar vienas požiūris į elgesio sutrikimus – į šiuos vaikus
yra pažvelgiama kaip į ypatingus, specialiųjų poreikių vaikus. Šis požiūris
akcentuoja ugdymo specifiškumą skirtingoms vaikų kategorijoms ir įtraukia
elgesio sutrikimus į ypatingumų klasifikaciją.
Apibūdindami elgesio sutrikimus, leidinio “Socialinės reabilitacijos
organizaciniai aspektai” autoriai iškelia labai svarbią įvairiems
specialistams problemą, sakydami, kad nėra griežto, daugumos priimto
elgesio sutrikimų apibūdinimo. Beje, jie pamini ir tai, kad šių sutrikimų
grupė neretai vadinama “elgesio ir emocijų sutrikimais”. Tai iš tiesų
sukelia nemažai nesusipratimų tarp dirbančiųjų su įvairių elgesio problemų
turinčiais vaikais. Dažnas pedagogas, pastebėjęs problemišką moksleivį,
nežino, kaip konkrečiai jam padėti, kur nukreipti ir vadovaudamasis savo
asmenine patirtimi bei nuovoka bando pats spręsti kilusią problemą. Be to,
žmonės nežinodami apie elgesio problemų kilmę bei priežastis, linkę apie
sutrikusio elgesio vaikus galvoti kaip apie nepataisomus, “prarastus”
žmones. Tačiau dedant pastangas, galima tikėtis, kad pasikeis, nors ir
labai palengva, neigiama nuostata į elgesio sutrikimų turinčius vaikus, jie
nebebus taip besąlygiškai atstumiami visuomenės.
Ryškiausiai iš elgesio problemų tarpo išsiskiria keletas, kurias
labiausiai pastebi ir skirtingai vertina visuomenė: tai agresyvus elgesys,
netinkamas vaiko elgesys (mokykloje ar kitoje aplinkoje), hiperaktyvus
elgesys. Žinoma, tarp elgesio problemų pasireiškimo labai ryškiai
išsiskiria ir alkoholizmas, narkomanija ar nusikalstamas elgesys, tačiau
pastarieji pasireiškia kiek vėlesniame etape – jau kaip socialinės
problemos arba liga. Todėl plačiau šiame darbe bus aptariama arčiau
problemos pasireiškimo priežasčių esančios elgesio formos.
1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS
Ko gero daugiausiai apie netinkamą vaikų elgesį kalbama, jis
plačiausiai nagrinėjamas individualiojoje psichologijoje, kurios
pradininkas yra Alfredas Adleris, žymiausi atstovai – Rudolfas Dreikursas,
Francis X. Waltonas ir kiti. Didžiausias dėmesys šioje teorijoje kreipiamas
į vaiką, asmenį ir jo auklėjimą. Individualioji psichologija stengiasi ne
tiek pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra kitoks ir vienintelis, kiek
parodyti, kad kiekvieno žmogaus individualumą nulemia socialinis kontekstas
ir kaip tik jis formuoja individualybę. Kitas svarbus šios teorijos
teiginys – žmogus turi įgimtą sugebėjimą užmegzti kontaktą su kitu žmogumi
ir jaučiasi priklausąs žmonių bendrijai. Taigi, jis turi išmokti
bendradarbiauti su kitais. A.Adlerio teorija pabrėžia tikslo vaidmenį
žmogaus asmenybės struktūroje – žmogaus asmenybė yra kryptinga, tikslinga.
Kuo aiškiau suvokiamas tikslas, tuo labiau realizuojamos savo paties
galimybės. Pagrindinis žmogaus veiklos motyvas yra noras būti stipriam arba
galios troškimas. Šis stimulas yra įgimtas, ir jo dėka atsiranda noras
tobulėti, ką nors nuveikti. Nors patys individualiosios psichologijos
atstovai atvirai kalba apie tai, kad “šiuo metu dar nėra sukurtos teorijos,
kuria remiantis būtų galima visiškai suprasti žmogaus elgesį ir išspręsti
visas iškylančias problemas vaikų auklėjime” (Waltonas F. X., Powersas
R.L., 1999), tačiau galima nagrinėti vaiko elgesio priežastis kaip daugiau
ar mažiau sąmoningai pasirinktą elgesio būdą.
Netinkamas vaikų elgesys, nors iš pirmo žvilgsnio visada panašus, iš
tiesų yra labai skirtingas savo vidinėm charakteristikom.
Adleriečiai teigia, kad svarbiausias vaiko elgesio tikslas –
priklausymo poreikio patenkinimas. Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori
jaustis svarbūs, būti reikšmingais patiems sau ir juos supančiai aplinkai.
Kadangi žmogus nuo pat gimimo gyvena tarp kitų žmonių, priklauso
įvairioms
socialinėms grupėms, jis siekia surasti savo vietą tarp kitų. Kai žmogus
jaučiasi priklausąs, jis jaučiasi svarbiu ir reikalingu, taip patenkindamas
savo poreikį ir prisidėdamas prie grupės gerovės. Jei nepažeidžiamos
nusistovėjusios grupės, visuomenės normos, žmogus priima grupės keliamus
reikalavimus, jo požiūris į daugelį dalykų atitinka visuomenės požiūrį,
tokį žmogų ir jo orumą saugo aplinkiniai.
Tokios situacijos, kai vaikas negali patenkinti priklausymo poreikio,
nesijaučia grupės dalimi, lemia prastą jo savijautą, kurią norėdamas
pataisyti, vaikas elgiasi ne visada priimtinai. Taigi, blogas elgesys labai
priklauso nuo taip besielgiančio asmens savijautos. Dažniausiai toks
elgesys būdingas neįvertintiems, pasitikėjimą savimi praradusiems vaikams.
Apie mokyklos ir klasės svarbą kalba ir amerikiečių psichologės Amy Lew
ir Betty Lou Bettner, kurios teigia, kad “mokiniai gali patenkinti savo
priklausymo poreikį mokykloje tik tuomet, jei:
• Tiki, kad sugeba atlikti mokykloje pateikiamas užduotis;
• Jaučiasi susiję su mokytoju ir klasės draugais;
• Jaučiasi svarbūs ir galintys prasmingai dalyvauti grupės gyvenime”
(Beržinienė E., 2000)
Ir to yra siekiama visais jiems prieinamais būdais. Tada tampa labai
svarbu, ar vaikas, kuriam atrodo, kad jis elgiasi tinkamai, jausis
sugebantis, priklausomas ir svarbus. Jei vaikas taip nesijaučia, jis ims to
siekti kitaip – netinkamu elgesiu.
Adleriečių teorija taip pat teigia, kad vaikas pats pasirenka elgesio
būdą. Dažnai galima pastebėti, kad labai panašioje situacijoje, tik esant
skirtingoms aplinkybėms, tas pats vaikas elgiasi visai kitaip. Kol pats
vaikas nesuvoks, kad toks jo elgesys nėra tinkamas, jis jo nekeis.
Aplinkiniai negali priversti jo elgtis taip, kaip norėtų jie. Tačiau
aplinka ir sąlygos skatina tam tikrą elgesį. Šis skatinimas gali būti
priimamas arba atmetamas.
R. Dreikursas aprašė ir nagrinėjo keturis netinkamo elgesio tikslus:
1) dėmesio siekimas;
2) jėgos demonstravimas,
3) kerštas;
4) pasyvumas (atsiribojimas).1). Vaikas, kuris siekia dėmesio, elgiasi taip, kad būtinai būtų
pastebėtas ir jaučiasi blogai, kai niekas nekreipia į jį dėmesio. Ilgesnį
laiką nepastebėtas, jis nustoja jaustis priklausantis grupei. (Beržinienė
E., 2000). Toks vaikas tarsi sako: ”Aš nesu ypatingas, bet visgi sukeldamas
sumaištį neliksiu nepastebėtas ir pelnysiu stokojamą dėmesį”. Iš tiesų,
kiekvienam žmogui yra reikalingas dėmesys, tačiau kai kalbama apie
netinkamu elgesiu dėmesio siekiantį vaiką, turima omenyje, kad jis trokšta
papildomo dėmesio. (Beržinienė E., 2000). Jaunesni vaikai paprastai dėmesio
reikalauja iš mokytojo, vyresniems jau reikia platesnės auditorijos –
mokytojų, bendraamžių, kartais net visos mokyklos.
Padėti atpažinti netinkamo elgesio tikslus gali šie aspektai:
• Tipiškas vaiko elgesys;
• Vaiko atsakas į korekciją;
• Suaugusiųjų asmeninės reakcijos į netinkamą vaiko elgesį.
Taigi, koks yra vaiko, siekiančio dėmesio tikslo elgesys? Šie vaikai
paprastai būna triukšmingi, nenuilstantys, mėgstantys pasirodyti, būti
klounu, pataikaujantys, daug kalbantys, “hiperaktyvūs”.
Paprastai toks vaikas, gavęs pastabą nustoja netinkamai elgtis tik
trumpam, o tipiška suaugusiųjų reakcija – susierzinimas, jaučiamas
apmaudas, manoma, kad vaikas yra kenkėjas, įkyruolis, atimantis daug laiko.
2). Pagrindinis jėgą demonstruojančio vaiko tikslas – nugalėti,
siekimas vadovauti. Savo svarbą ir reikšmę grupėje šie vaikai parodo
nepaklusdami reikalavimams, įžūliai elgdamiesi, nesimokydami. Jie yra
agresyvūs, neigiantys, kovoja su autoritetais, dažnai meluoja, šaukia, kai
negali elgtis kaip nori. Jie tarsi sako: ”Aš gal ir nelaimėsiu, bet visgi
parodysiu žmonėms, kad jie negali manęs sustabdyti, negali priversti manęs
daryti taip, kaip nori jie”. Šių vaikų atsakas į jų elgesio korekciją – dar
blogesnis elgesys. Tokie vaikai suaugusiuose iššaukia labai stiprius
jausmus – pyktį, nusivylimą, netgi baimę. Suaugusysis gali jaustis
pralaimėjęs, sužlugdytas.
3). Paprastai keršto siekiantys vaikai yra brutalūs, įtūžę, šėlstantys,
pikti, užsidarę, žodžiais ir/ar veiksmais skriaudžiantys bendraamžius.
Pagrindinis jų elgesio motyvas – atsiteisti už patirtas tikras ar
įsivaizduotas skriaudas: “žmonės manimi nesirūpina, bet vis tik aš galiu
jiems atsilyginti tada, kai jaučiuos įžeistas”. Šių vaikų atsakas į
pastabas paprastai yra dar didesnė konfrontacija, dažniausiai tada siekiama
įskaudinti žmogų asmeniškai.
Suaugusieji šiais atvejais paprastai jaučiasi labai įžeisti, išgyvena
stiprų pyktį, gali galvoti, kad vaikas yra niekšiškas ir šlykštus.
Kerštaujantis vaikas netinkamai elgiasi pats norėdamas apsisaugoti nuo
skausmo. Dažnai jis gali jaustis įskaudintas savo tėvų, mokytojų ar
gyvenimo aplinkybių.
4). Pasyvus, norintis atsiriboti vaikas nieko neveikia, dažniausiai net
nebando nieko pradėti, susidūręs su pirma nesėkme, jis
pasiduoda,
izoliuojasi nuo kitų, yra uždaras. Tai dažniausiai tokie vaikai, kurie
“nekelia problemų” – švelnūs, nuolankūs, kuklūs: “Aš negaliu pateisinti
vilčių, bet vis tik, jei aš nieko neveiksiu, gal jie paliks mane ramybėje”.
Į pastabas atsako nesulaukiama, jie ir toliau nieko neveikia.
Suaugusieji, susidurdami su tokiu vaiku, jaučiasi bejėgiai, praradę
viltį, apie vaiką galvojama kaip apie svajotoją arba kvailį.
Šio, adlerietiško, požiūrio pagrindinis požymis – nedirektyvumas,
nesiekiama vaiką priversti pasikeisti, o kaip tik, padėti jam pačiam
suprasti save ir nebenaudoti netinkamo elgesio. Šios teorijos pateikia
labai konkrečią darbo su netinkamais elgesio tikslais metodiką, kuri bus
aptariama antrojoje šio darbo dalyje.
2. HIPERAKTYVUMASDauguma iš mūsų esame sutikę vaikų ar paauglių, kurie yra visa savo
esybe pasinėrę į nuolatinę veiklą, nebūtinai tikslingą, dažniausiai tai
tiesiog ko nors veikimas, nuolatinis judėjimas, Juos žmonėse dažnai vadina
“gyvu sidabru”, nenuoramomis, padaužomis. Jie dažnai apdovanojami ir kitais
epitetais, kartais net nelabai teigiamais. Svarbiausia, atskirti, kada tai
tiesiog judrus, gyvybingas vaikas, o kada tai yra gana dažnai pasitaikantis
elgesio sutrikimas – hiperaktyvumas.
Pirmiausia, prieš pradedant kalbėti apie hiperaktyvumo atsiradimo
priežastis, jo diagnozavimą, būtina paaiškinti šio termino reikšmę.
Jau pati žodžio sandara atskleidžia esminius šio sutrikimo požymius:
“hyper” (lot. k.) – labai didelis. Taigi, hiperaktyvumas – tai labai
didelis aktyvumas.
Štai kaip šį terminą aiškina psichologijos žodynas: “Hiperaktyvumas –
emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų
sistemos pažeidimų vaikų padidėjęs judrumas, neramumas. Tokie vaikai nuolat
imasi vis naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis.
Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas.” (Psichologijos žodynas. P.
103)
Laikantis tokio požiūrio, galima pastebėti tam tikrą neigiamą
nuostatą, išankstinį nusistatymą prieš vaikus, turinčius hiperaktyvumo
sutrikimą. Apie pačias hiperaktyvumo atsiradimo priežastis yra diskutuojama
dar iki šiol, egzistuoja skirtingos nuomonės, kiekviena turinti savo
šalininkų.
Hiperaktyvumas (su dėmesio sutrikimu, arba be jo) dažniausiai yra
diagnozuojamas medikų, remiantis TLK – 10 (tarptautinės ligų klasifikacijos
žinynas) arba DSM – III – R bei vaiko elgesio stebėjimais – interviu,
psichologiniu testavimu ir vaiko elgesio klasėje ar namuose aprašymais,
auklėtojų, mokytojų pranešimais. Beje, hiperaktyvumas su dėmesio trūkumo
sutrikimu priskiriamas specialiesiems poreikiams ir koreguojamas su
specialiojo pedagogo pagalba, papildomai lavinant vaiko dėmesingumą.
Hiperaktyvių vaikų (be dėmesio sutrikimo) elgesį koreguoja tėvai,
mokytojai, psichologai, sudarydami bendrą strategiją ir ją įgyvendindami.
Jei vaikui kyla socialinės adaptacijos problemų, į komandą įsijungia ir
socialinis pedagogas. Plačiau hiperaktyvių vaikų elgesio korekcija bus
aptariama metodinėje šio darbo dalyje.
Kaip jau buvo minėta, hiperaktyvumas dažniausiai yra diagnozuojamas
medikų, ne tik taikant specialias metodikas ir techniką, bet ir stebint tam
tikrų požymių pasireiškimus. TLK – 10 išskiriami pirminiai ir antriniai
simptomai, sutrikimas diagnozuojamas, kai būdingų požymių pasireiškimo
trukmė yra ne mažesnė kaip šeši mėnesiai, vaiko amžius – iki šešių,
septynių metų. Tenka pastebėti, kad mūsų šalyje šis sutrikimas yra
nustatomas neretai vėliau, vaikui jau pradėjus lankyti mokyklą, kai
atsiranda adaptacijos naujoje aplinkoje problemų.
Pirminiai simptomai:
• Nedėmesingumas;
• Impulsyvumas;
• Hiperaktyvumas;
• Motorinė – percepcinė disfunkcija;
Dviejų pirminių simptomų pasireiškimas ne vienoje situacijoje yra
būtinas.
Antriniai simptomai:
• Agresyvumas;
• Destruktyvumas;
• Žema savigarba;
• Blogi santykiai su bendraamžiais;
• Akademiniai sunkumai.
DSM – III – R yra pastaba: kriterijus tinkamas, jeigu nurodytas elgesys
yra daug dažnesnis negu daugumos to paties amžiaus vaikų. Sutrikimas
pripažįstamas, kai:
A. Trunka ilgiau nei šešis mėnesius ir pasireiškia mažiausiai aštuoni
iš toliau išvardinamų požymių ( požymiai vardinami mažėjančia tvarka pagal
diferenciacijos reikšmę):
1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje
(paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo
pojūčiais).
2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.
3. Lengvai išsiblaško nuo šalutinių dirgiklių.
4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ar pan.
5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.
6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar
nesugebėjimo suprasti) todėl, pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.
7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant.
8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos
Sunku žaisti tyliai.
10. Dažnai pernelyg daug kalba.
11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.
12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.
13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje,
namuose ( žaislus, pieštukus, knygas, užduotis, namų raktus).
14. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į galimas
pasekmes ( ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į
gatvę.
B. Sutrikimo pradžia – iki septynerių metų.
C. Neatitinka įvairiapusio vystymosi sutrikimo kriterijų.
Vaikams, kuriems pasireiškia DTHS (dėmesio trūkumo hiperaktyvumo
sutrikimas), kyla specifinių problemų šiose labai svarbiose gyvenimo
sferose:
Problemos asmeninėje sferoje:
• Negalėjimas kontroliuoti neišsenkančio aktyvumo;
• Netolygus fizinis augimas;
• Sunkumai su kūno įvaizdžiu;
• Kairės-dešinės painiojimas;
• Vizualinės problemos;
• Pseudoaklumas dėl nedėmesingumo;
• Koordinacijos sutrikimai;
• Didesnis masturbacijos poreikis.
Socialinės problemos:
• Problemos dėl savo emocijų ir elgesio kontroliavimo viešumoje;
• Netinkami bendravimo įgūdžiai;
• Draugų neturėjimas;