Vaiku elgesio problemos
2.33 (46.67%) 3 votes

Vaiku elgesio problemos

1121314151617181

TURINYSĮVADAS 1

I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA 3

1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS 7

2. HIPERAKTYVUMAS 10

3. AGRESYVUMAS 16

II. DARBO SU ELGESIO PROBLEMŲ TURINČIAIS VAIKAIS METODIKA 24

1. NETINKAMO ELGESIO BŪDŲ KOREKCIJA 24

2. DARBAS SU HIPERAKTYVIAIS VAIKAIS 26

2.1. Konkretaus atvejo analizė. 29

3. AGRESYVAUS ELGESIO KOREKCIJA 30

IŠVADOS 35

LITERATŪROS SĄRAŠAS 37

PRIEDAI 38

ĮVADAS

Vaikai ir paaugliai yra pati jautriausia visuomenės dalis. Dabartinėje

visuomenėje vykstantys pokyčiai labai ryškiai paveikia jaunąją kartą.

Bendros agresyvios tendencijos vyraujančios visuomenėje, didėjantis šeimų

nestabilumas bei kiti socialiniai procesai įtakoja augantį vaikų ir

paauglių agresyvumą, gausėjantį nusikalstančių nepilnamečių skaičių,

dažnėjantį visuomenės normų pažeidinėjimą.

Elgesio problemos pasireiškiančios ankstyvoje vaikystėje, yra

pastebimos tik artimiausioje aplinkoje. Laikui bėgant, jeigu joms

neužkertamas kelias arba jos nekoreguojamos, turi tendenciją sunkėti,

gilėti ir plisti į tolimesnę aplinką. T.y. kitame etape, pasunkėjusios ir

pagilėjusios jos pasireiškia agresijos, autoagresijos aktais, nusikalstama

veikla, asocialiu elgesiu mokykloje, draugu rate ar paauglių referentinėje

grupėje, dar vėliau – bendruomenėje ir pagaliau visoje visuomenėje. Taigi,

problemiškas vaikas palengva tampa delinkventu ir galiausiai mes apie jį

perskaitome nusikalstamumo suvestinėse.

Gausėjantis vadinamųjų probleminių vaikų skaičius, pats savaime

reikalauja didesnio dėmesio atkreipimo į šią problemą.

Vaikų elgesio problemų, sutrikimų teorinis nagrinėjimas yra būtinas dėl

to, kad būtų kuo plačiau šviečiami ne tik pačios artimiausios aplinkos

nariai, mokyklos bendruomenė, bet ir visa visuomenė, kad būtų galima laiku

atpažinti, įvardinti esamą problemą ir suteikti reikiamą pagalbą ir

numatyti bendrąją prevenciją.

Darbo objektas – vaikų ir paauglių elgesio sutrikimai bei jų

pasireiškimas mokyklinėje aplinkoje.

Darbo tikslas – atskleisti elgesio sutrikimo, kaip reiškinio,

priežastis, kilmę, apžvelgti šį reiškinį skirtingų teorijų požiūriu.

Uždaviniai:

• išanalizuoti esamą literatūrą;

• išanalizuoti reiškinį;

• apžvelgti dažniausiai mokyklos aplinkoje pasireiškiančias netinkamo

elgesio formas;

• pateikti metodines rekomendacijas, naudotinas dirbant su elgesio

problemų turinčiais vaikais.

Metodai:

• Literatūros analizė;

• Kitų autorių atliktų tyrimų analizė.

• Konkretaus atvejo analizė.

Šis darbas susideda iš dviejų dalių, kurias sudaro po tris skyrius.

Viename iš šių skyrių yra pateikiama konkretaus atvejo analizė. Pirmojoje

dalyje yra apžvelgiama bendra elgesio sutrikimų samprata, smulkiau

analizuojami kai kurie netinkamo elgesio pasireiškimo būdai, kurie

dažniausiai yra pastebimi mokyklos aplinkoje ir būdingi vaiko bei paauglio

amžiui.

Antrojoje dalyje pateikiamos metodinės rekomendacijos netinkamo elgesio

korekcijai.

Be to, darbas prasideda įvadu, pabaigoje pateikiamos išvados. Prieduose

pateikiamos konkrečios strategijos darbui su hiperaktyviais vaikais,

konkretaus atvejo schema, agresijos rūšių lentelė bei DSM – III – R

kriterijai elgesio sutrikimui nustatyti.Šiame darbe vartojamos pagrindinės sąvokos:

Elgesio sutrikimas – tai “nuolatinis, pastovus elgesio modelis, kai

pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės ir svarbiausios atitinkančios

žmogaus amžių socialinės normos arba taisyklės. Šis elgesio modelis

tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek mokykloje, su bendraamžiais bei

bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)

Rizikos grupės vaikai – beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose,

nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria

psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvūs ir

bendraamžių atstumti vaikai bei vaikai, kurie jau yra padarę smulkių

prasižengimų arba nusikaltimų. ( Ignatavičienė S., Žukauskienė R., 1999).

Delinkventai – tai vaikai, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų

arba nusikaltimų.

Stigmatizavimas – individo priskyrimas nepageidaujamai visuomenės

grupei, didinantis individo socialinę atskirtį.

Hiperaktyvumas – dažnai pasitaikantis elgesio sutrikimas,

pasireiškiantis dideliu aktyvumu, padidėjusiu judrumu, nesugebėjimu

sukaupti dėmesio.

Agresija – tai priešiškas elgesys, kuriam būdinga įžūlus pranašumo

demonstravimas ar net jėgos naudojimas kito žmogaus, žmonių grupės

atžvilgiu. (Psichologijos žodynas., 1993)

Frustracija – tai emocinė organizmo reakcija į motyvuotą, kryptingą

siekį patenkinti poreikį, kai jis yra blokuojamas.

I. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ ELGESIO SUTRIKIMŲ SAMPRATA

Vienokias ar kitokias elgesio normas pažeidžiantys vaikai ir paaugliai

vertinami ir vadinami labai įvairiai – delinkventais, rizikos grupių

vaikais, problemiškais
vaikais arba vaikais, turinčiais elgesio sutrikimų.

Elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami klinikiniu požiūriu, remiantis

DSM – III – R kriterijais, atsižvelgiant į etiologiją, tačiau neteikiant

pirmenybės nei biologiniams, nei psichosocialiniams ar sociokultūriniams

faktoriams kaip nenormalaus elgesio pirminėms priežastims. Jerome M.

Sattler knygoje “Vaiko įvertinimas” (“Assessment of Children”), kuri yra

skirta individo įvertinimui, jo problemoms nustatyti, aptariamos vaiko

sunkumų įvertinimo metodikos dažniausiai remiantis DSM – III – R

kriterijais, pateikiama ir bendra elgesio sutrikimų apžvalga.

Taigi, esminis elgesio sutrikimo klasifikavimo požymis yra “nuolatinis,

pastovus elgesio modelis, kai pažeidžiamos pagrindinės kitų žmonių teisės

ir svarbiausios atitinkančios žmogaus amžių socialinės normos arba

taisyklės. Šis elgesio modelis tipiškai pasireiškia tiek namie, tiek

mokykloje, su bendraamžiais bei bendruomenėje.” (Sattler. J. M., 1992)

Lietuviško leidinio “Socialinės reabilitacijos organizaciniai

aspektai”, kuris nėra sistemingas socialinės reabilitacijos vadovėlis,

tačiau priskiria elgesio problemų sprendimą specialaus ugdymo sričiai,

autoriai pateikia labai apibendrintą elgesio sutrikimo apibūdinimą. Tai yra

santykinai pastovus, išsiskiriantis, nelauktas nukrypimas nuo elgesio,

traktuojamo kaip normalaus. Taip pat pastebima, kad elgesio ir emocijų

sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai.

Šioje knygoje pateikiamas toks orientacinis skirstymas:

1. eksteriorizuota agresija;

2. interiorizuota agresija;

3. motyvacijų sutrikimai;

4. alkoholizmas ir narkomanija;

5. depresija;

6. nerimas;

7. valios ir kontrolės sutrikimai;

8. delinkventiškas elgesys;

9. hiperaktyvumas;

10. kiti elgesio sutrikimai;

Nors, kaip jau buvo minėta, elgesio ir emocijų sutrikimų priežastis

nėra intelekto sutrikimai, tačiau pastebima ir tai, kad vaikų su elgesio

sutrikimais (arba delinkventų) IQ vidutiniškai 8 punktais žemesnis už

nedelinkventų; šis santykis nepriklausomas nuo socioekonominio statuso

poveikio (Moffitt, Gabrielli, Mednick ir Shulsinger, 1981). Tarp

delinkventų daugiau yra su žemesniu nei vidutiniu IQ ir mažiau su

aukštesniu nei vidutiniu IQ. Nors šių pastebėjimų priežastys ir neaiškios,

gali būti, kad protingesniems delinkventams pavyksta išlikti

neatpažintiems, jie mažiau nusikalsta arba jie rečiau patraukiami

baudžiamojo atsakomybėn, jiems rečiau iškeliamos baudžiamosios bylos.

Ir vis tik, tyrimais nustatyta, kad protingesnieji delinkventai

pasižymi tokiomis pačiomis kriminologinėmis, mokslumo ir socialinėmis

savybėmis kaip ir kiti delinkventai. Vis tik jie rečiau patenka teisminėn

jaunimo įskaiton, teismai su jais palankiau elgiasi ir dažniau į teismus

patenka kaip turintys emocinių sutrikimų (Gath ir Tennet, 1972). Tai, kad

jų yra palyginus mažai, gali būti jiems suteikto diferencinio imuniteto

rezultatas, nes jie priklauso aukštesnei socialinei klasei arba yra

aukštesnio intelekto. Įdomu, kad aukšto intelekto delinkventų mokymosi

rezultatai mažiau patenkinami nei nedelinkventų. Nėra ištirta, kaip

delinkventų intelekto lygis siejasi su jų reakcija į gydymą (angl.

treatment). Recidyviškumas nesusijęs su intelekto lygiu (Tennett ir Gath,

1975).

Delinkventai turi mažiau adekvačius neuropsichologinius sugebėjimus nei

nedelinkventai, tai matosi iš jų prastai atliktų neuropsichologinių testų

(Berman ir Siegal,1976; Yeudall,1979). Intriguoja hipotezė, kad kai kurie

žmonės gali tapti delinkventais nuolatos patiriamų nesėkmių sukeltų

adaptyvių sugebėjimų, taip reikalingų sėkmei patirti mūsų visuomenėje,

trūkumų pasėkoje.

Įvertinant vaikus, kurie gali turėti elgesio sutrikimų, naudojamas

psichologinių testų rinkinys. Jis panašus į tą, kuris naudojamas įvertinant

mokymosi sunkumus ir turi apimti intelekto, asmenybės, vizualinių –

motorinių gebėjimų ir akademinių pasiekimų duomenis. Taip pat tuo tikslu

patariama naudoti kelis metodus: interviu, stebėjimus ir elgesio pokyčių

užrašus (Sattler J.M., 1992).

Taip pat elgesio sutrikimai gali būti nagrinėjami socialiniu požiūriu.

Labai dažnai netinkamai besielgiantys vaikai yra priskiriami vadinamosioms

rizikos grupėms. Autorės Sigita Ignatavičienė ir Rita Žukauskienė,

remdamosi užsienio ir savo darbo patirtimi, rizikos grupės vaikams

priskiria beglobius (gatvės) vaikus, asocialiose, nedarniose arba nepilnose

šeimose gyvenančius vaikus, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę

arba seksualinę prievartą, taip pat depresyvius ir bendraamžių atstumtus

vaikus bei vaikus, kurie jau yra padarę smulkių prasižengimų arba

nusikaltimų.

Gatvės vaikais autorės vadina tris skirtingas vaikų grupes, pagal

UNICEF pripažįstamą klasifikaciją. Pirmajai grupei priskiriami vaikai,

kurie gyvena gatvėje, bet palaiko pastovius ryšius su savo šeima – tokie

vaikai gali būti vadinami “vaikais gatvėje”.
Antrai grupei priklauso tie

vaikai, kurie ir gyvena, ir dirba gatvėje – tai “vaikai iš gatvės”.

Kontaktą su šeima šie vaikai palaiko nereguliariai, jei ir egzistuoja

ryšiai su šeima, vaikai juos vertina negatyviai. Trečiajai grupei priklauso

apleisti ar patyrę prievartą, smurtą vaikai. Su tėvais jie nepalaiko jokių

ryšių, gyvena savarankiškai.

Rizikos grupės vaikams priskiriami ir vadinamieji asocialūs vaikai. S.

Ignatavičienė ir R. Žukauskienė pateikia tokį asocialaus vaiko apibūdinimą

– asocialiu laikomas toks vaikas, kurio elgesys neatitinka visuomenėje

nusistovėjusių elgesio normų ir traktuojamas kaip baustina veikla,

nusikaltimas. Pagrindiniai tokio elgesio bruožai – agresyvumas,

nesąžiningumas ir amoralumas. Asocialus vaikas čia apibūdinamas kaip

nevisuomeniškas, abejingas visuomeniniams santykiams ar kenkiantis

visuomenei asmuo, nesugebantis išreikšti savęs visuomenei priimtinais

būdais, nepakankamai dalyvaujantis socialiniame gyvenime, su menkais

socialiniais interesais, turintis menkavertiškumo jausmą. Toks vaikas

nesugeba ir nenori bendrauti bei bendradarbiauti su aplinkiniais žmonėmis.

Asocialiu elgesiu pasižyminčius vaikus S. Ignatavičienė ir R. Žukauskienė

apibūdina kaip agresyviai besielgiančius su žmonėmis ir gyvūnais,

gadinančius kitų asmenų nuosavybę, vagiliaujančius, šiurkščiai

pažeidžiančius nustatytą tvarką ir panašiai. ( Ignatavičienė S.,

Žukauskienė R., 1999)

Toks apibūdinimas beveik identiškas DSM – III – R pateikiamiems elgesio

sutrikimo požymiams. ( priedas Nr.1)

Deja, toks požiūris į problemišką vaiką, traktuojant jo veiklą kaip

nusikalstamą, neatskleidžia elgesio sutrikimo priežasčių, nenumatoma

kitokia korekcija, išskyrus bausmę. Pastaruoju metu plinta nuomonė, kad

bausmės negali pakoreguoti elgesio teigiama linkme. Gausėja tyrimų, kuriais

stengiamasi empiriškai pagrįsti šią nuomonę. Juose pastebima, kad bausmes

atlikę specialiose įstaigose žmonės ne tik nepasitaiso, bet ir perima kitų

bausmes atliekančiųjų negatyvią patirtį. Taip didėja atotrūkis tarp

nubaustųjų ir visuomenės, šiems praradus sugebėjimą adaptuotis.

Visuomenė, susidurdama su jos įprastas normas pažeidžiančiu reiškiniu,

dažniausiai linkusi vertinti jį neigiamai. “TLK – 10 psichikos ir elgesio

sutrikimai: klinika ir diagnostika”, nors ir būdamas klinikiniu problemų

atpažinimo ir įvertinimo žinynu, vis tiktai išreiškia humanišką požiūrį į

žmogų, vaiką ir kartu siekia formuoti ne tokią kategorišką visuomenės

nuomonę. Čia elgesio sutrikimai, nors ir galintys būti psichikos sutrikimų

išraiška, yra išskiriami ir į juos iš esmės žiūrima kaip į reiškinį, kurį

galima paveikti gydymu ir korekcija.

Leidinyje “TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir

diagnostika”, visoje klasifikacijoje vartojamas terminas “sutrikimas”

siekiant išvengti dar didesnių problemų, susijusių su terminų “liga” ir

“susirgimas” vartojimu. Naudojant terminą “sutrikimas”, juo apibrėžiama

klinikinių simptomų grupė ar elgesio pakitimai, kurie daugumoje atvejų

varginą žmogų arba blogina asmenybės funkcionavimą. Taip yra išvengiama

stigmatizacijos ir etiketavimo, kas tik dar labiau pagilintų sutrikusio

elgesio vaikų ir paauglių problemas.

Šiame leidinyje elgesio sutrikimai (F91) apibūdinami “kaip

pasikartojantis ir nuolatinis disocialus, agresyvus ir iššaukiantis

elgesys.” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir

diagnostika., 1997). Pasiekęs aukščiausiąjį išraiškos tašką, toks elgesys

sutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėra

paprastas vaikiškas išdykavimas ir paauglio maištavimas. Taip pat yra

pažymima, kad pavieniai disocialūs ar nusikalstami poelgiai dar nėra

pagrindas diagnozuoti elgesio sutrikimą, kuriam yra būdingas ilgai

besitęsiantis elgesys.

Šiame leidinyje minima ir tai, kad elgesio sutrikimas dažnai yra

susijęs su nepalankia psichosocialine aplinka, įskaitant ir nepatenkinamus

santykius šeimoje, ir nesėkmes mokykloje bei priklauso nuo lyties –

berniukams šis sutrikimas yra dažniau nustatomas (kaip ir hiperaktyvumas).

Beje, ribos su hiperaktyvumu nėra labai aiškios ir šie sutrikimai dažnai

persipina, o tuo tarpu, elgesio sutrikimų ir emocijų sutrikimų skirtumas

yra patikimai patvirtintas.

Elgesio sutrikimai (F91) TLK – 10 žinyne yra skiriami į šias

kategorijas:

• Elgesio sutrikimas, pasireiškiantis tik šeimoje (F91.0), kai disocialus

ar agresyvus elgesys (bet ne vien tik opozicinis, iššaukiantis,

griaunantis elgesys) yra visiškai arba beveik visiškai apribotas namų

aplinka ir/arba tarpusavio santykiais su šeimos nariais arba

artimaisiais namiškiais.

• Nesocializuotas elgesio sutrikimas (F91.1) – apibūdinamas kaip

“nuolatinio disocialaus ar agresyvaus elgesio (atitinkančio F91

kriterijus ir apimančio ne vien tik opozicinį, iššaukiantį ir

griaunantį elgesį)” (TLK – 10 psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika

ir diagnostika., 1997) derinys su žymiu ir įvairiapusiu individo

santykių su kitais vaikais sutrikimu.

• Socializuotas elgesio sutrikimas (F91.2). taikoma elgesio sutrikimams,

apimantiems disocialų ir agresyvų elgesį ir pasireiškiantiems asmenims,

kurie paprastai yra sėkmingai įsijungę į bendraamžių grupę.

• Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas (F91.3). Paprastai sutinkamas

tarp 9 – 10m. vaikų. Vyrauja iššaukiantis, nepaklusnus, provokuojantis

elgesys, tačiau nėra žymių disocialių ar agresyvių poelgių. Vyresniems

vaikams vartoti šią kategoriją reikėtų atsargiai. Ši kategorija

įtraukta į elgesio sutrikimus tam, kad atsispindėtų kasdienė klinikinė

praktika ir kad būtų galima pagerinti jaunesnio amžiaus vaikų sutrikimų

klasifikaciją.

• Kiti elgesio sutrikimai (F91.8).

• Nepatikslintas elgesio sutrikimas (F91.9). Tai liktinė kategorija, kuri

rekomenduojama vartoti tik sutrikimams, kurie neatitinka nė vieno iš

specifinių subtipų kriterijų, tačiau atitinka F91 kriterijus. (TLK – 10

psichikos ir elgesio sutrikimai: klinika ir diagnostika., 1997).

Egzistuoja ir dar vienas požiūris į elgesio sutrikimus – į šiuos vaikus

yra pažvelgiama kaip į ypatingus, specialiųjų poreikių vaikus. Šis požiūris

akcentuoja ugdymo specifiškumą skirtingoms vaikų kategorijoms ir įtraukia

elgesio sutrikimus į ypatingumų klasifikaciją.

Apibūdindami elgesio sutrikimus, leidinio “Socialinės reabilitacijos

organizaciniai aspektai” autoriai iškelia labai svarbią įvairiems

specialistams problemą, sakydami, kad nėra griežto, daugumos priimto

elgesio sutrikimų apibūdinimo. Beje, jie pamini ir tai, kad šių sutrikimų

grupė neretai vadinama “elgesio ir emocijų sutrikimais”. Tai iš tiesų

sukelia nemažai nesusipratimų tarp dirbančiųjų su įvairių elgesio problemų

turinčiais vaikais. Dažnas pedagogas, pastebėjęs problemišką moksleivį,

nežino, kaip konkrečiai jam padėti, kur nukreipti ir vadovaudamasis savo

asmenine patirtimi bei nuovoka bando pats spręsti kilusią problemą. Be to,

žmonės nežinodami apie elgesio problemų kilmę bei priežastis, linkę apie

sutrikusio elgesio vaikus galvoti kaip apie nepataisomus, “prarastus”

žmones. Tačiau dedant pastangas, galima tikėtis, kad pasikeis, nors ir

labai palengva, neigiama nuostata į elgesio sutrikimų turinčius vaikus, jie

nebebus taip besąlygiškai atstumiami visuomenės.

Ryškiausiai iš elgesio problemų tarpo išsiskiria keletas, kurias

labiausiai pastebi ir skirtingai vertina visuomenė: tai agresyvus elgesys,

netinkamas vaiko elgesys (mokykloje ar kitoje aplinkoje), hiperaktyvus

elgesys. Žinoma, tarp elgesio problemų pasireiškimo labai ryškiai

išsiskiria ir alkoholizmas, narkomanija ar nusikalstamas elgesys, tačiau

pastarieji pasireiškia kiek vėlesniame etape – jau kaip socialinės

problemos arba liga. Todėl plačiau šiame darbe bus aptariama arčiau

problemos pasireiškimo priežasčių esančios elgesio formos.

1. NETINKAMAS VAIKO ELGESYS

Ko gero daugiausiai apie netinkamą vaikų elgesį kalbama, jis

plačiausiai nagrinėjamas individualiojoje psichologijoje, kurios

pradininkas yra Alfredas Adleris, žymiausi atstovai – Rudolfas Dreikursas,

Francis X. Waltonas ir kiti. Didžiausias dėmesys šioje teorijoje kreipiamas

į vaiką, asmenį ir jo auklėjimą. Individualioji psichologija stengiasi ne

tiek pabrėžti, kad kiekvienas žmogus yra kitoks ir vienintelis, kiek

parodyti, kad kiekvieno žmogaus individualumą nulemia socialinis kontekstas

ir kaip tik jis formuoja individualybę. Kitas svarbus šios teorijos

teiginys – žmogus turi įgimtą sugebėjimą užmegzti kontaktą su kitu žmogumi

ir jaučiasi priklausąs žmonių bendrijai. Taigi, jis turi išmokti

bendradarbiauti su kitais. A.Adlerio teorija pabrėžia tikslo vaidmenį

žmogaus asmenybės struktūroje – žmogaus asmenybė yra kryptinga, tikslinga.

Kuo aiškiau suvokiamas tikslas, tuo labiau realizuojamos savo paties

galimybės. Pagrindinis žmogaus veiklos motyvas yra noras būti stipriam arba

galios troškimas. Šis stimulas yra įgimtas, ir jo dėka atsiranda noras

tobulėti, ką nors nuveikti. Nors patys individualiosios psichologijos

atstovai atvirai kalba apie tai, kad “šiuo metu dar nėra sukurtos teorijos,

kuria remiantis būtų galima visiškai suprasti žmogaus elgesį ir išspręsti

visas iškylančias problemas vaikų auklėjime” (Waltonas F. X., Powersas

R.L., 1999), tačiau galima nagrinėti vaiko elgesio priežastis kaip daugiau

ar mažiau sąmoningai pasirinktą elgesio būdą.

Netinkamas vaikų elgesys, nors iš pirmo žvilgsnio visada panašus, iš

tiesų yra labai skirtingas savo vidinėm charakteristikom.

Adleriečiai teigia, kad svarbiausias vaiko elgesio tikslas –

priklausymo poreikio patenkinimas. Vaikai, kaip ir suaugusieji, nori

jaustis svarbūs, būti reikšmingais patiems sau ir juos supančiai aplinkai.

Kadangi žmogus nuo pat gimimo gyvena tarp kitų žmonių, priklauso
įvairioms

socialinėms grupėms, jis siekia surasti savo vietą tarp kitų. Kai žmogus

jaučiasi priklausąs, jis jaučiasi svarbiu ir reikalingu, taip patenkindamas

savo poreikį ir prisidėdamas prie grupės gerovės. Jei nepažeidžiamos

nusistovėjusios grupės, visuomenės normos, žmogus priima grupės keliamus

reikalavimus, jo požiūris į daugelį dalykų atitinka visuomenės požiūrį,

tokį žmogų ir jo orumą saugo aplinkiniai.

Tokios situacijos, kai vaikas negali patenkinti priklausymo poreikio,

nesijaučia grupės dalimi, lemia prastą jo savijautą, kurią norėdamas

pataisyti, vaikas elgiasi ne visada priimtinai. Taigi, blogas elgesys labai

priklauso nuo taip besielgiančio asmens savijautos. Dažniausiai toks

elgesys būdingas neįvertintiems, pasitikėjimą savimi praradusiems vaikams.

Apie mokyklos ir klasės svarbą kalba ir amerikiečių psichologės Amy Lew

ir Betty Lou Bettner, kurios teigia, kad “mokiniai gali patenkinti savo

priklausymo poreikį mokykloje tik tuomet, jei:

• Tiki, kad sugeba atlikti mokykloje pateikiamas užduotis;

• Jaučiasi susiję su mokytoju ir klasės draugais;

• Jaučiasi svarbūs ir galintys prasmingai dalyvauti grupės gyvenime”

(Beržinienė E., 2000)

Ir to yra siekiama visais jiems prieinamais būdais. Tada tampa labai

svarbu, ar vaikas, kuriam atrodo, kad jis elgiasi tinkamai, jausis

sugebantis, priklausomas ir svarbus. Jei vaikas taip nesijaučia, jis ims to

siekti kitaip – netinkamu elgesiu.

Adleriečių teorija taip pat teigia, kad vaikas pats pasirenka elgesio

būdą. Dažnai galima pastebėti, kad labai panašioje situacijoje, tik esant

skirtingoms aplinkybėms, tas pats vaikas elgiasi visai kitaip. Kol pats

vaikas nesuvoks, kad toks jo elgesys nėra tinkamas, jis jo nekeis.

Aplinkiniai negali priversti jo elgtis taip, kaip norėtų jie. Tačiau

aplinka ir sąlygos skatina tam tikrą elgesį. Šis skatinimas gali būti

priimamas arba atmetamas.

R. Dreikursas aprašė ir nagrinėjo keturis netinkamo elgesio tikslus:

1) dėmesio siekimas;

2) jėgos demonstravimas,

3) kerštas;

4) pasyvumas (atsiribojimas).1). Vaikas, kuris siekia dėmesio, elgiasi taip, kad būtinai būtų

pastebėtas ir jaučiasi blogai, kai niekas nekreipia į jį dėmesio. Ilgesnį

laiką nepastebėtas, jis nustoja jaustis priklausantis grupei. (Beržinienė

E., 2000). Toks vaikas tarsi sako: ”Aš nesu ypatingas, bet visgi sukeldamas

sumaištį neliksiu nepastebėtas ir pelnysiu stokojamą dėmesį”. Iš tiesų,

kiekvienam žmogui yra reikalingas dėmesys, tačiau kai kalbama apie

netinkamu elgesiu dėmesio siekiantį vaiką, turima omenyje, kad jis trokšta

papildomo dėmesio. (Beržinienė E., 2000). Jaunesni vaikai paprastai dėmesio

reikalauja iš mokytojo, vyresniems jau reikia platesnės auditorijos –

mokytojų, bendraamžių, kartais net visos mokyklos.

Padėti atpažinti netinkamo elgesio tikslus gali šie aspektai:

• Tipiškas vaiko elgesys;

• Vaiko atsakas į korekciją;

• Suaugusiųjų asmeninės reakcijos į netinkamą vaiko elgesį.

Taigi, koks yra vaiko, siekiančio dėmesio tikslo elgesys? Šie vaikai

paprastai būna triukšmingi, nenuilstantys, mėgstantys pasirodyti, būti

klounu, pataikaujantys, daug kalbantys, “hiperaktyvūs”.

Paprastai toks vaikas, gavęs pastabą nustoja netinkamai elgtis tik

trumpam, o tipiška suaugusiųjų reakcija – susierzinimas, jaučiamas

apmaudas, manoma, kad vaikas yra kenkėjas, įkyruolis, atimantis daug laiko.

2). Pagrindinis jėgą demonstruojančio vaiko tikslas – nugalėti,

siekimas vadovauti. Savo svarbą ir reikšmę grupėje šie vaikai parodo

nepaklusdami reikalavimams, įžūliai elgdamiesi, nesimokydami. Jie yra

agresyvūs, neigiantys, kovoja su autoritetais, dažnai meluoja, šaukia, kai

negali elgtis kaip nori. Jie tarsi sako: ”Aš gal ir nelaimėsiu, bet visgi

parodysiu žmonėms, kad jie negali manęs sustabdyti, negali priversti manęs

daryti taip, kaip nori jie”. Šių vaikų atsakas į jų elgesio korekciją – dar

blogesnis elgesys. Tokie vaikai suaugusiuose iššaukia labai stiprius

jausmus – pyktį, nusivylimą, netgi baimę. Suaugusysis gali jaustis

pralaimėjęs, sužlugdytas.

3). Paprastai keršto siekiantys vaikai yra brutalūs, įtūžę, šėlstantys,

pikti, užsidarę, žodžiais ir/ar veiksmais skriaudžiantys bendraamžius.

Pagrindinis jų elgesio motyvas – atsiteisti už patirtas tikras ar

įsivaizduotas skriaudas: “žmonės manimi nesirūpina, bet vis tik aš galiu

jiems atsilyginti tada, kai jaučiuos įžeistas”. Šių vaikų atsakas į

pastabas paprastai yra dar didesnė konfrontacija, dažniausiai tada siekiama

įskaudinti žmogų asmeniškai.

Suaugusieji šiais atvejais paprastai jaučiasi labai įžeisti, išgyvena

stiprų pyktį, gali galvoti, kad vaikas yra niekšiškas ir šlykštus.

Kerštaujantis vaikas netinkamai elgiasi pats norėdamas apsisaugoti nuo

skausmo. Dažnai jis gali jaustis įskaudintas savo tėvų, mokytojų ar

gyvenimo aplinkybių.

4). Pasyvus, norintis atsiriboti vaikas nieko neveikia, dažniausiai net

nebando nieko pradėti, susidūręs su pirma nesėkme, jis
pasiduoda,

izoliuojasi nuo kitų, yra uždaras. Tai dažniausiai tokie vaikai, kurie

“nekelia problemų” – švelnūs, nuolankūs, kuklūs: “Aš negaliu pateisinti

vilčių, bet vis tik, jei aš nieko neveiksiu, gal jie paliks mane ramybėje”.

Į pastabas atsako nesulaukiama, jie ir toliau nieko neveikia.

Suaugusieji, susidurdami su tokiu vaiku, jaučiasi bejėgiai, praradę

viltį, apie vaiką galvojama kaip apie svajotoją arba kvailį.

Šio, adlerietiško, požiūrio pagrindinis požymis – nedirektyvumas,

nesiekiama vaiką priversti pasikeisti, o kaip tik, padėti jam pačiam

suprasti save ir nebenaudoti netinkamo elgesio. Šios teorijos pateikia

labai konkrečią darbo su netinkamais elgesio tikslais metodiką, kuri bus

aptariama antrojoje šio darbo dalyje.

2. HIPERAKTYVUMASDauguma iš mūsų esame sutikę vaikų ar paauglių, kurie yra visa savo

esybe pasinėrę į nuolatinę veiklą, nebūtinai tikslingą, dažniausiai tai

tiesiog ko nors veikimas, nuolatinis judėjimas, Juos žmonėse dažnai vadina

“gyvu sidabru”, nenuoramomis, padaužomis. Jie dažnai apdovanojami ir kitais

epitetais, kartais net nelabai teigiamais. Svarbiausia, atskirti, kada tai

tiesiog judrus, gyvybingas vaikas, o kada tai yra gana dažnai pasitaikantis

elgesio sutrikimas – hiperaktyvumas.

Pirmiausia, prieš pradedant kalbėti apie hiperaktyvumo atsiradimo

priežastis, jo diagnozavimą, būtina paaiškinti šio termino reikšmę.

Jau pati žodžio sandara atskleidžia esminius šio sutrikimo požymius:

“hyper” (lot. k.) – labai didelis. Taigi, hiperaktyvumas – tai labai

didelis aktyvumas.

Štai kaip šį terminą aiškina psichologijos žodynas: “Hiperaktyvumas –

emociškai sutrikusių, protiškai atsilikusių arba turinčių centrinės nervų

sistemos pažeidimų vaikų padidėjęs judrumas, neramumas. Tokie vaikai nuolat

imasi vis naujos veiklos, yra neatidūs, blogai miega, jiems sunku mokytis.

Hiperaktyvus elgesys paprastai būna tikslingas.” (Psichologijos žodynas. P.

103)

Laikantis tokio požiūrio, galima pastebėti tam tikrą neigiamą

nuostatą, išankstinį nusistatymą prieš vaikus, turinčius hiperaktyvumo

sutrikimą. Apie pačias hiperaktyvumo atsiradimo priežastis yra diskutuojama

dar iki šiol, egzistuoja skirtingos nuomonės, kiekviena turinti savo

šalininkų.

Hiperaktyvumas (su dėmesio sutrikimu, arba be jo) dažniausiai yra

diagnozuojamas medikų, remiantis TLK – 10 (tarptautinės ligų klasifikacijos

žinynas) arba DSM – III – R bei vaiko elgesio stebėjimais – interviu,

psichologiniu testavimu ir vaiko elgesio klasėje ar namuose aprašymais,

auklėtojų, mokytojų pranešimais. Beje, hiperaktyvumas su dėmesio trūkumo

sutrikimu priskiriamas specialiesiems poreikiams ir koreguojamas su

specialiojo pedagogo pagalba, papildomai lavinant vaiko dėmesingumą.

Hiperaktyvių vaikų (be dėmesio sutrikimo) elgesį koreguoja tėvai,

mokytojai, psichologai, sudarydami bendrą strategiją ir ją įgyvendindami.

Jei vaikui kyla socialinės adaptacijos problemų, į komandą įsijungia ir

socialinis pedagogas. Plačiau hiperaktyvių vaikų elgesio korekcija bus

aptariama metodinėje šio darbo dalyje.

Kaip jau buvo minėta, hiperaktyvumas dažniausiai yra diagnozuojamas

medikų, ne tik taikant specialias metodikas ir techniką, bet ir stebint tam

tikrų požymių pasireiškimus. TLK – 10 išskiriami pirminiai ir antriniai

simptomai, sutrikimas diagnozuojamas, kai būdingų požymių pasireiškimo

trukmė yra ne mažesnė kaip šeši mėnesiai, vaiko amžius – iki šešių,

septynių metų. Tenka pastebėti, kad mūsų šalyje šis sutrikimas yra

nustatomas neretai vėliau, vaikui jau pradėjus lankyti mokyklą, kai

atsiranda adaptacijos naujoje aplinkoje problemų.

Pirminiai simptomai:

• Nedėmesingumas;

• Impulsyvumas;

• Hiperaktyvumas;

• Motorinė – percepcinė disfunkcija;

Dviejų pirminių simptomų pasireiškimas ne vienoje situacijoje yra

būtinas.

Antriniai simptomai:

• Agresyvumas;

• Destruktyvumas;

• Žema savigarba;

• Blogi santykiai su bendraamžiais;

• Akademiniai sunkumai.

DSM – III – R yra pastaba: kriterijus tinkamas, jeigu nurodytas elgesys

yra daug dažnesnis negu daugumos to paties amžiaus vaikų. Sutrikimas

pripažįstamas, kai:

A. Trunka ilgiau nei šešis mėnesius ir pasireiškia mažiausiai aštuoni

iš toliau išvardinamų požymių ( požymiai vardinami mažėjančia tvarka pagal

diferenciacijos reikšmę):

1. Dažnai nenustygsta, mosuoja rankomis ar kojomis, rangosi kėdėje

(paaugliams tai gali pasireikšti tik subjektyviais nerimo

pojūčiais).

2. Sunku sėdėti ramiai, kai to reikalaujama.

3. Lengvai išsiblaško nuo šalutinių dirgiklių.

4. Sunku sulaukti žaidimų eilės ar pan.

5. Dažnai skuba atsakyti į klausimus, nors dar nebaigiama paklausti.

6. Sunku laikytis kitų instrukcijų (ne dėl priešiško elgesio ar

nesugebėjimo suprasti) todėl, pvz., nepavyksta pabaigti namų darbų.

7. Sunku sukaupti dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant.

8. Dažnai pereina nuo vienos nepabaigtos veiklos
Sunku žaisti tyliai.

10. Dažnai pernelyg daug kalba.

11. Dažnai trukdo kitiems, pvz., įsikiša į kitų vaikų žaidimus.

12. Dažnai atrodo, kad neklauso, kas yra sakoma.

13. Dažnai pameta daiktus, būtinus užduotims ar veiklai mokykloje,

namuose ( žaislus, pieštukus, knygas, užduotis, namų raktus).

14. Dažnai imasi fiziškai pavojingos veiklos, neatsižvelgdamas į galimas

pasekmes ( ne dėl nuotykio ieškojimo), pvz., nežiūrėdamas išbėga į

gatvę.

B. Sutrikimo pradžia – iki septynerių metų.

C. Neatitinka įvairiapusio vystymosi sutrikimo kriterijų.

Vaikams, kuriems pasireiškia DTHS (dėmesio trūkumo hiperaktyvumo

sutrikimas), kyla specifinių problemų šiose labai svarbiose gyvenimo

sferose:

Problemos asmeninėje sferoje:

• Negalėjimas kontroliuoti neišsenkančio aktyvumo;

• Netolygus fizinis augimas;

• Sunkumai su kūno įvaizdžiu;

• Kairės-dešinės painiojimas;

• Vizualinės problemos;

• Pseudoaklumas dėl nedėmesingumo;

• Koordinacijos sutrikimai;

• Didesnis masturbacijos poreikis.

Socialinės problemos:

• Problemos dėl savo emocijų ir elgesio kontroliavimo viešumoje;

• Netinkami bendravimo įgūdžiai;

• Draugų neturėjimas;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4348 žodžiai iš 8693 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.