Vaikų ir suaugusiųjų bendravimas
5 (100%) 1 vote

Vaikų ir suaugusiųjų bendravimas

112131415161718191

Pratarmė

Stebėdami žmogaus išorę ir elgesį, kiekvienas pagal savo išgales ,,skaitome” jo psichologinį turinį iš žmogaus santykių konteksto.Kasdieniniame gyvenime,bendraudami su žmonėmis,orientuojamės pagal jo reikšmę ir išsiaiškiname prasmę.Eksperimentai rodo,jog subrendę žmonės teisingiau fiksuoja ir vertina žmonių santykius su daiktais negu su žmonėmis.

Vaikai žmogaus grožį pradeda suprasti gana vėlai-didelių auklėjimo pastangų ir saviauklos dėka. Mergaitės ir berniukai,pradėję lankyti darželį,naujai sutiktus žmones vertina remdamiesi ankstesniu savo patyrimu,įgytu šeimoje.Priklausomai nuo to ,kaip klostėsi jų santykiai,ar draugiškai ir geranoriškai buvo žiūrima į juos anksčiau,mažieji būna ramūs arba aikštingi,atidūs arba grubūs su naujais pažįstamais.Vėliau įvairūs išgyvenimai,patirti bendraujant ar žaidžiant,ruošiantis į mokyklą ,stimuliuoja vienus vaizdinius ir slopina kitus,formuoja vienašališką arba diferencijuotą požiūrį į žmones. Vaikui žmogaus vaizdiniai priklauso ne tik nuo jo elgesio ir veiksmų,bet ir patrauklumo, individualumo, pirmiausiai nuo to,kokie jo bruožai yra esminiai,kaip jis atlieka savo pareigas, kaip bendrauja su vaikais ir su suaugusiais.Nors vaikas dar nėra patyręs kito žmogaus ,,skaitytojas”,tačiau kaip tik nuo kito elgesio ir dvasingumo priklauso jų abiejų-vaiko ir suaugusiojo-bendravimo padariniai.

Žaisdami, vykdydami įvairius įsipareigojimus, domėdamiesi saviruoša, vaikai palengva įpranta stebėti ir lyginti vieni kitus. Kai per grupinio ar individualaus darbo valandėles skatinama kūrybinė vaikų iniciatyva,jie greičiau pradeda skirti kai kurias savo ir kitų savybes. Tačiau vienmečių savybes ikimokyklinukai vertina labai nevienodai. Iš pradžių jie gana greitai skiria fizines savybes,organinius kūno ypatumus ir lėtokai išsiaiškina dorovinius ir dalykinius pranašumus. Vertindami savo draugus, ikimokyklinukai orientuojasi į pačias įvairiausias situacijas ir savybes.Gėrio ir grožio supratimas dar labai elementarus,galima sakyti, sąlygojamas artimiausios situacijos.Vaikai apibūdina savo draugus maždaug šitaip:,,Mantas geras,todėl,kad mane pavaišino saldainiu”,,Agnė graži,nes jos ilgi plaukai”.

Taigi vaikų simpatijas ir antipatijas lemia artimiausia situacija.Kai klausinėjama vaikų,su kuo norėtų žaisti ir bendrauti,vaikams šis klausimas dažniausiai nereikšmingas.Jie išvardija tuos savo vienmečius,su kuriais žaidžia ir bendrauja.

Šią temą pasirinkau todėl, kad mane domina besiformuojanti vaikų pasaulėžiūra, įdomu stebėti vaikų bendravimo raidą,ypatumus.

Darželyje vaikai sukaupia pirmąjį savo bendravimo ,,bagažą”,todėl labai svarbu, kad tas ,,bagažas” būtų tinkamai ,,pakrautas” Tai ir yra mūsų,suaugusiųjų, pagrindinis tikslas.

Beveik visa didžiosios dvasios paslaptis glūdi žodyje ,,atkaklumas”. V.HUGO

Suaugusiųjų ir vaikų bendravimo grožis

Bendraudamas su suaugusiais žmonėmis,vaikas yra visuomeninė būtybė.Bendravimas jam teikia daug džiaugsmo ir malonumo.Bendravimo poveikis atsiranda ankstyvosios vaikystės metais.Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis reikalauja sau dėmesio.Vėliau didėja noras bendrauti su suaugusiais žmonėmis,siekti jų prielankumo ir pritarimo.Sudėtingesnis poreikis-būti gerbiamam,taip pat atsiranda ikimokykliniame amžiuje ir padeda giliau suvokti kitą žmogų.Vaikas reikalauja iš suaugusiųjų jautrumo ir gebėjimo atsiliepti į jo jausmus.

Ilgainiui vaikų bendravimo formos darosi įvairesnės,sustiprėja emocionalios ir individualios draugystės.Būtina šių poreikių formavimosi sąlyga-emocinė šiluma ir jautrumas,geranoriška vyresniųjų pažiūra į vaikus nuo pirmųjų gyvenimo metų.

Vaikas,kuris stokoja emocinių kontaktų su suaugusiais,patiria įvairių psichinių traumų.Emociniai kontaktai padeda vystytis vaiko savimonei,moko suprasti savo ir kitų vidinį pasaulį-mintis ir jausmus.Ir vaiko,ir suaugusiojo savojo ,,aš”struktūra iš prigimties yra labai individuali.Suaugusiojo ,nepalaikančio emocinių kontaktų su kitais žmonėmis,savojo,,aš”struktūra negali būti savita ir tobula.

Vaikų bendravimu su vienmečiais ir vyresniaisiais įtvirtinama labai svarbi dvasinė vertybė-draugystė.Ji turi ne tik dorovinį,bet ir estetinį aspektą.Draugystė labai asmeninis žmonių santykis.Kitaip negu giminystė arba bendravimas kolektyve,draugystė yra savanoriška,atsiradusi dėl abipusės žmonių simpatijos.

Jaunesni vaikai dar neskiria sąvokų ,,bičiulis”, ,,draugas”,bet ir šiuo amžiaus tarpsniu jau galima pastebėti,kad vaikai renkasi žaidimo partnerius,bendrauja ne su kiekvienu.Pamažu išmokstama jausti ir vertinti draugiškus santykius.Vaikui augant didėja abipusio supratimo (atidumo,nuoširdumo) poreikis.Tai sąlygoja savimonė.Vaikas nori geriau suvokti save ir įrodyti suaugusiems,kad jis gali ir sugeba daugiau negu manoma.

Kartais nelogiški (suaugusiųjų požiūriu) vaikų poelgiai siejasi su noru išbandyti savo jėgas.

Viena svarbiausių žmonių bendravimo priemonių yra kalba.Kiekvienas žmogus savitai suvokia kalbos ženklus.Ženklo reikšmė yra objektyvi ir subjektyvi.Bendroji,objektyvi ženklo reikšmė (daikto,veiksmo,būsenos,žymimos atitinkamu ženklu) priklauso nuo visuomeninės praktikos ir kartu yra žmogaus asmeninių prasmių sudėtinė
dalis.Prasmė-tai reikšmė,įgijusi ,,subjektyvią”formą.Bendrųjų reikšmių dėka deriname žodžius,pasakome juos perkeltine prasme ir taip išreiškiame naują turinį (mintį),kuris niekada nebūna tolygus žodžių reikšmei.



Žmonių bendravimo tobulinimo pagrindas-kalbos kultūra.Tiesa,galima bendrauti ir tylomis.Tokį bendravimą,kuris negrindžiamas kalba,galima vadinti prasminiu.Veiklos srityje vyrauja ženklų kalba.Išmokyti vaikus būti jautrius kalbai,jos estetinei funkcijai,darančiai bendravimą įspūdingą ir patrauklų,turintį savo stilių-nelengvas uždavinys.

Mažiems vaikams labai būdinga mėgdžioti.Vaikas kalba aplinkinių kalba-išsako jų nuomonę,kartoja judesius,mėgdžioja elgesį.

Ikimokyklinio amžiaus vaikui dar nepakanka gyvenimiškos patirties teisingai įvertinti,ką reikia girti,o ką-smerkti.Vaikas įsitikinęs,kad visa,ką daro suaugusieji,tinka mėgdžioti (juk jis taip nori būti didelis ir panašus į artimuosius,auklėtoją):

5 metų Aušrytė supdama lėlę,pliaukšteli jai ir susierzinusi įsakinėja:-tik pabandyk nemiegoti!Tučtuojau užsimerk!Tai pastebėjusi auklėtoja aiškina:-,,Taip su dukrele niekas nesielgia.Geriau pabučiuok ją,dainelę padainuok”.Tačiau mergaitė priekaištauja;-,,Mama visada taip daro,kai Gytis neužmiega”.

Labai anksti vaikai nori būti savarankiški.Noras savarankiškai veikti mėgdžiojant,bet nesugebant įvertinti savo jėgų bei galimybių,kartais gali būti atsitiktinės priežastys tokio vaiko poelgio,kurį suaugusieji laiko išdykavimu.

Psichologiniai tyrimai rodo,kad ikimokyklinio amžiaus vaikų gyvenime svarbią vietą užima jausmai.J.Sečenovas sakė,kad ,,vaiko minčių šaknys slypi jutime”.

Mažas vaikas į viską reaguoja greitai,betarpiškai,emocingai.Tačiau jo emocijos dar nepavaldžios nei protui,nei valiai.Jo poelgius dažniausiai stimuliuoja baimė,pyktis,džiaugsmas,gailestis.Mažylis impulsyvus ir savo norus tuojau stengiasi įkūnyti veiksmais:pamatė-panorėjo-atėmė.Jis negali valdytis,nes jam trūksta valios.Vaikas triukšmauja,kai vykstant žaidimui jis vedamas namo,aikštijasi,kai jam draudžiama atiminėti žaislus iš kitų vaikų ir t.t..Jausmai nugalėjo protą,trukdo vaikui būti objektyviu savo poelgių teisėju.

Mokykime vaikus tinkamai elgtis ir bendrauti

Mokyti vaikus tinkamai elgtis-tai ugdyti jų aktyvų sąmoningą klusnumą.Auklėtoja turi pasirūpinti,kad vaikai įsisavintų pagrindines bei dorovines sąvokas,pagal kurias jie pamažu išmoks vertinti savo poelgius.

Reikia žinoti,kad dorovines sąvokas tinkamai vaikai kaupia tik tada,kai suaugusieji nepamiršta jų amžiaus galimybių.Jau ankstyvajame amžiuje vaikas gali suvokti dorovinio elgesio elementus,paprasčiausias bendravimo su aplinkiniais taisykles.

Dorovinis 2-3 m.vaikų auklėjimas pradedamas žadinant jų teigiamus jausmus,jautrumą,geraširdiškumą,simpatijas,prisirišimą,pagarbą visiems šeimos nariams.,auklėtojai,vienmečiams,formuojant gerus vaiko santykius su aplinkiniais,mokant žaisti su vaikais,dalytis su jais žaislais.Jau šiame amžiaus etape reikia siekti,kad vadovaudamasis elementariausiomis dorovinėmis sąvokomis,vaikas siektų vykdyti auklėtojos nurodymus.

3-4 m.vaikai jau pajėgia suvokei kai kurias nesudėtingas organizuoto elgesio formas,pvz.:netrukdyti aplinkiniams riksmu ir triukšmu.Vaikams reikia išaiškinti,kaip jie turi elgtis namuose,kad būtų tylu,kai tėvai ilsisi,gatvėje,viešose vietose.Šio amžiaus mažyliai jau gali žaisti draugiškai,bendrai naudotis žaislais ir knygomis,o jeigu reikia-nusileisti vienas kitam.Svarbu skatinti vaiką rodyti dėmesį vienmečiams,rūpintis jaunesniaisiais,tais, kuriems reikia pagalbos.

4-5 m.vaikams būtinai reikia įdiegti kolektyviškumo įgūdžius.Skatinti juos bendrai veikti,mokyti gerbti bendrą žaidimo sumanymą ir laikytis jo taisyklių.Tokių santykių esmė yra draugiškumas,mokėjimas bendrai išgyventi,savitarpio pagarbos jausmas.Ypač daug dėmesio skiriama tolesniam pagarbos nuoširdumo,santūrumo su artimaisiais ir aplinkiniais ugdymui.Būtinai reikia rodyti nepakantumą neigiamiems reiškiniams:įkyrumui,familiarumui ,

nemandagumui,įžulumui,godumui,tingumui,melui,garbėstroškimui,t.y.tokiems, kurie trukdo ugdyti kolektyviškumą,drausmę.Šio amžiaus vaikai jau sugeba vertinti savo ir kitų poelgius,todėl ypač svarbu ugdyti jų jautrumą viskam,kas gera,ir neigiamą požiūrį į tai,kas bloga.

Vyresniojo,ikimokyklinio (6-7m.) amžiaus laikotarpiu,kai sąvokos ,,galima”ir ,,negalima”, ,,gerai”ir ,,blogai” suvokiamos jau sąmoningai,būtinai reikia siekti,kad vaikas laikytųsi pagrindinių elgesio taisyklių tiek prie suaugusiųjų,tiek jiems nesant.Įsisavinti dorovines sąvokas vyresniame ikimokykliniame amžiuje ypač svarbu dėl to,kad vaikai greitai eis į pirmą klasę,kur iš jų bus reikalaujama didelio savarankiškumo,bendraujant su suaugusiais ir vienmečiais.

Ugdoma vaikų atsakomybė už savo elgesį,organizuotumo,draugiškumo,

savitarpio pagalbos,geranoriškumo,drausmingumo jausmas,t.y. savybės,be kurių negali būti drausmės.Čia ypač daug dėmesio reikia skirti bendrųjų įgūdžių ugdymui,mokėjimui laikytis elgesio normų kolektyve,skaitytis su aplinkinių nuomone,taktiškai,be ginčų ir konfliktų ginti savo teises.

Kūdikio sugebėjimas bendrauti

Nuo pat gyvenimo pradžios kūdikio socialinė patirtis

sudaro pagrindą ne tik vaikų ir tėvų ryšio,kuris skirtingų šeimų yra labai įvairus,bet ir socialinio elgesio modelio,kurį vaikas pasirinks už šeimos ribų.Ši tarpusavio sąveika gali būti abipusiškai maloni arba skausminga.

Vaiko emocijas suprasti ir interpretuoti nelengva,nes kūdikis negali pasakyti ką jis jaučia:nerimą ar susižavėjimą,džiaugsmą ar nuovargį.Net kai aiškiai matyti,kad kūdikis liūdnas ar linksmas,sunku pasakyti,kokia tų emocijų prigimtis ar kiek jos svarbios kūdikiui.Jeigu 11 mėnesių kūdikis verkia motinai išėjus iš kambario,sunku pasakyti,ar jis verkia iš meilės ar iš pykčio,dėl nerimo.Taip pat sudėtinga prognozuoti,kai tas verksmas paveiks tolesnę raidą.Kai nuspręsti,ką tokiomis situacijomis daryti motinai:ar ji turi stengtis nuraminti vaiką,neleisti jam verkti,ar tiesiog nekreipti dėmesio ir laukti,kol vaikas pats nustos verkti.Tokie ir panašūs klausimai kyla vaiką prižiūrintiems asmenims,kurie ieško geriausių būdų vaiko emociniams poreikiams patenkinti.Daugelis vaiko raidos tyrimų skiriami šiems klausimams aiškinti,teorijoms kurti.

Kartais keliamas klausimas,ar kūdikis ateina į šį pasaulį pasirengęs socialinei sąveikai.Atlikti tyrimai rodo,kad net labai mažo vaiko elgesys socialine prasme labai sudėtingas,Vienas iš būdingiausių socialinio elgesio bruožų yra suderinamumas:bendraudami siekiame,kad mūsų veiksmai būtų suderinti su kito asmens veiksmais.Su kuo nors kalbėdami mes stengiamės ir klausyti.Reaguodami į pokalbį,mes galime juoktis,šypsotis ar piktintis.Jeigu asmuo kalba eidamas,mes galime eiti vienu tempu su juo arba galime pasitraukti atgal,jeigu jis prisiartina prie mūsų per arti.Kalbantis suteikiame grįžtamąją informaciją kalbančiajam apie tai ką jaučiame ir ką mąstome.W.Condonas ir jo kolegos analizavo dvylikos valandų kūdikių videoįrašus.Paaiškėjo,kad kūdikis stengiasi judėti savo kūnu sinchroniškai pagal motinos balso moduliacijas,tarsi dalyvautų pokalbyje paėmimo-grąžinimo principu.Nors bendraujant balsas yra labai svarbus,kūdikiui nežodinis bendravimas gali būti svarbesnis už žodinį.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais daugelis emocijų yra paprastos reakcijos į kasdienius įvykius,todėl dalis psichologų abejoja,ar pirmieji kūdikio verksmai ir pirmoji šypsena yra tikrosios emocijos.Tai panašu į paprastus refleksus,o ne į sudėtingus žmonių jausmus.S.Carpenter nustatė,kad jau dviejų savaičių vaikas gali skirti motinos veidą nuo svetimų žmonių veidų,t.y. kūdikis turi įgimtą sugebėjimą skirti veido bruožus ir tai labai svarbu vėliau bendraujant su žmonėmis.

Bendravimo su bendraamžiais sunkumų įveikimas

Vaikui bręstant didėja ir jo socialinė kompetencija.Ypač didelę įtaką jai turi bendravimo patirtis.Be bendravimo su suaugusiais,šeima,auklėtojais,vaikui vis svarbesni tampa ryšiai su bendraamžiais.

Jaunesniame amžiuje bendri žaidimai,jų metu patirtos emocijos yra pakankamas artumo pagrindas.Paauglystėje bendravimui imami kelti didesni doroviniai reikalavimai,vėliau ima dominuoti bendri interesai,bendra veikla visais vaikystės amžiaus tarpsniais,konfliktai su bendraamžiais,nepritapimas prie jų sunkiai išgyvenami.

Kiekvienas psichologinės paramos būdas turi savo privalumų ir trūkumų.Svarbiausias bet kurio būdo privalumas-jis turi atitikti sprendžiamą problemą.

Grupinio konsultavimo pranašumai įveikiant vaiko sunkumus yra šie:

1. Grupė modeliuoja visuomenę,kurioje veikti vaikui trūksta patirties.

2. Grupė suteikia informaciją apie tai,kaip vaiką suvokia kiti,padeda objektyviai save įvertinti.

3. Grupė emociškai palaiko vaiką.

4. Grupėje saugu išbandyti bendravimo būdus:paklusimą ir vadovavimą,nusišalinimą bei atsakomybę ir kt. .

5. Grupėje sudaromos sąlygos pažinti kitus ir patikrinti savo sprendimus apie juos.

Bendravimo paskatų ir jam reikalingų asmeninių savybių raida rodo,kad jaunam žmogui nelengva sėkmingai bendrauti-daugelis patiria bendravimo sunkumų,kai kuriems prireikia psichologinės paramos,kad juos įveiktų.Ją teikiant efektyvu sukurti ,,bendravimo laboratoriją”,kurioje vaikai galėtų ištirti savo sukeliamą įspūdį,įvertinti save kitų akimis,išbandyti naujus socialinio elgesio būdus-sėkmingiausiai tai pavyksta padaryti specialiai vadovaujamose grupėse.

Pavyzdys.Atvedus Skaistę (6m.) į darželį,jos tėvai kreipėsi dėl dukters bendravimo sunkumų.Nuo 4 m. Skaistė dažnai sirgo,dėl to mažai bendravo su bendraamžiais.Ji pastebimai nuo jų atsiliko fiziniu išsivystymu.Tėvai pasakojo,kad Skaistė baikšti,vengia nepažįstamų žmonių.Pirmojo susitikimo metu Skaistė vengė žvilgsnio,į klausimus tylėjo arba atsakinėjo tyliai,vienažodžiais sakiniais,pasiūlius sudėlioti konstrukcinį žaidimą,sėdėjo nieko neveikdama.Antrą dieną Skaistės kontaktas liko toks pat.Trečiojo susitikimo metu Skaistei pasiūliau paskaityti knygutę.Skaitydama pakeičiau herojės vardą.Taip pat pasiūliau nupiešti aprašomus įvykius,pati kartu su ja piešiau.Po dar kelių tokių susitikimų mergaitė ėmė elgtis daug laisviau.Vėliau tekstų skaitymo užduotis buvo paduota Skaistės motinai.Su ja aptarti pageidautini tekstų pakeitimai,nurodyta,kad Skaistė turi iliustruoti tekstą ne tik piešiniais-garsiai šaukti herojės tariamus žodžius,imituoti jos veiksmus.

Po kurio laiko Skaistės elgesys pastebimai
pakito,pagerėjo jos santykiai su bendraamžiais.

Aptartas pavyzdys iliustruoja metaforinio pasakojimo panaudojimą koreguojant savą vertinimą,savo galimybių suvokimą.Jame galima įžvelgti ir netiesioginį bendravimą su vaiku,idėjų,kurias jis nepasirengęs priimti pateikimą,vaiko sudominimą ir įtraukimą į konsultacinį procesą.

Vaikas vienmečių grupėje

Ikimokyklinuko asmenybės vystymuisi didelį poveikį daro bendravimas su vienmečiais.Simpatija kitiems vaikams,kylanti ankstyvojoje vaikystėje,ikimokyklinukui tampa bendravimo su vienmečiais poreikiu.

Jau kūdikio amžiuje gali kilti domėjimasis kitais vaikais.Tėvai turi visaip remti gerus mažųjų tarpusavio santykius.Lopšelį ar darželį lankantis mažasis daug laiko praleidžia su vienmečiais ir tai jam labai naudinga.Lopšelyje mažasis pripranta greta matyti kitus vaikus,ir jo santykiai su jais iš pat pradžių įgauna teigiamą kryptį:mažieji šypsosi,apžiūrinėja,kepšteli vienas kitą,džiaugiasi.

Ugdydami ir puoselėdami šiuos pirmuosius daigus,suaugusieji turi jau antraisiais gyvenimo metais mokyti vaiką gražiai elgtis su vienmečiais,norėti ir mokėti žaisti greta vienas kito,o paskui ir kartu su kitais vaikais,užjausti tą,kuris parpuolė,susimušė,verkia,norą padėti kitam vaikui,paduoti žaislą ir t.t..

Su kitais vaikais bendrauti mažajam lengviau tada,kai jis išmoksta vaikščioti.Tačiau vaikas neturi jokios bendravimo patirties su vienmečiais,jis nežino kaip reikia ir kaip nereikia elgtis.Pamatęs kito vaiko rankose žaislą,jis visai natūraliai (o ne iš išdykumo) traukia jį į save,kaip jis darytų,jeigu žaislas būtų kur nors padėtas.Kovos baigtį lemia jėga.Todėl suaugusiųjų uždavinys išmokyti vaiką neatiminėti žaislų.Mažieji dažnai dar nemoka drauge žaisti.To juos suaugusieji turi tolydžio mokyti.Iš pradžių tegu vaikai pažaidžia greta.Tai nelengvas uždavinys-žaisti netrukdant kaimynui,neimant jo žaislų ir nenusižengiant žaidimo taisyklėms.Be to žaisdami vaikai mėgdžioja vienas kitą ir jeigu suaugusieji jiems sumaniai vadovauja,gali išmokti vienas kitam padėti.Greta žaidžiantiems mažyliams kyla noras ką nors pasakyti vienas kitam ir tai padeda lavėti kalbiniam bendravimui.

Visuomeninio ikimokyklinio auklėjimo sąlygomis,kai vaikas nuolat būna su kitais vaikais,palaiko su jais įvairius kontaktus,susidaro vaikų visuomenė,kurioje vaikas įgyja pirmuosius elgesio kolektyve įgūdžius,mokosi užmegzti tarpusavio santykius su aplinkiniais,kurie yra ne auklėtojai,o lygūs jam bendro gyvenimo ir veiklos dalyviai.

Vienmečių grupės įtaka vaiko asmenybei pirmiausiai pasireiškia tuo,kad bendraudamas su vienmečiais,vaikas nuolat turi laikytis elgesio su kitais žmonėmis normų,taikyti šias normas ir taisykles įvairioms konkrečioms situacijoms.Bendroje vaikų veikloje tolydžio iškyla situacijų,reikalaujančių derinti veiksmus su vienmečiais,reikšti jiems palankumą,gebėti atsisakyti asmeninių norų dėl bendro tikslo.Dažnai tarp jų kyla konfliktai,nes kiekvienas gina savo teises,nesiskaitydamas su kitų teisėmis.Sunku pervertinti vienmečių nuomonę kaip vaiko elgesį reguliuojantį veiksnį.Bendraudamas su vienmečiais,jis nori nenori turi praktiškai pasinaudoti tuo,ko jį moko pedagogai,

suaugusieji.Jis susiduria su būtinybe išmoktus elgesio būdus taikyti įvairiose,konkrečiose situacijose.Ką apie tave,tavo elgesį pasakys draugai?Tai vaikui visada svarbu.Vaikai,įsisavinę vieną ar kitą elgesio taisyklę,labai atidžiai

stebi,kaip jos laikosi kiti.Jie labai piktinasi,jeigu kuris nors vienmetis sąmoningai pažeidžia šias taisykles.Auklėtoja,reguliuodama konfliktus,spęsdama juos,moko vaikus sąmoningai vykdyti elgesio normas.Ji vadovaudama vaikų elgesiui,naudojasi vienu paprasčiausių būdų-pastaba.Ji stengiasi pasiekti,kad pastabos nesuerzintų vaiko,o tik sužadintų jo drovumo jausmą.Pavyzdžiui,pastaba,aiškinanti priešingas sąvokas ,,gerai”ir ,,blogai”,vaikus veikia teigiamai:

-Stebiuosi,kaip tu,tokia gera šeimininkė,taip blogai pasielgei:nuėjai nebaigusi tvarkytis.Argi neprisimeni taisyklės:baigus dirbti,viską padėti į vietą.Mergaitė supranta,kad šiuo atveju nusižengė taisyklėms.

Vyresniam ikimokyklinukui nustatant jo elgesį,galima pasakyti:,,Jeigu su tavimi taip pasielgtų,kaip tu pasielgei su savo draugu,ar tau būtų malonu?Kartu naudinga priminti:,,Nedaryk to kitiems,kas pačiam nemalonu”.

Kartais patariama apsvarstyti blogą vienmečio poelgį,bet pokalbis turi būti neįkyrus,taktiškas.Tokio pokalbio tikslas-ne primesti savo nuomonę,o įtikinti vaiką,kad jis neteisus.Pavyzdžiui šešiametis Rokas pasakoja apie savo draugą:

-Evaldas stiprus,ką nori tą apkulia!

-Ar gražu būti mušeika?

-Na ir kas,užtat jis stiprus ir nieko nebijo!-žavisi savo draugu Rokas.

Kaip nuplėšti garbingą mušeikos aureolę,parodant ko iš tiesų vertos muštynės.Auklėtoja jo klausia:

-Tau atrodo,kad tas,kuris mušasi,yra narsus?

-O kaipgi!

-Tu prisimeni,kaip vakar Tomas nuskriaudė Kristiną?Kristina už jį mažesnė,vadinasi jis narsus prieš mažesnius,netgi prieš mergaites.Kai Kristiną užstojo Linas, ,,narsuolis”išsigando ir pabėgo.Negi tas,kuris skriaudžia mažesnius, gali būti laikomas narsiu ir stipriu?

Norint tinkamai ugdyti sąmoningą
kontroliuoti ar vaikai moka vadovautis žinomomis taisyklėmis kasdieniniame gyvenime:per užsiėmimus,žaisdami,dirbdami,bendraudami su suaugusiais ir vienmečiais,darželyje,namuose.Bet nereikia niekada vaikui įkyrėti nuolatiniais tikrinimais,o juo labiau nuolatiniu nepasitikėjimu.Reikia tiesiog matyti,kaip vaikas elgiasi pavestoje jai srityje.Formuojant vaiko elgesį,kontrolę reikia derinti su galimu protingu savarankiškumu.Tik tada esame tikri,kad vaiko klusnumas yra sąmoningas.

Taikomų metodų ir būdų individualumas-būtina vaikų klusnumo ugdymo sąlyga.Jeigu vaikas taip pat elgiasi ir prie suaugusiųjų,galima manyti,kad sąmoningas klusnumas jam tapo norma.Kiekvienas būdas turi skatinti vaiką sąmoningai klausyti,nesukeldamas jo vidinio pasipriešinimo suaugusiųjų reikalavimams.Tik tada pasiekiamas tikslas.Bet kuris poveikio būdas-kategoriškas įsakymas ar ramus nurodymas,griežtas draudimas ar prašymas,patarimas ar priminimas,įspėjimas ar neigiamas atsakymas-turi visada remtis vaiko sąmone.

Bendraudami ir bendrai veikdami,vaikai pratinasi tinkamai elgtis.Pratindamiesi jie ne tik sužino,kaip reikia elgtis,bet ir pradeda praktiškai vadovautis elgesio taisyklėmis.

Vaikų visuomenė skatina vaiko asmenybės vystymąsi,elgesio normų vykdymą ir savo viešąją nuomonę.

Trejų metų vaikų grupėje dar nėra bendros nuomonės apie daiktus,įvykius,poelgius.Vieno vaiko nuomonė paprastai neturi įtakos kito vaiko nuomonei.Tačiau 4-5 metų vaikas pradeda skaitytis su vienmečių nuomone ir paklūsta daugumos nuomonei,net jei ji prieštarauja jo asmeniniams įspūdžiams ir žinioms.Toks paklusnumas daugumos nuomonei vadinamas konformiškumu.Konformiškumą rodo bandymas,per kurį vaikai specialiai prašomi pasakyti,pavyzdžiui,kad raudona ir mėlyna kaladėlės,stovinčios ant stalo,yra abi raudonos.Nedalyvavęs suokalbyje vaikas,išklausęs dvejų .trejų vienmečių nuomonę,į klausimą ,,Kokios spalvos kaladėlės?”taip pat atsako:,,Abi raudonos”.

6-erių metų vaikui konformiškumas pastebimai sumažėja.Ikimokyklinukų konformiškumas yra pereinamasis etapas mokantis derinti savo nuomonę su kitų.Tačiau kai kuriems vaikams jis įsitvirtina ir gali virsti neigiamu asmenybės bruožu.

Vaikų tarpusavio santykiai grupėje būna be galo skirtingi.Pirma,tam įtakos turi šeima,kur nuolat vyrauja skirtingi atstumai tarp suaugusiųjų ir vaikų.Taip pat paminėtini ir specifiniai santykiai tarp brolių ir seserų,kurie priklauso nuo amžiaus skirtumo.Ir pagaliau seka daugiausia lyties pagrindu sudaryto žaidimo bei interesų grupės,į kurias vaikai susivienija,pasiekę maždaug mokyklinį amžių.Pirmiausia panagrinėsime,kaip bendraamžiai veikia vienas kitą.Tokios vienodos amžiaus vaikų grupės šalia šeimos turi daug reikšmės vystymuisi.Svarbiausią vaidmenį santykiuose su bendraamžiais atlieka bendras žaidimas,dalijimasis ir abipusė pagalba arba taip pat konkurencija.Aišku,kiekvienas atsineša elgesio modelius,įgytus dar šeimoje.Kadangi čia susiduria palyginti lygūs partneriai,įsigali savos grupinės elgesio normos bei vertybės.Grupė turi savo ritualus,garbės kodeksus,sprendimų priėmimo procedūras bei tabu.Vienmečių grupėje gali geriau vystytis abipusis supratimas ir kooperacija,negu šeimoje.Į draugo kritiką greičiau reaguojama negu į tėvų priekaištus.Ir jei priklausai grupei,privalai laikytis jos normų,čia negali dėl kiekvienos priežasties nesusivaldyti ir trenkti grupės nariui,turi didesnę kompetenciją,tampa vaikams modeliu,pagal kurį jie išmoksta naudingų elgesio normų.Jei tam tikras poelgis atneša sėkmę,jis kartojamas (teigiamas įtvirtinimas),kas nepavyksta,to ateityje atsisakoma.Tokiu būdu didėja socialinė kompetencija,vaikas tampa labiau pasitikintis savimi.Čia negalima nutylėti,kad nepalankiomis aplinkybėmis gali išsivystyti ir neigiamos grupės normos.Jei tarp jos narių didesnis amžiaus skirtumas,gali atsirasti nesveikas priklausomumas,pasireiškiąs jėgos naudojimu bei pajungimu savo valiai.Kartais tai gali baigtis nusikalstama veikla.

Paprastai vaikai kalbasi jiems maloniomis ir svarbiomis temomis,į kurias suaugusieji žiūri nerimtai,jų vengia ar net jas draudžia.Jie prasimano pokštus,dalijasi ,,reikšmingais”išgyvenimais,apkalba kitus vaikus ar suaugusius,išgyvena jausmus,aptarinėja draudžiamas temas.Kartais nuo grupės santykių priklauso vaiko noras eiti į darželį.Dažnai grupė suskyla į atskiras žaidimų grupes,į kurias nesunkiai priimami ir kiti vaikai.Kad su tavim skaitytųsi priklauso nuo daug faktorių:nuo išvaizdos,fizinio vikrumo,intelekto ir nuo to,kiek gali duoti grupei.Pasirodo,kad mėgstami būna tie,kurie žino kitų poreikius ir jausmus bei į juos atsižvelgia.Šalia jų yra tokių vaikų,kurių nemėgsta ir kuriais mažai domimasi.Jie dažniausiai išsiskiria savo elgesiu,pavyzdžiui nesukalbamumu,priekabumu,pasipūtimu,nenuspėjamais poelgiais,agresyvumu.Tie vaikai,į kuriuos mažai kreipiama dėmesio,kurių nepastebima ar šalinamasi,būna drovūs,nuobodūs,ne tokie vykę fizine ar dvasine prasme.Pasitaiko,kad grupėje būna keli mėgiami vaikai,tuomet tarp jų vyksta konkurencija.Bet dažniau jie tarpusavyje gerai sutaria ir net draugauja.Tuo tarpu apleisti ir nemėgiami vaikai retai sudaro bendrą vienetą.Jie apskritai randa nedaug žaidimo draugų,jei ir randa,taip pat iš nemėgiamų arba skirtingo amžiaus vaikų tarpo.Jei vaikai iš
vengia kontaktų su kitais vaikais,suaugusiais,tai jie ir neįgyja patyrimo.Todėl negali nei mokytis iš klaidų,nei iš rezultatų.O juk kiekvienas gyvas padaras būtent taip išsiugdo socialinę kompetenciją.

Tarpusavio vertinimai.Vertinimai,kuriuos vaikai duoda vienmečiams,iš pradžių tėra tik auklėtojo vertinimų kartojimas.3-4 metų vaikai į klausimą ,,Kas jūsų grupėje geriausias?”,paprastai atsako:,,Aušra,nes ji greitai valgo”arba ,,Greta,nes ji visada klauso”.Bet ilgainiui vertinimai darosi labiau pagrįsti.Teigiamai pradedami vertinti vaikai,kurie moka daug žaidimų,dalijasi žaislais su draugais,gina silpnesnius ir pan..

Grupės vertinimas ypač svarbus 4-5 metų ir vyresniems vaikams.Jie stengiasi susilaikyti nuo poelgių,kuriems nepritaria vienmečiai,pelnyti jų palankų požiūrį.

Kiekvienas vaikas vaikų darželio grupėje užima tam tikrą vietą,kurią apibūdina vienmečių palankumas.Paprastai išsiskiria du trys vaikai,turintys didžiausią populiarumą.Daugelis su jais nori bendrauti,sėdėti šalia jų per veiklą,juos pamėgdžioja,noriai vykdo jų prašymus,duoda žaislus.Yra vaikų visiškai nepopuliarių tarp vienmečių.Su jais mažai bendraujama,jiems nenorima duoti žaislų.Visi kiti vaikai išsidėsto tarp šių ,,polių”.Vaiko populiarumas priklauso nuo daugelio priežasčių:jo žinių,protinio išsivystymo,elgesio ypatybių,gebėjimo sueiti į kontaktą su kitais vaikais,išvaizdos,fizinės jėgos bei ištvermės it t.t..

Vaiko padėtis bendraamžių grupėje parodo,kaip jį priima bendraamžiai,kaip realizuojamos ar apribojamos jo pretenzijos į bendraamžių pripažinimą.

Bendravimas ir jo būdai

Jau minėta,kad antraisiais ir trečiaisiais metais padaugėja vaiko vaizdinių,jis išmoksta įvairių veiksmų,padedančių valdyti išorinį pasaulį.Šiuo metu padedami pagrindai gimtajai kalbai,plečiasi vaiko bendravimas su suaugusiais ir vienmečiais.

Socialinių kontaktų užmezgimas su vienmečiais ir bendravimas su jais pereina keletą etapų.Pats pirmiausias-pozityvi reakcija į žmogų-prasideda apie 4-6 savaitę.Kūdikis patenkintas reaguoja į žmogaus pasirodymą ar kalbinimą.Į kito žmogaus žvilgsnį arba garsą kūdikis reaguoja šypsniu.Kas tai per žmogus-jam visai nesvarbu.Jis nori,kad tas kitas žmogus palaikytų su juo kontaktą,jį kalbintų,džiugintų,žadintų.Jau 5-6 dienų dvyniai ieško primityvaus socialinio kontakto,gerai vienas prie kito prisitaiko.Stebėjimai parodė,kad po 2 mėnesių susirgusią sesutę išvežus į ligoninę,broliukas tris dienas nieko nevalgė.Pradėjus vienam verkti,tuojau imdavo verkti ir kitas.Būdami 2 mėn.,žiūrėdavo vienas į kitą,3,5 mėn.,griebdavo vienas kitą,imdavo vienas kito rankutę ir mėgindavo įsikišti į burną.5-tą mėn. kovojo dėl žaislo,6-tą mėn. žaisdavo kartu.

Antrasis etapas-savo padėties užsitikrinimas ir gynimas.6-7 mėnesių kūdikiai,padėti arti vienas kito,tuojau sueina į kontaktą ir paprastai vienas kuris nori pirmauti.Jei jie turi žaislą,vienas juos grobia,nori atimti iš antrojo.Nugalėtasis jaučiasi nuskriaustas-tai gerai matyti iš jo veido išraiškos,o nugalėtojas triumfuoja,džiaugiasi.

Trečiajame etape vaikas labiau simpatizuoja kuriam nors asmeniui.Anksčiau buvo nesvarbu su kuo palaikyti kontaktą.Dabar kai kuriuos suaugusius pradeda išskirti iš kitų,vienus mėgsta,kitų ne,aptinka kokiomis priemonėmis palenkti sau tėvus ir kitus jį globojančius,kad išpildytų jo norus.1,5-2 metų vaikas moka taip keisti socialinius santykius,kad iš to kuo daugiau laimėtų.Nuolatinis bendravimas su tėvais pratina jį prisitaikyti prie socialinės aplinkos.Suaugusieji,kuriuos labiau mėgsta ir myli,yra jam lyg priebėga visais sunkiais ir džiaugsmingais atvejais.Prisirišimą lydi stiprūs jausmai,net aistros.

Baigiantis antriesiems metams,prasideda ketvirtasis socialinių kontaktų etapas.Gyvendamas šeimoje ar būdamas dideliame būryje,vaikas jaučiasi jam priklausąs.Vaikui nebeužtenka bendravimo su motina,nori bendrauti su vienmečių grupe.Tai itin pastebima,kai vaikas pereina į pirmosios vaikystės tarpsnį,į ikimokyklinį amžių.Socialinių kontaktų plitimas ir vaiko įsijungimas į grupę bei dalyvavimas joje priklauso nuo ankstesnio auklėjimo,vienaip-kai auga vienas šeimoje,kitaip-kai anksti susiduria su didesniu vaikų būriu.

9 mėnesių-1,5 metų vaiką galima išmokyti laikytis nurodymų,nors kartais tai sunku padaryti. Užregistruota,kad 1 metų 2 mėn. vaikas paprašytas nubėga į kitą kambarį,paduoda kokį nors daiktą ir t.t..Kad vaikas galėtų vykdyti nurodymus reikia 4 sąlygų:jis turi suprasti sakomų žodžių prasmę,įsiminti veiksnius ir jų tvarką,išlaikyti dėmesį numatytiems veiksniams,paklusti suaugusiojo nurodymui.Sudėtingesnio nurodymo vykdymas yra selektyvinė (atrenkamoji) veikla,susidedanti iš atskirų veiksmų serijos.Jaunesnis vaikas,negu tas,apie kurį kalbama,nepajėgia išlaikyti savo dėmesio pradėtam darbui užbaigti:patraukia dėmesį atsitiktinai pamatytas daiktas (žaislas),todėl meta ką veikęs ir imasi kito darbo.Užuot nunešęs batuką į nurodytą vietą,meta jį,kai bėgdamas pamato stovintį sviedinuką.Vaikui pavesta veikla paprastai susidaro iš kelių etapų,iš atskirų veiksmų grandinės.Kuo daugiau tų veiksmų reikia atlikti,tuo sunkiau vaikui susikoncentruoti ir
atlikti ištisai iki galo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4961 žodžiai iš 9906 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.